Aktualūs įrašai – Puslapis 72 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Ar yra nebūtis?

„Lyrika“, o ne, kaip jau buvo tapę įprasta, „eilėraščiai“ parašyta dvyliktosios Romo Daugirdo knygos „Saulės dėmių medžiotojai“ paantraštėje. Anotacijoje teigiama, kad knyga „pirmą kartą įgijo lyrikos žymą“. Ko gero, tai ir yra svarbiausia šios knygos charakteristika, jei lyrizmą suvokiame kaip poetinę orientaciją į eilėraščio subjekto išgyvenimus, jo vidinį pasaulį. Ankstesniosioms R. Daugirdo knygoms buvo būdingas griežtas ir konkretybėmis prisodrintas kalbėjimas, todėl toks posūkis kelia nustebimą, susidomėjimą ir, žinoma, įtarumą. Ką naujo gali pasiūlyti šis „jaunųjų trenerio“ reputaciją turįs poetas?„Lyrika“, o ne, kaip jau buvo tapę įprasta, „eilėraščiai“ parašyta dvyliktosios Romo Daugirdo knygos „Saulės dėmių medžiotojai“ paantraštėje. Anotacijoje teigiama, kad knyga „pirmą kartą įgijo lyrikos žymą“. Ko gero, tai ir yra svarbiausia šios knygos charakteristika, jei lyrizmą suvokiame kaip poetinę orientaciją į eilėraščio subjekto išgyvenimus, jo vidinį pasaulį. Ankstesniosioms R. Daugirdo knygoms buvo būdingas griežtas ir konkretybėmis prisodrintas kalbėjimas, todėl toks posūkis kelia nustebimą, susidomėjimą ir, žinoma, įtarumą. Ką naujo gali pasiūlyti šis „jaunųjų trenerio“ reputaciją turįs poetas?

Skaityti daugiau

Sovietų armijoje

Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus… Armijoje žmonės negali būti lygūs, turėti vienodas teises. Individai čia tiesiog neišvengiamai skiriasi pareigybėmis, nuopelnais, patirtimi, sumanumu, o svarbiausia – jėga ir kareiviška drąsa, kuri dažniausiai yra tiesiog įžūlumas. Ir tokią reikšmę turi susikurti kiekvienas individas. Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus… Armijoje žmonės negali būti lygūs, turėti vienodas teises. Individai čia tiesiog neišvengiamai skiriasi pareigybėmis, nuopelnais, patirtimi, sumanumu, o svarbiausia – jėga ir kareiviška drąsa, kuri dažniausiai yra tiesiog įžūlumas. Ir tokią reikšmę turi susikurti kiekvienas individas.

Skaityti daugiau

Vincui Krėvei – 130

Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas, iš tuometės Vilniaus gubernijos Merečio miesto kreipėsi į Kaukazo švietimo apygardos globėją Tiflisyje taip rašydamas: „ turiu garbės nuolankiai prašyti Jūsų Prakilnybę paskirti mane į vieną iš vidurinių mokslo įstaigų, esančių Jums patikėtoje apygardoje.“ Nepraėjus ir mėnesiui, tų pačių metų liepos 2 d., jaunasis Vikentijus sulaukė iš globėjo kanceliarijos telegrafu trumpo atsakymo: „Siūlau Jums Baku realinėje mokykloje. Telegrafuokite.“Daugiau kaip prieš šimtą metų, 1909 m. birželio 4 d., Kijevo Šv. Vladimiro imperatoriškojo universiteto absolventas Vikentij Iosifovič Mickevič, tikėdamasis gauti rusų kalbos ir literatūros mokytojo pareigas, iš tuometės Vilniaus gubernijos Merečio miesto kreipėsi į Kaukazo švietimo apygardos globėją Tiflisyje taip rašydamas: „ turiu garbės nuolankiai prašyti Jūsų Prakilnybę paskirti mane į vieną iš vidurinių mokslo įstaigų, esančių Jums patikėtoje apygardoje.“ Nepraėjus ir mėnesiui, tų pačių metų liepos 2 d., jaunasis Vikentijus sulaukė iš globėjo kanceliarijos telegrafu trumpo atsakymo: „Siūlau Jums Baku realinėje mokykloje. Telegrafuokite.“

Skaityti daugiau

Vincui Krėvei – 130

130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje, bet gilinimasis į vieną kūrėją atidengė ir tai, kas lyg ir nebuvo pastebėta kito kūryboje. V. Krėvė įėjo į pagrindinį Maironio kelią – ieškojo Lietuvos galimybių tautos raiškos ir saviraiškos būduose. V. Krėvė jautėsi galįs byloti ir kaip tautosakinis balsas, perimantis, pakartojantis ir pratęsiantis.130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje, bet gilinimasis į vieną kūrėją atidengė ir tai, kas lyg ir nebuvo pastebėta kito kūryboje. V. Krėvė įėjo į pagrindinį Maironio kelią – ieškojo Lietuvos galimybių tautos raiškos ir saviraiškos būduose. V. Krėvė jautėsi galįs byloti ir kaip tautosakinis balsas, perimantis, pakartojantis ir pratęsiantis.

Skaityti daugiau

Petro Rauduvės grafikos menas

Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje buvo eksponuojama paroda „Petras Rauduvė. Grafika. 1932–1993 m. kūryba“, kuria pažymėtos dailininko 100-sios gimimo metinės. Parodoje pristatyta per 150 dailininko kūrinių, atrinktų iš LDM, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei dailininko šeimos rinkinių. Parodai Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido albumą apie Petro Rauduvės kūrybą. Šio albumo sudarytoja, parodos kuratorė – Regina Urbonienė, dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje buvo eksponuojama paroda „Petras Rauduvė. Grafika. 1932–1993 m. kūryba“, kuria pažymėtos dailininko 100-sios gimimo metinės. Parodoje pristatyta per 150 dailininko kūrinių, atrinktų iš LDM, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bei dailininko šeimos rinkinių. Parodai Vilniaus dailės akademijos leidykla išleido albumą apie Petro Rauduvės kūrybą. Šio albumo sudarytoja, parodos kuratorė – Regina Urbonienė, dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Skaityti daugiau

Kvartetas priminė istoriją

Šiandien vis labiau išsibarstydami pasaulyje, desperatiškai stengiamės neatitrūkti nuo tautinės tapatybės. Kad stipriai nešančioje laiko srovėje verta nepamesti iš akių svarbiausių kultūrinių orientyrų, įdėmiau pažvelgti į palyginti neseną mūsų muzikos istorijos tarpsnį (apimantį pirmosios Nepriklausomybės ir pokario metų, išeivijos muziką), priminė styginių kvarteto „Chordos“ Vilniaus Piano.lt salėje lapkričio 28-ąją įvykęs vakaras „Muzika pasakoja istoriją“. Organizatoriai – VĮ „Domus Artis“ ir Lietuvos kompozitorių sąjunga – jau prieš keletą metų atnaujino žinomą kasmetį festivalį „Muzikos ruduo“ ir praplėtė jo sklaidą. Šiandien vis labiau išsibarstydami pasaulyje, desperatiškai stengiamės neatitrūkti nuo tautinės tapatybės. Kad stipriai nešančioje laiko srovėje verta nepamesti iš akių svarbiausių kultūrinių orientyrų, įdėmiau pažvelgti į palyginti neseną mūsų muzikos istorijos tarpsnį (apimantį pirmosios Nepriklausomybės ir pokario metų, išeivijos muziką), priminė styginių kvarteto „Chordos“ Vilniaus Piano.lt salėje lapkričio 28-ąją įvykęs vakaras „Muzika pasakoja istoriją“. Organizatoriai – VĮ „Domus Artis“ ir Lietuvos kompozitorių sąjunga – jau prieš keletą metų atnaujino žinomą kasmetį festivalį „Muzikos ruduo“ ir praplėtė jo sklaidą.

Skaityti daugiau

Moterų archyvai. Keli epizodai iš šiuolaikinio Lenkijos meno

Šiuolaikinių Lenkijos menininkių darbai, ypač per pastarąjį dešimtmetį sparčiai užkariavę Vakarų pasaulio galerijas ir muziejus, taip pat atspindi istoriografijos geismą – ne vien pačių menininkių siekį įsirašyti į menotyros kanonus įvairiai nagrinėjant lyčių reprezentaciją ir moters tapatybę, bet ir Vakaruose išliekantį susidomėjimą tuo, kas anksčiau buvo neprieinama ar tolima dėl politinių priežasčių. Gali būti, jog esminis proveržis, po kurio svetur sprogo susidomėjimas lenkų menininkėmis, įvyko 1999 m., kai Venecijos bienalėje buvo demonstruota Katarzynos Kozyros videoinstaliacija „Vyrų pirtis“.Šiuolaikinių Lenkijos menininkių darbai, ypač per pastarąjį dešimtmetį sparčiai užkariavę Vakarų pasaulio galerijas ir muziejus, taip pat atspindi istoriografijos geismą – ne vien pačių menininkių siekį įsirašyti į menotyros kanonus įvairiai nagrinėjant lyčių reprezentaciją ir moters tapatybę, bet ir Vakaruose išliekantį susidomėjimą tuo, kas anksčiau buvo neprieinama ar tolima dėl politinių priežasčių. Gali būti, jog esminis proveržis, po kurio svetur sprogo susidomėjimas lenkų menininkėmis, įvyko 1999 m., kai Venecijos bienalėje buvo demonstruota Katarzynos Kozyros videoinstaliacija „Vyrų pirtis“.

Skaityti daugiau

Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (5)

Niujorke, kaip ir bet kuriame didmiestyje, kartais visiškai netikėtai tenka atsidurti diskomforto zonoje, kur apribojama veiksmų pasirinkimo laisvė. Ypač nemažai tokių patirčių atsitinka metro. Būna, kad važiuojant požeminiais tuneliais traukinys staiga sustoja, ilgam užlaikydamas keleivius visiškoje nežinioje. Prigesus šviesoms, regis, paaštrėja visi pojūčiai – ypač klausa, fiksuojanti net menkiausius garsinius signalus. Suvoki, kad esi įkalintas situacijoje be išeities, tad lieka tik pakęsti tą nežinia kiek truksiančią nežinomybę, o kartu ir psichologinį bei akustinį diskomfortą. Niujorke, kaip ir bet kuriame didmiestyje, kartais visiškai netikėtai tenka atsidurti diskomforto zonoje, kur apribojama veiksmų pasirinkimo laisvė. Ypač nemažai tokių patirčių atsitinka metro. Būna, kad važiuojant požeminiais tuneliais traukinys staiga sustoja, ilgam užlaikydamas keleivius visiškoje nežinioje. Prigesus šviesoms, regis, paaštrėja visi pojūčiai – ypač klausa, fiksuojanti net menkiausius garsinius signalus. Suvoki, kad esi įkalintas situacijoje be išeities, tad lieka tik pakęsti tą nežinia kiek truksiančią nežinomybę, o kartu ir psichologinį bei akustinį diskomfortą.

Skaityti daugiau

Įtrūkis, molis, arba Belaukiant siurblinės

Išdžiūvusio upelio, kuris po liūčių ir per polaidį net putodavo, vagoje ant smėlio stoviniavo, tupinėjo trys vaikiščiai. Nors išties tai būta visai ne upelio, o iš molio karjero kadais pumpuoto vandens išgriaužta griova, kuri vis labiau priminė žemės nuvargusio kūno senatvinę raukšlę. Ant šlaito stirksojo oranžiniais kryžiais nupjovimui pažymėti trys nudžiūvę medžiai. Pušys. Ko laukia berniukai, ko laukia išdžiūvus vaga, dugnas, pušys? Anokia čia paslaptis, dugnas visada laukia skenduolių… Medis – pjūklo, bankai – skolininkų, o kapinės – miruolių. Išdžiūvusio upelio, kuris po liūčių ir per polaidį net putodavo, vagoje ant smėlio stoviniavo, tupinėjo trys vaikiščiai. Nors išties tai būta visai ne upelio, o iš molio karjero kadais pumpuoto vandens išgriaužta griova, kuri vis labiau priminė žemės nuvargusio kūno senatvinę raukšlę. Ant šlaito stirksojo oranžiniais kryžiais nupjovimui pažymėti trys nudžiūvę medžiai. Pušys. Ko laukia berniukai, ko laukia išdžiūvus vaga, dugnas, pušys? Anokia čia paslaptis, dugnas visada laukia skenduolių… Medis – pjūklo, bankai – skolininkų, o kapinės – miruolių.

Skaityti daugiau