Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

„Kaip lašelis tyro gintaro“…

Lietuvoje šiandien pastebime vieną didžiausių minties ir jausenos transformacijų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tai pokyčiai, paliečiantys patriotizmo turinį. Patriotizmas, siejamas su Lietuva kaip vieta, kurioje norisi gyventi ir kurią norisi kurti bei ginti, tampa daug svarbesniu už pat­riotizmą, siejamą su tauta bei iš praeities mus pasiekiančiais herojiškais vaizdiniais. Lietuvoje šiandien pastebime vieną didžiausių minties ir jausenos transformacijų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tai pokyčiai, paliečiantys patriotizmo turinį. Patriotizmas, siejamas su Lietuva kaip vieta, kurioje norisi gyventi ir kurią norisi kurti bei ginti, tampa daug svarbesniu už pat­riotizmą, siejamą su tauta bei iš praeities mus pasiekiančiais herojiškais vaizdiniais.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie filologo gyvenimą: Juozas Ambrazevičius

Jūsų Magnificencija Rektoriau, mieli kolegos Magist­rai ir Profesoriai, gerbiamieji Svečiai! Norėčiau Jums paskaityti paskaitą – tikrą akademinę paskaitą. Ir gal net kai kurie iš Jūsų, naujieji alumnai, būtumėte linkę tokios paskaitos paklausyti. Tačiau viskas mūsų sutankėjusio laiko amžiuje supaprastinta ir sutrumpinta, įteiksimos gėlės vysta net Švento Jono paskliautės vėsumoje, todėl tenka redukuoti lectio ultima į proginę prakalbą. Prakalbą apie filologo gyvenimą. Juk į šį gyvenimą šiandien žengiate su nauju įkvėpimu, su naujomis teisėmis ir pareigomis. Todėl gal dar kartą klausiate savęs ir kitų – koks yra ar būna tas gyvenimas? Jūsų Magnificencija Rektoriau, mieli kolegos Magist­rai ir Profesoriai, gerbiamieji Svečiai! Norėčiau Jums paskaityti paskaitą – tikrą akademinę paskaitą. Ir gal net kai kurie iš Jūsų, naujieji alumnai, būtumėte linkę tokios paskaitos paklausyti. Tačiau viskas mūsų sutankėjusio laiko amžiuje supaprastinta ir sutrumpinta, įteiksimos gėlės vysta net Švento Jono paskliautės vėsumoje, todėl tenka redukuoti lectio ultima į proginę prakalbą. Prakalbą apie filologo gyvenimą. Juk į šį gyvenimą šiandien žengiate su nauju įkvėpimu, su naujomis teisėmis ir pareigomis. Todėl gal dar kartą klausiate savęs ir kitų – koks yra ar būna tas gyvenimas?
Skaityti daugiau
0
0
0

Vasara Vilniuje prieš šimtmetį

Antroje XIX a. pusėje Rusijos imperijoje prasidėję socialiniai ir ekonominiai procesai – sparti urbanizacija, po truputį demokratėjanti visuomenė ir įsigalinti komercinė kultūra – Vilnių pasiekė pačioje XIX a. pabaigoje. Dėl šių aplinkybių miestas, Andrzejaus Romanowskio žodžiais, „tapo mažiau nei pirmaplanis, bet daugiau nei provincialus“1. To pakako, kad Vilnių per daug nevėluodamos pasiektų, pavyzdžiui, naujausios teatro mados, kad čia trumpam pasirodymui sustotų Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkeliu keliaujančios Europos scenos žvaigždės, būtų surengtos aukšto lygio dailės parodos, prekiaujama prabangiu vynu ar demonstruojami naujausi mokslo pasiekimai. Kita vertus, „provincialus“ šiuo atveju reiškia, kad naujosios kultūros recepcija vyko slogiomis sąlygomis, kai, pasak dailininkės Marianos Veriovkinos, karaliavo pilvas, o šnekos apie progresą dažnu atveju likdavo tuščios.Antroje XIX a. pusėje Rusijos imperijoje prasidėję socialiniai ir ekonominiai procesai – sparti urbanizacija, po truputį demokratėjanti visuomenė ir įsigalinti komercinė kultūra – Vilnių pasiekė pačioje XIX a. pabaigoje. Dėl šių aplinkybių miestas, Andrzejaus Romanowskio žodžiais, „tapo mažiau nei pirmaplanis, bet daugiau nei provincialus“1. To pakako, kad Vilnių per daug nevėluodamos pasiektų, pavyzdžiui, naujausios teatro mados, kad čia trumpam pasirodymui sustotų Varšuvos – Sankt Peterburgo geležinkeliu keliaujančios Europos scenos žvaigždės, būtų surengtos aukšto lygio dailės parodos, prekiaujama prabangiu vynu ar demonstruojami naujausi mokslo pasiekimai. Kita vertus, „provincialus“ šiuo atveju reiškia, kad naujosios kultūros recepcija vyko slogiomis sąlygomis, kai, pasak dailininkės Marianos Veriovkinos, karaliavo pilvas, o šnekos apie progresą dažnu atveju likdavo tuščios.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie specialistus ir generalistus, arba kodėl nepavyksta susitarti

Klasikinis išsilavinimas įpareigoja žmogų turėti žinių ir supratimo, kurie leistų jam svarstyti didžiąją dalį gyvenime aktualių problemų. Tačiau gyvenimas informacijos amžiuje tapo toks informaciškai tirštas, kad darosi vis sunkiau šį supratimą pasiekti. Gal todėl ir nestebina, kad vis mažiau kas ir siekia. Juolab kad ir lavinimo sistemos nuolat kito, o šiandienes vargu ar galima pavadinti „suteikiančiomis klasikinį išsilavinimą“. Toli gražu ne visi mokosi menų, filosofijos ir (kas ypač pastebima) logikos. Nunykus visuomeniniam religijos vaidmeniui, žmonės akivaizdžiai stokoja dvasinio išsilavinimo. Pakito ir lavinimosi siekis. Klasikinis išsilavinimas įpareigoja žmogų turėti žinių ir supratimo, kurie leistų jam svarstyti didžiąją dalį gyvenime aktualių problemų. Tačiau gyvenimas informacijos amžiuje tapo toks informaciškai tirštas, kad darosi vis sunkiau šį supratimą pasiekti. Gal todėl ir nestebina, kad vis mažiau kas ir siekia. Juolab kad ir lavinimo sistemos nuolat kito, o šiandienes vargu ar galima pavadinti „suteikiančiomis klasikinį išsilavinimą“. Toli gražu ne visi mokosi menų, filosofijos ir (kas ypač pastebima) logikos. Nunykus visuomeniniam religijos vaidmeniui, žmonės akivaizdžiai stokoja dvasinio išsilavinimo. Pakito ir lavinimosi siekis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Lietuvos meninio paveldo dalybos nacių okupacijos metais ir Mikalojaus Vorobjovo veikla

Klausimas, ar XX a. Lietuvoje būta mėginimų rašyti politiškai angažuotą dailės istoriją, geriausiu atveju nuskambėtų kaip naivus išsišokimas, nors nuoseklių tyrimų šia tema kol kas neturime. Nėra apibendrintos net akivaizdžios sovietinių ideologų pastangos šia linkme; vis dar nesame išanalizavę, kaip vyko (ir tebevyksta) Lietuvos dailės paveldo dalybos tarp buvusių LDK tautų.Klausimas, ar XX a. Lietuvoje būta mėginimų rašyti politiškai angažuotą dailės istoriją, geriausiu atveju nuskambėtų kaip naivus išsišokimas, nors nuoseklių tyrimų šia tema kol kas neturime. Nėra apibendrintos net akivaizdžios sovietinių ideologų pastangos šia linkme; vis dar nesame išanalizavę, kaip vyko (ir tebevyksta) Lietuvos dailės paveldo dalybos tarp buvusių LDK tautų.
Skaityti daugiau
0
0
0

Politikos gimimas

Užmerkiu akis, ir vėl, kaip vaikystėje, girdžiu seną močiutės sieninį laikrodį. Klausausi nakties garsų. Negaliu užmigti, sukaustytas artimųjų netekties, nesuvokiamos mirties baimės. Širdis daužosi – niekaip nepajėgiu tos grėsmės realumo suvokti, suvaldyti užplūdusio egzistencinio nerimo… Užmerkiu akis, ir vėl, kaip vaikystėje, girdžiu seną močiutės sieninį laikrodį. Klausausi nakties garsų. Negaliu užmigti, sukaustytas artimųjų netekties, nesuvokiamos mirties baimės. Širdis daužosi – niekaip nepajėgiu tos grėsmės realumo suvokti, suvaldyti užplūdusio egzistencinio nerimo…
Skaityti daugiau
0
0
0

Teatro nėra, jo niekada nebuvo, ir jis niekada nesibaigia

Storpirščių giminės medžio atžala – Ainis Lietuvos teatro padangėje jau žinomas ne dėl dėdės Arūno ar tėčio Gedimino. Savarankiškai ieškantis savo teatrinio tapatumo, tiesos ir gėrio, jis šiandien linksniuojamas kaip vienas perspektyviausių šalies aktorių. Apie vaikystę, gyvenimo teatrą ir identiteto paieškas pasakoja aktorius Ainis Storpirštis. Storpirščių giminės medžio atžala – Ainis Lietuvos teatro padangėje jau žinomas ne dėl dėdės Arūno ar tėčio Gedimino. Savarankiškai ieškantis savo teatrinio tapatumo, tiesos ir gėrio, jis šiandien linksniuojamas kaip vienas perspektyviausių šalies aktorių. Apie vaikystę, gyvenimo teatrą ir identiteto paieškas pasakoja aktorius Ainis Storpirštis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Civilizacijos, kultūros ir meno medis

Šviesa, autentiškas gyvenimas ir pasitikėjimas menu bei grožiu – tokios Jono Meko vertybės, taip jis supranta pasaulį kasdien. Nuėjęs netrumpą gyvenimo atkarpą, menininkas išsaugojo gebėjimą gyvai reaguoti į besikeičiančią kultūrą (ją vadina tikraisiais savo namais) ir pasakoti nuoseklią savo kelio istoriją. Kalbantis su avangardinio kino „krikštatėviu“, akimirksniu dingsta vidiniai barjerai. Aiškėja, kad savęs suvokimas yra raktas, perprantant išorinę gyvenamąją aplinką. Ir visai nebūtini dideli užmojai, grandioziniai tikslai bei siekiai. Paradoksalu, bet, uždavus abstraktų klausimą, Jonas Mekas neima filosofuoti – yra įsitikinęs, kad metafora galima pasakyti daugiau nei mokslingu žodžiu. Filmininkas ir poetas supranta, jog yra realybės aspektų, kurie privalo likti vidiniai – apie juos nereikia kalbėti, juolab rėkti. Šviesa, autentiškas gyvenimas ir pasitikėjimas menu bei grožiu – tokios Jono Meko vertybės, taip jis supranta pasaulį kasdien. Nuėjęs netrumpą gyvenimo atkarpą, menininkas išsaugojo gebėjimą gyvai reaguoti į besikeičiančią kultūrą (ją vadina tikraisiais savo namais) ir pasakoti nuoseklią savo kelio istoriją. Kalbantis su avangardinio kino „krikštatėviu“, akimirksniu dingsta vidiniai barjerai. Aiškėja, kad savęs suvokimas yra raktas, perprantant išorinę gyvenamąją aplinką. Ir visai nebūtini dideli užmojai, grandioziniai tikslai bei siekiai. Paradoksalu, bet, uždavus abstraktų klausimą, Jonas Mekas neima filosofuoti – yra įsitikinęs, kad metafora galima pasakyti daugiau nei mokslingu žodžiu. Filmininkas ir poetas supranta, jog yra realybės aspektų, kurie privalo likti vidiniai – apie juos nereikia kalbėti, juolab rėkti.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie pilietiškumą ir lietuviško velnio gaudynes

Mūsų žmonės yra gana patiklūs. Stebėtinai lengvai pasiduoda įvairiems nepatikrintiems ar nepatikrinamiems gandams, patiki keisčiausiomis nusikaltimų istorijomis, ypač jeigu jos neišaiškintos arba neišaiškinamos, pasibaigiančios niekuo. Po to laukiama vėl „ko nors nauja“. Ko lietuvis laukia? Gal per daug nesuklysiu sakydamas, kad jam apskritai būdinga laukti. Jis turi tiek kasdieninės, tiek istorinės kantrybės, kol kartais ta jo kantrybė sprogsta.Mūsų žmonės yra gana patiklūs. Stebėtinai lengvai pasiduoda įvairiems nepatikrintiems ar nepatikrinamiems gandams, patiki keisčiausiomis nusikaltimų istorijomis, ypač jeigu jos neišaiškintos arba neišaiškinamos, pasibaigiančios niekuo. Po to laukiama vėl „ko nors nauja“. Ko lietuvis laukia? Gal per daug nesuklysiu sakydamas, kad jam apskritai būdinga laukti. Jis turi tiek kasdieninės, tiek istorinės kantrybės, kol kartais ta jo kantrybė sprogsta.
Skaityti daugiau
0
0
0