ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Teatras
AUTORIUS: Jūratė Visockaitė
DATA: 2014-02
Tik vyras – kornetas – pulko priešakyje nešdavo vėliavą į mūšį, į jį krypdavo visų akys, jis buvo pulko siela ir polėkis. R. M. Rilke’i (1875–1926), įkvėpusiam ne vieną XX a. poetą eiti už savo amato ribų, taip pat galima suteikti jo apdainuoto korneto titulą. Juk sakoma, kad silpnybėje, dvasioje slypi didžiausia jėga. Mano galva, taip atsitiko ir dabar mūsų muzikoje – į priekį su savo vėliava išėjus kompozitorei Onutei Narbutaitei.
Naujoji opera „Kornetas” (vasario 21), klausant jos karštos šio žanro mylėtojos širdimi, mūsų tradiciškai nusėdusį, stiklo kandeliabrų pritemdytą, niekaip neprisikeliantį „naujoms formoms” gigantišką laivą vardu LNOBT įsiūbuoja ir išstumia po atviru pavasariniu Lietuvos dangumi. Tame danguje – gyvybė, meilė ir mirtis, moderni romantika (ar atvirkščiai), vienoje rožėje visos rožės (vertė Henrikas Nagys)…
 |
| „Kornetas“. Martyno Aleksos nuotraukos |
Scenografės Medilės Šiaulytytės, dailininkų Rimo Sakalausko bei Levo Kleino vaizdo projekcijų ir šviesų darbai – ne pasakinėjantys, kur nerangiai publikai sukti mintį, bet verčiantys ją susikaupti ir pačiai spręsti. Durų į pasąmonę, į sapnus daug jau plazdenančioje avanscenos užuolaidoje; vėliau – senamiesčio namų šešėlinio teatro skerspjūvyje ar staiga nuo baltų intymių nėrinių nušvitusioje erdvėje (Ir jam gėda savo balto rūbo). Dar daugiau jų bus nupiešto akies vyzdžio ilgame fokusavime, sunkiai tyvuliuojančio vandens, marių ir dangaus plokštumų suartėjime – mirtyje, kuri yra viso labo sapno įsikūnijimas. Būtent per sapno / mirties prizmę man spektaklio metu persiskaitė ir Rilke’s „Sakmės apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį” fragmentai (libretas – pačios Narbutaitės). Gresianti, atjojanti su šimtais raitelių mirtis nėra tokia jau grėsminga, ji užsidega šimtais jonvabalių kritusių karių lauke. Ji ir mums bus tiesiog pažįstamų sapnų scenarijaus realizacija.
Autorė, griežta romantikė, duoda tau sutvirtinimus: ir ten viskas bus savo vietose, visi instrumentai „įstos” kaip jiems liepta – na, gal tik laikas slinks keistai pasistumdamas, laikas yra sutrupėjęs, tik spalvos bus tokios štai prislopintos ir tikros rožės kvapų neužuosi. Galbūt tamsoje vėl grįžtam atgal tuopačiu keliu, kurį taip vargingai, po svetima saule, buvom nujoję. O juk gležnasis Raineris Maria, rašydamas „Sakmę”, teturėjo 24 metus!
Narbutaitė sąžiningai įspėja publiką, kad librete pasinaudota dar ir kitų autorių, poetų, dailininkų ir muzikų motyvais. Manau, kitaip ir nebuvo įmanoma dirbant perkimštame XXI amžiuje – talentinga kompozitorė juk tebuvo jautrus mediumas tarp dangaus ir žemės, tarp muzikos ir literatūros. Svarbu, kad šiuo išskirtiniu atveju pavyko padaryti tai, kas retai pavyksta – sulieti nesuliejama, vandenį ir aliejų, postmodernių laikų muziką ir prieš daugiau nei šimtą metų parašytą poetinę prozą. Rilke’s kūrinys, teigiama, per I ir net per II pasaulinį karą buvo pasidaręs kultiniu tarp labiau išsilavinusio jaunimo, „nešiojamas kuprinėse”, vėliau tapo nemadingas, tarsi apsinešė jam pripaišomos egzaltacijos dulkėmis. Lietuvoje jis vėl prikeltas – tikėkimės, ne tik Lietuvai.
Turiu pasakyti, kad po spektaklio darsyk skaitant mažulytę „Sakmę”, akys išsiplečia, na, tiesiog trečioji akis atsiveria – esu tikra, taip atsitiks ne man vienai. Dabar jau atrodo, kad operos žanras ne vienintelis, tinkantis šiam unikaliam, kinematografiškam kūriniui.
 |
| „Kornetas“. Martyno Aleksos nuotraukos |
„Kornetą” režisavo Gintaras Varnas (nors spektaklio metu visą režisūrą, mizanscenų dydį ir seką norisi pripaišyti viskam diriguojančiai, viską metodiškai sustyguojančiai Narbutaitės muzikai). Susilydęs, lyg iš vieno dailininko paveikslų, iš „Dieviškosios komedijos” pagal Rilkę ratų atplaukęs gyvena scenoje paslaptingas, tarsi anapusinis teatro choras (ypač apsivilkęs įpareigojančias atitinkamai atrodyti plačiašones karkasines suknias ir surdutus, sukurtus Juozo Statkevičiaus) bei mažieji „ąžuoliukai” – vaikų, nulemtų būsimų kareivių, virtinės tinka šiam kartas nuo karto suliepsnojančiam scenos laukui. Abejonių sukėlė prikišamai simboliški narvai su tarsi paukščiai įkalintais ir pakabintais herojais. Taip pat banalokai, supančiota odiniais raiščiais vis sušmėžuodavo baleto artisto Kipro Chlebinsko apnuoginta figūra – techniškai užtikrinti, veržlūs ir agresyvūs sukiniai nusileido čionai iš kažkokio kito spektaklio; gal daugiau būtų derėjusios laužytos šiuolaikinio šokio atlikėjo linijos.
Jaunas solistų kolektyvas dirbo iš širdies (Ir rožlapis kilojasi kartu su jo širdies plakimu) ir drauge lakoniškai – vėlgi turbūt daugiausia vedamas muzikos. Jų vaidybos, taupaus buvimo scenoje galėtų pasimokyti ir dramos artistai.
Tolumoje, prie fortepijono, deja, trumpiems akimirksniams pasirodanti ir vėl tyliai nuslenkanti į nebūtį Moteris (groja Rūta Rikterė) apsireiškia ir kaip Korneto, ir atskirai kiekvieno mūsų motina, ir kaip Madona(Tarytumei viena motina tebūtų). Tačiau labiausiai ji, manau, atpažįstama kaip šio kūrinio autorės laiminga motina (Mano mylima motina, / didžiuokitės manim: Aš nešu vėliavą, / nesirūpinkit: Aš nešu vėliavą, / mylėkit mane: Esu vėliavnešys).
ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Teatras
AUTORIUS: Jūratė Visockaitė
DATA: 2014-02
Tik vyras – kornetas – pulko priešakyje nešdavo vėliavą į mūšį, į jį krypdavo visų akys, jis buvo pulko siela ir polėkis. R. M. Rilke’i (1875–1926), įkvėpusiam ne vieną XX a. poetą eiti už savo amato ribų, taip pat galima suteikti jo apdainuoto korneto titulą. Juk sakoma, kad silpnybėje, dvasioje slypi didžiausia jėga. Mano galva, taip atsitiko ir dabar mūsų muzikoje – į priekį su savo vėliava išėjus kompozitorei Onutei Narbutaitei.
Naujoji opera „Kornetas” (vasario 21), klausant jos karštos šio žanro mylėtojos širdimi, mūsų tradiciškai nusėdusį, stiklo kandeliabrų pritemdytą, niekaip neprisikeliantį „naujoms formoms” gigantišką laivą vardu LNOBT įsiūbuoja ir išstumia po atviru pavasariniu Lietuvos dangumi. Tame danguje – gyvybė, meilė ir mirtis, moderni romantika (ar atvirkščiai), vienoje rožėje visos rožės (vertė Henrikas Nagys)…
|
| „Kornetas“. Martyno Aleksos nuotraukos |
Scenografės Medilės Šiaulytytės, dailininkų Rimo Sakalausko bei Levo Kleino vaizdo projekcijų ir šviesų darbai – ne pasakinėjantys, kur nerangiai publikai sukti mintį, bet verčiantys ją susikaupti ir pačiai spręsti. Durų į pasąmonę, į sapnus daug jau plazdenančioje avanscenos užuolaidoje; vėliau – senamiesčio namų šešėlinio teatro skerspjūvyje ar staiga nuo baltų intymių nėrinių nušvitusioje erdvėje (Ir jam gėda savo balto rūbo). Dar daugiau jų bus nupiešto akies vyzdžio ilgame fokusavime, sunkiai tyvuliuojančio vandens, marių ir dangaus plokštumų suartėjime – mirtyje, kuri yra viso labo sapno įsikūnijimas. Būtent per sapno / mirties prizmę man spektaklio metu persiskaitė ir Rilke’s „Sakmės apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį” fragmentai (libretas – pačios Narbutaitės). Gresianti, atjojanti su šimtais raitelių mirtis nėra tokia jau grėsminga, ji užsidega šimtais jonvabalių kritusių karių lauke. Ji ir mums bus tiesiog pažįstamų sapnų scenarijaus realizacija.
Autorė, griežta romantikė, duoda tau sutvirtinimus: ir ten viskas bus savo vietose, visi instrumentai „įstos” kaip jiems liepta – na, gal tik laikas slinks keistai pasistumdamas, laikas yra sutrupėjęs, tik spalvos bus tokios štai prislopintos ir tikros rožės kvapų neužuosi. Galbūt tamsoje vėl grįžtam atgal tuopačiu keliu, kurį taip vargingai, po svetima saule, buvom nujoję. O juk gležnasis Raineris Maria, rašydamas „Sakmę”, teturėjo 24 metus!
Narbutaitė sąžiningai įspėja publiką, kad librete pasinaudota dar ir kitų autorių, poetų, dailininkų ir muzikų motyvais. Manau, kitaip ir nebuvo įmanoma dirbant perkimštame XXI amžiuje – talentinga kompozitorė juk tebuvo jautrus mediumas tarp dangaus ir žemės, tarp muzikos ir literatūros. Svarbu, kad šiuo išskirtiniu atveju pavyko padaryti tai, kas retai pavyksta – sulieti nesuliejama, vandenį ir aliejų, postmodernių laikų muziką ir prieš daugiau nei šimtą metų parašytą poetinę prozą. Rilke’s kūrinys, teigiama, per I ir net per II pasaulinį karą buvo pasidaręs kultiniu tarp labiau išsilavinusio jaunimo, „nešiojamas kuprinėse”, vėliau tapo nemadingas, tarsi apsinešė jam pripaišomos egzaltacijos dulkėmis. Lietuvoje jis vėl prikeltas – tikėkimės, ne tik Lietuvai.
Turiu pasakyti, kad po spektaklio darsyk skaitant mažulytę „Sakmę”, akys išsiplečia, na, tiesiog trečioji akis atsiveria – esu tikra, taip atsitiks ne man vienai. Dabar jau atrodo, kad operos žanras ne vienintelis, tinkantis šiam unikaliam, kinematografiškam kūriniui.
|
| „Kornetas“. Martyno Aleksos nuotraukos |
„Kornetą” režisavo Gintaras Varnas (nors spektaklio metu visą režisūrą, mizanscenų dydį ir seką norisi pripaišyti viskam diriguojančiai, viską metodiškai sustyguojančiai Narbutaitės muzikai). Susilydęs, lyg iš vieno dailininko paveikslų, iš „Dieviškosios komedijos” pagal Rilkę ratų atplaukęs gyvena scenoje paslaptingas, tarsi anapusinis teatro choras (ypač apsivilkęs įpareigojančias atitinkamai atrodyti plačiašones karkasines suknias ir surdutus, sukurtus Juozo Statkevičiaus) bei mažieji „ąžuoliukai” – vaikų, nulemtų būsimų kareivių, virtinės tinka šiam kartas nuo karto suliepsnojančiam scenos laukui. Abejonių sukėlė prikišamai simboliški narvai su tarsi paukščiai įkalintais ir pakabintais herojais. Taip pat banalokai, supančiota odiniais raiščiais vis sušmėžuodavo baleto artisto Kipro Chlebinsko apnuoginta figūra – techniškai užtikrinti, veržlūs ir agresyvūs sukiniai nusileido čionai iš kažkokio kito spektaklio; gal daugiau būtų derėjusios laužytos šiuolaikinio šokio atlikėjo linijos.
Jaunas solistų kolektyvas dirbo iš širdies (Ir rožlapis kilojasi kartu su jo širdies plakimu) ir drauge lakoniškai – vėlgi turbūt daugiausia vedamas muzikos. Jų vaidybos, taupaus buvimo scenoje galėtų pasimokyti ir dramos artistai.
Tolumoje, prie fortepijono, deja, trumpiems akimirksniams pasirodanti ir vėl tyliai nuslenkanti į nebūtį Moteris (groja Rūta Rikterė) apsireiškia ir kaip Korneto, ir atskirai kiekvieno mūsų motina, ir kaip Madona(Tarytumei viena motina tebūtų). Tačiau labiausiai ji, manau, atpažįstama kaip šio kūrinio autorės laiminga motina (Mano mylima motina, / didžiuokitės manim: Aš nešu vėliavą, / nesirūpinkit: Aš nešu vėliavą, / mylėkit mane: Esu vėliavnešys).
