ŽURNALAS: METAI
TEMA: Literatūra
DATA: 2014-05
Pirmasis pokario dešimtmetis mūsų literatūros istorijoje atrodo kaip juoda skylė. Tuo metu į Lietuvos spaudą, akylai prižiūrimą okupacinės valdžios pareigūnų, patekdavo tik pagyros „išvaduotojams“ ir tariamo socializmo statytojams arba ankstesnę santvarką juodinantys rašiniai. Tačiau, anot Stephano Hawkingo, „juodosios skylės nėra visai juodos“1, ir tai, matyt, tinka ne tik kosminiams objektams. Moralinio ir fizinio teroro sąlygomis Lietuvoje vis dėlto buvo žmonių, kurie sugebėjo atsiriboti nuo ideologinio šurmulio, susikaupti ties vidinio gyvenimo vertybėmis ir kurti poetinius tekstus, stropiai saugomus nuo viešumos. Turėjo praeiti pusė šimtmečio, kol Vytautas Kubilius galėjo paskelbti pluoštą tokių tekstų antologijoje „Anapus rudens“ (Kaunas: Santara, 1994; toliau – AR).
Tų tekstų autoriai – keturi buvę Kauno universiteto studentai: Palmyra Petrauskaitė, Vytenis Imbrasas, Jūratė (tikr. Elvyra) Petrauskaitė, Vytautas Ambrazas-Dubindris. 1947 m. rudenį jie susibūrė į uždarą literatūrinį būrelį, keitėsi savo eilėraščiais, svarstė rūpimus XX a. Vakarų literatūros, filosofijos ir visuomenės gyvenimo klausimus. Visi buvo kilę iš Kauno, iš Žaliakalnio. Savo kūryboje vadovavosi nuostata, kad net sunkiausios priespaudos sąlygomis poezija turi išlikti autentiška sielos kalba. Jie taip pat stengėsi surasti, nurašyti ir tokiu būdu išsaugoti žymiausių karo meto lietuvių autorių poezijos rinkinius, kurių nespėta paskelbti prieš grįžtant sovietų kariuomenei. Taip buvo iš rankraščių ir korektūrinių egzempliorių nurašytos Henriko Nagio „Lapkričio naktys“, Kazio Bradūno „Pėdos arimuos“, Leono Švedo „Likimo šalys“, visi Vytauto Mačernio eilėraščiai iš trijų rankraštinių originalo sąsiuvinių2. Vėliau buvo nurašinėjami ir Vakaruose išleisti išeivių poezijos rinkiniai: Kazio Bradūno „Sidabrinės kamanos“, Jono Aisčio „Kristaliniam karste“ ir kt.
Toks gyvenimas buvo gana pavojingas. Reikėjo visiškai pasitikėti vienas kitu ir gerai slėpti savo rankraščius, kad iškilę į viešumą jie nenugramzdintų pačių autorių. Taip pavyko išvengti kratų ir suėmimo. Tačiau universitete atsiribojimas nuo ideologinės veiklos neliko nepastebėtas. Tuo metu Filologijos fakultete siautėjo „raudonuoju dekanu“ pramintas Ričardas Mironas, periodiškai rengiantis nepatikimų studentų valymus. Marksizmo dėstytojas Michailas Airapetjanas, apsitempęs karine uniforma, vos ne kiekvieną paskaitą pradėdavo grasinimais susidoroti su tais, kurie viena akimi žiūri į mišką; o prorektorius Ivanas Ariskinas aiškino, kad anksčiau Lietuvoje studijuoti galėję tik dvarininkų ir kunigų (!) vaikai… Tokioje aplinkoje keturi būrelio nariai jautėsi labai nejaukiai. 1947–1948 m. jie vienas po kito buvo pašalinti iš universiteto. Vėliau kiekvienas savaip ieškojo būdų gyventi iš doro darbo, kuriame nereikėtų daryti kompromisų su sąžine. Savo kūrybos jie ir toliau niekur neskelbė, bet rašė vis rečiau. Esu paskutinysis dar gyvas iš to ketverto, tad jaučiu pareigą šį tą apie jį papasakoti.
Palmyra Petrauskaitė (1925 09 18–2012 12 30) studijavo lituanistiką VDU 1941–1943 m., rašė eilėraščius, lankė privatų Juozo Girniaus filosofijos seminarą, bendravo su H. Nagiu, Prane Aukštikalnyte-Jokimaitiene ir kitais literatais. Tuo laikotarpiu rašytų eilėraščių neišliko – jų rankraščius vėliau sunaikino pati autorė. Tautos nelaimė – antroji sovietų okupacija – Palmai sutapo su asmenine netektimi – tragiškai pasibaigusia meile pasipriešinimo judėjimo dalyviui, išėjusiam „keliu mirties ilgos“ (AR 15). Ta netektis ilgu šešėliu pridengė jos tolesnę kūrybą, bet kartu labai subrandino poetinį žodį, suteikė jam nuoširdaus tikrumo, išskyrusio autorę iš daugelio kitų mūsų lyrikos balsų. Pro skausmą ir neviltį skamba tikėjimas pasirinkto kelio prasmingumu:
Jeigu į naktį šitas kelias veda,
aš juo einu. Jis veda į Tave.
(AR 13)
Palmos eilėraščiai padarė ryškų poveikį pasipriešinimo dalyvės Dianos Glemžaitės kūrybai. Diana taip pat studijavo Kauno universitete 1944–1947 m., draugavo su Palma ir buvo susipažinusi su jos eilėraščiais. Paskui Diana išvyko į tėviškę, įsijungė į laisvės kovotojų gretas ir 1949 m. kartu su savo vyru Juozu Bulovu žuvo Plunksnočių miške prie Juodupės, okupacinės kariuomenės dalinio apsuptame bunkeryje. Kai kurie Dianos eilėraščiai, išspausdinti pomirtiniame rinkinyje3, pvz., „Iš sutemų pilkų“ (p. 50), „Žiedas su monograma“ (p. 66), „Nežinomajam II“ (p. 70), yra tiesiog Palmos tekstų parafrazės, galime palyginti atitinkamus Palmos eilėraščius, paskelbtus minėto rinkinio „Paaiškinimuose“: „Rogių skambalėliai“ (p. 206), „Žiedas su monograma“ (p. 207), „Šukės“ (p. 208).
Universitete Palma susipažino su Dangeručiu Čebeliu, 1944 m. įstojusiu studijuoti klasikinės filologijos. D. Čebelis, mano draugas nuo mažų dienų, buvo išskirtinė asmenybė, apdovanota dideliais gabumais. Dar baigdamas gimnaziją jis puikiai mokėjo prancūzų, vokiečių, lotynų kalbas, iš pirminių šaltinių buvo susipažinęs su Vakarų Europos kultūros ir literatūros istorija. Dangerutis dalyvavo daugelyje ketverto susitikimų, kurie savaitgalio vakarais dažniausiai vykdavo Palmos namuose, stovėjusiuose nuošalyje, prie aukštų liepų alėjos, vedančios į Neries pakrantę. Palmos pažintis su Dangeručiu greitai virto nuoširdžia draugyste. Tačiau jau 1946 m. Dangerutis buvo pašalintas iš universiteto, o 1948 m. suimtas už ryšius su pasipriešinimo dalyviais, nuteistas kaip Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ autorius ir ketverius metus lageryje krovė anglių vagonus.
1947 m. Palma irgi buvo pašalinta iš universiteto. Pavyko prisiglausti Kauno dramos teatro studijoje ir ją baigti 1949 m., bet dirbti teatre ji neliko. Po 1947 m. rašė nedaug – per metus po vieną kitą eilėraštį, pilną tauraus liūdesio ir sielos šviesos:
Lūšnelės mano stogą jau apkrito
šlapi, parudę lapai šio rudens
ir prisiplojo, žvelgdami vidun, prie lango stiklo.
Iš lėto ima temt. Ilgam, ilgam sutems.
Ir bus lūšnelėj mano šalta, tuščia.
Tik mirksniui gal trumpam pasivaidens –
Tu godžiai vandenį geri man iš rieškučių
saloj saulėtoje, ten, anapus rudens.
(AR 34)
D. Čebeliui grįžus iš lagerio, 1953 m. Palma už jo ištekėjo. Per kelerius metus Dangerutis baigė Vilniaus pedagoginį institutą, Leningrado universiteto aspirantūrą, apgynė dvi disertacijas ir tapo didžiausiu Lietuvoje romanų kalbotyros žinovu, Vilniaus universiteto profesorium. O Palma 1955 m. parašė paskutinį eilėraštį – ramų atsisveikinimą su išvaikščiotais gyvenimo keliais ir kryžkelėm:
<…> Namo jau metas. Jau pavakarys.
Saulėlydžio krašte liepsnoja gaisas.
Palikus apavą pas praviras duris,
žingsniu tyliu, negirdimu įeisiu.
(AR 39)
1978 m. D. Čebelis mirė ir Palma liko viena su sūnumi Ugnium, kurį reikėjo užauginti ir sudaryti sąlygas mokytis bei studijuoti (beje, jis irgi pasirinko lituanistiką). Palma dirbo redaktore Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, stiliste „Jaunimo gretų“ redakcijoje, nuo 1982 m. – Filharmonijoje. Vakarais vertė grožinę literatūrą iš prancūzų kalbos (J. S. Alexis „Mielasis generolas Saulė“, 1964; A. Ayguesparse’o „Paskui savo šešėlį“, 1979; G. Sand „Orasis“, 1997). Svarbiausias tos srities darbas – Romaino Rolland’o romano „Užburtoji siela“ vertimas, 2007 m. trimis tomais išleistas „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje. Atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę Palma pasitiko kaip viso gyvenimo svajonių išsipildymą ir labai užjautė jos nesulaukusius draugus. Paskui vėl bėgo metai, kupini darbų, ligų ir rūpesčių, kol iš jų išvadavo 2012 m. žiemą atėjusi ilgai laukta mirtis.
Jūratė (tikr. Elvyra) Petrauskaitė (1923 06 08–1986 04 02), studijuodama lituanistiką VDU 1941–1943 m., buvo aktyvi literatūros vakarų dalyvė, skaitė juose savo eilėraščius ir spausdino „Žiburėlyje“ (yra gavusi to žurnalo premiją). Vokiečiams uždarius universitetą vaidino Kauno Jaunajame teatre. 1944 m. įstojusi į Kauno universitetą tęsti studijų, iš pradžių irgi dalyvavo literatūros būrelyje, bet 1947 m. pakviesta į Kauno jaunųjų rašytojų sekciją suprato, kad iš jos bus pareikalauta ideologizuotos kūrybos, ir ėmė trauktis. Už tokį atsiribojimą ji 1948 m. buvo pašalinta iš universiteto ketvirto kurso. Studijuodama Jūratė susidraugavo su Palma, paskui ir su mumis.
1946–1951-ųjų J. Petrauskaitės poezija labai kontrastiška, sklidina vidinės įtampos. Kartais ji kaip „migdolų pienas ir ugnis“, nešama raudoname puodelyje (AR 87). Tačiau po tuo spalvingu paviršium „bedugnė alkana alsuoja pražūtim“ (AR 97), ten viešpatauja prietema, o joje „kažkas ateina ir žvakes jau dega / prie guolio jos – tartum altorius čia“ (AR 104). Autorė jaučia: „Kaip ant bedugnės krašto ta pušis liekna / aš stoviu čia ant lekiančių smilčių“ (AR 95). Tada prasiveržia malda: „O Viešpatie, liepsnoki Tu, / nušviesk man kelią, miglą išsklaidyk!“ (AR 95).
Niekas, išskyrus artimiausius draugus, neturėjo žinoti apie tuos išgyvenimus. Viešumoje Jūratė atrodė nerūpestinga, elegantiška, su lengvu humoru reaguojanti į kiekvieną keblesnę situaciją. Ji nesistengė šalintis aplinkinių, priešingai, mėgo žmones ir norėjo su jais bendrauti:
Aš ne vaiduoklis koks, – tai ko jūs, žmonės, bijotės? –
Kaip vaikas aš smalsus į šventę jūs einu.
Margi drabužiai jūs… plunksnotos skrybėlės,
šimtai šviesių akių, meilių žaibų.
(AR 96)
1948 m. Jūratė ištekėjo už Kosto Jaroševo – Kauno intelektualo, laisvai kalbėjusio latvių, vokiečių, anglų, rusų kalbomis, iš lenkų kalbos išvertusio didelį trijų tomų Bolesławo Pruso romaną „Lėlė“ (1957). Karo metais jis studijavo filosofiją VDU, kartu su Palma dalyvavo Juozo Girniaus privačiame filosofijos seminare, buvo parengęs išsamų referatą apie Martino Heideggerio „Sein und Zeit“ („Būtis ir laikas“). Per jį į mūsų rankas pateko tas veikalas, taip pat Karlo Jasperso „Philosophie“ tritomis, Søreno Kierkegaardo raštai ir kiti egzistencinės filosofijos šaltiniai, karštai svarstyti ketverto sueigose, į kurias Kostas nuo 1947 m. dažnai atlydėdavo Jūratę. Jis irgi buvo įstojęs į Kauno universitetą tęsti studijų, bet kai per marksizmo egzaminą dėstytojas pasiūlė apibūdinti „antrąjį dialektikos dėsnį“, Kostas pasakė nesuprantąs, kaip galima numeruoti mąstymo dėsnius, atsistojo ir išėjo iš egzamino, paskui ir iš universiteto.
Po Kosto Jaroševo mirties 1957 m. Jūratė liko viena su dviem vaikais (Ksenija ir Konstantinu). Kad išlaikytų šeimą, teko griebtis visokių galimų tarnybų. Dirbo korektore spaustuvėje, leidyklose, Respublikinėje ir Kauno profsąjungų bibliotekose, Kauno autotransporto įmonės buhalterijoje – kur tik pavykdavo bent trumpą laiką prisiglausti. 1970 m. ji su šeima persikėlė į Vilnių ir devynerius metus – kol leido sveikata – dirbo Istorijos ir etnografijos muziejuje tekstilės restauratore. Užaugo vaikai, duktė Ksenija baigė dailės institutą, išgarsėjo Lietuvos meno pasaulyje savo originaliomis religinėmis skulptūromis. Ji ir globojo, slaugė motiną paskutiniuosius septynerius metus.
Jūratė rašė eilėraščius iki pat savo liūdno gyvenimo pabaigos. Poezija jai buvo vienintelis šviesos spindulys: „Aš – niekas… Tik dainą, šitą liūdnąją dainą, / ji sklido iš sielos manos / kaip miško ošimas, / te vėjas kartoja“4. Troškimas, kad ta daina suskambėtų kitų žmonių širdyse, buvo toks stiprus, jog ji ryžosi desperatiškam eksperimentui: atiduoti eilėraštį spaudai, apšarvuotą kokiu ideologizuotu niekniekiu. Taip, pavyzdžiui, į „Literatūrą ir meną“ (1970 03 07) greta banalaus, vaikiško tekstelio apie norą nupiešti pasaulinę revoliuciją pateko vienas iš rimtų jos vėlyvojo periodo eilėraščių:
Imk mano veidą:
jis jau seniai nebe mano –
tai smėlis jūros pakrantėj
po vakaro potvynio drėgnas.
Jame įsispaudė
grįžtančios, tolstančios bangos –
kaip nesuprantamas raštas
tamsos ir žvaigždžių.
Gal Jūratė tikėjosi, kad bent vienas kitas tokiu būdu „prašmugeliuotas“ eilėraštis išliks… Niekas neatkreipė dėmesio. Eilėraščiai ir toliau gulė į stalčių. O paskutinysis iš jų, 1981 m. parašytas jau drebančia nuo ligos ranka, lyg antspaudu patvirtina viso gyvenimo pasirinkimą:
Aš – poetas iš Dievo malonės
tartum paukštis nei sėju, nei pjauju,
per svajonių pasaulį keliauju
aš, poetas iš Dievo malonės.
Smerkia, teisia mane kartais žmonės,
jog daina gyvenu, nesupranta,
kad ne toks aš, kaip jie, to pakanka –
smerkia, teisia mane kartais žmonės. –
Aš – poetas iš Dievo malonės5.
Prisimenu, per Dangeručio laidotuves Jūratė priėjo prie manęs ir šelmiškai šypsodama paklausė: „Tai kurio dabar bus eilė?“ Eilė buvo jos. Ji mirė 1986 m. pavasarį Vilniuje, palaidota Rokantiškių kapinėse.
Vytenis Imbrasas (1928 12 11–2008 01 21) pradėjo rašyti eilėraščius dar vidurinėje mokykloje. Iš pradžių tai buvo romantiška lyrika, veikiama J. Aisčio ir Antano Miškinio poetikos. Kūrybinė branda atėjo studijuojant Kauno universitete, antrame kurse ir prasidėjo mudviejų ilgametė draugystė. Didelį įspūdį darė jo poezijos vidinė tiesa, sugebėjimas įsiklausyti ir išgirsti, kaip „dejuoja žemė tyliai, nuolankiai, be pertrūkio, / ir tamsuma jau siaubia šimtamečio sodo obelų šakas“ (AR 47). 1947 m. rudenį mums kilo mintis suburti keletą rašančių bendraminčių. Taip atsirado tas Kauno literatų ketvertas, kurio poetinis credo gal geriausiai išsakytas šiuo Vytenio eilėraščiu:
Tylos vaikai! Tylos vaikai! Neturime nei brolių mes, nei seserų.
Mes esame vieni šešėlių ir šviesos pasauly.
Ir žemė būtų mums visai tamsi, jei negirdėtume garsų,
kurie nežemiškos harmonijos tartum nuo saulės
kaip dulkės krinta mums ant užmerktų akių.
(AR 57)
Tie garsai V. Imbraso poezijoje sujungia sielos dabartį su praeitim į vientisą nuostabų regėjimą:
Daugiau kaip sapnas: aš einu tenai,
kur vakaro dangus paskęsta ežeruos.
Ilgomis rankomis siūbuos
vandens žiedai.
Bet tai jau viskas: tartum kalnas manyje,
pakilęs ašarų ir neišreiškiamų,
į tolį žvelgiančių sapnų paveikslų –
žydinti kalva.
(AR 53)
Visas gamtos pasaulis Vytenio kūryboje kupinas ženklų, rodančių „anapus ilgesio“ (AR 59), kur „rudens ir vasarų keliai sueis“ (AR 72).
1952 m. baigęs Vilniaus universitetą, Vytenis dirbo mokytoju, Lietuvos kino studijos redaktoriumi, dokumentinių filmų autoriumi ir režisieriumi. Sau duotą žodį: „gyvenimą ištverti – savo tylą, / bet nesilenkti svetimiems dievams“ (AR 75) jis iki galo ištesėjo. Ir toliau rašė, bet kol viešpatavo svetimi dievai, eilėraščių neskelbė. Poezija jam buvo ir liko „kaip kankinantis prisiminimas / rojaus sodų. / Jie žemėj niekada dar nežydėjo“ (AR 84).
Vytenis mirė Vilniuje 2008 m. žiemą, palaidotas Rokantiškių kapinėse.
Vytautas Ambrazas-Dubindris (g. 1930 03 25) į Kauno universiteto antrą kursą atėjo 1947 m., eksternu išlaikęs pirmo kurso egzaminus, bet jau 1948 m. pavasarį buvo iš universiteto pašalintas. Vėliau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1952 m. jį baigė ir daug metų tyrinėjo lietuvių kalbos sakinio sandaros raidą. Eilėraščius rašė ir šeštąjį–septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį, bet iki 1990 m. jų nespausdino.
Ko galėjo tikėtis tie „tylos vaikai“, kurdami ezoterinę lyriką sunkiausiu tautos gyvenimo laikotarpiu? Viltis, kad kada nors pavyks savo rankraščius perduoti ateities skaitytojams per amžininkų galvas, buvo menka, o pavojus eilėraščiams pakliuvus į juodas rankas – akivaizdus. Visi žinojom, kad poezija gyva ne rankraščiuose ir ne knygose, o tik žmonių sąmonėje, bet kaip rasti į ją kelius?
Pagaliau pavyko tai, kas atrodė beveik neįtikima. Kartu su Nepriklausomybės atkūrimu atsivėrė kelias ir ilgai slėptam poetiniam žodžiui. 1990 m. išleistas V. Ambrazo-Dubindrio eilėraščių rinkinys „Vigilijos“ (Kaunas: Varpas; II leid. – Vilnius: Baltos lankos, 2005). 1991 m. J. Petrauskaitės eilėraščių rinkinys buvo jos dukters K. Jaroševaitės sudarytas ir išplatintas nedideliu tiražu, o 1996 m. išleistas knyga „Ak, šešėli tuščių valandų“. 1995 m. pasirodė ketverto antologija „Anapus rudens“. Pernai paskelbtas pluoštas V. Imbraso eilėraščių („Metai“, 2013, Nr. 12). Vis dėlto nemažai okupacijų metais sukurtų ir išsaugotų poetinių tekstų (tarp jų ir L. Švedo „Likimo šalys“) ligi šiol platesnei visuomenei neprieinami. Neišaiškinta jų vieta bendrame lietuvių poetikos raidos kontekste, meninės raiškos santykis su ankstesne ir vėlesne lyrika. Galbūt ateityje tai sulauks tyrinėtojų dėmesio ir padės užpildyti vieną kitą nebaigtą mūsų literatūros istorijos puslapį.
1 Hawking S. W. A Brief History og Time. – New York: Bantam Books, 1990. – P. 99.
2 Visi tie nuorašai išliko ir vėliau buvo perduoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštynui. V. Mačernio eilėraščių nuorašai panaudoti rengiant pirmąjį Lietuvoje jo poezijos leidinį, kai dalis originalių rankraščių jau buvo dingę (žr.: Kubilius V. Paaiškinimai // mačernis V. Žmogaus apnuoginta širdis. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 260). H. Nagio „Lapkričio naktų“ nuorašas, dingus rankraščiui, yra vienintelis žinomas visas pirminio rinkinio tekstas. L. Švedo rinkinys „Likimo šalys“ su geriausiais poeto eilėraščiais nepateko į rinktinę (Švedas L. Poezija 1946–1982. – Vilnius: Vaga, 1995) ir ligi šiol tebėra neišspausdintas.
3 Glemžaitė D. Mes mokėsim numirt. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
4 Petrauskaitė J. Ak, šešėli tuščių valandų. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 28.
5 Ten pat. – P. 62.
ŽURNALAS: METAI
TEMA: Literatūra
DATA: 2014-05
Pirmasis pokario dešimtmetis mūsų literatūros istorijoje atrodo kaip juoda skylė. Tuo metu į Lietuvos spaudą, akylai prižiūrimą okupacinės valdžios pareigūnų, patekdavo tik pagyros „išvaduotojams“ ir tariamo socializmo statytojams arba ankstesnę santvarką juodinantys rašiniai. Tačiau, anot Stephano Hawkingo, „juodosios skylės nėra visai juodos“1, ir tai, matyt, tinka ne tik kosminiams objektams. Moralinio ir fizinio teroro sąlygomis Lietuvoje vis dėlto buvo žmonių, kurie sugebėjo atsiriboti nuo ideologinio šurmulio, susikaupti ties vidinio gyvenimo vertybėmis ir kurti poetinius tekstus, stropiai saugomus nuo viešumos. Turėjo praeiti pusė šimtmečio, kol Vytautas Kubilius galėjo paskelbti pluoštą tokių tekstų antologijoje „Anapus rudens“ (Kaunas: Santara, 1994; toliau – AR).
Tų tekstų autoriai – keturi buvę Kauno universiteto studentai: Palmyra Petrauskaitė, Vytenis Imbrasas, Jūratė (tikr. Elvyra) Petrauskaitė, Vytautas Ambrazas-Dubindris. 1947 m. rudenį jie susibūrė į uždarą literatūrinį būrelį, keitėsi savo eilėraščiais, svarstė rūpimus XX a. Vakarų literatūros, filosofijos ir visuomenės gyvenimo klausimus. Visi buvo kilę iš Kauno, iš Žaliakalnio. Savo kūryboje vadovavosi nuostata, kad net sunkiausios priespaudos sąlygomis poezija turi išlikti autentiška sielos kalba. Jie taip pat stengėsi surasti, nurašyti ir tokiu būdu išsaugoti žymiausių karo meto lietuvių autorių poezijos rinkinius, kurių nespėta paskelbti prieš grįžtant sovietų kariuomenei. Taip buvo iš rankraščių ir korektūrinių egzempliorių nurašytos Henriko Nagio „Lapkričio naktys“, Kazio Bradūno „Pėdos arimuos“, Leono Švedo „Likimo šalys“, visi Vytauto Mačernio eilėraščiai iš trijų rankraštinių originalo sąsiuvinių2. Vėliau buvo nurašinėjami ir Vakaruose išleisti išeivių poezijos rinkiniai: Kazio Bradūno „Sidabrinės kamanos“, Jono Aisčio „Kristaliniam karste“ ir kt.
Toks gyvenimas buvo gana pavojingas. Reikėjo visiškai pasitikėti vienas kitu ir gerai slėpti savo rankraščius, kad iškilę į viešumą jie nenugramzdintų pačių autorių. Taip pavyko išvengti kratų ir suėmimo. Tačiau universitete atsiribojimas nuo ideologinės veiklos neliko nepastebėtas. Tuo metu Filologijos fakultete siautėjo „raudonuoju dekanu“ pramintas Ričardas Mironas, periodiškai rengiantis nepatikimų studentų valymus. Marksizmo dėstytojas Michailas Airapetjanas, apsitempęs karine uniforma, vos ne kiekvieną paskaitą pradėdavo grasinimais susidoroti su tais, kurie viena akimi žiūri į mišką; o prorektorius Ivanas Ariskinas aiškino, kad anksčiau Lietuvoje studijuoti galėję tik dvarininkų ir kunigų (!) vaikai… Tokioje aplinkoje keturi būrelio nariai jautėsi labai nejaukiai. 1947–1948 m. jie vienas po kito buvo pašalinti iš universiteto. Vėliau kiekvienas savaip ieškojo būdų gyventi iš doro darbo, kuriame nereikėtų daryti kompromisų su sąžine. Savo kūrybos jie ir toliau niekur neskelbė, bet rašė vis rečiau. Esu paskutinysis dar gyvas iš to ketverto, tad jaučiu pareigą šį tą apie jį papasakoti.
Palmyra Petrauskaitė (1925 09 18–2012 12 30) studijavo lituanistiką VDU 1941–1943 m., rašė eilėraščius, lankė privatų Juozo Girniaus filosofijos seminarą, bendravo su H. Nagiu, Prane Aukštikalnyte-Jokimaitiene ir kitais literatais. Tuo laikotarpiu rašytų eilėraščių neišliko – jų rankraščius vėliau sunaikino pati autorė. Tautos nelaimė – antroji sovietų okupacija – Palmai sutapo su asmenine netektimi – tragiškai pasibaigusia meile pasipriešinimo judėjimo dalyviui, išėjusiam „keliu mirties ilgos“ (AR 15). Ta netektis ilgu šešėliu pridengė jos tolesnę kūrybą, bet kartu labai subrandino poetinį žodį, suteikė jam nuoširdaus tikrumo, išskyrusio autorę iš daugelio kitų mūsų lyrikos balsų. Pro skausmą ir neviltį skamba tikėjimas pasirinkto kelio prasmingumu:
Jeigu į naktį šitas kelias veda,
aš juo einu. Jis veda į Tave.
(AR 13)
Palmos eilėraščiai padarė ryškų poveikį pasipriešinimo dalyvės Dianos Glemžaitės kūrybai. Diana taip pat studijavo Kauno universitete 1944–1947 m., draugavo su Palma ir buvo susipažinusi su jos eilėraščiais. Paskui Diana išvyko į tėviškę, įsijungė į laisvės kovotojų gretas ir 1949 m. kartu su savo vyru Juozu Bulovu žuvo Plunksnočių miške prie Juodupės, okupacinės kariuomenės dalinio apsuptame bunkeryje. Kai kurie Dianos eilėraščiai, išspausdinti pomirtiniame rinkinyje3, pvz., „Iš sutemų pilkų“ (p. 50), „Žiedas su monograma“ (p. 66), „Nežinomajam II“ (p. 70), yra tiesiog Palmos tekstų parafrazės, galime palyginti atitinkamus Palmos eilėraščius, paskelbtus minėto rinkinio „Paaiškinimuose“: „Rogių skambalėliai“ (p. 206), „Žiedas su monograma“ (p. 207), „Šukės“ (p. 208).
Universitete Palma susipažino su Dangeručiu Čebeliu, 1944 m. įstojusiu studijuoti klasikinės filologijos. D. Čebelis, mano draugas nuo mažų dienų, buvo išskirtinė asmenybė, apdovanota dideliais gabumais. Dar baigdamas gimnaziją jis puikiai mokėjo prancūzų, vokiečių, lotynų kalbas, iš pirminių šaltinių buvo susipažinęs su Vakarų Europos kultūros ir literatūros istorija. Dangerutis dalyvavo daugelyje ketverto susitikimų, kurie savaitgalio vakarais dažniausiai vykdavo Palmos namuose, stovėjusiuose nuošalyje, prie aukštų liepų alėjos, vedančios į Neries pakrantę. Palmos pažintis su Dangeručiu greitai virto nuoširdžia draugyste. Tačiau jau 1946 m. Dangerutis buvo pašalintas iš universiteto, o 1948 m. suimtas už ryšius su pasipriešinimo dalyviais, nuteistas kaip Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco“ autorius ir ketverius metus lageryje krovė anglių vagonus.
1947 m. Palma irgi buvo pašalinta iš universiteto. Pavyko prisiglausti Kauno dramos teatro studijoje ir ją baigti 1949 m., bet dirbti teatre ji neliko. Po 1947 m. rašė nedaug – per metus po vieną kitą eilėraštį, pilną tauraus liūdesio ir sielos šviesos:
Lūšnelės mano stogą jau apkrito
šlapi, parudę lapai šio rudens
ir prisiplojo, žvelgdami vidun, prie lango stiklo.
Iš lėto ima temt. Ilgam, ilgam sutems.
Ir bus lūšnelėj mano šalta, tuščia.
Tik mirksniui gal trumpam pasivaidens –
Tu godžiai vandenį geri man iš rieškučių
saloj saulėtoje, ten, anapus rudens.
(AR 34)
D. Čebeliui grįžus iš lagerio, 1953 m. Palma už jo ištekėjo. Per kelerius metus Dangerutis baigė Vilniaus pedagoginį institutą, Leningrado universiteto aspirantūrą, apgynė dvi disertacijas ir tapo didžiausiu Lietuvoje romanų kalbotyros žinovu, Vilniaus universiteto profesorium. O Palma 1955 m. parašė paskutinį eilėraštį – ramų atsisveikinimą su išvaikščiotais gyvenimo keliais ir kryžkelėm:
<…> Namo jau metas. Jau pavakarys.
Saulėlydžio krašte liepsnoja gaisas.
Palikus apavą pas praviras duris,
žingsniu tyliu, negirdimu įeisiu.
(AR 39)
1978 m. D. Čebelis mirė ir Palma liko viena su sūnumi Ugnium, kurį reikėjo užauginti ir sudaryti sąlygas mokytis bei studijuoti (beje, jis irgi pasirinko lituanistiką). Palma dirbo redaktore Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, stiliste „Jaunimo gretų“ redakcijoje, nuo 1982 m. – Filharmonijoje. Vakarais vertė grožinę literatūrą iš prancūzų kalbos (J. S. Alexis „Mielasis generolas Saulė“, 1964; A. Ayguesparse’o „Paskui savo šešėlį“, 1979; G. Sand „Orasis“, 1997). Svarbiausias tos srities darbas – Romaino Rolland’o romano „Užburtoji siela“ vertimas, 2007 m. trimis tomais išleistas „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje. Atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę Palma pasitiko kaip viso gyvenimo svajonių išsipildymą ir labai užjautė jos nesulaukusius draugus. Paskui vėl bėgo metai, kupini darbų, ligų ir rūpesčių, kol iš jų išvadavo 2012 m. žiemą atėjusi ilgai laukta mirtis.
Jūratė (tikr. Elvyra) Petrauskaitė (1923 06 08–1986 04 02), studijuodama lituanistiką VDU 1941–1943 m., buvo aktyvi literatūros vakarų dalyvė, skaitė juose savo eilėraščius ir spausdino „Žiburėlyje“ (yra gavusi to žurnalo premiją). Vokiečiams uždarius universitetą vaidino Kauno Jaunajame teatre. 1944 m. įstojusi į Kauno universitetą tęsti studijų, iš pradžių irgi dalyvavo literatūros būrelyje, bet 1947 m. pakviesta į Kauno jaunųjų rašytojų sekciją suprato, kad iš jos bus pareikalauta ideologizuotos kūrybos, ir ėmė trauktis. Už tokį atsiribojimą ji 1948 m. buvo pašalinta iš universiteto ketvirto kurso. Studijuodama Jūratė susidraugavo su Palma, paskui ir su mumis.
1946–1951-ųjų J. Petrauskaitės poezija labai kontrastiška, sklidina vidinės įtampos. Kartais ji kaip „migdolų pienas ir ugnis“, nešama raudoname puodelyje (AR 87). Tačiau po tuo spalvingu paviršium „bedugnė alkana alsuoja pražūtim“ (AR 97), ten viešpatauja prietema, o joje „kažkas ateina ir žvakes jau dega / prie guolio jos – tartum altorius čia“ (AR 104). Autorė jaučia: „Kaip ant bedugnės krašto ta pušis liekna / aš stoviu čia ant lekiančių smilčių“ (AR 95). Tada prasiveržia malda: „O Viešpatie, liepsnoki Tu, / nušviesk man kelią, miglą išsklaidyk!“ (AR 95).
Niekas, išskyrus artimiausius draugus, neturėjo žinoti apie tuos išgyvenimus. Viešumoje Jūratė atrodė nerūpestinga, elegantiška, su lengvu humoru reaguojanti į kiekvieną keblesnę situaciją. Ji nesistengė šalintis aplinkinių, priešingai, mėgo žmones ir norėjo su jais bendrauti:
Aš ne vaiduoklis koks, – tai ko jūs, žmonės, bijotės? –
Kaip vaikas aš smalsus į šventę jūs einu.
Margi drabužiai jūs… plunksnotos skrybėlės,
šimtai šviesių akių, meilių žaibų.
(AR 96)
1948 m. Jūratė ištekėjo už Kosto Jaroševo – Kauno intelektualo, laisvai kalbėjusio latvių, vokiečių, anglų, rusų kalbomis, iš lenkų kalbos išvertusio didelį trijų tomų Bolesławo Pruso romaną „Lėlė“ (1957). Karo metais jis studijavo filosofiją VDU, kartu su Palma dalyvavo Juozo Girniaus privačiame filosofijos seminare, buvo parengęs išsamų referatą apie Martino Heideggerio „Sein und Zeit“ („Būtis ir laikas“). Per jį į mūsų rankas pateko tas veikalas, taip pat Karlo Jasperso „Philosophie“ tritomis, Søreno Kierkegaardo raštai ir kiti egzistencinės filosofijos šaltiniai, karštai svarstyti ketverto sueigose, į kurias Kostas nuo 1947 m. dažnai atlydėdavo Jūratę. Jis irgi buvo įstojęs į Kauno universitetą tęsti studijų, bet kai per marksizmo egzaminą dėstytojas pasiūlė apibūdinti „antrąjį dialektikos dėsnį“, Kostas pasakė nesuprantąs, kaip galima numeruoti mąstymo dėsnius, atsistojo ir išėjo iš egzamino, paskui ir iš universiteto.
Po Kosto Jaroševo mirties 1957 m. Jūratė liko viena su dviem vaikais (Ksenija ir Konstantinu). Kad išlaikytų šeimą, teko griebtis visokių galimų tarnybų. Dirbo korektore spaustuvėje, leidyklose, Respublikinėje ir Kauno profsąjungų bibliotekose, Kauno autotransporto įmonės buhalterijoje – kur tik pavykdavo bent trumpą laiką prisiglausti. 1970 m. ji su šeima persikėlė į Vilnių ir devynerius metus – kol leido sveikata – dirbo Istorijos ir etnografijos muziejuje tekstilės restauratore. Užaugo vaikai, duktė Ksenija baigė dailės institutą, išgarsėjo Lietuvos meno pasaulyje savo originaliomis religinėmis skulptūromis. Ji ir globojo, slaugė motiną paskutiniuosius septynerius metus.
Jūratė rašė eilėraščius iki pat savo liūdno gyvenimo pabaigos. Poezija jai buvo vienintelis šviesos spindulys: „Aš – niekas… Tik dainą, šitą liūdnąją dainą, / ji sklido iš sielos manos / kaip miško ošimas, / te vėjas kartoja“4. Troškimas, kad ta daina suskambėtų kitų žmonių širdyse, buvo toks stiprus, jog ji ryžosi desperatiškam eksperimentui: atiduoti eilėraštį spaudai, apšarvuotą kokiu ideologizuotu niekniekiu. Taip, pavyzdžiui, į „Literatūrą ir meną“ (1970 03 07) greta banalaus, vaikiško tekstelio apie norą nupiešti pasaulinę revoliuciją pateko vienas iš rimtų jos vėlyvojo periodo eilėraščių:
Imk mano veidą:
jis jau seniai nebe mano –
tai smėlis jūros pakrantėj
po vakaro potvynio drėgnas.
Jame įsispaudė
grįžtančios, tolstančios bangos –
kaip nesuprantamas raštas
tamsos ir žvaigždžių.
Gal Jūratė tikėjosi, kad bent vienas kitas tokiu būdu „prašmugeliuotas“ eilėraštis išliks… Niekas neatkreipė dėmesio. Eilėraščiai ir toliau gulė į stalčių. O paskutinysis iš jų, 1981 m. parašytas jau drebančia nuo ligos ranka, lyg antspaudu patvirtina viso gyvenimo pasirinkimą:
Aš – poetas iš Dievo malonės
tartum paukštis nei sėju, nei pjauju,
per svajonių pasaulį keliauju
aš, poetas iš Dievo malonės.
Smerkia, teisia mane kartais žmonės,
jog daina gyvenu, nesupranta,
kad ne toks aš, kaip jie, to pakanka –
smerkia, teisia mane kartais žmonės. –
Aš – poetas iš Dievo malonės5.
Prisimenu, per Dangeručio laidotuves Jūratė priėjo prie manęs ir šelmiškai šypsodama paklausė: „Tai kurio dabar bus eilė?“ Eilė buvo jos. Ji mirė 1986 m. pavasarį Vilniuje, palaidota Rokantiškių kapinėse.
Vytenis Imbrasas (1928 12 11–2008 01 21) pradėjo rašyti eilėraščius dar vidurinėje mokykloje. Iš pradžių tai buvo romantiška lyrika, veikiama J. Aisčio ir Antano Miškinio poetikos. Kūrybinė branda atėjo studijuojant Kauno universitete, antrame kurse ir prasidėjo mudviejų ilgametė draugystė. Didelį įspūdį darė jo poezijos vidinė tiesa, sugebėjimas įsiklausyti ir išgirsti, kaip „dejuoja žemė tyliai, nuolankiai, be pertrūkio, / ir tamsuma jau siaubia šimtamečio sodo obelų šakas“ (AR 47). 1947 m. rudenį mums kilo mintis suburti keletą rašančių bendraminčių. Taip atsirado tas Kauno literatų ketvertas, kurio poetinis credo gal geriausiai išsakytas šiuo Vytenio eilėraščiu:
Tylos vaikai! Tylos vaikai! Neturime nei brolių mes, nei seserų.
Mes esame vieni šešėlių ir šviesos pasauly.
Ir žemė būtų mums visai tamsi, jei negirdėtume garsų,
kurie nežemiškos harmonijos tartum nuo saulės
kaip dulkės krinta mums ant užmerktų akių.
(AR 57)
Tie garsai V. Imbraso poezijoje sujungia sielos dabartį su praeitim į vientisą nuostabų regėjimą:
Daugiau kaip sapnas: aš einu tenai,
kur vakaro dangus paskęsta ežeruos.
Ilgomis rankomis siūbuos
vandens žiedai.
Bet tai jau viskas: tartum kalnas manyje,
pakilęs ašarų ir neišreiškiamų,
į tolį žvelgiančių sapnų paveikslų –
žydinti kalva.
(AR 53)
Visas gamtos pasaulis Vytenio kūryboje kupinas ženklų, rodančių „anapus ilgesio“ (AR 59), kur „rudens ir vasarų keliai sueis“ (AR 72).
1952 m. baigęs Vilniaus universitetą, Vytenis dirbo mokytoju, Lietuvos kino studijos redaktoriumi, dokumentinių filmų autoriumi ir režisieriumi. Sau duotą žodį: „gyvenimą ištverti – savo tylą, / bet nesilenkti svetimiems dievams“ (AR 75) jis iki galo ištesėjo. Ir toliau rašė, bet kol viešpatavo svetimi dievai, eilėraščių neskelbė. Poezija jam buvo ir liko „kaip kankinantis prisiminimas / rojaus sodų. / Jie žemėj niekada dar nežydėjo“ (AR 84).
Vytenis mirė Vilniuje 2008 m. žiemą, palaidotas Rokantiškių kapinėse.
Vytautas Ambrazas-Dubindris (g. 1930 03 25) į Kauno universiteto antrą kursą atėjo 1947 m., eksternu išlaikęs pirmo kurso egzaminus, bet jau 1948 m. pavasarį buvo iš universiteto pašalintas. Vėliau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, 1952 m. jį baigė ir daug metų tyrinėjo lietuvių kalbos sakinio sandaros raidą. Eilėraščius rašė ir šeštąjį–septintąjį praeito amžiaus dešimtmetį, bet iki 1990 m. jų nespausdino.
Ko galėjo tikėtis tie „tylos vaikai“, kurdami ezoterinę lyriką sunkiausiu tautos gyvenimo laikotarpiu? Viltis, kad kada nors pavyks savo rankraščius perduoti ateities skaitytojams per amžininkų galvas, buvo menka, o pavojus eilėraščiams pakliuvus į juodas rankas – akivaizdus. Visi žinojom, kad poezija gyva ne rankraščiuose ir ne knygose, o tik žmonių sąmonėje, bet kaip rasti į ją kelius?
Pagaliau pavyko tai, kas atrodė beveik neįtikima. Kartu su Nepriklausomybės atkūrimu atsivėrė kelias ir ilgai slėptam poetiniam žodžiui. 1990 m. išleistas V. Ambrazo-Dubindrio eilėraščių rinkinys „Vigilijos“ (Kaunas: Varpas; II leid. – Vilnius: Baltos lankos, 2005). 1991 m. J. Petrauskaitės eilėraščių rinkinys buvo jos dukters K. Jaroševaitės sudarytas ir išplatintas nedideliu tiražu, o 1996 m. išleistas knyga „Ak, šešėli tuščių valandų“. 1995 m. pasirodė ketverto antologija „Anapus rudens“. Pernai paskelbtas pluoštas V. Imbraso eilėraščių („Metai“, 2013, Nr. 12). Vis dėlto nemažai okupacijų metais sukurtų ir išsaugotų poetinių tekstų (tarp jų ir L. Švedo „Likimo šalys“) ligi šiol platesnei visuomenei neprieinami. Neišaiškinta jų vieta bendrame lietuvių poetikos raidos kontekste, meninės raiškos santykis su ankstesne ir vėlesne lyrika. Galbūt ateityje tai sulauks tyrinėtojų dėmesio ir padės užpildyti vieną kitą nebaigtą mūsų literatūros istorijos puslapį.
1 Hawking S. W. A Brief History og Time. – New York: Bantam Books, 1990. – P. 99.
2 Visi tie nuorašai išliko ir vėliau buvo perduoti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos Rankraštynui. V. Mačernio eilėraščių nuorašai panaudoti rengiant pirmąjį Lietuvoje jo poezijos leidinį, kai dalis originalių rankraščių jau buvo dingę (žr.: Kubilius V. Paaiškinimai // mačernis V. Žmogaus apnuoginta širdis. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 260). H. Nagio „Lapkričio naktų“ nuorašas, dingus rankraščiui, yra vienintelis žinomas visas pirminio rinkinio tekstas. L. Švedo rinkinys „Likimo šalys“ su geriausiais poeto eilėraščiais nepateko į rinktinę (Švedas L. Poezija 1946–1982. – Vilnius: Vaga, 1995) ir ligi šiol tebėra neišspausdintas.
3 Glemžaitė D. Mes mokėsim numirt. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994.
4 Petrauskaitė J. Ak, šešėli tuščių valandų. – Vilnius: Aidai, 1996. – P. 28.
5 Ten pat. – P. 62.
