Aktualūs įrašai – Puslapis 87 – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Iš kur atsiranda žodžiai – nežinau…

„Jokių kūrybinių ambicijų niekada neturėjau. Man rašymas dažnai yra žūtbūtinis bandymas kreiptis į kitą, užmegzti dialogą bet kokiomis priemonėmis, kartais net neturinčiomis nieko bendra su literatūra“, – sako rašytoja Vanda Juknaitė 2008-aisiais „Už santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“ įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. 1983 metais debiutavusi apsakymų bei apysakos knyga „Ugniaspalvė lapė“ per beveik tris dešimtmečius trunkantį kūrybinį gyvenimą V. Juknaitė parašė ne tiek jau daug – vieną romaną, kelias apysakas, kelias dramas, keliolika esė, išleido pokalbių su vaikais knygą. „Jokių kūrybinių ambicijų niekada neturėjau. Man rašymas dažnai yra žūtbūtinis bandymas kreiptis į kitą, užmegzti dialogą bet kokiomis priemonėmis, kartais net neturinčiomis nieko bendra su literatūra“, – sako rašytoja Vanda Juknaitė 2008-aisiais „Už santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“ įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija. 1983 metais debiutavusi apsakymų bei apysakos knyga „Ugniaspalvė lapė“ per beveik tris dešimtmečius trunkantį kūrybinį gyvenimą V. Juknaitė parašė ne tiek jau daug – vieną romaną, kelias apysakas, kelias dramas, keliolika esė, išleido pokalbių su vaikais knygą.

Skaityti daugiau

Kas nutrynė šypseną Europai?

Kraudamasi ir užjausdama daiktais permaitinamą lagaminą, mintyse skenavau prieš kone du dešimtmečius autobuso ratais išmatuotą Europą. Kas iš to lėkimo risčiomis bus likę? Žagsulį varantys ir daužytų obuolių jausmą viduriuose paliekantys Lenkijos keliai, naktinis lietus Prahoje – toks ilgas ir šlapias, kad net pro langą žiūrint lašai per kaktą varvėjo, nuobodokos Vokietijos miestų vitrinos, įkyrokai taisyklingi Austrijos laukų kvadratai, pilni išdailintų karvių (buvo sunku patikėti, kad jos moka gaminti mėšlą), balta pirštinaitė, kas rytą šeštą valanti tą patį palėpės langelį Šveicarijos Alpių kaimelyje, simpatiškai susivėlusios Italijos saulėgrąžos, pietų Prancūzijos levandų ūkas ir siestos paslaptimi prakvipusi Ispanija. Kraudamasi ir užjausdama daiktais permaitinamą lagaminą, mintyse skenavau prieš kone du dešimtmečius autobuso ratais išmatuotą Europą. Kas iš to lėkimo risčiomis bus likę? Žagsulį varantys ir daužytų obuolių jausmą viduriuose paliekantys Lenkijos keliai, naktinis lietus Prahoje – toks ilgas ir šlapias, kad net pro langą žiūrint lašai per kaktą varvėjo, nuobodokos Vokietijos miestų vitrinos, įkyrokai taisyklingi Austrijos laukų kvadratai, pilni išdailintų karvių (buvo sunku patikėti, kad jos moka gaminti mėšlą), balta pirštinaitė, kas rytą šeštą valanti tą patį palėpės langelį Šveicarijos Alpių kaimelyje, simpatiškai susivėlusios Italijos saulėgrąžos, pietų Prancūzijos levandų ūkas ir siestos paslaptimi prakvipusi Ispanija.

Skaityti daugiau

Visata ant teptuko smaigalio

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius atsitiktinė pažintis traukinyje su jūreiviu iš Kurilų salų tuomet dar studentę Dalią Dokšaitę nejučia atvedė prie japonų kultūros. Porceliano duženose išvydusi kaligrafijos bei sumi-e tapybos fragmentų, dailininkė susižavėjo šio meno plastika bei neišmatuojama gelme, slypinčia, rodos, paprastame gamtos peizaže. Nuo to laiko D. Dokšaitė ne tik savarankiškai išstudijavo senuosius kinų bei japonų meistrų traktatus, išmoko japonų kalbą, unikaliuose darbuose, pasitelkdama rytietišką tapybos tušu tradiciją, subtiliai ir nepakartojamai atskleidė savo lietuvišką savastį ir tokiu būdu tapo žinoma bei vertinama Japonijoje. 1998 m. Vilniuje bei Kaune dailininkė įkūrė sumi-e ir kaligrafijos studiją ◊Tušo kelias“ ir iki šiol jai vadovauja, rengia parodas, skaito paskaitas Vilniaus universiteto Konfucijaus institute, veda praktinius seminarus, o pastaruoju metu deda pastangas Vilniuje, savo asmeninėse patalpose, atidaryti ◊Japonų kultūros namus“, į kuriuos netrukus viliasi pakviesti visus, besidominčius Tekančios Saulės šalies kultūra bei menu.Prieš daugiau nei tris dešimtmečius atsitiktinė pažintis traukinyje su jūreiviu iš Kurilų salų tuomet dar studentę Dalią Dokšaitę nejučia atvedė prie japonų kultūros. Porceliano duženose išvydusi kaligrafijos bei sumi-e tapybos fragmentų, dailininkė susižavėjo šio meno plastika bei neišmatuojama gelme, slypinčia, rodos, paprastame gamtos peizaže. Nuo to laiko D. Dokšaitė ne tik savarankiškai išstudijavo senuosius kinų bei japonų meistrų traktatus, išmoko japonų kalbą, unikaliuose darbuose, pasitelkdama rytietišką tapybos tušu tradiciją, subtiliai ir nepakartojamai atskleidė savo lietuvišką savastį ir tokiu būdu tapo žinoma bei vertinama Japonijoje. 1998 m. Vilniuje bei Kaune dailininkė įkūrė sumi-e ir kaligrafijos studiją ◊Tušo kelias“ ir iki šiol jai vadovauja, rengia parodas, skaito paskaitas Vilniaus universiteto Konfucijaus institute, veda praktinius seminarus, o pastaruoju metu deda pastangas Vilniuje, savo asmeninėse patalpose, atidaryti ◊Japonų kultūros namus“, į kuriuos netrukus viliasi pakviesti visus, besidominčius Tekančios Saulės šalies kultūra bei menu.

Skaityti daugiau

GRAŽIAUSIAS „LIEPAIČIŲ“ SODAS

A�iandien Vilniaus chorinio dainavimo mokykla a�zLiepaitA�sa�? yra tvirtai A?leidusi A?aknis A? Lietuvos kultA�ros gyvenimA�. a�zLiepaitA�sa�? dainuoja garsiausiose salA�se, jA? koncertiniA? kelioniA? marA?rutai plaA?iai pasklidA� po EuropA�, mergaiA?iA? balsai paklA�sta A?ymiausiA? Lietuvos dirigentA? mostams. A�iandien Vilniaus chorinio dainavimo mokykla a�zLiepaitA�sa�? yra tvirtai A?leidusi A?aknis A? Lietuvos kultA�ros gyvenimA�. a�zLiepaitA�sa�? dainuoja garsiausiose salA�se, jA? koncertiniA? kelioniA? marA?rutai plaA?iai pasklidA� po EuropA�, mergaiA?iA? balsai paklA�sta A?ymiausiA? Lietuvos dirigentA? mostams.

Skaityti daugiau

Mūsų vardas – Lietuva: dainavome, dainuojame, dainuosime

Prisimenant liepos 6–8 d. Vilniuje vykusią Moksleivių dainų šventę „Mūsų vardas – Lietuva“, į galvą neišvengiamai ateina šios lietuvių literatūros klasiko Maironio (1862–1932) eilutės. Nors ir buvo mėginta, užtvenkti upės nepavyko. Šventė surengta, o žinant kliūtis, su kuriomis teko susidurti tiek renginio kūrybinei grupei, tiek atlikėjams, galima teigti, kad ji surengta tiesiog puikiai.Prisimenant liepos 6–8 d. Vilniuje vykusią Moksleivių dainų šventę „Mūsų vardas – Lietuva“, į galvą neišvengiamai ateina šios lietuvių literatūros klasiko Maironio (1862–1932) eilutės. Nors ir buvo mėginta, užtvenkti upės nepavyko. Šventė surengta, o žinant kliūtis, su kuriomis teko susidurti tiek renginio kūrybinei grupei, tiek atlikėjams, galima teigti, kad ji surengta tiesiog puikiai.

Skaityti daugiau

Lietuvos baleto atgimimas ar vaikų darželis

Birželio 3 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo įgyvendinta viena pirmųjų naujojo Lietuvos nacionalinio baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro iniciatyvų kasmet žiūrovams pristatyti įsteigtų choreografinių dirbtuvių rezultatus. Siekis išlaisvinti trupės šokėjų – potencialių choreografų kūrybiškumą sudarant galimybę jiems pasireikšti ypač sveikintinas, nes Lietuvos šiuolaikinio baleto likimas, įgijęs ir tragiškų, išnykimu gresiančių atspalvių, yra būtent choreografų rankose. Kad ir kiek puikios muzikos būtų sukurta, scenoje be baletmeisterio ir šokėjų ji neatgyja plastinėmis formomis. Globalėjančios kultūros raidoje itin svarbus savitas baleto trupės, apskritai teatro veidas. Teatro, ne vien gastroliuojančio ir priimančio gastrolierius, bet ir kuriančio išskirtinį meną. Atrodo, kad ir valstybiniu lygiu pagaliau prisiminta, jog tokia nedidelė šalis kaip Lietuva gali išlikti tik kultūros dėka, ir jokia ekonominė gerovė, kuria pagrįstai rūpinamasi, jos neišgelbės.Birželio 3 d. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo įgyvendinta viena pirmųjų naujojo Lietuvos nacionalinio baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro iniciatyvų kasmet žiūrovams pristatyti įsteigtų choreografinių dirbtuvių rezultatus. Siekis išlaisvinti trupės šokėjų – potencialių choreografų kūrybiškumą sudarant galimybę jiems pasireikšti ypač sveikintinas, nes Lietuvos šiuolaikinio baleto likimas, įgijęs ir tragiškų, išnykimu gresiančių atspalvių, yra būtent choreografų rankose. Kad ir kiek puikios muzikos būtų sukurta, scenoje be baletmeisterio ir šokėjų ji neatgyja plastinėmis formomis. Globalėjančios kultūros raidoje itin svarbus savitas baleto trupės, apskritai teatro veidas. Teatro, ne vien gastroliuojančio ir priimančio gastrolierius, bet ir kuriančio išskirtinį meną. Atrodo, kad ir valstybiniu lygiu pagaliau prisiminta, jog tokia nedidelė šalis kaip Lietuva gali išlikti tik kultūros dėka, ir jokia ekonominė gerovė, kuria pagrįstai rūpinamasi, jos neišgelbės.

Skaityti daugiau

Vilniaus festivalis: šventė ir tobulumo ilgesys

Septyni koncertai per aštuonias birželio dienas. Kukliai prestižinis vasaros renginys, šį kartą skirtas Europos festivalių asociacijos 60-mečiui. Asociacija tiek daug apima, kad į jos gretas jau ruošiasi ir Afrikos žemyno festivaliai. Tokia struktūra padeda bendrauti, atrasti vieniems kitus vis labiau specializuotame pasaulyje. Jubiliejaus proga – mažoji pasaulinė premjera: fleitos virtuozas Massimo Mercelli griežė Ennio Morricone Noktiurną ir Pasakaliją (Notturno e Passacaglia).Septyni koncertai per aštuonias birželio dienas. Kukliai prestižinis vasaros renginys, šį kartą skirtas Europos festivalių asociacijos 60-mečiui. Asociacija tiek daug apima, kad į jos gretas jau ruošiasi ir Afrikos žemyno festivaliai. Tokia struktūra padeda bendrauti, atrasti vieniems kitus vis labiau specializuotame pasaulyje. Jubiliejaus proga – mažoji pasaulinė premjera: fleitos virtuozas Massimo Mercelli griežė Ennio Morricone Noktiurną ir Pasakaliją (Notturno e Passacaglia).

Skaityti daugiau

Jevgenijus Starodubcevas apie Čiurlionį: „Ten turbūt glūdi kur kas daugiau dalykų, nei aš aptikau“

Kasmet savo tautos genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį atrandame iš naujo: apie jo kūrybą leidžiami vis nauji darbai, jo muzika vis dažniau skamba koncertų salėse, kuriamos aranžuotės ir daromi nauji įrašai, skaitomi pranešimai konferencijose. Atrandančiųjų būrys gausėja ir pasaulyje. Štai britų režisierius Bobas Mullanas ėmėsi statyti biografinį filmą „Žvaigždžių sonata“. Prie Čiurlionio vardo garsinimo labai prisideda Tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas – jame gimsta naujų kolumbų, kurie ne tik atveria sau patiems dar nežinomą muzikos kontinentą, bet ir mums kartais pateikia sensacingų atradimų.Kasmet savo tautos genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį atrandame iš naujo: apie jo kūrybą leidžiami vis nauji darbai, jo muzika vis dažniau skamba koncertų salėse, kuriamos aranžuotės ir daromi nauji įrašai, skaitomi pranešimai konferencijose. Atrandančiųjų būrys gausėja ir pasaulyje. Štai britų režisierius Bobas Mullanas ėmėsi statyti biografinį filmą „Žvaigždžių sonata“. Prie Čiurlionio vardo garsinimo labai prisideda Tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas – jame gimsta naujų kolumbų, kurie ne tik atveria sau patiems dar nežinomą muzikos kontinentą, bet ir mums kartais pateikia sensacingų atradimų.

Skaityti daugiau

„Tikiu akordeono ateitimi ir jaunaja karta” Profesoriui Eduardui Gabniui – 60

2012 m. kovo 22 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyko šventinis vakaraskoncertas, skirtas akordeono Maestro prof. Eduardo Gabnio jubiliejui. Perpildytoje salėje susibūrė kolegos, draugai, buvę studentai.. Skaitytojų dėmesiui – keletas pokalbio su Eduardu Gabniu fragmentų.2012 m. kovo 22 dieną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyko šventinis vakaraskoncertas, skirtas akordeono Maestro prof. Eduardo Gabnio jubiliejui. Perpildytoje salėje susibūrė kolegos, draugai, buvę studentai.. Skaitytojų dėmesiui – keletas pokalbio su Eduardu Gabniu fragmentų.

Skaityti daugiau