Naršote kategorijoje

Aktualūs įrašai

1011 įrašų

Kauno šviesulys, kukliai vertinęs savo rašytojišką talentą

Tęsiame pažintį su rašytojų memorialiniais butais. Pristatę Vilniuje įsikūrusius Vinco Mykolaičio-Putino ir Vinco Krėvės memorialinius muziejus, dabar žvilgsnį kreipiame į Kauną. Juk būtent čia tarpukariu virė ne tik politinis, bet ir kultūrinis Lietuvos Respublikos gyvenimas. Pirmiausia apsilankėme name, paženklintame memorialine lenta: „Šiame name 1920–1932 m. gyveno rašytojas kanauninkas dr. Juozas Tumas-Vaižgantas“, žvelgiančiame į kitapus Aleksoto gatvelės raudonuojančią seniausią Kauno bažnyčią, Vytauto Didžiojo (Mergelės Marijos Dangun ėmimo) vardu vadinamą. Memorialinio Vaižganto muziejaus (Maironio muziejaus padalinio) vedėjas Alfas Pakėnas mums ne tik pravedė „ekskursiją“ po pavasario saulės nutviekstą keturių kambarių butuką, bet ir dosniai dalijosi žiniomis ir pamąstymais apie spalvingos – šviesios – asmenybės spalvingą raišką. Tad pirmiausia pokalbiui ir susėdome vedėjo kabinete – buvusioje Vaižganto virtuvėje, kurioje kadais šeimininkauta tarnaitės Emilijos, greta turėjusios ir savo kambariuką (šiuo metu taip pat tarnybinė patalpa). Tęsiame pažintį su rašytojų memorialiniais butais. Pristatę Vilniuje įsikūrusius Vinco Mykolaičio-Putino ir Vinco Krėvės memorialinius muziejus, dabar žvilgsnį kreipiame į Kauną. Juk būtent čia tarpukariu virė ne tik politinis, bet ir kultūrinis Lietuvos Respublikos gyvenimas. Pirmiausia apsilankėme name, paženklintame memorialine lenta: „Šiame name 1920–1932 m. gyveno rašytojas kanauninkas dr. Juozas Tumas-Vaižgantas“, žvelgiančiame į kitapus Aleksoto gatvelės raudonuojančią seniausią Kauno bažnyčią, Vytauto Didžiojo (Mergelės Marijos Dangun ėmimo) vardu vadinamą. Memorialinio Vaižganto muziejaus (Maironio muziejaus padalinio) vedėjas Alfas Pakėnas mums ne tik pravedė „ekskursiją“ po pavasario saulės nutviekstą keturių kambarių butuką, bet ir dosniai dalijosi žiniomis ir pamąstymais apie spalvingos – šviesios – asmenybės spalvingą raišką. Tad pirmiausia pokalbiui ir susėdome vedėjo kabinete – buvusioje Vaižganto virtuvėje, kurioje kadais šeimininkauta tarnaitės Emilijos, greta turėjusios ir savo kambariuką (šiuo metu taip pat tarnybinė patalpa).
Skaityti daugiau
0
0
0

Tiesioginė laisva kalba

Savo knygoje apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą Viktorija Daujotytė sukuria ypatingą laisvo kalbėjimo atmosferą. Štai pacituojamas eilėraštis, išteka jo interpretacijos upelis, poeto žodžiai kartojami, visaip vartant ir sodrinant jų prasmes, štai įterpiamas poeto gyvenimo faktas, greta išnyra Česlovo Milošo, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino posakiai ar supratimai, eilutė vėl kartojama, šmėsteli istorinio laiko brūkšnelis, epizodą užsklendžia autorei būdinga niuansus gaudanti frazė, pavyzdžiui, „atsisakymas atsakyti“.Savo knygoje apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą Viktorija Daujotytė sukuria ypatingą laisvo kalbėjimo atmosferą. Štai pacituojamas eilėraštis, išteka jo interpretacijos upelis, poeto žodžiai kartojami, visaip vartant ir sodrinant jų prasmes, štai įterpiamas poeto gyvenimo faktas, greta išnyra Česlovo Milošo, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino posakiai ar supratimai, eilutė vėl kartojama, šmėsteli istorinio laiko brūkšnelis, epizodą užsklendžia autorei būdinga niuansus gaudanti frazė, pavyzdžiui, „atsisakymas atsakyti“.
Skaityti daugiau
0
0
0

Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?

Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius… Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius… Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.
Skaityti daugiau
0
0
0

Du apsakymai

Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada trenkė puvėsiu ir raugu. Be šeimininkės likęs paltas tuo metu, droviai panarinęs pečius, jau kabojo miestelio skuduryne. Dar nežinojo varganas, kokia siaubinga dalia jo laukia pas svetimą.Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada trenkė puvėsiu ir raugu. Be šeimininkės likęs paltas tuo metu, droviai panarinęs pečius, jau kabojo miestelio skuduryne. Dar nežinojo varganas, kokia siaubinga dalia jo laukia pas svetimą.
Skaityti daugiau
0
0
0

Maironio metai. Kad klasikas nepasentų

Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti įspūdingas charizmatinis aktorius. Kaip Harrisonas Fordas, Kevinas Costneris, Melas Gibsonas. Bet kam siekti taip toli, užtenka ir lietuviškojo grožio pavyzdžių. Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Laimonas Noreika. Tai klasikiniai tautinės kultūros ženklai, simboliai, emblemos, dešimtmečiais formavę mūsų estetinį skonį, elgseną, laikyseną. Gražūs vyrai, dievaži, labai vyriški, bet tokių dabar kaip ir nebelikę. Visi, bent kiek išvaizdūs ar gabūs, tarnauja pramogų verslui. Tačiau tam verslui – kaip mėsmalei – tinka viskas, net ir deformuoti pavidalai: viskas čia yra sumalama į vientisą masę ir sukišama į unifikuotus apvalkalus. Kaip tos puikiosios dešros prekybos centruose: gražesnės viena už kitą, tik nežinia, iš ko iškimštos.Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti įspūdingas charizmatinis aktorius. Kaip Harrisonas Fordas, Kevinas Costneris, Melas Gibsonas. Bet kam siekti taip toli, užtenka ir lietuviškojo grožio pavyzdžių. Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Laimonas Noreika. Tai klasikiniai tautinės kultūros ženklai, simboliai, emblemos, dešimtmečiais formavę mūsų estetinį skonį, elgseną, laikyseną. Gražūs vyrai, dievaži, labai vyriški, bet tokių dabar kaip ir nebelikę. Visi, bent kiek išvaizdūs ar gabūs, tarnauja pramogų verslui. Tačiau tam verslui – kaip mėsmalei – tinka viskas, net ir deformuoti pavidalai: viskas čia yra sumalama į vientisą masę ir sukišama į unifikuotus apvalkalus. Kaip tos puikiosios dešros prekybos centruose: gražesnės viena už kitą, tik nežinia, iš ko iškimštos.
Skaityti daugiau
0
0
0

Vilniaus sakralinė auksakalystė Bažnytinio paveldo muziejuje

Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje ir buvusiame Bernardinių vienuolyne įsikūręs, 2009 m. lankytojams duris atvėręs Bažnytinio paveldo muziejus yra vienas jauniausių Lietuvoje, tačiau turtinga moderniai įrengta ekspozicija ir intensyvia moksline bei edukacine veikla jis sėkmingai konkuruoja su svarbiausiais nacionalinį ir respublikinį statusą turinčiais šalies muziejais. Vilniaus arkivyskupijos įsteigtas muziejus savo galimybes dar kartą pademonstravo surengdamas nemenkų organizacinių pajėgų ir profesionalumo reikalavusią parodą „Vilniaus sakralinė auksakalystė“, veikiančią nuo 2011 m. lapkričio 18 dienos iki 2012 m. gruodžio 1 dienos. Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje ir buvusiame Bernardinių vienuolyne įsikūręs, 2009 m. lankytojams duris atvėręs Bažnytinio paveldo muziejus yra vienas jauniausių Lietuvoje, tačiau turtinga moderniai įrengta ekspozicija ir intensyvia moksline bei edukacine veikla jis sėkmingai konkuruoja su svarbiausiais nacionalinį ir respublikinį statusą turinčiais šalies muziejais. Vilniaus arkivyskupijos įsteigtas muziejus savo galimybes dar kartą pademonstravo surengdamas nemenkų organizacinių pajėgų ir profesionalumo reikalavusią parodą „Vilniaus sakralinė auksakalystė“, veikiančią nuo 2011 m. lapkričio 18 dienos iki 2012 m. gruodžio 1 dienos.
Skaityti daugiau
0
0
0