ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Poezija
AUTORIUS: Julius Keleras
DATA: 2013-11
Kolumbijoje, kur svaiginamasi haiku
Julius Keleras
Tarptautinis poezijos festivalis – Pasaulinės haiku asociacijos 7-oji konferencija šiemet rugsėjo 13–16 d. Kolumbijoje, Medeline, sutelkė įvairių valstybių poetus, kurie rašo tiek tradicinius, tiek modernius haiku. Tarp dalyvių buvo ir Julius Keleras iš Lietuvos, beje, vienintelis europietis, dalyvavęs konferencijoje, kuri vyko kartu su 7-uoju Knygų festivaliu. Jame dalyvavo dar vienas lietuvis – Kęstutis Kasperavičius, mokęs Medelino vaikus piešti (šie turėjo progą išmokti keletą lietuviškų žodžių – „labas“, „gerai“).
Pagrindinė konferencijos tema buvo „Haiku pasaulyje, haiku pasaulis“, visi renginiai vyko prabangiai santūrioje Medelino Belen Library Park, vieno aukšto japoniško stiliaus bibliotekoje. Šio pastatų ansamblio centre, kvadratinėje Vandens aikštėje, tyvuliuoja įstabiai švarus maždaug 15–20 cm vandens sluoksnis. Sekmadieniais čia leidžiama turkštis vaikams iš gretimų skurdžių rajonų, šie mielai tą daro, kartu užsukdami paskaityti, pažaisti, pasportuoti.
7-ąją pasaulinės haiku asociacijos konferenciją rėmė Japonijos ambasada Kolumbijoje, Medelino miesto valdžia, Comfenalco-Antioquia regiono administracija, Montana de Silencio Zen fondas. Diskusijoms vadovavo pasaulinio haiku sąjūdžio įkvėpėjas Ban’ya Natsuishi, pristatęs asociacijos veiklą 2012-aisiais, leidinį World Haiku Association, 2013, no. 9, naujas haiku skirtas knygas. Pagrindinis vietinis spiritus movens buvo Medeline gyvenantis poetas, dzen meistras Juanas Felipe Jaramillo Toro.
Iš Šiaurės Amerikos atvykęs haikistas, ilgametis šio žanro tyrinėtojas Charlesas Trumbulas pristatė savo kontinento haiku istoriją, pabrėžęs, kad amerikiečiams, XX a. ypač įnikusiems į Japonijos kultūros, kaip ir apskritai orientalistikos, studijas, buvo labai svarbi Amerikos transcendentalistų – Henry’o Davido Thoreau ir Ralpho Waldo Emersono – literatūrinė tradicija. Šie autoriai, pasak prelegento, atidžiai stebėjo gamtą, jų literatūrinė filosofija artima dzen filosofijai. Tai padarė didelę įtaką Amerikos literatūriniam stiliui, be to, paskatino haiku kultūros iškilimą. Japonų haiku poveikį patyrė tokie svarbūs XX a. amerikiečių poetai kaip Williamas Carlosas Williamsas, Wallace’as Stevensas, Charlesas Reznikoffas.
Spausdiname Juliaus Kelero skaitytą pranešimą.
Julius Keleras
Haiku ir Lietuva
Atrodytų, haiku lietuviams – pirmiausia egzotika, žanrinis instrumentas, kaip sonetas, trioletas ar bet kuri kita klasikinė, disciplinos reikalaujanti forma. Tačiau anos išvardytosios yra europinės, Shakespeare’ą ar Dante menančios poezijos lytys, susietos su bendruoju europiniu mentalitetu, kuriam būdingas racionalumas, konstrukcinis erdvės, pasaulio ir žmogaus aiškinimas, visa ko sisteminimas. Haiku, klasikinis japonų poezijos žanras, atsiradęs XVI a., atveria naują, kitokį horizontą. Ūmi akimirka, iš kurios kyla 5–7–5 arba tiesiog trys eilutės, susietos vienu minties ir emocijos blyksniu, liudija, kad pasaulis su jo daiktais ir žmonėmis yra begalinis, nenuspėjamas, kintantis. Kismas yra pasaulio esmės pagrindas, o poetizuojama kasdienybė, turtingi jos kultūriniai sluoksniai tampa centrine haiku ašimi. Šiuolaikinis lietuvių haiku nutolo nuo skiemenų schemos, tačiau išlaikė pirminį užmojį perteikti staigų emocijos ir intelekto dermės šuorą. Pasikeitimai gamtoje, metų laikų ciklas, toji visuotinio judėjimo dinamika, persmelkianti daiktus, reiškinius, atsispindi ir šiuolaikiniame lietuvių haiku. Šis haiku neįsivaizduojamas be kosminio plano, susiejančio šį poetinį žanrą su didžiuoju gamtos pasauliu.
Alis Balbierius: debesys gegužės danguj
šiandien daug baltesni
negu mano siela
the clouds in the May sky
today are much whiter
than my soul1
Japoniškas terminas kigo, žymintis metų laiką, yra privalomasis haiku dėmuo, pabrėžiantis ir patvirtinantis haiku sąsajas su gamtos pasauliu. Terminas kito žymi prasminį haiku centrą. Šiuolaikinis haiku neretai atsisako ne tik skiemeninės schemos, bet ir sezoną žyminčio kigo, semantinio žodžio, kuris buvo privalomas klasikiniam haiku. Nepaisant to, haiku esmė išlieka – paliesti daiktus ir reiškinius staigiu hipnotizuojančiu cunamiu, leidžiant skaitytojui nustebti, kokia stipri paprastumo galia, akimirkos smūgis, kokie platūs įžvalgų akiračiai. Kito tebėra haiku centras ir šiuolaikinių europiečių meninėje sąmonėje, nesiliaujančioje ieškoti prasmės Rytų idėjose ir formose.
Donaldas Kajokas: Šok, žioge,
Iš mano kepurės!
Aš eisiu į kitą pusę.
Grasshopper,
Jump out of my hat!
I‘ll go another way.2
Būtent tas prasmingos akimirkos smūgis buvo svarbus lietuviams, kuriuos ši lakoniška aforistinė japonų kultūros forma pasiekė drauge su orientalizmu XX a. pradžioje. Per rusų, lenkų literatūrą orientalizmas pirmiausia paveikė tapybą (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis), prozą (Vincas Krėvė), poeziją (Kazys Binkis), jei minėčiau tik kelis kertinius lietuvių autorius. 1904 m., vykstant rusų ir japonų karui (Lietuva tada priklausė Rusijos imperijai), caro armijoje kariaujantys lietuviai pirmąsyk iš arti susidūrė su japonais – tolimos, beveik mistiškos šalies gyventojais. Iš čia ratilais pasklido kultūrinė įtaka – japoniškoji tema atsirado prozininko Petro Cvirkos apsakymuose, poeto Antano Miškinio kūryboje. Balys Sruoga, lietuvių literatūros klasikas, 1920 m. iš rusų kalbos išvertė dvylika japoniškų tankų, o pirmuosius haiku, išverstus Amerikos lietuvio Juliaus Baniulio, 1938 m. išspausdino Naujoji Romuva. Vėliau, 1968 m. Pergalės žurnale pluoštelį haiku vertimų paskelbė Kostas Korsakas.
Tačiau svariausios haiku publikacijos priklauso neseniai mirusiam poetui Sigitui Gedai, vienam ryškiausių XX a. lietuvių literatūros meistrų, meistriškam vertėjui. Daug įstabaus grožio haiku jis sudėjo į knygą „Žydinti slyva Snaigyno ežere“.
Sigitas Geda: Metai praėjo,
O aš tebestoviu
Su keleivio drabužiais.
A year has passed.
And I am still standing
In a traveller‘s clothes.3
Dabar Lietuvoje haiku rašo tiek garsūs poetai (Kornelijus Platelis, Donaldas Kajokas, Aldona Puišytė, Alis Balbierius), tiek jauni autoriai (Gvidas Latakas, Giedrius Mickūnas), tiek ir poezijos, kiek žinau, nerašantys haiku ekspertai Vytautas Dumčius, Artūras Šilanskas. Pastarasis, beje, diplomatas, sudarė ir išvertė „Lietuvių haiku antologiją“, išleistą 2009 m. O šiemet ką tik pasibaigusiam tarptautiniam haiku konkursui buvo pateikti 805 tekstai (150 lietuvių, 51 japonų, 604 anglų kalba). Skaičiai įspūdingi, tačiau prieš penketą metų, 2008-aisiais, nacionalinės akcijos „Haiku Vilniui“ dalyviai sostinei paskyrė net 5000 japoniškų trieilių. Geriausi iš jų sudėti į to paties pavadinimo kolekcinę knygą, joje trieiliai suskirstyti pagal tematiką: „Pirmojo asmens haiku“, „Haiku, aptariantys padėtį mieste“, „Haiku atšiauraus klimato sąlygomis“, iliustruoti Tanios Rex piešiniais.
Kūrybingumas, skatinantis visuomenę atsiverti, menines savo galias disciplinuojant aforistine haiku forma, yra bene gražiausias šio žanro pasiekimas Lietuvoje. Sąlytis su japonų kultūra daugiau negu akivaizdus – sakurų parkas, Orientalistikos centras Vilniaus universitete, Sugiharos centras… Gausėja japonų literatūros vertimų. O aistringas haiku populiarintojas, poetas, pasaulinės haiku asociacijos direktorius, profesorius Ban’ya Natsuishi ką tik pranešė: paskelbtas 3-iasis Japonijos ir Lietuvos haiku konkursas. Jį rengia Japonijos ambasada Lietuvoje, skatindama aktyvius kultūros mainus tarp abiejų šalių. Šįkart haiku konkurso tema – „Paukštis“. Laukiama trieilių, sukurtų klasikine forma japonų arba lietuvių kalbomis.
1 Alis Balbierius. In: Vėjo namai. A Home for he wind. Lietuvių haiku antologija. An Anthology of Lithuanian Haiku. Selected and translated from the Lithuanian by Artūras Šilanskas. Vilnius, Vaga, 2009, 18–19.
2 Donaldas Kajokas. In: Vėjo namai, p. 80–81.
3 Sigitas Geda. In: Vėjo namai, p. 80–81.
