Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Idealistas, kuriam iš tikrųjų rūpi visuomenė

Kai gyvenau Lenkijoje, ne kartą stebėjausi, kodėl dažną su Lietuva susijusį garsų veikėją, iškilesnę asmenybę, nepaisydami net akivaizdžiai lietuviškos pavardės, lenkai priskiria savo tautai. Iš Lietuvos didikų Giedraičių kilusį Jerzy Giedroycą, nors ir pripažindami, kad jis žemaitis, be išlygų vadina „didžiu lenku“ (wielki Polak). Dar daugiau: Lenkijos žiniasklaida nuolat priekaištauja Lietuvai, esą ši savinasi Adomą Mickevičių, Czesławą Miłoszą, Emiliją Pliaterytę, Igną Domeiką ir kitus. Dėl to vieniems su kitais be paliovos ginčytis, atrodytų, ne tik keista, bet ir juokinga, ačiū Dievui, pamažu tokie priekaištai rimsta. Kai gyvenau Lenkijoje, ne kartą stebėjausi, kodėl dažną su Lietuva susijusį garsų veikėją, iškilesnę asmenybę, nepaisydami net akivaizdžiai lietuviškos pavardės, lenkai priskiria savo tautai. Iš Lietuvos didikų Giedraičių kilusį Jerzy Giedroycą, nors ir pripažindami, kad jis žemaitis, be išlygų vadina „didžiu lenku“ (wielki Polak). Dar daugiau: Lenkijos žiniasklaida nuolat priekaištauja Lietuvai, esą ši savinasi Adomą Mickevičių, Czesławą Miłoszą, Emiliją Pliaterytę, Igną Domeiką ir kitus. Dėl to vieniems su kitais be paliovos ginčytis, atrodytų, ne tik keista, bet ir juokinga, ačiū Dievui, pamažu tokie priekaištai rimsta.
Skaityti daugiau
0
0
0

Knygų pusryčiai 3

Andrius Jakučiūnas. „La­lagė“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2011. Pasakyti ką nors kritiška apie knygą, kurią didžioji dalis kritikų pripažino jei ne literatūrine sezono naujiena, tai neabejotina naujove, jau net nelabai padoru. Ir visiškai nesvarbu, kad beskaitant ima kamuoti įkyri mintis: ar ne geriau mesti skaičius ir eiti į sodą pagrėbti lapų. Nuobodulys, kuris neišvengiamai užplūsta beskaitant „Lalagę“, kritikų nuomone, yra estetinė vertybė. Ak štai kaip. Dabar suprantu, kodėl parsitempiau namo „Politinę ekonomiją“, kurią radau prie šiukšlių konteinerio.Andrius Jakučiūnas. „La­lagė“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2011. Pasakyti ką nors kritiška apie knygą, kurią didžioji dalis kritikų pripažino jei ne literatūrine sezono naujiena, tai neabejotina naujove, jau net nelabai padoru. Ir visiškai nesvarbu, kad beskaitant ima kamuoti įkyri mintis: ar ne geriau mesti skaičius ir eiti į sodą pagrėbti lapų. Nuobodulys, kuris neišvengiamai užplūsta beskaitant „Lalagę“, kritikų nuomone, yra estetinė vertybė. Ak štai kaip. Dabar suprantu, kodėl parsitempiau namo „Politinę ekonomiją“, kurią radau prie šiukšlių konteinerio.
Skaityti daugiau
0
0
0

Rinkimai, balsų pirkimai ir šiuolaikinė žūklė

Jei koks statistikos mėgėjas atliktų tyrimą, ko gero, paaiškėtų, jog dabar žiniasklaidos dažniausiai vartojamas žodis – „pirko“. Omenyje turimi nupirkti rinkėjų balsai. Jau beveik nieko neberašoma apie mergaitės ir Kedžių –­ Venckų šeimos tragediją ir jos kontekste išryškėjusį teisinės sistemos supuvimą. Žodis „pirko“ dabar svarbiausias. Net Konstitucinis teismas aiškinosi giliąsias „pirko“ prasmes. Kaip ir prieš 4 ar 8 metus, rinkėjų balsai per šiuos rinkimus buvo perkami. Ir ne vienos partijos atstovų. Tikrai negerai, kad politikai taip negražiai elgiasi. Įdomu, kaip jie panaudotas lėšas deklaruoja ataskaitose VRK? Tačiau net ir pritarus teiginiui, jog daugiausia pirko Darbo partija, lieka neaišku, kodėl net 271520 (19,82 %) rinkėjų daugiamandatėje apygardoje balsavo už ją. Jei koks statistikos mėgėjas atliktų tyrimą, ko gero, paaiškėtų, jog dabar žiniasklaidos dažniausiai vartojamas žodis – „pirko“. Omenyje turimi nupirkti rinkėjų balsai. Jau beveik nieko neberašoma apie mergaitės ir Kedžių –­ Venckų šeimos tragediją ir jos kontekste išryškėjusį teisinės sistemos supuvimą. Žodis „pirko“ dabar svarbiausias. Net Konstitucinis teismas aiškinosi giliąsias „pirko“ prasmes. Kaip ir prieš 4 ar 8 metus, rinkėjų balsai per šiuos rinkimus buvo perkami. Ir ne vienos partijos atstovų. Tikrai negerai, kad politikai taip negražiai elgiasi. Įdomu, kaip jie panaudotas lėšas deklaruoja ataskaitose VRK? Tačiau net ir pritarus teiginiui, jog daugiausia pirko Darbo partija, lieka neaišku, kodėl net 271520 (19,82 %) rinkėjų daugiamandatėje apygardoje balsavo už ją.
Skaityti daugiau
0
0
0

Autorius yra negyvas briedis

Margaret Atwood – žymi Kanados literatūros figūra, poetė, prozininkė, eseistė, parašiusi daugiau kaip trisdešimt knygų. Kūriniai versti į 33 kalbas. Rašytoja pagerbta įvairių šalių literatūros premijomis: Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Norvegijos, JAV. Tarp daugelio kitų apdovanojimų yra pelniusi Bookerio premiją (2000), Astūrijos princo premiją (2008), Nelly Sachs premiją (2009). Gyvena Toronte. Pokalbyje 72-ejų rašytoja kalba apie knygos ateitį, socialinių saitų svarbą.Margaret Atwood – žymi Kanados literatūros figūra, poetė, prozininkė, eseistė, parašiusi daugiau kaip trisdešimt knygų. Kūriniai versti į 33 kalbas. Rašytoja pagerbta įvairių šalių literatūros premijomis: Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Norvegijos, JAV. Tarp daugelio kitų apdovanojimų yra pelniusi Bookerio premiją (2000), Astūrijos princo premiją (2008), Nelly Sachs premiją (2009). Gyvena Toronte. Pokalbyje 72-ejų rašytoja kalba apie knygos ateitį, socialinių saitų svarbą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Laiškai iš užmaršties zonos

Kaip atsitinka, kad literatūros istorijoje įdomią asmenybę pridengia užmaršties šešėlis, nepaisant kūrybos vertės, žmogaus savitumo? Kas tai nulemia – sudėtingesnė, nei kitų, likimo pynė, nepritapimas prie literatūrinės atmosferos, gyvenimą traiškiusi politinė galia, įgimtas kuklumas, nuošalumas, didesnis asmeninės distancijos poreikis? Nenoras daryti kompromisų, kuriuos kiti laiko kone savaime suprantamais? O gal kartais net kilmė, neįprasta pavardė? Tačiau kai pavyksta šešėlį pradengti, tokios nuošalės figūros dažnai pasirodo sukaupusios ir suslėpusios savyje daugiau, nei galima iš pradžių tikėtis. Tokios mintys lydėjo dalyvaujant literatūriniame atminimo vakare, kuris šiemet spalio 18 d. surengtas Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose. Vakaras buvo skirtas lietuvių poezijos vertėjui į rusų kalbą, poe­tui Lazariui Šereševskiui (1926–2008), kurio lituanistinis archyvas perduodamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.Kaip atsitinka, kad literatūros istorijoje įdomią asmenybę pridengia užmaršties šešėlis, nepaisant kūrybos vertės, žmogaus savitumo? Kas tai nulemia – sudėtingesnė, nei kitų, likimo pynė, nepritapimas prie literatūrinės atmosferos, gyvenimą traiškiusi politinė galia, įgimtas kuklumas, nuošalumas, didesnis asmeninės distancijos poreikis? Nenoras daryti kompromisų, kuriuos kiti laiko kone savaime suprantamais? O gal kartais net kilmė, neįprasta pavardė? Tačiau kai pavyksta šešėlį pradengti, tokios nuošalės figūros dažnai pasirodo sukaupusios ir suslėpusios savyje daugiau, nei galima iš pradžių tikėtis. Tokios mintys lydėjo dalyvaujant literatūriniame atminimo vakare, kuris šiemet spalio 18 d. surengtas Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose. Vakaras buvo skirtas lietuvių poezijos vertėjui į rusų kalbą, poe­tui Lazariui Šereševskiui (1926–2008), kurio lituanistinis archyvas perduodamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.
Skaityti daugiau
0
0
0

Rinkėjo kvailumas, politiko gudrybė…

„Ir Kantas, ir Fukuyama manė, kad pradėjus pasaulio politiką tvarkyti racionaliai, nebeliks prielaidų karams ir kitiems emocingiems nesusipratimams, bus galima sutelkti dėmesį visuomeninės laimės kūrimui. Politika, ypač dabartinėje postmodernybėje, tiesiog negali būti racionali. Racionalumas gali būti siekinys, tačiau niekada nevirsta tikrove“, – NŽ-A Nr. 6 skiltyje „Antikantiški apmąstymai“ teigia Egidijus Vareikis. Neabejotinai spręsdamas iš savo kaip politiko patirties, autorius tvirtina žmones manant, kad politikai turi išpildyti jų trumpalaikius­ norus, o laimę įsivaizduoja vien kaip buitinį komfortą. Tad pasvarstykime, ar tikrai problema yra ta, kad politikoje lemia vien emocijos, o racionalumas yra savo vietą užleidęs kvailumui? „Ir Kantas, ir Fukuyama manė, kad pradėjus pasaulio politiką tvarkyti racionaliai, nebeliks prielaidų karams ir kitiems emocingiems nesusipratimams, bus galima sutelkti dėmesį visuomeninės laimės kūrimui. Politika, ypač dabartinėje postmodernybėje, tiesiog negali būti racionali. Racionalumas gali būti siekinys, tačiau niekada nevirsta tikrove“, – NŽ-A Nr. 6 skiltyje „Antikantiški apmąstymai“ teigia Egidijus Vareikis. Neabejotinai spręsdamas iš savo kaip politiko patirties, autorius tvirtina žmones manant, kad politikai turi išpildyti jų trumpalaikius­ norus, o laimę įsivaizduoja vien kaip buitinį komfortą. Tad pasvarstykime, ar tikrai problema yra ta, kad politikoje lemia vien emocijos, o racionalumas yra savo vietą užleidęs kvailumui?
Skaityti daugiau
0
0
0