Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Gyvenimas zonoje (II)

Publikuojame antrą, baigiamąją Juozo Prapiesčio atsiminimų dalį iš vėlyvojo sovietmečio patyrimų, užbaigiamų Černobylio katastrofos zonoje. Kursyvu pateikiamo teksto dalys fiksuoja autoriaus mintis ir įspūdžius iš kalbamojo meto užrašų knygelių, likę atsiminimai užrašyti XX a. dešimto dešimtmečio viduryje.Publikuojame antrą, baigiamąją Juozo Prapiesčio atsiminimų dalį iš vėlyvojo sovietmečio patyrimų, užbaigiamų Černobylio katastrofos zonoje. Kursyvu pateikiamo teksto dalys fiksuoja autoriaus mintis ir įspūdžius iš kalbamojo meto užrašų knygelių, likę atsiminimai užrašyti XX a. dešimto dešimtmečio viduryje.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kūdikio akys ir filosofo galva…

Rašytojas Nacionalinės premijos (ir kitų literatūros premijų) laureatas JONAS MIKELINSKAS šį pavasarį atšventė savo 90-metį. Daugelio romanų ir novelių rinkinių autorius pastaraisiais metais, regis, labiau reiškiasi kaip aštrios publicistinės plunksnos meistras. Tad, rašytojui maloniai sutikus atsakyti į „Literatūros ir meno“ klausimus, labiau šia – visuomenine-istorine linkme ir kreipėme pokalbį… Rašytojas Nacionalinės premijos (ir kitų literatūros premijų) laureatas JONAS MIKELINSKAS šį pavasarį atšventė savo 90-metį. Daugelio romanų ir novelių rinkinių autorius pastaraisiais metais, regis, labiau reiškiasi kaip aštrios publicistinės plunksnos meistras. Tad, rašytojui maloniai sutikus atsakyti į „Literatūros ir meno“ klausimus, labiau šia – visuomenine-istorine linkme ir kreipėme pokalbį…
Skaityti daugiau
0
0
0

Naujo žanro paieškos: Miguelio de Unamuno rimonas

Miguelis de Unamuno a�� vienas universaliausiA? ispanA? literatA�ros kA�rA�jA?, antikos kultA�ros, senosios graikA? ir lotynA? kalbA? specialistas, Salamankos universiteto profesorius, raA?ytojas, politikas, literatA�ros kritikas ir filosofas. Savo A?vairiapusA�je kA�ryboje ieA?kojA�s atsakymA? A? amA?inuosius bA�ties klausimus, siekA�s naikinti diskursA?, A?prastai skirtingA? mA�stymo laukA?, o ypaA? A?anrA?, ribas, nepasidavA�s paslapties ir neA?inomybA�s dominavimui, oponavA�s krikA?A?ionybA�s mokymui. Miguelis de Unamuno a�� vienas universaliausiA? ispanA? literatA�ros kA�rA�jA?, antikos kultA�ros, senosios graikA? ir lotynA? kalbA? specialistas, Salamankos universiteto profesorius, raA?ytojas, politikas, literatA�ros kritikas ir filosofas. Savo A?vairiapusA�je kA�ryboje ieA?kojA�s atsakymA? A? amA?inuosius bA�ties klausimus, siekA�s naikinti diskursA?, A?prastai skirtingA? mA�stymo laukA?, o ypaA? A?anrA?, ribas, nepasidavA�s paslapties ir neA?inomybA�s dominavimui, oponavA�s krikA?A?ionybA�s mokymui.
Skaityti daugiau
0
0
0

Apie Maironį, kurio nėra knygose

Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta, mat paskelbti Maironio metai, jo kūryba visiems ir visur reikalinga, tikriausiai ją skaito, mokosi mintinai ir pan. Juk tie metai svarbus mūsų kultūros įvykis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Kaip vadinsime „1262 metų chronografą“ – lietuvišku ar judėjišku (žydišku)?

Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha. Kelis šimtmečius buvo manoma ir teigiama, kad pirmasis ir seniausias Lietuvos metraštis yra Vytauto Didžiojo paliepimu parašytas pasakojimas „Lietuvos giminės pradžia“ („Литовскому роду починок “), vadinamas dar „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu“ („Лeтопись великих князей литовских“). Šis metraštis, kaip ir visi Lietuvos metraščiai, buvo parašytas senąja slavų kalba, o jame, be abejo, iš Vytauto pozicijos atpasakota permaininga lietuvių kunigaikščių 1381–1382 m. kova po Algirdo mirties dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje ir paties Vytauto valdymas iki 1396 m.Pastarąjį dešimtmetį nemažai nuveikta prikeliant iš kultūrinės nebūties, grąžinant lietuvių atminčiai seniausiąją lietuvių literatūrą, tiesiogiai susijusią su karaliaus Mindaugo epocha. Kelis šimtmečius buvo manoma ir teigiama, kad pirmasis ir seniausias Lietuvos metraštis yra Vytauto Didžiojo paliepimu parašytas pasakojimas „Lietuvos giminės pradžia“ („Литовскому роду починок “), vadinamas dar „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščiu“ („Лeтопись великих князей литовских“). Šis metraštis, kaip ir visi Lietuvos metraščiai, buvo parašytas senąja slavų kalba, o jame, be abejo, iš Vytauto pozicijos atpasakota permaininga lietuvių kunigaikščių 1381–1382 m. kova po Algirdo mirties dėl aukščiausios valdžios Lietuvoje ir paties Vytauto valdymas iki 1396 m.
Skaityti daugiau
0
0
0

Du miestai: Vilniaus ir Rygos aprašymai XVI–XVIII amžiaus literatūroje

Miestų (ypač sostinių) aprašymai sudaro svarbią kiekvienos tautos istorijos ir kultūros dalį. Tarp tokio pobūdžio šaltinių vertingiausią vietą neabejotinai užima konkretūs dokumentai, kronikos, magdeburginių teisių suteikimo aktai, keliautojų, diplomatų įspūdžiai, korespondencija ir t. t. Tačiau ne mažiau svarbūs ir grožinės literatūros tekstai, neretai papildantys istorinius šaltinius ar savitai juos interpretuojantys.Miestų (ypač sostinių) aprašymai sudaro svarbią kiekvienos tautos istorijos ir kultūros dalį. Tarp tokio pobūdžio šaltinių vertingiausią vietą neabejotinai užima konkretūs dokumentai, kronikos, magdeburginių teisių suteikimo aktai, keliautojų, diplomatų įspūdžiai, korespondencija ir t. t. Tačiau ne mažiau svarbūs ir grožinės literatūros tekstai, neretai papildantys istorinius šaltinius ar savitai juos interpretuojantys.
Skaityti daugiau
0
0
0

Požiūriai. „Metų“ anketa

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
Skaityti daugiau
0
0
0

Laisvė duobėje, arba Egzistencijos absurdo akivaizdybė

Priklausau kartai, kuri dėl savo jauno amžiaus neturėjo galimybės pamatyti garsiųjų Dailės instituto studentų vaidinimų septintajame dešimtmetyje, tačiau ne kartą apie juos girdėjau iš vyresniųjų kolegų. Berods prieš keliolika metų Marcelijaus Martinaičio seminare Vilniaus universitete pirmąkart išgirdau minint Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesių pastatymo aplinkybes, tų dienų žiūrovų reakcijas, bendrą spektaklio atmosferą. Visa tai mano sąmonėje paliko ryškaus kultūrinio įvykio įspūdį, todėl nudžiugau prieš keletą metų pagaliau pasirodžius spausdintiems pjesių tekstams (1). Sunku tiksliai apibrėžti savo, kaip skaitytojos, lūkesčių horizontą, bet galėčiau teigti, kad į dar neskaitytus kūrinius žvelgiau veikiau kaip į intriguojantį kultūrinį dokumentą, istorinę vertę turinčius tekstus. Žinodama pjesių pasirodymo aplinkybes – dramaturginis Dailės instituto studentų debiutas, suvaidintas saviveiklinės trupės neprofesionalioje scenoje – iš anksto kaip neesminį atmečiau meninės vertės kriterijų.Priklausau kartai, kuri dėl savo jauno amžiaus neturėjo galimybės pamatyti garsiųjų Dailės instituto studentų vaidinimų septintajame dešimtmetyje, tačiau ne kartą apie juos girdėjau iš vyresniųjų kolegų. Berods prieš keliolika metų Marcelijaus Martinaičio seminare Vilniaus universitete pirmąkart išgirdau minint Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjesių pastatymo aplinkybes, tų dienų žiūrovų reakcijas, bendrą spektaklio atmosferą. Visa tai mano sąmonėje paliko ryškaus kultūrinio įvykio įspūdį, todėl nudžiugau prieš keletą metų pagaliau pasirodžius spausdintiems pjesių tekstams (1). Sunku tiksliai apibrėžti savo, kaip skaitytojos, lūkesčių horizontą, bet galėčiau teigti, kad į dar neskaitytus kūrinius žvelgiau veikiau kaip į intriguojantį kultūrinį dokumentą, istorinę vertę turinčius tekstus. Žinodama pjesių pasirodymo aplinkybes – dramaturginis Dailės instituto studentų debiutas, suvaidintas saviveiklinės trupės neprofesionalioje scenoje – iš anksto kaip neesminį atmečiau meninės vertės kriterijų.
Skaityti daugiau
0
0
0