Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Skaudieji klausimai Šatrijos Raganos akivaizdoje

Kodėl skaudieji? Ir kodėl Šatrijos Raganos akivaizdoje? Dėl to, kad tie klausimai iškilo primirštų ar ir visai užmirštų Šatrijos Raganos tekstų akivaizdoje. Išėjo du Šatrijos Raganos „Raštų“ tomai – jau ketvirtas ir penktas1. Jie apima didžiuosius rašytojos vertimus, įžymiojo humanistikos pedagogo Fridricho Wilhelmo Försterio (1869–1966) mokymą. Moralinio ugdymo, neatskiriamo nuo krikščionybės postulatų, politinės etikos principų kūrėjas ir skelbėjas, vienas ryškiųjų pacifistinio, antiautoritarinio judėjimo lyderių praėjusio amžiaus Europoje. Kodėl skaudieji? Ir kodėl Šatrijos Raganos akivaizdoje? Dėl to, kad tie klausimai iškilo primirštų ar ir visai užmirštų Šatrijos Raganos tekstų akivaizdoje. Išėjo du Šatrijos Raganos „Raštų“ tomai – jau ketvirtas ir penktas1. Jie apima didžiuosius rašytojos vertimus, įžymiojo humanistikos pedagogo Fridricho Wilhelmo Försterio (1869–1966) mokymą. Moralinio ugdymo, neatskiriamo nuo krikščionybės postulatų, politinės etikos principų kūrėjas ir skelbėjas, vienas ryškiųjų pacifistinio, antiautoritarinio judėjimo lyderių praėjusio amžiaus Europoje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Jogailaičių giminės valdovų įamžinimas lotyniškuose XVI–XVII a. LDK tekstuose: literatūrinių portretų emblemika

2012 m. sukanka 450 metA? nuo 1562 m. spalio 4 d. Vilniuje A?vykusiA? Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didA?iojo kunigaikA?A?io A?ygimanto Augusto sesers Kotrynos JogailaitA�s ir Suomijos kunigaikA?A?io Jono Vazos vedybA?. A�ios jungtuvA�s, A?vykusios Vilniaus katedroje ir iA?kilmingai A?vA�stos Lietuvos didA?iA?jA? kunigaikA?A?iA? rA�muose Vilniaus A?emutinA�je pilyje, tarsi A?kA�nijo dviejA? dinastijA? a�� JogailaiA?iA? ir VazA? a�� giminystA� bei sA�jungA� ne tik sunkiame Livonijos kare (1558a��1584), bet ir po 16 metA? A?vykusA? monarcho valdA?ios AbiejA? TautA? Respublikoje perdavimA� VazA? dinastijos atstovams a�� A?ygimantui Vazai (1587a��1632), o vA�liau a�� Vladislovui Vazai(1632a��1648) ir Jonui Kazimierui Vazai (1648a��1668).2012 m. sukanka 450 metA? nuo 1562 m. spalio 4 d. Vilniuje A?vykusiA? Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didA?iojo kunigaikA?A?io A?ygimanto Augusto sesers Kotrynos JogailaitA�s ir Suomijos kunigaikA?A?io Jono Vazos vedybA?. A�ios jungtuvA�s, A?vykusios Vilniaus katedroje ir iA?kilmingai A?vA�stos Lietuvos didA?iA?jA? kunigaikA?A?iA? rA�muose Vilniaus A?emutinA�je pilyje, tarsi A?kA�nijo dviejA? dinastijA? a�� JogailaiA?iA? ir VazA? a�� giminystA� bei sA�jungA� ne tik sunkiame Livonijos kare (1558a��1584), bet ir po 16 metA? A?vykusA? monarcho valdA?ios AbiejA? TautA? Respublikoje perdavimA� VazA? dinastijos atstovams a�� A?ygimantui Vazai (1587a��1632), o vA�liau a�� Vladislovui Vazai(1632a��1648) ir Jonui Kazimierui Vazai (1648a��1668).
Skaityti daugiau
0
0
0

„Sirenų“ zona

Scenos viduryje ant elektrinės ašies sukasi lunaparko bulius ir žybsi raudona akele. Scenos pakraštyje suręstas medinis koridorius, gudriai nusukantis už kulisų – ten pakabinta kamera transliuos užkulisių veiklą į ekraną galinėje scenos sienoje. Pirmyn! Iš koridoriaus kaip iš košmariško sapno išbėga du nuogi vyrukai ir 20 minučių džeržgiant gitarų „metalui“ daužosi ant grindų. Vyrukai gali būti buliukai, kurie reinkarnavosi į kaubojus, tokius lūzerinius, svajojusius tapti garsiais matadorais, deja, realybėje nykiai stovinčius prie staklių ar su šypsena aptarnaujančius Ispanijos užsienio turistus. Užtat čia, scenoje-koridoriuje-sapne-ant elektrinio buliaus-šezlonge, jie leidžia sau viską. Pirmiausia ir svarbiausia –­ leidžia sau įvairiarūšį seksą, kurio tikrai negali pavadinti gyvulišku, nes bulius, greitai atlikęs tą reikalą, seniai jau būtų nuėjęs rupšnoti žolės. Ne, reinkarnavęsi objektai išspaudžia iš savęs ir vienas iš kito visus syvus, nulašina visus lašus. Kaip prisukti duodasi ir voliojasi, mygia ir dulkina (kursyvinti žodžio nereikia) – pagaliau prisipažinkime, ne tik vienas kitą, bet ir mus, žiūrovus. Scenos viduryje ant elektrinės ašies sukasi lunaparko bulius ir žybsi raudona akele. Scenos pakraštyje suręstas medinis koridorius, gudriai nusukantis už kulisų – ten pakabinta kamera transliuos užkulisių veiklą į ekraną galinėje scenos sienoje. Pirmyn! Iš koridoriaus kaip iš košmariško sapno išbėga du nuogi vyrukai ir 20 minučių džeržgiant gitarų „metalui“ daužosi ant grindų. Vyrukai gali būti buliukai, kurie reinkarnavosi į kaubojus, tokius lūzerinius, svajojusius tapti garsiais matadorais, deja, realybėje nykiai stovinčius prie staklių ar su šypsena aptarnaujančius Ispanijos užsienio turistus. Užtat čia, scenoje-koridoriuje-sapne-ant elektrinio buliaus-šezlonge, jie leidžia sau viską. Pirmiausia ir svarbiausia –­ leidžia sau įvairiarūšį seksą, kurio tikrai negali pavadinti gyvulišku, nes bulius, greitai atlikęs tą reikalą, seniai jau būtų nuėjęs rupšnoti žolės. Ne, reinkarnavęsi objektai išspaudžia iš savęs ir vienas iš kito visus syvus, nulašina visus lašus. Kaip prisukti duodasi ir voliojasi, mygia ir dulkina (kursyvinti žodžio nereikia) – pagaliau prisipažinkime, ne tik vienas kitą, bet ir mus, žiūrovus.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kusturica apie čigonus ir save

Sudėtingi santykiai tarp Balkanų tautų ir tautinių mažumų yra viena dominuojančių temų Balkanų kine. Daugiausiai dėmesio buvusios Jugoslavijos kinematografija skiria čigonams/romams (čia šiuos terminus vartosiu sinonimiškai, be negatyvaus atspalvio), į kuriuos Rytų ir Vidurio Europoje vis dar žvelgiama kaip į žemiausio socialinio sluoksnio atstovus. Iki pat XX a. pabaigos čigonai kine vaizduojami egzotiškai, dažnai romantiškai, vengiant akcentuoti politines bei socialines problemas. Tyrinėjant romų tautos reprezentavimą kine susiduriama su akivaizdžia stereotipų problema. Sudėtingi santykiai tarp Balkanų tautų ir tautinių mažumų yra viena dominuojančių temų Balkanų kine. Daugiausiai dėmesio buvusios Jugoslavijos kinematografija skiria čigonams/romams (čia šiuos terminus vartosiu sinonimiškai, be negatyvaus atspalvio), į kuriuos Rytų ir Vidurio Europoje vis dar žvelgiama kaip į žemiausio socialinio sluoksnio atstovus. Iki pat XX a. pabaigos čigonai kine vaizduojami egzotiškai, dažnai romantiškai, vengiant akcentuoti politines bei socialines problemas. Tyrinėjant romų tautos reprezentavimą kine susiduriama su akivaizdžia stereotipų problema.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ar pateks Nekrošius į dangų?

Apžvalgos didžiuosiuose dienraščiuose, teatro mėnraščiuose, pristatymas nacionalinės televizijos laidoje, skirtoje kultūrai, straipsnių gausa tinklaraščiuose ir komentarai socialiniame tinkle Facebook – trečiajai Dante’s „Komedijos“ daliai, kurią Eimuntas Nekrošius parodė Italijos publikai, dėmesio tikrai nestigo: nuo griausmingų aplodismentų ir liaupsių („Absoliutus, kvapą gniaužiantis reto grožio šedevras“) iki suglumusios veido išraiškos ar net griežtų nuosprendžių („Nekrošius į rojų nepateks“). Kaip ir privalu šioje lietuvių režisierių garbinančioje, bet diskutuoti mėgstančioje šalyje, vieningo požiūrio nėra, o ir nereikia. Tačiau dėl vieno dalyko italai sutaria: Nekrošius yra Nekrošius, nesvarbu, kas stoja už, o kas prieš jį. Apžvalgos didžiuosiuose dienraščiuose, teatro mėnraščiuose, pristatymas nacionalinės televizijos laidoje, skirtoje kultūrai, straipsnių gausa tinklaraščiuose ir komentarai socialiniame tinkle Facebook – trečiajai Dante’s „Komedijos“ daliai, kurią Eimuntas Nekrošius parodė Italijos publikai, dėmesio tikrai nestigo: nuo griausmingų aplodismentų ir liaupsių („Absoliutus, kvapą gniaužiantis reto grožio šedevras“) iki suglumusios veido išraiškos ar net griežtų nuosprendžių („Nekrošius į rojų nepateks“). Kaip ir privalu šioje lietuvių režisierių garbinančioje, bet diskutuoti mėgstančioje šalyje, vieningo požiūrio nėra, o ir nereikia. Tačiau dėl vieno dalyko italai sutaria: Nekrošius yra Nekrošius, nesvarbu, kas stoja už, o kas prieš jį.
Skaityti daugiau
0
0
0

Prieš sugrįžtant į Itakę

Esu Lucas Aubry, Lotaringijos mieste Nancy gimęs prancūzas, beveik trisdešimt metų paryžietis. Jau metus dirbu Vilniuje, esu Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė. Mano kaimynės ir brangios draugės Eglė Ganda Bogdanienė ir Jūratė Stauskaitė šią vasarą sumanė įtraukti mane į spontanišką meninį renginį, pavadintą „7 mano (meno) dienos“. Palangoje, galerijoje „Ramybė“, abi eksponavo savo darbus, sukurtus per septynias dienas, ir paprašė, kad per šios mažytės parodos atidarymą rugpjūčio 23 d. tarčiau keletą žodžių lankytojams ir svečiams, visiškai savęs nevaržydamas nei pasisakymo laiku, nei tematika, nei pataikūnišku tonu. Tiesiog turėjau pažvelgti prancūzo (sakyčiau, „paprasto prancūziuko“, kaip įvardija Charles’is Trénet savo dainoje „Vėl išvysti Paryžių“) žvilgsniu.Esu Lucas Aubry, Lotaringijos mieste Nancy gimęs prancūzas, beveik trisdešimt metų paryžietis. Jau metus dirbu Vilniuje, esu Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė. Mano kaimynės ir brangios draugės Eglė Ganda Bogdanienė ir Jūratė Stauskaitė šią vasarą sumanė įtraukti mane į spontanišką meninį renginį, pavadintą „7 mano (meno) dienos“. Palangoje, galerijoje „Ramybė“, abi eksponavo savo darbus, sukurtus per septynias dienas, ir paprašė, kad per šios mažytės parodos atidarymą rugpjūčio 23 d. tarčiau keletą žodžių lankytojams ir svečiams, visiškai savęs nevaržydamas nei pasisakymo laiku, nei tematika, nei pataikūnišku tonu. Tiesiog turėjau pažvelgti prancūzo (sakyčiau, „paprasto prancūziuko“, kaip įvardija Charles’is Trénet savo dainoje „Vėl išvysti Paryžių“) žvilgsniu.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie Nidos meno koloniją ir santykių estetiką

Nidos meno kolonija oficialiai atvėrė duris 2011 m. pavasarį ir per maždaug pusantrų metų tapo aktyvia šiuolaikinio meno scenos dalyve. Daugelį meninink(i)ų dažniau galima išvysti kokios nors parodos atidaryme ar seminare Nidoje negu solidžių šiuolaikinio meno institucijų projektuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kita vertus, jau dabar pasigirsta balsų, kad Kolonija, nepaisant jos atvirumo, tampa elitizuota erdve, besiorientuojančia į sostinės kontekstą ir garsias pavardes. Apie Kolonijos strategiją, veiklą ir iššūkius, su kuriais susiduriama, kalbėjomės su Nidos meno kolonijos meno direktoriumi Vytautu Michelkevičiumi. Nidos meno kolonija oficialiai atvėrė duris 2011 m. pavasarį ir per maždaug pusantrų metų tapo aktyvia šiuolaikinio meno scenos dalyve. Daugelį meninink(i)ų dažniau galima išvysti kokios nors parodos atidaryme ar seminare Nidoje negu solidžių šiuolaikinio meno institucijų projektuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kita vertus, jau dabar pasigirsta balsų, kad Kolonija, nepaisant jos atvirumo, tampa elitizuota erdve, besiorientuojančia į sostinės kontekstą ir garsias pavardes. Apie Kolonijos strategiją, veiklą ir iššūkius, su kuriais susiduriama, kalbėjomės su Nidos meno kolonijos meno direktoriumi Vytautu Michelkevičiumi.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ar humanizuota erdvė praris sakralias Vilniaus erdves?

Man regis, tikrovėje egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to Vilniaus, kuris suvokiamas kaip unikalus, legendomis apipintas, sakralios erdvės gaubiamas žmonių ir gamtos kūrinys, architektūros perlas, Lietuvos valstybingumo simbolis, svajonių miestas, nostalgijos žemė, menininkų Meka, ir to, kuris, nuolatos krečiamas istorinių kataklizmų, funkcionuoja komplikuotoje realybėje, gyvena žemiškais reikalais ir kasdieniniais buities rūpesčiais. Miestas statomas, keičiamas, modernizuojamas, „humanizuojamas“. Kalbu ne tik apie pastarojo dvidešimtmečio ekonomines ir urbanistines problemas su pereinamojo meto grimasomis, bet ir apie pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos palikimą… Man regis, tikrovėje egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to Vilniaus, kuris suvokiamas kaip unikalus, legendomis apipintas, sakralios erdvės gaubiamas žmonių ir gamtos kūrinys, architektūros perlas, Lietuvos valstybingumo simbolis, svajonių miestas, nostalgijos žemė, menininkų Meka, ir to, kuris, nuolatos krečiamas istorinių kataklizmų, funkcionuoja komplikuotoje realybėje, gyvena žemiškais reikalais ir kasdieniniais buities rūpesčiais. Miestas statomas, keičiamas, modernizuojamas, „humanizuojamas“. Kalbu ne tik apie pastarojo dvidešimtmečio ekonomines ir urbanistines problemas su pereinamojo meto grimasomis, bet ir apie pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos palikimą…
Skaityti daugiau
0
0
0