Kitoks Marijos Simonos Šimulynaitės baletas

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Baletas
AUTORIUS: Rasa Aukštuolytė
DATA: 2013-12

Pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse 2010 metais subūrusi šiuolaikinio baleto trupę, Baltijos baleto teatro (buvusios Baltijos baleto grupės) režisierė ir choreografė Marija Simona Šimulynaitė stebėtinai entuziastingai realizuoja savo tikslus ir idėjas. Nepaisydama sunkumų ir susidurdama su ne visuomet palankiu lietuviškosios baleto mokyklos požiūriu, kūrėja kryptingai dirba ir nuolat sulaukia jaunų šokėjų susidomėjimo bei noro tapti Baltijos baleto teatro nariais.

Už Klaipėdos muzikiniame teatre pastatytą spektaklį „Spragtukas“ M. S. Šimulynaitė gavo „Auksinį scenos kryžių“, o už spektaklį „Kitas pasaulis“ pagal „Depeche Mode“ muziką buvo įvertinta skaitmeninių kūrybinių industrijų apdovanojimuose „Pixel Awards“. Savo kūrybines idėjas režisierė išreiškia ne tik spektakliuose, bet ir dalyvaudama įvairiuose kituose renginiuose. Vienas tokių – 2012 m. vykusi konferencija „TEDxVilnius“, skatinanti inovatyvių idėjų sklaidą. Ne mažiau svarbus įvykis Baltijos baleto teatro veikloje yra tai, kad lapkričio 6 d. spektakliu „Kitas pasaulis“ bus uždaryta Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kadencija.

Taigi su Baltijos baleto teatro režisiere M. S. Šimulynaite kalbamės apie teatro veiklą, šiuolaikinio baleto situaciją, neišsenkantį optimizmą ir norą kurti.

– Peržiūrėjus Jūsų kūrybinę biografiją tampa akivaizdu, kad esate itin veikli, ambicinga ir kupina entuziazmo menininkė. Savo kelią pradėjote kaip baleto artistė, vėliau tapote režisiere ir choreografe. Kas paskatino pasirinkti būtent tokią saviraiškos kryptį?

– Baletą pradėjau šokti penkerių metų, paskui baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių ir 2004 m. įgijau profesionalaus baleto artisto kvalifikaciją. Tuomet įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Rimo Tumino režisūros kursą. Kad mano sritis yra teatras, man buvo aišku jau penkerių metų, tačiau ar tai būtent baletas, kiek abejojau. Abejonės prasidėjo kartu su paauglyste. Buvau perspektyvi balerina, tačiau supratau, kad šita sritis ribota. Šokėjas yra kieno nors kito minkomas molis, o aš su daug kuo tada nesutikdavau. Baleto mokykloje mokytojai mažai motyvuodavo, tačiau daug norėdavo, reikalaudavo. Iš šešiolikos kartu su manimi įstojusiųjų Baleto skyrių tais metais baigėme tik dviese.

Baigus mokyklą, vien baleto pasidarė per maža, tad įstojau į režisūrą, o šalia studijų dirbau Estijos teatre „Vanemuine“. Netrukus mane pradėjo siųsti į komandiruotes Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje. Pamačiau daug teatrų ir tai man, studijuojančiai režisūrą, buvo puiki praktika. Padirbusi su choreografu iš Maskvos Aleksandru Pepeliajevu supratau, jog galiu užsiimti ir choreografija. Tuomet režisūra pasisuko daugiau į vizualinę pusę – operą, miuziklą, choreografinį teatrą.

– Vienas svarbiausių Jūsų veiklos rezultatų – 2010 metais įkurtas Baltijos baleto teatras. Kaip kilo idėja jį suburti? Kokie teatro ir Jūsų, kaip jo vadovės, tikslai, siekiai?

– Būdama įvairiuose pasaulio teatruose pastebėjau, kad į Lietuvą nori, bet neturi kur grįžti daug šokėjų. Kadangi Lietuvoje nebuvo baleto alternatyvų, nuolatinės profesionalų trupės, aš ėmiausi ją burti. Šitą idėją labai parėmė M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas, pirmaisiais metais jis mums suteikė erdvę darbui, repeticijoms, parėmė mus psichologiškai.

Trupės sudėtis dėl įvairių priežasčių vis kinta, konkretų šokėjų skaičių lemia statomi spektakliai. Prie kiekvieno iš jų nuolat dirbu, nes spektaklis – gyvas organizmas, reikalaujantis priežiūros. Jei jį apleidi, jis atbunka kaip ir neprižiūrimas vaikas. Savo spektaklių kūrimo procese pati aktyviai dirbu su kostiumais, scenografija. Taip pat įtraukiu ir jaunų šokėjų. Teatru labai susidomėjusi jaunoji karta, kiekvienais metais vis sulaukiu skambučių iš ką tik mokyklą baigusių šokėjų. Mane labai džiugina jų entuziazmas.

Pagrindinis teatro tikslas – apskritai būti. Neturint rėmėjų ir esant nepalankiam valdžios požiūriui, išsilaikyti nėra paprasta. Anksčiau buvo taip, kad dalis šokėjų šoko ir LNOBT, atvažiuodavo iš Kauno muzikinio ar kitų teatrų. Dabar kristalizuojasi tokia grupė žmonių, kurie yra profesionalūs šokėjai, tačiau šalia baleto užsiima savo verslu, vadyba ir nenori palikti Lietuvos. Taigi krypstame į tai, kad šokėjai yra ne iš kitų teatrų, o grynai mūsų – Baltijos baleto teatro trupė. Šį rudenį prasidėjus ketvirtiems teatro gyvavimo metams, klostosi tai, ko nuo pat pradžių ir siekiau – kad žmonės būtų tik mūsų, nesiblaškytų po skirtingus teatrus. Tuomet atsiranda kitoks mąstymas, kitokie poreikiai, užtikrintumas.

Žinoma, siekiame turėti savo repertuarą, patalpas. Norime turėti savo studiją, kur augintume savo šokėjus, kur mūsų trupės vyresnieji paskui taptų repetitoriais. Norėtųsi per mėnesį parodyti ne vieną, bet kokius 6–7 spektaklius, daugiau važinėti po Lietuvą.

Dabar norime bendradarbiauti su kuo daugiau teatrų, sudaryti tinklą. Pavyzdžiui, į „Domino“ teatrą perkėlėme „Saulės smūgį“ pagal „The Beatles“ muziką, Rusų dramos teatre bendradarbiaujame su režisieriumi Jonu Vaitkumi, statančiu „Eugenijų Oneginą“. Keletas spektaklių planuojama ir ateityje. Bandome bendradarbiauti ir su užsieniu, tačiau visa tai – ilgas procesas.

– Ar Lietuva tinkama šalis šiuolaikinio baleto trupės savirealizacijai?

– Kai 2008 m. iš Estijos grįžau į Lietuvą ir visiems Lietuvos teatrams skambinau ir rašiau siūlydama idėjas, norėdama dirbti, nė vienas jų man net neatrašė „ačiū, gavome“. Nesulaukiau visiškai jokio atsako. Audronės Žigaitytės-Nekrošienės dėka atsivėrė tik Klaipėdos valstybinio teatro durys. Paskui su ten pastatytu spektakliu „Spragtukas“ atvažiavau į Vilnių ir į mane buvo pradėta žiūrėti kiek kitaip.

Iš pat pradžių buvau visiškai viena, o dabar jaučiu, kad atsiranda žmonių, kuriais galiu pasitikėti. Turime ir puikų vadybininką Vilių Survilą, į kurį dedu daug vilčių, taip pat puikią repetitorę, mano asistentę Laurą Radzevičiūtę. Iš šokio pamažu traukiasi ir man bei šokėjams padėti ima Hilda Palkovskytė.

Vis dėlto tai nėra vien Lietuvos trupė, kadangi pas mus šoka ir Estijos, Latvijos bei Baltarusijos šokėjai. Turint omenyje rinką, Lietuvai tokia trupė nėra taip reikalinga, kaip norėtųsi. Tačiau žiūrint plačiau, ji tikrai reikalinga, nes nei Estijoje, nei Latvijoje panašios nėra. Bet kuriuo atveju, visų pirma tai darome ne dėl kitų žmonių, o dėl savęs – kad šokėjai turėtų kur save realizuoti. Iš tiesų Lietuva tinkama šalis gyvuoti tokiai baleto trupei, tačiau dar nėra visiškai tam pasiruošusi, o mes kantriai lauksime, kol ji tokia taps.

– Pagrindinė trupės šokio kryptis – neoklasikinis baletas. Kaip plačiau apibūdintumėte, kokia estetika Jums artimiausia?

– Man patinka „biocheminė“, futuristinė, fantastinė estetika. Mėgstu švarią, neapkrautą erdvę. Kalbant apie judesį, aš visada esu už spontaniškumą, natūralumą, siekiu, kad būtų kuo mažiau sintetinio judesio. Labai svarbus organiškumas, gyvumas. Po baleto mokyklos pas mus ateina daug traumuotų jaunų šokėjų – susikausčiusių, įsitempusių, bijančių parkristi ant žemės, bijančių atrodyti negražiai. Profesionalumo lygis aukštas, tačiau iš tokių „medinukų“ sunku paskui padaryti plastiškus veikėjus. Dažniausiai tik per metus juos gali padaryti laisvesnius, paruošti platesnio spektro judesių paletei.

– Kartu su J. Vaitkumi ketinate statyti Vlado Jakubėno baletą „Vaivos juosta“ – vieną ankstyvųjų lietuvių baleto pavyzdžių. Ką sau artimo šiame kūrinyje šiandien gali rasti jaunas kūrėjas ar atlikėjas?

– Kūrinį buvo planuota statyti jau seniai, tačiau vis kas nors sutrukdydavo. Dabar „Vaivos juostą“ ketiname parodyti Lietuvos rusų dramos teatre.

Su „Vaivos juosta“ dirbu jau nuo pavasario. Tai labai puikus baletas, šviesi, pozityvi, muzika. Kompozitoriui rašant šį kūrinį jo psichika dar nebuvo paveikta Antrojo pasaulinio karo, todėl balete išlikęs tam tikras naivumas, jautrumas. Man itin artima fantastikos, lietuvių mitologijos tematika. Tačiau plačiai kalbėti dar anksti.

– Kuo užsiimate šalia režisūros?

– Iš esmės visa mano veikla susijusi su režisūra. Muzikos ir teatro akademijoje dirbu operos studijoje, dėstau vokalistams, tad ten susipažįstame su spektaklio gimimo virtuve, eksperimentuojame, improvizuojame. Kino aktoriams dėstau kūno kalbą kadre. Šįmet J. Vaitkaus aktorių kursui bandau atskleisti judesio subtilybes.

Esu surengusi savo darbų parodą. Piešiu tušu šokio tema. Estijoje buvo pora parodų. Anksčiau rašiau poeziją, tačiau dabar ir be jos turiu nemažai veiklos.

– Ačiū už pokalbį.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau