Kaimynai kaimynams – be konfrontacijos
ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS TEMA: Rašytojai AUTORIUS: Laimantas Jonušys DATA: 2012-11 Kaimynai kaimynams – be konfrontacijos Laimantas Jonušys…
Naršote kategorijoje
Aktualūs įrašai
1011 įrašų
„Lėlės“ teatrui niekada nepabos kalbėti apie gėrį, kuris kovoja ir galiausiai nugali
Jaukiame Senamiesčio pakraštyje, buvusiuose Oginskių rūmuose, įsikūręs Vilniaus teatras „Lėlė” šiandien akylai prižiūrimas ir stropiai sergėjamas vadovo Juozo Marcinkevičiaus. Ilgametę patirtį scenoje skaičiuojantis aktorius čia pasitiko ne tik 55-ąjį „Lėlės“ teatro sezoną, tačiau taip pat kukliai paminėjo ir savo 60-ies metų jubiliejų. Mažųjų žiūrovų ir jaunųjų „lėlininkų“ mylimas ir gerbiamas teatro „Lėlė” vadovas sutiko papasakoti ne tik apie lėlių teatro aktoriaus profesijos ypatumus, gyvenimą scenoje, tačiau ir apie kintančio teatro idealus.Jaukiame Senamiesčio pakraštyje, buvusiuose Oginskių rūmuose, įsikūręs Vilniaus teatras „Lėlė” šiandien akylai prižiūrimas ir stropiai sergėjamas vadovo Juozo Marcinkevičiaus. Ilgametę patirtį scenoje skaičiuojantis aktorius čia pasitiko ne tik 55-ąjį „Lėlės“ teatro sezoną, tačiau taip pat kukliai paminėjo ir savo 60-ies metų jubiliejų. Mažųjų žiūrovų ir jaunųjų „lėlininkų“ mylimas ir gerbiamas teatro „Lėlė” vadovas sutiko papasakoti ne tik apie lėlių teatro aktoriaus profesijos ypatumus, gyvenimą scenoje, tačiau ir apie kintančio teatro idealus.
Gyvenimas ir mirtis „Facebook‘e“
Turiu šeimą: žmoną ir dukrą. Abu tėvai dar gyvi, ačiū Dievui. Turiu du krikštasūnius. Turiu sesę, jau seniai gyvenančią užjūriuose, turiu giminių. Turiu daug bendradarbių. Dar daugiau pacientų. Turiu kelias dešimtis pažįstamų. Turiu rutininių praeivių, kuriuos sutinku kas rytą keliaudamas į darbą. Ar turiu draugų? Galbūt vieną, daugiausiai – du, bet nesu tikras.
Kvietimas prisijungti prie „Facebook‘o“ ir įsigyti daugiau draugų buvo viliojantis. Juolab kad susidarė solidus skaičius asmenų, norėjusių tapti mano draugais. Su vienais norėjau išbandyti draugystę, kitų tiesiog nesinorėjo atstumti. Užsiregistravau. Gimiau naujam virtualiam gyvenimui „Facebook‘e“. Įsigijau draugų, nors ir nujaučiau, kad kai kurie jų – viso labo tik pažįstami, o kiti – tik praeiviai „Facebook‘o“ gyvenime.Turiu šeimą: žmoną ir dukrą. Abu tėvai dar gyvi, ačiū Dievui. Turiu du krikštasūnius. Turiu sesę, jau seniai gyvenančią užjūriuose, turiu giminių. Turiu daug bendradarbių. Dar daugiau pacientų. Turiu kelias dešimtis pažįstamų. Turiu rutininių praeivių, kuriuos sutinku kas rytą keliaudamas į darbą. Ar turiu draugų? Galbūt vieną, daugiausiai – du, bet nesu tikras.
Kvietimas prisijungti prie „Facebook‘o“ ir įsigyti daugiau draugų buvo viliojantis. Juolab kad susidarė solidus skaičius asmenų, norėjusių tapti mano draugais. Su vienais norėjau išbandyti draugystę, kitų tiesiog nesinorėjo atstumti. Užsiregistravau. Gimiau naujam virtualiam gyvenimui „Facebook‘e“. Įsigijau draugų, nors ir nujaučiau, kad kai kurie jų – viso labo tik pažįstami, o kiti – tik praeiviai „Facebook‘o“ gyvenime.
Laikas, skirtas kitiems, – ne menkesnis būties įprasminimas
Kauniečiui fotomenininkui Gintarui Česoniui (g. 1974) patinka naktinėti po gimtąjį miestą; ilgainiui jaunatviška serija „Kauno senamiestis naktį“ (1991-1994) išaugo iki autorinių albumų, kuriuose kuriamas Kauno vaizdų epas: „Pasivaikščiojimas po Kauno tvirtovę“ (2007), „Kaunas – miestas santakoje“ (2007), „Sutiktas Kaunas“ (2009). Kolegos ir miestelėnai įvertino darbštuolį fotografą, jis pagerbtas kaip Įsimintiniausias Kauno menininkas (2007).
Kauniečiui fotomenininkui Gintarui Česoniui (g. 1974) patinka naktinėti po gimtąjį miestą; ilgainiui jaunatviška serija „Kauno senamiestis naktį“ (1991-1994) išaugo iki autorinių albumų, kuriuose kuriamas Kauno vaizdų epas: „Pasivaikščiojimas po Kauno tvirtovę“ (2007), „Kaunas – miestas santakoje“ (2007), „Sutiktas Kaunas“ (2009). Kolegos ir miestelėnai įvertino darbštuolį fotografą, jis pagerbtas kaip Įsimintiniausias Kauno menininkas (2007).
Tada, kai metų laikų dar nebuvo
Dangus apžėlęs pilka šlapia samana, pro kurią lėtai košiasi šaltas vanduo. Jokio geltono saulės šiaudo. Įklampinu žvilgsnį, bandau ieškoti. Nepavyksta. Dangų paleidžiu. Pajuntu, kaip kūnas šaukiasi spalvų, vilnonių kojinių ir kakavos su pienu. Sėdėsiu pataluos ir barškinsiu kompiuterio klavišais. Gal kas išbarškės.
Dangus apžėlęs pilka šlapia samana, pro kurią lėtai košiasi šaltas vanduo. Jokio geltono saulės šiaudo. Įklampinu žvilgsnį, bandau ieškoti. Nepavyksta. Dangų paleidžiu. Pajuntu, kaip kūnas šaukiasi spalvų, vilnonių kojinių ir kakavos su pienu. Sėdėsiu pataluos ir barškinsiu kompiuterio klavišais. Gal kas išbarškės.
Kūryboje Dievas kalba ne vėtromis, bet švelniais atodūsiais
„Niekas geriau už jus, genialūs grožio architektai, nepajėgūs pajusti patoso, su kuriuo Dievas Kūrinijos aušroje apžvelgė savo rankų darbą. Šio jausmo atšvaitai nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra spindėję jūsų akyse, kai pagauti slėpiningos garsų ir žodžių, spalvų ir formų galios, jūs, kaip kiekvieno amžiaus menininkai žavėdavotės savo įkvėpimo kūriniu, pajusdami jame kūrimo slėpinio, kuriame Dievas, vienintelis visų daiktų Kūrėjas, norėjo leisti jums tam tikru būdu dalyvauti, aidą.“ Tokia mintis ataidi iš Jono Pauliaus II „Laiško menininkams“(1999), kurio kontekste pakviečiau dailininkę tekstilininkę Eglę Jasulaitytę apžvelgti jos kūrybos erdvę.
„Niekas geriau už jus, genialūs grožio architektai, nepajėgūs pajusti patoso, su kuriuo Dievas Kūrinijos aušroje apžvelgė savo rankų darbą. Šio jausmo atšvaitai nesuskaičiuojamą daugybę kartų yra spindėję jūsų akyse, kai pagauti slėpiningos garsų ir žodžių, spalvų ir formų galios, jūs, kaip kiekvieno amžiaus menininkai žavėdavotės savo įkvėpimo kūriniu, pajusdami jame kūrimo slėpinio, kuriame Dievas, vienintelis visų daiktų Kūrėjas, norėjo leisti jums tam tikru būdu dalyvauti, aidą.“ Tokia mintis ataidi iš Jono Pauliaus II „Laiško menininkams“(1999), kurio kontekste pakviečiau dailininkę tekstilininkę Eglę Jasulaitytę apžvelgti jos kūrybos erdvę.
Kryždirbystės tradicija – gyvoji grandis, sujungianti praeitį, dabartį ir ateitį
Lietuvos kryždirbystė 2001 m. UNESCO pripažinta pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Šalia kitų liaudies meno tradicijų būtent kryždirbystė įgavo ypatingos reikšmės ne tik pavienio žmogaus, bet ir tautos gyvenime. Puoselėta ir unikaliai kurta tradicija per savo istoriją patyrė ir carinės valdžios nemalonę, ir sovietmečio buldozerinį naikinimą, tačiau išliko gyva, giliai įaugusi žmonių atmintyje, kaip tiesos ir laisvės siekis. Ir šiandien šalia namų bei pakelėse visoje Lietuvoje vis dygsta nauji kryžiai – simbolinis ne tik tautos atminties, bet ir tikėjimo ženklas.
Lietuvos kryždirbystė 2001 m. UNESCO pripažinta pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru. Šalia kitų liaudies meno tradicijų būtent kryždirbystė įgavo ypatingos reikšmės ne tik pavienio žmogaus, bet ir tautos gyvenime. Puoselėta ir unikaliai kurta tradicija per savo istoriją patyrė ir carinės valdžios nemalonę, ir sovietmečio buldozerinį naikinimą, tačiau išliko gyva, giliai įaugusi žmonių atmintyje, kaip tiesos ir laisvės siekis. Ir šiandien šalia namų bei pakelėse visoje Lietuvoje vis dygsta nauji kryžiai – simbolinis ne tik tautos atminties, bet ir tikėjimo ženklas.
Darnios raidos link, atsikračius verbalinių vaiduoklių
Joshua Farley’s, tarptautinį pripažinimą pelnęs ekonomistas, siekia integruoti socialinį, žmogiškąjį ir gamtos kapitalą, kad pakeistų vyraujančią ekonomikos sampratą, atmesdamas vis agresyviau diegiamas neoklasikinės ekonomikos dogmas. Baigė biologijos studijas Grinnelio kolegijoje, tarptautinių santykių magistrantūrą Niujorko Kolumbijos universitete, 1999 m. apgynė ekonomikos mokslų doktoratą Kornelio universitete. Kurį laiką Farley’s vadovavo Merilando universiteto Tarptautiniam ekologiškos ekonomikos institutui, dirbo vizituojančiu profesoriumi keliuose Brazilijos universitetuose, o šiuo metu yra Vermonto universiteto profesorius ir Gundo ekologiškos ekonomikos instituto taikomosios ekonomikos mokslo darbuotojas. Kartu su garsiu amerikiečių ekonomistu Hermanu Daly’u parašė knygą „Ekologiška ekonomika: principai ir taikymas“, laikomą paradigminiu ateities ekonomikos tekstu, paskelbė pluoštą publikacijų kolektyvinėse monografijose ir tarptautiniuose mokslo žurnaluose.
Joshua Farley’s, tarptautinį pripažinimą pelnęs ekonomistas, siekia integruoti socialinį, žmogiškąjį ir gamtos kapitalą, kad pakeistų vyraujančią ekonomikos sampratą, atmesdamas vis agresyviau diegiamas neoklasikinės ekonomikos dogmas. Baigė biologijos studijas Grinnelio kolegijoje, tarptautinių santykių magistrantūrą Niujorko Kolumbijos universitete, 1999 m. apgynė ekonomikos mokslų doktoratą Kornelio universitete. Kurį laiką Farley’s vadovavo Merilando universiteto Tarptautiniam ekologiškos ekonomikos institutui, dirbo vizituojančiu profesoriumi keliuose Brazilijos universitetuose, o šiuo metu yra Vermonto universiteto profesorius ir Gundo ekologiškos ekonomikos instituto taikomosios ekonomikos mokslo darbuotojas. Kartu su garsiu amerikiečių ekonomistu Hermanu Daly’u parašė knygą „Ekologiška ekonomika: principai ir taikymas“, laikomą paradigminiu ateities ekonomikos tekstu, paskelbė pluoštą publikacijų kolektyvinėse monografijose ir tarptautiniuose mokslo žurnaluose.
Lemtingas pokalbis apie mūsų visų likimą
“Šiandien jau nieko nebestebina“, – tokiais žodžiais vienas kultūros laikraščio redaktorius, senas „spaudos vilkas“, pradėdavo daugumą savo ir ne savo straipsnių. Universalus, visiems atvejams visais laikais tinkamas posakis! Šiandien iš tiesų jau nieko nebestebina keisčiausi eksperimentai, beprotiški virsmai, „visų ribų peržengimas“, nes meną pirmyn (?) varo troškimas pranokti, šokiruoti, priblokšti, prikaustyti dėmesį, pažerti neregėtų reginių, ypač teatre. Taigi jau niekas nieko nebestebina…Tačiau Jono Jurašo spektaklis pagal Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“ savaip nustebino. Nustebino tuo, kad šiais egocentriškais postmodernaus bylojimo laikais režisierius nesistengia nei priblokšti žiūrovų, nei perkeisti autoriaus idėjų, nei neatpažįstamai perkurti teksto, nei paneigti interpretuojamo veikalo prasmių. O ir ką čia paneigsi, jei literatūros maištininkas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ (1958) atskleidžia XX a. žmonijai diagnozuotas negales: moralinių vertybių devalvaciją ir nihilizmą, asmenybės destrukciją ir emocinį atbukimą, absurdiškumo ir beprasmybės jausmą.
“Šiandien jau nieko nebestebina“, – tokiais žodžiais vienas kultūros laikraščio redaktorius, senas „spaudos vilkas“, pradėdavo daugumą savo ir ne savo straipsnių. Universalus, visiems atvejams visais laikais tinkamas posakis! Šiandien iš tiesų jau nieko nebestebina keisčiausi eksperimentai, beprotiški virsmai, „visų ribų peržengimas“, nes meną pirmyn (?) varo troškimas pranokti, šokiruoti, priblokšti, prikaustyti dėmesį, pažerti neregėtų reginių, ypač teatre. Taigi jau niekas nieko nebestebina…Tačiau Jono Jurašo spektaklis pagal Antano Škėmos romaną „Balta drobulė“ savaip nustebino. Nustebino tuo, kad šiais egocentriškais postmodernaus bylojimo laikais režisierius nesistengia nei priblokšti žiūrovų, nei perkeisti autoriaus idėjų, nei neatpažįstamai perkurti teksto, nei paneigti interpretuojamo veikalo prasmių. O ir ką čia paneigsi, jei literatūros maištininkas Antanas Škėma romane „Balta drobulė“ (1958) atskleidžia XX a. žmonijai diagnozuotas negales: moralinių vertybių devalvaciją ir nihilizmą, asmenybės destrukciją ir emocinį atbukimą, absurdiškumo ir beprasmybės jausmą.
