ŽURNALAS: DAILĖ/ART
TEMA: DAILĖ
POTEMĖ: Tekstilė
AUTORIUS: Jurgita Ludavičienė
DATA: 2011-12
Kauno tekstilės bienalė: šuolis iš praeities į ateitį
Jurgita Ludavičienė
Venecijos bienalė čia ar kas, burbu, važiuodama į Kauną, kur priverstinai turėsiu praleisti bent dvi dienas, nes kitaip naktimis vykstančių šokio spektaklių pamatyti nebus jokios galimybės. Grįžtu jau visai kitaip. Dvi dienos praėjo, bandant išsipainioti iš renginių sūkurio, kur mintys kaip siūlai raizgėsi netilpdamos galvoje, o vaizdai – akyse. „Vertėjo, neabejotinai vertėjo“, – sakiau, narpliodama spalvingus siūlus ir medžiagas, mirgėjusias akyse kaip pamišėliško filmo kadrai.
Kad būtų aiškiau, vienuoliktosios Kauno tekstilės bienalės statistika, kuri bus iškalbingesnė už bet kokius žodžiais apipintus pasakojimus: dvi konkursinės lietuvių kuruotos parodos, penkios užsienio kuratorių parodos, kviestųjų menininkų paroda, tarptautinė studentų paroda, aštuonios asmeninės ir aštuonios lydimosios parodos. Dar tarptautinė konferencija, kūrybinės kviestųjų menininkų dirbtuvės ir šokio spektakliai. Viskas suplanuota taip, kad tęstųsi iki gruodžio. Faktiškai tekstilės sezonas.
Akivaizdu, kad visko nei pamatyti, nei surašyti neįmanoma. Akivaizdu ir kas kita: veiksmų, vyksmų, objektų katile, grubiai žiūrint, tėra tik du didieji pasakojimai. Vienas – apie praeitį, kitas – apie ateitį. Todėl į šitą bipolinę schemą ir sutalpinsiu savo subjektyvų ir dėl objektyvių priežasčių fragmentišką pasakojimą.
Vienuoliktoji Kauno tekstilės bienalė, kaip ir šiuolaikinė tekstilė apskritai, renginių ir kūrinių problematika ir gręžiasi atgal, ir veržiasi pirmyn. Dabar jau keista matyti tekstilę priskiriant „taikomosios dailės“ sričiai, ir net ir šis priminimas tikriausiai akivaizdžiai perteklinis. Medžiaga nei technika savaime ničnieko nelemia, ir kūrinio „taikomumas“ bei „šiuolaikiškumas“ nepriklauso nuo jame panaudoto siūlo ar virbalo. Tačiau neginčytina, kad net ir futuristiškiausiuose tekstilės darbuose vis tiek vienu ar kitu pavidalu dalyvauja rankų darbas: kaip priminimas apie ilgametę siuvinėjimo/audimo/vėlimo/pynimo tradiciją, kaip emocinis komponentas, kaip būdas pasakoti istoriją, kaip prestižo reikalas galų gale. Rankų darbas, amatas, prisiminimai apie amatą, amato transformacijos, amato galimybės sudaro bienalės šerdį, apie kurią tarsi bičių spiečius sukasi parodos ir spektakliai. „Dar kartą“, – teigia žiūrovus atgal gręžianti praeitin nukreipta renginių dalis, didžiausia savo apimtimi ir, ko gero, įspūdingiausia turiniu. Literatūriškiausia ir sudėtingiausia – Virginijos Vitkienės kuruota konkursinė ekspozicija „Dar kartą pasakojimas (Rewind Personal Story)“ priverčia autorius valdyti ne tik siūlą, bet ir žodį. Asmeninės istorijos, traktuojamos kaip sudėtinis ir nepaprastai reikšmingas kūrinio komponentas, derinamos su tekstilinėmis priemonėmis sukurtais kūriniais; naratyvo ir bet kokia forma panaudotos tekstilės kaip patirties mediatoriaus sąjunga duoda emocijų prisotintą rezultatą. Rezultatą, kuriame istorijos kartais nustelbia objektus savo įtaigos jėga. „Rewind“, t. y. juostelės atsukimas, visų pirma rodo norą dar kartą patirti, išgyventi, išgirsti ar pamatyti. Noras gali būti inspiruotas įvairių priežasčių: atsisukti į praeitį, kurioje buvai laiminga – labai natūralu, žmogiška. Tačiau gręžtis ten, kur skauda – jau terapija; ir dauguma istorijų vienaip ar kitaip terapinės. Drąsios. Skaudžios. Asmeniškos. Poetiškos. Liūdinančios. Istorijos, kompensuojančios praradimus, užgydančios žaizdas ar padedančios suprasti tai, kas anksčiau liko nesuvokta.
Asmeninė kompensacija. Tai viena dažnesnių terapinių siekiamybių – dar kartą išgyventi ir suprasti, kas skaudino, liūdino, žeidė. Ir susitaikyti. Štai JAV autorė Marion Coleman dėl to eksponuoja juodaodės dėvėtą „padorią“ penkiasdešimties metų senumo suknelę ir skrybėlaitę, tarsi gyvu priekaištu badytų akis rasinės segregacijos šalininkams. Išgyventa praeitis siaubingai, neatremiamai gyva, tebeveikianti mūsų elgesį ir mintis: „Net šiandien saugausi mane stebinčių pardavėjų. Įpratau laikyti rankas už nugaros, kad manęs neapkaltintų vagiliavimu.“ Britė Sonja Andrew pasakoja apie religinį kitoniškumą ir jo naštą – kai už priverstinį pacifizmą atsako ne tik šeimos vyrai, bet ir jų žmonos, kai bendruomenė atstumia, kai kryžiai ant durų ženklina ilgam ir sunkiai. Norvegė Tonje Høydahl Sørli komiksų kalba škicuoja nemalonų, trikdantį vaikystės prisiminimą, o ispanė Maria León nepatogiose situacijose šildosi „saugumo suknelėmis“, bandydama kuo ilgiau išlaikyti saugančią ir globojančią mamos meilę. Giminės moterų istoriją dėsto ir Andrea Milde (Vokietija, Ispanija), tapiserijomis su pagyvenusių Marijų atvaizdais kalbėdama apie kelias moterų kartas, jų patyrimą ir neišvengiamą savo pačios grįžimą ten, iš kur atėjo. Bene paveikiausiai kompensacine prasme išgyvenama verianti Katyos Oicherman instaliacija: aškenazių šeimose, gimus berniukui, mama iš jo vystyklo pagamindavo puošnų ilgą raištį, kurį atiduodavo vietinei sinagogai. Taip proziškos paskirties audekle įamžinama „sutartis tarp Visagalio ir Izraelio tautos“. Mergaitėms, žinoma, raištis nepriklausė – kol Katya Oicherman nesukūrė raiščio iš savo nežinia kaip likusių vystyklų, nevirtusių pašluostėmis. Liūdesys ir graudus užsispyrimas, pagarba močiutėms ir motinoms, kurios dažnai savo buvimą pažymėdavo tik rankdarbiais, dabar įgauna atsvarą kūrėjų darbuose. Išdidžią atsvarą – tai bevardžių siuvėjų ir siuvinėtojų palikuonės, kūriniais pasakojančios apie tai, kad darbas nenueina veltui. Kad jos prisimenamos, tos moterys, sudėjusios savo ašaras ir mintis į siuvinius. Pasakojimas įprasmina medžiagas, o medžiagos įpavidalina pasakojimą; norisi sukti juostelę atgal vis toliau. Istorijos pradžion, pavyzdžiui, kaip Alice Kettle, skirianti gobeleną pirmajai dokumentuose užfiksuotai Airijos raganai, savo bendrapavardei, ir išdidžiai teigianti: „…(kūriniai) yra mano metodas būti stipriai, kai užsiimu savo darbu ir esu savimi“. Arba kaip britė Ansley Hillard, nėriniuotų staltiesėlių lengvumu kalbanti apie skalbėjų gyvenimą prieš šimtą metų. Tačiau apie tą patį kalba ir autorės, nepasakojančios verbalinių istorijų: Eglė Ganda Bogdanienė, kviestinių menininkų pulke atrodanti jausmingiausiai ir asmeniškiausiai – su mėnesinių krauju išpieštomis gėlėmis ant paklodžių ir siuvinėtu įklotu, su teise būti besotei, pasileidusiai, atvirai, silpnai ar sentimentaliai. Sugebėjimas suderinti atvirumą su dekoratyvumu, dažnai pereinančiu į sąmoningą kičą, Bogdanienei leidžia eksponuoti labiausiai trikdančias asmenines mintis – ir čia pat galima stebėti, kaip žiūrovų akyse jos virsta kolektyvinėmis. Kiekviena yra nusivylusi meile. Kiekviena nešioja savyje kitą ar daugelį kitų moterų. Kiekviena pilna neišgyventų gyvenimų. Norite pažiūrėti, kaip jos (mes) atrodome? Kaip pitijos Laimos Oržekauskienės asmeninėje ekspozicijoje (žr. bienalės lydimąsias parodas)???. Žvilgančios auksiniais siūlais kaip aureolių spinduliais. Išmintingos ir drauge kuklios, nejaunos ir suprantančios ne tik praeitį, bet ir numatančios ateitį.
Sublimacija. Kam nepavyksta pasiekti išminties, pasiekia katarsį moteriškuoju būdu – perkeldamos draskančius jausmus į siūlus ir audinius. Beformiai, minkšti ir nesuvokiamai grėsmingi skiautiniai, kabantys nuo M. Žilinsko dailės galerijos lubų, sugėrė Kyung-ae Wang (Pietų Korėja) sielvartą dėl vyro ligos. Audinys gydo ir saugo, siuvimas ramina ir gelbsti, sako autorė, kuri siūdama sugeba asmeninę nelaimę ir sielvartą paversti bendra vidinio konflikto ir jo įveikimo problema. Liūdesys lieka, tragedija menksta, kūrinio poveikis stiprėja. Audiniai ir siūlai pasižymi papildoma poveikio jėga dėl savo materialumo, taktiliškumo; drobės plokštuma, padengta dažais, daugeliu atvejų pralaimėtų tos pačios spalvos ir dydžio tapiserijai; ne taip lengva atsakyti, kur slypi fenomeno priežastys, tačiau ar negali būti taip, kad laikas, praleistas audžiant, siuvant ar siuvinėjant, nepraeina be pėdsako? Sukurti tapiserijai reikia kokių ketverių metų; per tą laiką gali pasikeisti ne tik kad asmeninio gyvenimo gairės, bet ir pasaulio žemėlapis. Gali griūti valstybės, šeimos ir dangoraižiai, užaugti vaikai – o tu vis eini ir imi į rankas adatą ar sėdi prie staklių. Niekur nedingsta toji kantrybė ir energija, kurią sukaupia tapiserijos. Gal todėl tokia skaudi ir apčiuopiama raudona spalva, kurią Misao Watanabe (Japonija) išlieja į gobeleną, virstantį nuodingu peizažu, o Hiroko Watanabe – į didžiulę „ispanišką apykaklę“, kurioje svarbiausia – spalvos ir medžiagos judėjimas. Pyktis ir siutas, skausmas ir neviltis, baimė kam nors nepatikti tarsi įsigeria į raudonumą, leidžiantį žiūrovams persiimti slepiamais jausmais ir išstumti juos iš savęs. Tekstilė palanki sublimacijai: laikas, praleistas prie kūrinio, ilgas. Reikalaujantis susivaldymo ir kantrybės, nuoseklumo ir ištvermės. Tegu griūva pasaulis, o tekstilės menininkai ir toliau kels savo užgniaužtus jausmus į medžiagą…
Politika. Ji jau seniai nebe vien tik vyrų reikalas, ir sugebėjimų kelti aistras politikams tikrai nestinga. Tekstilinis žvilgsnis į politiką šią neretai ne visai švarią visuomenės gyvenimo sritį paverčia asmeniniu pasakojimu – kaip buvusi Estijos kultūros ministrė Signe Kivi, kalbanti nutrintais autentiškais kilimais iš Estijos kultūros ministerijos ir savo pavyzdžiu kvestionuojanti rinkiminio įvaizdžio stereotipus, Katie Waugh (JAV), sujauktomis staltiesėmis, dengusiomis iškilmingų posėdžių stalus, ar draperijomis demonstruojanti galios stereotipų tuštumą, Monika Kreivė, dangun kelianti oro balionus su emigravusių šeimų tėvų veidais, Wang Haiyuan (Kinija), per kalnus tiesianti tibetiečių maldų vėliavas. Globalumas ir asmeniškumas, susirūpinimas atskirų žmonių likimais ir ironija politinę dimensiją kūriniuose jungia su asmenine patirtimi.
Meilė. Kartais (o su laiku vis dažniau) man atrodo, kad meilė, o ne karas yra visų daiktų motina. Išties daugelis kūrinių vienu ar kitu būdu kalba būtent apie meilę; sublimacija, kilusi iš neišsipildžiusio meilės troškimo, liūdesys dėl išnykusios meilės ar džiaugsmas dėl iš meilės gimusio kūdikio šypsenos. Meilė turi daug veidų, ir tai taip pat banalu, kaip ir patrauklu: pasinaudoti žiauriąja meilės puse, kaip Laisvydė Šalčiūtė, perspėjanti apie naikinančią meilės galią paradoksaliu būdu – apeliuojančiu į sakralumą ir drauge antiestetiką. Rasma Noreikytė meilę iškelia aukščiau rasinių skirtumų ir stereotipų, Beili Liu (Kinija) virpančiais raudonais apskritimais kalba apie nematomais likimo ir meilės ryšiais susietus žmones, Gao Yuan (Kinija) meilę susieja su naujosios Kinijos istorija, iš provincijos atvykusias darbininkes prilygindama Renesanso madonoms. Europietiškosios dailės istorijos parafrazės besiplečiančio ir industrine galia stulbinančio Pekino fone vis tiek kalba apie meilę – tegu ir „naujųjų pekiniečių“ meilę būsimiems industrinės visuomenės sraigteliams, tačiau tai – irgi meilė. Nes motinos ir kūdikio archetipas stipresnis už socialinę ir politinę potekstę. Min-Tzu Chao (Taivanas) meilę parodo per keleto savo giminės moterų kartų vestuvinių suknelių kaitą. Egzotiški raštai ir formos, paprastos istorijos: apie viltis, laukimą, buvimą ir nebuvimą kartu.
Judesys: audimas, vėlimas ar pynimas kartais gali užburti savo monotoniškumu. Yra tuose rankų ar staklių judesiuose kažkokios neatremiamos magijos. Tačiau šįkart Kauno bienalė judesį padarė lygiaverčiu komponentu, į tapiserijų ir žakardų eilę įtraukdama tarptautinį šokio festivalį „Aura“. Taigi pasidarė įmanoma tekstilės ir šokio jungtis – efemeriška ir vienkartinė, kaip šokio spektakliai, kur tekstilės, ko gero, tik tiek, kiek ant rūbais aprengtų aktorių/šokėjų kūnų. Tačiau išraiškingai tampomi ir tąsomi rūbai drauge su kūnais – emocingi, reiškiantys kūrėjų užmojus, galintys išreikšti tiek nerimą, tiek ilgesį, tiek vienatvę. Tačiau perspektyvi ir intriguojanti judesio ir tekstilės dermė, kur šokis jungiamas su filmuota tekstile arba kur pagrindinis veikėjas yra judantis rūbas. Nes būtent jis dominuoja, ko gero, didžiausios bienalės žvaigždės Yinka Shonibare filmuose. Paslaptinguose, monotoniškuose ir gyvatiškai įtraukiančiuose. Nors ne mažiau paveikus ir amžiams sustingęs judesys: Louise Berubé (Kanada) žakardiniuose audiniuose įvaizdina fotografijas; pastarosios, perkeltos į audinį, įgyja santūrumo ir patvarumo. Judesys virsta paminklu pačiam sau.
Istorija. Nuo asmeninių istorijų taip netoli iki globalių; nenuostabu, kad tiek daug autorių gręžiasi į istoriją, vienokiu ar kitokiu būdu svarstydamos apie atskiro žmogaus vaidmenį didžiuosiuose pasakojimuose. Silja Puranen (Suomija), Virginie Rochetti (Prancūzija) apmąsto savo santykį su istorine tekstile, Marion Michell (Jungtinė Karalystė) nežinomo vaiko apavu, o Fiona Kirkvood (PAR) skirtingų rasių žmonių plaukais kalba apie kitoniškumą ir (ne)galimybę išlikti istorijos tėkmėje, Lia Altman (Rusija) reflektuoja sovietinę praeitį ir jos įspaudą asmeninėje atmintyje. Tuo tarpu subjektyviąją (ir drauge, be abejo, alternatyvią) lietuvių dailės istoriją pristato antroji konkursinė paroda „Dar kartą istorija“, kuruota Rasutės Andriušytės-Žukienės. Tai bandymas laisvai pasirinktus įvairių žanrų lietuvių dailės kūrinius perkelti į žakardinius audinius; reikia pripažinti, kad tai kontroversiškiausias bienalės projektas, kuriame klausimų yra tikrai daugiau nei atsakymų. Tekstilininkai rinkosi kolegų darbus, kurie jiems yra darę didžiausią poveikį; tapybos, fotografijos, grafikos, videodarbai persikėlė į audinius, viena vertus, leisdami nagrinėti skirtumą tarp, pavyzdžiui, tapyto ir išausto Šarūno Saukos paveikslo ar Kazės Zimblytės instaliacijos. Kita vertus, ši asmeniška Lietuvos dailės istorija pribloškia savo anonimiškumu: menininkai, kurių pasirinkti kūriniai buvo išausti, niekaip neįvardijami, istorija lieka bevardė ir fragmentiška. Kolekcija skelbia, kad viską galima išausti? Kad žakardo galimybės neribotos? Kad audimas buvo ir tebėra savotiška paveikslų reprodukavimo galimybė? Beasmeniškumas neprideda papildomos vertės šiai tekstilinei istorijai; regisi, jog už kadro liko tai, kas inspiravo šį savotišką žakardinį pasakojimą, o būtent – verbalinės istorijos. Pasirinkimo kriterijai ir autoriai, pasirinkę Vilmantą Marcinkevičių ar Igorį Piekurą. Drauge tai – galimybė pamatyti, kokie autoriai darė didžiausią įspūdį mūsų tekstilininkams, ir nustebti, atradus neatitikimų tarp oficialiosios ir subjektyviosios tekstilinės Lietuvos dailės istorijos.
Visgi, be audinių, siuvinių ir nėrinių bei meninių vyksmų, reflektuojančių praeitį, yra ir progresyvusis tekstilės veidas. „Pirmyn“, – skelbia bienalės organizatoriai, pristatydami tekstilę ant ribos ar peržengusią ribas, tekstilę, galinčią išsaugoti, sugerti ir atspindėti žodžiais išreikštas žmonių mintis. Tekstilę, virstančią garsu. Tekstilę, priklausomą nuo technologijų, bet vis dar tebeskirtą žmogui. Sarah Braddock Clarke kuruojama paroda „Dar kartą į ateitį“ kalba apie išmaniąją tekstilę, apie santykį tarp aukštųjų technologijų ir tekstilės, derindama technologijas su menine raiška. Jane Harris (Jungtinė Karalystė), pasitelkusi kompiuterinę grafiką, vizualizuoja rūbus, eliminuodama kūnus. Skaitmeniniu būdu atkurdama rūbais aprengto kūno judesius, tekstilės minkštumą ir bangavimą, Harris patenka į terpę tarp kino, mokslo ir tekstilės: galima įsivaizduoti tokio atkūrimo naudą archeologijoje ar kriminalistikoje, kai staiga atgytų viduramžiškos įkapės ar apdegę nusikaltimo vietoje rasti rūbai. O atmetus technologinę pusę, lieka grakštaus judesio prisiminimas – judesio, kurį galėtum prisitaikyti savo ar kito kūnui. Barbara Layne ir Janis Jefferies (Kanada, Jungtinė Karalystė) pristato mintis skaitančius rūbus – taip primityviai „perskaičiau“ kūrinį, kadangi eksplikacija buvo per sudėtinga: „Dedamas į švarką mobilus įrenginys nustato, kaip žmogus jaučiasi, ir tuomet paleidžia turimus atsiminimų failus – vaizdus ar garsus. Tada drabužyje įmontuotuose ekranuose ir kolonėlėse pasirodo statiški ar judantys vaizdai ir/ar pasigirsta garsai. Tokie „prisiminimai“ yra suporuojami su jutikliais, kurie atsiunčia tam tikrą vaizdą ar garsą, atitinkantį žmogaus emocinę būseną, kurią jie „sužinojo“ atidžiai išstudijavę širdies, pulso, kvėpavimo dažnį, kūno temperatūrą ir galvaninę odos reakciją (odos drėgmės matavimas)“. Suprantu tik tiek – jei išmanioji tekstilė populiarės, galiu sulaukti laiko, kai mano rūbai netyčia ištransliuos pasauliui: „Man į viską nusispjaut“ arba „Nesakykit, ką man daryti“… jei ne dar ką nors blogesnio, ką pagalvojame, bet garsiai nesakome. Futuristiška, tačiau labai žmogiška – minčių atšvaitai ant rūbų, nuolat besikeičiantys ir atspindintys nepertraukiamą galvojimą. Tai suvokti dar galima. O debesų sukneles? Kurios sukuriamos iš kūną apauginančių labai mažų skysčio dalelių, naudojant mikrokosmetines technologijas, kaip Nancy Tilbury (Jungtinė Karalystė), kurioms naudojamos dirbtinės kūno dalys ir sausas ledas? Sunku patikėti, kad visa tai vis dar vadinasi tekstile – taip toli šios rūbą sudarančios nanoelektroninės dalelės nuo verpimo ratelių ir siūlų; o visgi gyvenimas nestovi vietoje, ir šis polius gali netrukus pasirodyti kur kas arčiau, nei manome. Kaip pirštu prikišamai parodo japonė Reiko Sudo, kurios kūryba derina tradicines technikas, japonišką estetiką ir šiuolaikines medžiagas bei technologijas. Išties tai viena įspūdingiausių parodų, demonstruojanti audinius, kuriuose vaizduotės triumfas įsikūnija plunksnomis, reljefais, kažkokių šiaudelių pliūpsniais, lendančiais iš medžiagos, ar ažūrais. Sunku suprasti – tai rankų darbas ar technologinės aukštumos, tačiau rezultatas pribloškia: vitražiniai, skaidrūs ar pūkuoti ir plunksnuoti audiniai, kuriami pasitelkus, pavyzdžiui, pieno proteinus, plieną ar plunksnas. Tačiau ne veltui garsiausi pasaulio dizaineriai naudoja Reiko Sudo audinius savo kolekcijoms – audinių grožis toks, kad pamiršti klausimus ir svarstymus ir gėriesi tiesiog medžiagų medžiagiškumu, kaip tautologiškai tai beskambėtų.
Dar viena pirmyn vedanti sritis – tekstilės dizainas, jaunųjų Estijos autorių pristatomas vienoje iš tarptautinės studentų parodos dalių. Talino meno universiteto Tekstilės meno katedra, persitvarkiusi į Tekstilės dizaino katedrą, demonstruoja eksperimentus, kur tekstilė dera su šviesa: netyčia paspaudus pagalvėlę, ant jos įsižiebia užrašas „Go to sleep“, minkštas megztas vamzdelis blyksi lemputėmis, virsdamas mobiliu šviestuvu, o visa ekspozicija prašosi pritaikoma buityje ir pramonėje. Šviesa kaip vienas svarbiausių komponentų užtvindė ir „Žalgirio“ areną, žaižaruodama kūriniuose. Liuminescencinis apšvietimas vaiduokliškai „ištraukė“ į paviršių ne tik specialiais dažais nudažytus objektus ar tekstilinių instaliacijų dalis, bet ir žiūrovų dantis bei šviesius rūbus. Šviesos/tamsos, fosforescuojančio mėlynumo ir citrininio žalumo dermė bendrą erdvę pavertė kinetine instaliacija, kurios dalimi tapo ne tik eksponatai, bet ir žiūrovai. Patikrintas metodas, užtikrintai veikiantis nuo 2006 m., kai šviesa pirmąsyk sušvito Kauno pilies bokštas.
Paraštės. Kas liko už rašto ribų? Daugybė dalykų: Tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė, tuo pačiu metu surengta Vilniuje, TEXERE (Tekstilės mokymo asociacijos) paroda, Estijos, Portugalijos ir Kosta Rikos tekstilės ekspozicija, asmeninės Ingos Likšaitės, Maximo Laura (Peru) ir Lia Cook (JAV) parodos, dauguma šokio spektaklių, performansai ir kūrybinės dirbtuvės. Tačiau tam apibūdinti reikėtų rašyti nebe straipsnį, o dienoraštį, kuris grėstų tapti Bayeux gobeleno ilgio. Antra vertus, ar tai būtina? Regisi, kur kas svarbiau tai, kad šiemetinė bienalė kartelę pakėlė tikrai nepaprastai aukštai; kad tekstilė, įsitaisiusi tarp praeities ir ateities, ne tik pasakoja istorijas, bet ir brėžia gaires, įsiterpdama į tokias sritis, kurios anksčiau šiai dailės sričiai atrodė visiškai nebūdingos; kad kūriniai nepriklauso nuo medžiagos ir technologijų, o visgi išsitenka tegu ir labai plačiuose, bet tekstilės meno rėmuose – ir byloja apie amžinus dalykus: tapatybę, asmenines patirtis, meilę, karą, baimę ir džiaugsmą.
