Keturios meno mugės

ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Meno mugė
AUTORIUS: Eric Schlosser
DATA: 2013-12

Rugsėjo viduryje Maskvoje, Centriniuose dailininkų namuose, vyko tarptautinė meno mugė „Art Moscow“. Mugėje dalyvavo 30 galerijų iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos, Prancūzijos, JAV ir kitų šalių. Lietuvai Maskvos meno mugėje atstovavo dvi Vilniaus galerijos – „Meno niša“ ir mobili galerija „Gaidys“. Maskvos mugės kūrybos direktorius, parodų kuratorius Ericas Schlosseris šių metų vasarą lankėsi ir Lietuvoje, šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius ’13“. Žurnalo „Dailė“ prašymu Ericas Schlosseris sutiko apžvelgti kelių šiuolaikinių meno mugių patirtį.

Pirmiausia pažvelkime į keturias Europos meno muges, įvykusias per pastaruosius šešis mėnesius. Galėtumėte prieštarauti, kad tarptautines meno muges vadiname „europinėmis“, bet, įdėmiau pažvelgę į dalyvaujančias galerijas, suvoksime, kad geografiniu požiūriu 90 proc. jų yra iš Europos. „Art Paris“, „ArtVilnius“, „Art Moscow“ ir „Vienna Fair“ – visos šios mugės – šiuolaikinio meno mugės. Vienur kitur – kruopelė moderno ir dizaino. Visos 2013 metų mugės pagrindinį dėmesį skyrė Vidurio ir Rytų Europai, Vienoje ir Paryžiuje jo skirta dar ir Artimiesiems Rytams bei Azijai.

„Art Paris“ netgi pakvietė Rusiją garbės viešnia; Rusija pirmą kartą atsidūrė meno mugės dėmesio centre. Taigi 11 šios šalies galerijų vyko į Paryžių. Kartu su kitomis Europos galerijomis „Art Paris“ buvo pristatyta 90 Rusijos menininkų. Kai kurioms šių galerijų tai buvo pirmoji ir labai reikalinga tarptautinė patirtis. Ji būtina ne tik tam, kad galerijos galėtų pristatyti savo dailininkus, plėtotų tarptautinius ryšius, pajustų realias tendencijas, įgautų gerų meno mugių pagrindų. Tiek pat svarbi ir dalyvavimu įgyta gero lygio tarptautinės mugės patirtis – iš vidaus pamatyti, kaip kitos galerija veikia, organizuoja darbą, kaip eksponuoja meno kūrinius. Svarbu tiesiogiai susidaryti nuomonę apie Europos meno mugių lankytojus ir pirkėjus.

Meno mugės itin reikalingos kaip platforma galerijoms, dirbančioms izoliacijoje arba ekonominiu, meniniu ir politiniu požiūriu sunkiomis aplinkybėmis. Turiu omenyje, pavyzdžiui, nuostabią galeriją „Y“, kurią atradau mugėje „ArtVilnius“. Vienintelė šiuolaikinio meno galerija Baltarusijoje! Ar dar reikia komentarų… Jų dalyvavimas „Art Moscow“ buvo tikras malonumas. Tokios galerijos kelioms dienoms atsiduria „atvirame pasaulyje“, įgyja kitomis aplinkybėmis joms nepasiekiamų galimybių. Rusijoje, Vidurio ir Rytų Europos miestuose meno scena dar tik formuojasi. Pavienės iniciatyvos dar nesukuria tvirtos platformos. Galerijos turėtų bendradarbiauti, o ne konkuruoti (tai tikra problema Rusijoje), daryti tai konkrečioje aplinkoje, remiamos palankių įstatymų, galėdamos pasinaudoti skaidriomis finansavimo galimybėmis.

„Art Paris“ ir „Vienna Fair“ – panašaus dydžio (atitinkamai – 140 ir 127 galerijos, 21 ir 27 šalys). Tai gana didelės mugės, tačiau jų nepalyginsi su milžiniška Bazelio muge. Į „ArtVilnius“ atvažiavo 50 galerijų, į „Art Moscow“ – 32 galerijos iš 12 šalių; tai nedaug, turint omenyje šalies dydį. Bet viskas stoja į savo vietas, kai prisimeni, kad nesama jokios valstybės paramos, šalies įvaizdis nepalankus, aukštos transportavimo kainos, sudėtingos muitinės procedūros ir kad labiausiai reikėtų atnaujinti pačią mugės struktūrą.

Šiuo metu svarbiausiose mugėse pagrindinis dėmesys skiriamas jaunoms galerijoms ir jauniems menininkams. „Art Paris“ buvo skyrius, žavingai pavadintas „Viltys“, jam taikyta švelnesnė kainų politika. Tačiau stendų kaina Paryžiaus mugėje vis tiek labai didelė – apie 10 000 eurų už maždaug 30 kvadratinių metrų. Bet tai juk Grand Palais – nuostabus architektūros statinys Paryžiaus centre. Sakyčiau, kad Guillaume‘o Piens‘o vadovaujama „Art Paris“ puikiai tvarkosi.

Kalbant apie palankias kainas ir galimybių jauniems menininkams suteikimą, mugė „ArtVilnius“ nepralenkiama. Už tokias stendų kainas kaip Vilniuje negalėsi dalyvauti jokioje kitoje rimtoje mugėje: 500 eurų už maždaug 60 kvadratinių metrų augančioje Europos sostinėje – tai ne rizika, bet investicija. Kiekvienai galerijai – jaunai ar įsitvirtinusiai. Tokia gyvybinga mugė šaliai, kurioje tiek daug perspektyvių menininkų iš dalies dėl puikaus Vilniaus dailės akademijos darbo ir vietinės bei nacionalinės valdžios paramos, yra tikra palaima. O dabar, po ketverių metų, laikas kelti kartelę aukščiau, nes tikrai esama pakankamo potencialo sukurti rimtą mugę.

„Art Moscow“ kainas jaunoms galerijoms sumažino 4 kartus. Tai buvo logiška, turint omenyje 2013 m. pasirinktas naujas kryptis (jaunos galerijos, nebrangus menas, kaimyninės šalys), bet vis tiek siekėme ekonominio tvarumo. Deja, mugės nėra vien komerciniai renginiai, jos atlieka tikrą viešojo intereso misiją žvalgant naujas meno teritorijas, naujas galerijas, iškilusius ir kylančius dailininkus, tyrinėja naujas kryptis, priartina visuomenę prie meno, brandina jo socialinės, politinės ir ekonominės svarbos supratimą.

Kad mugės formulė būtų sėkminga, reikia turėti omenyje abi lygties puses: galerijas ir svečius. Svečiai ir kolekcininkai mugėje lankosi tada, kai žino, jog joje bus rimtų galerijų, gerų kūrinių, kad galės atrasti naujų menininkų, tokių, kurie galbūt dar negalėjo savarankiškai pasinaudoti tarptautine platforma. Geros galerijos kreipsis tuo atveju, jeigu žinos, kad dalyvaus reikiami žmonės, o jūs suvesite šias abi puses, kad sudarytumėte palankias kūrinių pardavimo galimybes. Be to, mugių poveikis galerijoms neapsiriboja tuo, kas parduodama mugėje, svarbiausia – užmezgami ryšiai, ir ne tik su klientais, bet ir su kuratoriais, muziejais, kitomis mugėmis, su ateityje planuojamų parodų rengėjais.

Tačiau tam, kad tai įvyktų, kad pritrauktumėte žmonių iš viso pasaulio, kurių darbotvarkė tokia užimta, turite pasiūlyti turtingą, įdomią programą „aplink“ galerijų erdvę. Šiuo požiūriu „Vienna Fair“ ir „Art Paris“ puikiai sekasi. Bet juk mažiau ir nesitikėtume iš mugių, vykstančių Vienoje ir Paryžiuje! Bendradarbiaujama su miestų muziejais ir meno institucijomis, organizuojami pokalbiai gerai parinktomis temomis, įtraukiant svarbius dalyvius, siūlomos edukacinės programos. Rengiamos svarbios retrospektyvos, personalinės ir grupinės parodos, kad būtų galima pasimėgauti plačia XX a. dailininkų kūrybos panorama, supinant ją su progresyviausiais šių laikų menais (be to, koks palengvėjimas žiūrėti į darbus, žinant, kad negali sau leisti jų nusipirkti, nes jie neparduodami!). Paskui, žinoma, reikia gerų vakarėlių. Nes meno pasaulyje bendravimas nesibaigia užgesus šviesoms. Kai reikiami žmonės susitinka reikiamoje aplinkoje, pusė darbo padaryta!

Man įdomu, kiekgi esama tų meno mugių kūdikių! Ir tam nereikia grįžti į XVIII a. Paryžiaus saloną ar Londono karališkąją akademiją, pakanka veržlaus XX a. septintojo dešimtmečio, kai šiuolaikinio meno mugių mada išplito nuo Kelno iki Vašingtono.

Mūsų laikais mugės tapo vienais svarbiausių kultūros renginių. Pats branduolys – galerijų erdvė – yra tokio renginio dalis: juk vyksta profesionalų susitikimai, lydinčiosios parodos, kiti susiję renginiai mieste, koncertai, filmai ir t. t. Po to tikrai prireikia keleto dienų atsipūsti! Taigi mugės daro nepaprastai svarbų poveikį miestui, meno profesionalams bei meno mėgėjams. Todėl jos turi būti skirtos visoms meno gerbėjų ir profesionalų kartoms. Mugės tapo tarsi dideliais korporacijų renginiais, kuriuose susitinkame retai matomus kolegas, – juk dirbame aplinkoje be sienų, be tautinių padalijimų. Tokia ir yra pagrindinė meno paskirtis – griauti sienas.

Mugių, drauge ir aukcionų klestėjimo negalima paaiškinti vien ekonominėmis aplinkybėmis (pastarųjų metų biržų sumaištis paskatino pasaulio turtinguosius vis labiau domėtis meno kūriniais kaip gera ir saugia investicija), reikia atsižvelgti į sociologinius veiksnius. Šiuos tyrimus dar reikia atlikti. Mugėms stinga žiniasklaidos dėmesio, jos mažai tyrinėjamos fenomenologiniu požiūriu. Tačiau jomis susidomi ir skiria laiko vis didesnis ratas labai įvairių požiūrių, supratimo ir finansinių galimybių žmonių. Stipriausias pozicijas užimančios mugės turi bendrą bruožą – be gero meno, į kurį galima investuoti, jose sutiksite ir reikiamą ryšiams bei bendravimui publiką. Ir dar vienas aspektas, kuriam kai kurios mugės skiria nepakankamą dėmesį, tai – erdvės architektūra, galerijų išdėstymas, viešos erdvės. Visi šie dalykai lankytojams teikia kuo geriausią apsilankymo mugėje patirtį.

The international art fair Art Moscow 17 held in the middle of September this autumn at the Central Artists’ House featured 30 galleries from Russia, Ukraine, Belarus, Germany, France, USA and other countries. Two Vilnius’ galleries, Meno niša and the mobile Gaidys, represented Lithuania in Moscow. Art Moscow Creative Director, exhibition curator Eric Schlosser visited ArtVilnius ’13 this summer, and kindly agreed to share his observations of several art fairs with the readers of Dailė magazine.

Four Art Fairs

by Eric Schlosser

Lets have a look at 4 European art fairs that took place in the last 6 months. You could object about the wording European when it comes to international art fairs, but when you take a closer look at the galleries exhibiting, you realize that 90% are geographically European: Art Paris (AP), ArtVilnius (AV), Art Moscow (AM) and Vienna Fair (VF). All contemporary art fairs. With a touch of modern and design here and there. All with a focus in 2013 on Central and Eastern Europe, plus Middle East and Asia for Vienna and Paris. AP even made Russia its guest of honor; the first time Russia was the focus of an art fair. As a result 11 Russian galleries traveled to Paris and 90 Russian artists were represented, including by other European galleries. For some it was a first international experience, much needed, not only to be able to promote their artists, develop international connections, or get a feeling of actual tendencies, the basics for good art fairs. But to have a personal experience of a good international fair, how it functions from the inside, how other galleries organize their work, how they exhibit the art. And improve first hand their understanding of the European art fairs visitors and buyers.

Art fairs are especially needed platforms for galleries working in isolated or difficult contexts, difficult economically, artistically and politically. I’m thinking for example of the fantastic Y gallery that I discovered thanks to AV. The only contemporary art gallery in Belorussia. No further comments needed. It was a real treat to be able to have them in Art Moscow. Suddenly for few days, those galleries are out in the open, surrounded by opportunities otherwise so distant. In Russia as well as other central and eastern European cities, the art scene is still in the process of being formed. Different initiatives do not make an art scene. They need to cooperate and not compete together (a real problem in Russia), and in a structured environment, supported by favorable state laws, and funding opportunities available, as well as transparent.

AP and VF are about the same size (140 and 127 galleries, 21 and 27 countries). Pretty big fairs but still nothing compared to mammoths like Basel. AV brought together 55 galleries. AM 32 from 12 countries. Not much if you consider the size of the country. But once you consider the absence of state support, bank sponsors, the difficult country image, higher transportation costs, complicate customs procedure, and most of all a fair structure in desperate need of renovation, it all becomes clear.

Most important fairs have now developed a focus on young galleries and therefore young artists. AP had a section charmingly called Promises, with a friendlier price policy. The bill is still high at about 10000 euros for around 30m2, but then again it’s Grand Palais, an extremely beautiful piece of architecture in the center of Paris, and I think AP under the direction of Guillaume Piens is doing a great job. If we talk about friendly prices and giving a chance to young artists, then AV comes number one. You won’t find any good fair at this price. At around 500 euros for about 60m2, in a booming capital of Europe, it’s not a risk, it’s an investment. For any gallery, be it young or established. And in a country with such a tremendous number of promising artists, thanks in part to the impressive work of the Vilnius Academy of Arts and the support of the local and national government, it’s a blessing to have such a well spirited fair. And it’s now time after 4 years to raise the bar higher because the potential to make an important fair is definitely there. At AM we divided prices up to 4 times for young galleries. That was logical considering the three new directions we took in 2013 (young galleries, affordable art, neighbouring countries), but economically unsustainable. It’s unfortunate because fairs are not just commercial events, they fulfill a real mission of public interest, by keeping an eye on new art territories, new galleries, up and coming artists, new trends, and by supporting access to art and the understanding of its social, political and economical importance.

To be successful, fairs need to keep in mind both ends of the equation: galleries and guests. Guests and much needed collectors visit an art fair if they know there will be good galleries, good artworks, new artists to discover, artists who may not previously have benefitted from an international platform. Good galleries will apply if they know the right kind of crowd will attend and you will help them connect with them to create sales opportunities. And not only, because fairs’ impact on galleries’ bottom line does not stop with what is sold at the fair, it’s about connections made, not only with clients, but curators, museums, other fairs, it’s about exhibitions planned further. But to make this happen and attract people from around the world with an heavy agenda, you need a rich and interesting program around the galleries space. In that regard VF and AP are doing a pretty good job. But you wouldn’t expect less from fairs taking places in cities like Vienna and Paris! That means cooperating with the cities’ museums and art institutions, organizing talks on well chosen topics with relevant speakers, offer education programs. Put together important retrospectives, solo shows, group expositions, for the enjoyment of seeing a wide range of work by the great artists of the 20th century, mixed in with the cutting edge of today (and it is relaxing to look at works knowing you can’t afford them because they are not for sale !). Then of course you need good parties. Because in the art world socializing does not stop when the lights go down! When the right people meet in the right atmosphere, the job is half done. I wonder how many art fairs babies out there ! Not even going back to the 18th century Paris salon or Royal Academy in London, but the booming sixties when contemporary art fairs became quite the fashion, from Cologne to Washington.

Fairs are now more than ever among the main international cultural events happening in a city. The core, the galleries space, is now just part of the event. Then you have professional meetings, talks, parallel exhibitions, inclusions in the city agenda, concerts, movies, etc. A global experience of the fair and the city it is located in. After which you usually need few days of rest! So they fulfill a tremendous role for the city and for the people involved or interested in art. And they must address equally all generations of art lovers and professionals. They have become like big corporate events, meetings with colleagues you seldom see, because you’re working in an environment basically without walls, nationality or borders. And that’s one the main function of art. Tear down walls.

The booming of fairs, and auction houses for that matter, is not explained only by economical reasons (amid all the stock market turmoil in recent years, the world’s wealthy are increasingly turning to art as a good and safe investment), but sociological as well. This study has yet to be made. Unfortunately, as it was the case already in the 70’s, fairs are still insufficiently covered by the media in general and do not generate much phenomenological attention. But they are falling in more and more people’s agenda. People of different horizons, different financial capacities. And the fairs that make it to the top places always have one basic common feature: good art to invest in, good crowd to mingle with. And what some fairs do not pay attention to enough, the architecture of the space, the lay-out of galleries, of public areas, all things that will help have a spacious feel to create the best possible visitor experience.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau