Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI TEMA: Ekonomika ir krikščionybė AUTORIUS: Almantas Samalavičius DATA: 2012-07 Kam tarnauja ir kam turėtų tarnauti rinkos…
Skaityti daugiau
0
0
0

Technogeninė visuotinio legalumo karalystė

A�iemet geguA?A�s 9-A�jA� Amerikos Nevados valstijos Transporto agentA�ra pirmA� kartA� istorijoje suteikA� licencijA� automobiliui be vairuotojo. Transporto priemonA� vaA?inA�jo Las Vegaso gatvA�mis ir A?rodA�, kad yra tokia pat saugi (jei ne saugesnA�) uA? automobilius, kuriuos vairuoja A?monA�s. Toyota Prius, valdoma sudA�tingA? kompiuteriniA? kompanijos Google programA?, davikliA?, radijo lokatoriA? ir vaizdo kamerA?, gavo raudonos spalvos numerA? su uA?raA?u a�zAutonominis automobilisa�?.A�iemet geguA?A�s 9-A�jA� Amerikos Nevados valstijos Transporto agentA�ra pirmA� kartA� istorijoje suteikA� licencijA� automobiliui be vairuotojo. Transporto priemonA� vaA?inA�jo Las Vegaso gatvA�mis ir A?rodA�, kad yra tokia pat saugi (jei ne saugesnA�) uA? automobilius, kuriuos vairuoja A?monA�s. Toyota Prius, valdoma sudA�tingA? kompiuteriniA? kompanijos Google programA?, davikliA?, radijo lokatoriA? ir vaizdo kamerA?, gavo raudonos spalvos numerA? su uA?raA?u a�zAutonominis automobilisa�?.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kam tarnauja ir kam turėtų tarnauti rinkos

Johnas B. Cobbas priskiriamas prie iškiliausių XX a. antrosios pusės krikščionių teologų, padėjusių pamatus „proceso teologijos“ raidai. Gimė Japonijoje 1925 m., Antrojo pasaulinio karo metais atlikęs tarnybą JAV armijoje, studijavo filosofiją ir teologiją Čikagos universitete, kur įgijo daktaro laipsnį. Keletą metų dėstė Emory universitete, vėliau iki 1990-ųjų profesoriavo Klermonto teologijos mokykloje. Parašė daugiau kaip keturiasdešimt teologijos, religijotyros veikalų, tarp jų: „Protestantizmo įvairovė“ (1960), „Krikščioniškoji prigimties teologija“ (1965), „Proceso teologija“ (1976), „Peržengiant dialogą: budizmo ir krikščionybės kaitos link“ (1982), „Postmodernizmas ir viešoji politika“ (2001), „Ištuštėjęs Dievas: budistų, žydų ir krikščionių pašnekesiai“ (2005). Daugelis jo knygų išverstos į prancūzų, vokiečių, japonų, korėjiečių ir kitas kalbas. Johnas B. Cobbas priskiriamas prie iškiliausių XX a. antrosios pusės krikščionių teologų, padėjusių pamatus „proceso teologijos“ raidai. Gimė Japonijoje 1925 m., Antrojo pasaulinio karo metais atlikęs tarnybą JAV armijoje, studijavo filosofiją ir teologiją Čikagos universitete, kur įgijo daktaro laipsnį. Keletą metų dėstė Emory universitete, vėliau iki 1990-ųjų profesoriavo Klermonto teologijos mokykloje. Parašė daugiau kaip keturiasdešimt teologijos, religijotyros veikalų, tarp jų: „Protestantizmo įvairovė“ (1960), „Krikščioniškoji prigimties teologija“ (1965), „Proceso teologija“ (1976), „Peržengiant dialogą: budizmo ir krikščionybės kaitos link“ (1982), „Postmodernizmas ir viešoji politika“ (2001), „Ištuštėjęs Dievas: budistų, žydų ir krikščionių pašnekesiai“ (2005). Daugelis jo knygų išverstos į prancūzų, vokiečių, japonų, korėjiečių ir kitas kalbas.
Skaityti daugiau
0
0
0

„Metų“ anketa

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Skaityti daugiau
0
0
0

Vincas Krėvė politikos liūne (1920–1926)

Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras, 1913 m. išspausdintoje apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria poetišką filosofinę parabolę, kreipiančią į būties slėpinių apmąstymus. Nuo studijų laikų visą gyvenimą rašo epinį veikalą Biblijos tema „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurį išleidžia gyvendamas Amerikoje. Žvelgiant į šią kūrybingą asmenybę, galima numanyti, kad politikos sfera V. Krėvei turėjo būti pats tikriausias liūnas.Vincas Krėvė-Mickevičius lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis sukūrė raiškius herojiškus, atgimstančią tautą žavinčius personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Gerai pažinęs Oriento kultūras, 1913 m. išspausdintoje apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria poetišką filosofinę parabolę, kreipiančią į būties slėpinių apmąstymus. Nuo studijų laikų visą gyvenimą rašo epinį veikalą Biblijos tema „Dangaus ir žemės sūnūs“, kurį išleidžia gyvendamas Amerikoje. Žvelgiant į šią kūrybingą asmenybę, galima numanyti, kad politikos sfera V. Krėvei turėjo būti pats tikriausias liūnas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Maironiui – 150

Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“ Praeina visa – ir tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, ir tai, dėl ko kovoja. Kas liko aktualu iš Maironio šiandien: jau ir pats poetas galėjo ironizuoti Lietuvos valstybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą. Laisvės idėja – ar ji dar gyva? Dar jaunas Aistis, dar ir ne Aistis, esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo prieštarų kupiną Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami.Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“ Praeina visa – ir tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, ir tai, dėl ko kovoja. Kas liko aktualu iš Maironio šiandien: jau ir pats poetas galėjo ironizuoti Lietuvos valstybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą. Laisvės idėja – ar ji dar gyva? Dar jaunas Aistis, dar ir ne Aistis, esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo prieštarų kupiną Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie gražiąsias dulkes ir Valentinos eketę

Kaimelis, kuriame užaugo mano mama, yra ūksminga, nuo viso pasaulio pasislėpusi vieta Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Vieta ant ribos, „tarp“, tarytum ir niekieno. Taip atrodo dabar, kai ji merdėja, kai mano vaikystės žaidimų pievas kasmet vis labiau užželia pikti krūmokšniai; gamta ten trykšte trykšta, tikras gaivalas, pakelėse rieda kuplėjantys alksnių rutuliai, nenorintys nieko žinot apie žmogų; žalčiai ir angys, vienintelės nuodingos Lietuvos gyvatės, saulėtą dieną įžūliai šildosi kelio viduryje – nebaisus jiems retas praeivis, ratuotas ar pėsčias, jos čia karaliauja. Žemė čia aptaki, apvalainom vilnim banguojanti, – nieko aštraus, jokių smailių kampų ar tiesių linijų, – tingi ir vaisinga, bet vaisiai jos laukiniai. Ežerai susijungia slaptais upelių kiaušintakiais, vienas jų – tai užsimerkianti, lelijų valktim užsitraukianti Gaidės ežero, kuriame išmokau plaukti, akis… Mingantis, pelkėn grimztantis kraštas, į jį vienąkart per metus atvažiuojame ir prikeliame merdėjantį senelių namą savo žingsniais, savo šūksniais.Kaimelis, kuriame užaugo mano mama, yra ūksminga, nuo viso pasaulio pasislėpusi vieta Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Vieta ant ribos, „tarp“, tarytum ir niekieno. Taip atrodo dabar, kai ji merdėja, kai mano vaikystės žaidimų pievas kasmet vis labiau užželia pikti krūmokšniai; gamta ten trykšte trykšta, tikras gaivalas, pakelėse rieda kuplėjantys alksnių rutuliai, nenorintys nieko žinot apie žmogų; žalčiai ir angys, vienintelės nuodingos Lietuvos gyvatės, saulėtą dieną įžūliai šildosi kelio viduryje – nebaisus jiems retas praeivis, ratuotas ar pėsčias, jos čia karaliauja. Žemė čia aptaki, apvalainom vilnim banguojanti, – nieko aštraus, jokių smailių kampų ar tiesių linijų, – tingi ir vaisinga, bet vaisiai jos laukiniai. Ežerai susijungia slaptais upelių kiaušintakiais, vienas jų – tai užsimerkianti, lelijų valktim užsitraukianti Gaidės ežero, kuriame išmokau plaukti, akis… Mingantis, pelkėn grimztantis kraštas, į jį vienąkart per metus atvažiuojame ir prikeliame merdėjantį senelių namą savo žingsniais, savo šūksniais.
Skaityti daugiau
0
0
0