ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Laiškai
AUTORIUS: Monika Šipelytė
DATA: 2014-02
Sostinių magija
Čia dabar yra Lietuvos sostinė.
Juozas Šibaila-Merainis, 1949 m. vasaris
Mielas Redaktoriau,
Noriu į Jus prabilti pasakojimu skaudžia, todėl aktualia tema. Tiksliai negaliu pasakyti, ar šis pasakojimas bus apie praeitį, ar apie šias dienas. Galbūt tai tik tikrumo, kurio kartais pritrūksta kasdieniuose darbuose, paieškos būtajame laike? Mano pasakojimas bus apie Tėvynę, kurios atkūrimo bei pergalių datas minime nuo sausio iki kovo. Aš pati tik dviem sausiais vyresnė už atsikūrusią Lietuvos Respubliką, todėl dažnai abejoju, ar atsiras atsišauksiančių į mano iškeltą „mes“ suvokimą, ar bus tų, kurie kartu žvelgs į tautos nugyventą laiką nesmerkdami, nebijodami, neišpuikę, tik didelio smalsumo vedami.
Per daugiau nei dešimtmetį domėjimosi Istorija teko girdėti daugybę tikrų ir pramanytų istorijų-pasakojimų. Todėl norisi pasakojimo-pasakos žodžius rašyti mažosiomis raidėmis, o jai, tikrajai atminties valdovei, palikti didžiąją „I“. Išaugus iš vaikiško žavėjimosi pasakomis, praeitis liko įdomi kitomis žmonijos istorijomis, kurias dar tik reikia atrasti. Tai traukė nerti vis giliau, bandyti rankomis išsemti purvą ir drumzliną užmaršties vandenį, tamsoje ieškoti perlų. Deja gėlavandenėse Lietuvos upėse, kaip žinia, perlų tikrai nėra daug. Taip Istorija atkeliavo į mano gyvenimą – kaip noras sekti pasakas, žinant, kad jose viskas tiesa. Kitokių karalių pasakas.
Karaliai visais laikais buvo ambicingi. Imperatoriai, faraonai, princai, šeichai ir maharadžos. Mokslininkai sako, kad Lietuva jų mažai teturėjo – iš tiesų tai tik vieną. Tad priimkite mano minimą titulą kaip metaforą – apie karą, karūną ir valdžią. Leiskite juos vadinti karaliais, nes šis žodis skamba šiek tiek pasakiškai, šiek tiek senamadiškai, šiek tiek dvelkia Biblijos siužetų tvarumu. Jei jau taip, tai koks tada karalius be karalystės? O karalystė be sostinės? Todėl mano pasakojimas bus daugiau apie sostines, negu apie jų valdovus. Apie karalius reiktų pasakyti tik tiek, kad visais laikais jie buvo ne tik ambicingi, bet ir beprotiškai smalsūs: norėdavo nuvykti ten, kur dar nė vienas jų pirmtakas nebuvo, užvaldyti ir užkariauti daugiau, nei kam nors iki tol pavyko. Vis genami virpulio – „O ką gi reiškia jaustis pirmuoju pasaulyje, kuris?..“ – galingieji ne kartą supurtė milijonus likimų. Ir tai vis dar nutinka naujausiaisiais laikais, post-postmodernizme, ar kitaip pavadintoje epochoje, kurioje dabar gyvename. Taigi vienas karalių ego raiškos motyvas – tai sostinės, kurias jie įkuria, ženklindami savo atėjimą į valdžią, panorėję nustumti į užmarštį oponentus ar turėdami kokį buitiškesnį motyvą. Svarbu čia miesto – sostinės – ir karaliaus kelionė kartu. Kartais į amžiną šlovę, kartais į šiukšlyną prie užtrenktų Istorijos durų. Taip mąstant, galėtume pateisinti užmojus statyti gremėzdiškas pilis iš akmenų, kurios gintų sostinę, kuo aukščiau į dangų mūryti bokštus, kad visi iš toli juos matytų, rašyti ilgiausius laiškus tolimų kraštų valdovams, kad visi miesto vardą išgirstų, o jį kartodami galvotų apie šlovę ir prabangą, pergales ir didingas aukas miesto labui. Sena kaip pasaulis karaliams dovanota teisė į valdžią, kartu apdovanojanti juos atsakomybe tą valdžią ginti.
Pasakojime apie sostines Lietuvos istorija yra puikus pavyzdys, kaip gali kisti valstybės, valdžios ir jai priklausančių miestų santykis. Turiu omenyje ne tik fizinę priklausomybę valstybės teritorijai, bet ir priklausomybę tautos atminčiai, dažnai mitologizuotą ir mistifikuotą. Turime amžinąją sostinę Vilnių, laikinąją sostinę – Kauną, dvi kunigaikščių sostines – Kernavę ir Trakus. Paradoksalu, kad seniausi miestai – mažiausiai mistikos ūku apgaubti ir daugiausiai mokslininkų ištyrinėti kaip socialiniai dariniai. Tačiau svarba kultūrinėje atmintyje kitoms laikinosioms sostinėms vis dar sunku varžytis su amžinąja: Vilnius vis dar pateisina visus epitetus – išnykdamas ir vėl atsirasdamas, prarastas ir vis dar neatrastas. XX a. ryškiausiai jam teko sužibti kaip neįgyvendintos tautinių patriotų svajos simboliui – kovoje už vietą po saule milžiniška kaina pirktam, tačiau taip ir neįgytam „amžinajam miestui“. Dauguma kovojusiųjų už Vilnių Lietuvai taip niekada jo ir nepamatė, nepalietė kojomis. Apie juos dažnai pagalvoju praeidama pro Vinco Kudirkos (taip pat niekada nebuvusio Vilniuje) paminklą jo vardo aikštėje – už jo eilėmis rikiuojasi nematomi tautos didvyriai, nespėję sugrįžti į amžinąją sostinę.
Mano kambaryje virš rašomojo stalo kabo Lietuvos aido titulinis puslapis, 1939 m. spalių 28 d., o antraštė skelbia: „Laikinoji sostinė sveikina amžinąją sostinę!“ Ir tautos vadas Antanas Smetona šypsosi. Jam atrodo džiugu laimėti tai, ko visai tautai kažin ar bereikia. Net nediskutuojant apie tarptautinę politinę situaciją, norisi nustebti – gal ano meto Lietuvai būtų užtekę Kauno? Gal ji taip ir nepriaugo iki Vilniaus? Gal tarpukaris niekada nebūtų taip pavadintas? Bet neįsitraukime į svaičiojimus žodžiu „jeigu“. Mintis paprasta – kažin ar Vilnius tapo Lietuvos sostine 1939 m. Manau, netapo ja nei Antrojo pasaulinio karo metais, nei 1945-aisiais. O kaip toliau?
Norėtųsi į Lietuvos sostinių žemėlapį įtraukti dar kelias vietas.
Jeigu sektume pradžioje išsakyta mintimi, kad valstybės vadovas ir sostinė visada keliauja kartu, tai po 1940 m. birželio šis maršrutas nusitęstų toli už Lietuvos ribų: per Vokietiją, Šveicariją, Atlantą, į lemtingąjį tautos vadui miestą Klivlendą. Tačiau iš pareigų ir šalies pasitraukusio prezidento pėdomis sekti sunku, juoba kad ypatingoje karo situacijoje valdžios (ypač stokojančios drąsos) legitimacija tautos rankose atsiduria bemaž tiesiogine prasme. Tokiomis sąlygomis tautos elitas yra tie, kurie patys saugo kultūrinį, istorinį, konstitucinį ir kitą paveldą. Tačiau netgi taip mąstant, Vokietija į mūsų apskaitą įeitų: tautos branduolio dauguma, pasitraukusi 1940 ar 1944 m., susitelkė DP (displaced persons) stovyklose, o jose materialaus gyvenimo netvarume gimė daugybė iki šiol svarbių valstybės ir kultūros kūrimo principų. Bėda tik, kad konkrečią vietą vargiai galėtume identifikuoti: tai vis ne miestai, o akademijos, gimnazijos, klubai, redakcijos, susijusios su ten veikusiais žmonėmis. Vėliau, matyt, mūsų sostine galėtume skelbti Čikagą, iki šiol nusakančią apibrėžtą vietą, „įsigyventą“ lietuvių. Nors jų pačių ten sutikti nelengva, bet aikštės, bažnyčios, mokyklos, organizacijos, lietuvių rankomis statyti namai ir t. t., – nuo XX a. šešto dešimtmečio pradžios ten tikrai buvo „Mažoji Lietuva“.
O kaipgi su „didžiąja“ Lietuva, priglobta dar didesnės „tėvynės“? Kur tuo metu buvo okupuotosios Lietuvos sostinė? Ar esama vietos, kuri ir emociniu krūviu, ir įvykių svarba galėtų pretenduoti į sostinės statusą? Manau, kad taip. Tik apie ją reikia galvoti šiek tiek kitaip, atsižvelgiant į aplinkybes.
Aišku, kad kovojančiosios Lietuvos sostinė nebuvo nė viename iš didžiųjų miestų, o tūnojo kažkur glūdumoje, budriai saugoma ir mažai kam prieinama, todėl atmintyje išlikusi tik trumpais šviesos pliūpsniais. Tokia glausta jos charakteristika:
Slaptumas. Partizanų karas skiriasi nuo kitų – jis kovojamas tai dingstant nežinioje, tai stebinant priešą netikėtu prisikėlimu iš mirusiųjų. Tokia turėjo būti ir partizanų sostinė – viešpataujanti žmonių galvose kaip idėja, į kurios fizinį pavidalą kelias būtų ne kiekvienam. Po daugelio priespaudos metų liktų ją prisimenančių, net jeigu ne visada žinančių, kaip tą kelią parodyti dabarčiai. O šių dienų žmogus juk tikrai nebe visada žino, kaip rasti net žemėlapiuose pažymėtus kelius. Ir ne tik todėl, kad į tą kraštą autobusas atvyksta tik kartą per savaitę.
Staigumas. Tada niekas negalėjo numatyti, kuris iš kovojančių atsibus gyvas rytoj, tačiau kiekvienas turėjo planuoti savo veiksmus taip, tarsi pergalė būtų čia pat. Per mažai laiko buvo apsispręsti, su kuria Lietuva ir į kurią pusę bėgti, o ir apsisprendęs turėjai kuo greičiau pamiršti save kaip asmenį. Tai dar vienas tokio karo bruožas – nežinai nei kur, nei kada jis tave palies, bet įvykiai įsimins ilgam.
Trumpumas. Visai be ironijos norėtųsi apie šią vietą klausti – kokia sostinė ja gali skelbtis tik nepilnam mėnesiui? Bet juk visi tikėjo, kad viskas baigsis daug greičiau. Pradėjus partizaninę kovą, 1949 m. vasaris buvo neįsivaizduojamai tolimas. Mažai kas nujautė, kad po penkerių pasipriešinimo metų dar laukia penkiasdešimt. Visas Laisvės Kovos laikas gali pasirodyti trumpas – ką reiškia aštuoneri metai tautos istorijoje, jei net žmogaus gyvenime jie nėra labai daug? O ką reiškia aštuoneri metai karo po karo? Mirtis po mirties? Tuomet reikšminga kiekviena minutė. Ir kovos vadų susitikimas vienoje mažoje patalpoje gali reikšti daug daugiau negu dabar mums reiškia vyriausybės posėdžiai. Taip vietai, apie kurią kalbame, suteikiama visa akimirkos sustabdymo garbė, vienetinio įvykio pašlovinimas.
Vadai. Juo toliau, juo labiau įsitikinu, kad karas iš tiesų perkeičia visas vertes. Vadovauti imasi tie, kurie išlieka šviesūs ypač žiauriomis sąlygomis. Atsakomybę neša tikrai išskirtiniai žmonės. Ketvirtasis anos Lietuvos prezidentas turbūt su manimi sutiktų. Įdomu, ar jis nusprendė, kas mėnesiui taps kovojančios Lietuvos sostine? Ko tikėjosi iš mūsų, vis dar nesugebančių atrasti jo sostinės savo galvose? Tikrai šiek tiek daugiau.
Kelyje į partizanų sostinę labai mažai šviesų. Ta vieta – stiprus kontrastas niekada neužgęstančiam Vilniui. Ir emocija kita – labiau koncentruota, gal šiek tiek tyresnė tyliame provincijos paprastume. Ten verta keliauti ir prisiminti niekada nekarūnuotus karalius.
Mielas Redaktoriau, galėsiu kada parodyti žemėlapyje – tai nedidelė teritorija Radviliškio rajone. Tarp Minaičių ir Balandiškio – tik keturi kilometrai. O partizanų taku per mišką – tik trys su puse.
Vilnius, 2014 m. sausio 14 d.
ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Laiškai
AUTORIUS: Monika Šipelytė
DATA: 2014-02
Sostinių magija
Čia dabar yra Lietuvos sostinė.
Juozas Šibaila-Merainis, 1949 m. vasaris
Mielas Redaktoriau,
Noriu į Jus prabilti pasakojimu skaudžia, todėl aktualia tema. Tiksliai negaliu pasakyti, ar šis pasakojimas bus apie praeitį, ar apie šias dienas. Galbūt tai tik tikrumo, kurio kartais pritrūksta kasdieniuose darbuose, paieškos būtajame laike? Mano pasakojimas bus apie Tėvynę, kurios atkūrimo bei pergalių datas minime nuo sausio iki kovo. Aš pati tik dviem sausiais vyresnė už atsikūrusią Lietuvos Respubliką, todėl dažnai abejoju, ar atsiras atsišauksiančių į mano iškeltą „mes“ suvokimą, ar bus tų, kurie kartu žvelgs į tautos nugyventą laiką nesmerkdami, nebijodami, neišpuikę, tik didelio smalsumo vedami.
Per daugiau nei dešimtmetį domėjimosi Istorija teko girdėti daugybę tikrų ir pramanytų istorijų-pasakojimų. Todėl norisi pasakojimo-pasakos žodžius rašyti mažosiomis raidėmis, o jai, tikrajai atminties valdovei, palikti didžiąją „I“. Išaugus iš vaikiško žavėjimosi pasakomis, praeitis liko įdomi kitomis žmonijos istorijomis, kurias dar tik reikia atrasti. Tai traukė nerti vis giliau, bandyti rankomis išsemti purvą ir drumzliną užmaršties vandenį, tamsoje ieškoti perlų. Deja gėlavandenėse Lietuvos upėse, kaip žinia, perlų tikrai nėra daug. Taip Istorija atkeliavo į mano gyvenimą – kaip noras sekti pasakas, žinant, kad jose viskas tiesa. Kitokių karalių pasakas.
Karaliai visais laikais buvo ambicingi. Imperatoriai, faraonai, princai, šeichai ir maharadžos. Mokslininkai sako, kad Lietuva jų mažai teturėjo – iš tiesų tai tik vieną. Tad priimkite mano minimą titulą kaip metaforą – apie karą, karūną ir valdžią. Leiskite juos vadinti karaliais, nes šis žodis skamba šiek tiek pasakiškai, šiek tiek senamadiškai, šiek tiek dvelkia Biblijos siužetų tvarumu. Jei jau taip, tai koks tada karalius be karalystės? O karalystė be sostinės? Todėl mano pasakojimas bus daugiau apie sostines, negu apie jų valdovus. Apie karalius reiktų pasakyti tik tiek, kad visais laikais jie buvo ne tik ambicingi, bet ir beprotiškai smalsūs: norėdavo nuvykti ten, kur dar nė vienas jų pirmtakas nebuvo, užvaldyti ir užkariauti daugiau, nei kam nors iki tol pavyko. Vis genami virpulio – „O ką gi reiškia jaustis pirmuoju pasaulyje, kuris?..“ – galingieji ne kartą supurtė milijonus likimų. Ir tai vis dar nutinka naujausiaisiais laikais, post-postmodernizme, ar kitaip pavadintoje epochoje, kurioje dabar gyvename. Taigi vienas karalių ego raiškos motyvas – tai sostinės, kurias jie įkuria, ženklindami savo atėjimą į valdžią, panorėję nustumti į užmarštį oponentus ar turėdami kokį buitiškesnį motyvą. Svarbu čia miesto – sostinės – ir karaliaus kelionė kartu. Kartais į amžiną šlovę, kartais į šiukšlyną prie užtrenktų Istorijos durų. Taip mąstant, galėtume pateisinti užmojus statyti gremėzdiškas pilis iš akmenų, kurios gintų sostinę, kuo aukščiau į dangų mūryti bokštus, kad visi iš toli juos matytų, rašyti ilgiausius laiškus tolimų kraštų valdovams, kad visi miesto vardą išgirstų, o jį kartodami galvotų apie šlovę ir prabangą, pergales ir didingas aukas miesto labui. Sena kaip pasaulis karaliams dovanota teisė į valdžią, kartu apdovanojanti juos atsakomybe tą valdžią ginti.
Pasakojime apie sostines Lietuvos istorija yra puikus pavyzdys, kaip gali kisti valstybės, valdžios ir jai priklausančių miestų santykis. Turiu omenyje ne tik fizinę priklausomybę valstybės teritorijai, bet ir priklausomybę tautos atminčiai, dažnai mitologizuotą ir mistifikuotą. Turime amžinąją sostinę Vilnių, laikinąją sostinę – Kauną, dvi kunigaikščių sostines – Kernavę ir Trakus. Paradoksalu, kad seniausi miestai – mažiausiai mistikos ūku apgaubti ir daugiausiai mokslininkų ištyrinėti kaip socialiniai dariniai. Tačiau svarba kultūrinėje atmintyje kitoms laikinosioms sostinėms vis dar sunku varžytis su amžinąja: Vilnius vis dar pateisina visus epitetus – išnykdamas ir vėl atsirasdamas, prarastas ir vis dar neatrastas. XX a. ryškiausiai jam teko sužibti kaip neįgyvendintos tautinių patriotų svajos simboliui – kovoje už vietą po saule milžiniška kaina pirktam, tačiau taip ir neįgytam „amžinajam miestui“. Dauguma kovojusiųjų už Vilnių Lietuvai taip niekada jo ir nepamatė, nepalietė kojomis. Apie juos dažnai pagalvoju praeidama pro Vinco Kudirkos (taip pat niekada nebuvusio Vilniuje) paminklą jo vardo aikštėje – už jo eilėmis rikiuojasi nematomi tautos didvyriai, nespėję sugrįžti į amžinąją sostinę.
Mano kambaryje virš rašomojo stalo kabo Lietuvos aido titulinis puslapis, 1939 m. spalių 28 d., o antraštė skelbia: „Laikinoji sostinė sveikina amžinąją sostinę!“ Ir tautos vadas Antanas Smetona šypsosi. Jam atrodo džiugu laimėti tai, ko visai tautai kažin ar bereikia. Net nediskutuojant apie tarptautinę politinę situaciją, norisi nustebti – gal ano meto Lietuvai būtų užtekę Kauno? Gal ji taip ir nepriaugo iki Vilniaus? Gal tarpukaris niekada nebūtų taip pavadintas? Bet neįsitraukime į svaičiojimus žodžiu „jeigu“. Mintis paprasta – kažin ar Vilnius tapo Lietuvos sostine 1939 m. Manau, netapo ja nei Antrojo pasaulinio karo metais, nei 1945-aisiais. O kaip toliau?
Norėtųsi į Lietuvos sostinių žemėlapį įtraukti dar kelias vietas.
Jeigu sektume pradžioje išsakyta mintimi, kad valstybės vadovas ir sostinė visada keliauja kartu, tai po 1940 m. birželio šis maršrutas nusitęstų toli už Lietuvos ribų: per Vokietiją, Šveicariją, Atlantą, į lemtingąjį tautos vadui miestą Klivlendą. Tačiau iš pareigų ir šalies pasitraukusio prezidento pėdomis sekti sunku, juoba kad ypatingoje karo situacijoje valdžios (ypač stokojančios drąsos) legitimacija tautos rankose atsiduria bemaž tiesiogine prasme. Tokiomis sąlygomis tautos elitas yra tie, kurie patys saugo kultūrinį, istorinį, konstitucinį ir kitą paveldą. Tačiau netgi taip mąstant, Vokietija į mūsų apskaitą įeitų: tautos branduolio dauguma, pasitraukusi 1940 ar 1944 m., susitelkė DP (displaced persons) stovyklose, o jose materialaus gyvenimo netvarume gimė daugybė iki šiol svarbių valstybės ir kultūros kūrimo principų. Bėda tik, kad konkrečią vietą vargiai galėtume identifikuoti: tai vis ne miestai, o akademijos, gimnazijos, klubai, redakcijos, susijusios su ten veikusiais žmonėmis. Vėliau, matyt, mūsų sostine galėtume skelbti Čikagą, iki šiol nusakančią apibrėžtą vietą, „įsigyventą“ lietuvių. Nors jų pačių ten sutikti nelengva, bet aikštės, bažnyčios, mokyklos, organizacijos, lietuvių rankomis statyti namai ir t. t., – nuo XX a. šešto dešimtmečio pradžios ten tikrai buvo „Mažoji Lietuva“.
O kaipgi su „didžiąja“ Lietuva, priglobta dar didesnės „tėvynės“? Kur tuo metu buvo okupuotosios Lietuvos sostinė? Ar esama vietos, kuri ir emociniu krūviu, ir įvykių svarba galėtų pretenduoti į sostinės statusą? Manau, kad taip. Tik apie ją reikia galvoti šiek tiek kitaip, atsižvelgiant į aplinkybes.
Aišku, kad kovojančiosios Lietuvos sostinė nebuvo nė viename iš didžiųjų miestų, o tūnojo kažkur glūdumoje, budriai saugoma ir mažai kam prieinama, todėl atmintyje išlikusi tik trumpais šviesos pliūpsniais. Tokia glausta jos charakteristika:
Slaptumas. Partizanų karas skiriasi nuo kitų – jis kovojamas tai dingstant nežinioje, tai stebinant priešą netikėtu prisikėlimu iš mirusiųjų. Tokia turėjo būti ir partizanų sostinė – viešpataujanti žmonių galvose kaip idėja, į kurios fizinį pavidalą kelias būtų ne kiekvienam. Po daugelio priespaudos metų liktų ją prisimenančių, net jeigu ne visada žinančių, kaip tą kelią parodyti dabarčiai. O šių dienų žmogus juk tikrai nebe visada žino, kaip rasti net žemėlapiuose pažymėtus kelius. Ir ne tik todėl, kad į tą kraštą autobusas atvyksta tik kartą per savaitę.
Staigumas. Tada niekas negalėjo numatyti, kuris iš kovojančių atsibus gyvas rytoj, tačiau kiekvienas turėjo planuoti savo veiksmus taip, tarsi pergalė būtų čia pat. Per mažai laiko buvo apsispręsti, su kuria Lietuva ir į kurią pusę bėgti, o ir apsisprendęs turėjai kuo greičiau pamiršti save kaip asmenį. Tai dar vienas tokio karo bruožas – nežinai nei kur, nei kada jis tave palies, bet įvykiai įsimins ilgam.
Trumpumas. Visai be ironijos norėtųsi apie šią vietą klausti – kokia sostinė ja gali skelbtis tik nepilnam mėnesiui? Bet juk visi tikėjo, kad viskas baigsis daug greičiau. Pradėjus partizaninę kovą, 1949 m. vasaris buvo neįsivaizduojamai tolimas. Mažai kas nujautė, kad po penkerių pasipriešinimo metų dar laukia penkiasdešimt. Visas Laisvės Kovos laikas gali pasirodyti trumpas – ką reiškia aštuoneri metai tautos istorijoje, jei net žmogaus gyvenime jie nėra labai daug? O ką reiškia aštuoneri metai karo po karo? Mirtis po mirties? Tuomet reikšminga kiekviena minutė. Ir kovos vadų susitikimas vienoje mažoje patalpoje gali reikšti daug daugiau negu dabar mums reiškia vyriausybės posėdžiai. Taip vietai, apie kurią kalbame, suteikiama visa akimirkos sustabdymo garbė, vienetinio įvykio pašlovinimas.
Vadai. Juo toliau, juo labiau įsitikinu, kad karas iš tiesų perkeičia visas vertes. Vadovauti imasi tie, kurie išlieka šviesūs ypač žiauriomis sąlygomis. Atsakomybę neša tikrai išskirtiniai žmonės. Ketvirtasis anos Lietuvos prezidentas turbūt su manimi sutiktų. Įdomu, ar jis nusprendė, kas mėnesiui taps kovojančios Lietuvos sostine? Ko tikėjosi iš mūsų, vis dar nesugebančių atrasti jo sostinės savo galvose? Tikrai šiek tiek daugiau.
Kelyje į partizanų sostinę labai mažai šviesų. Ta vieta – stiprus kontrastas niekada neužgęstančiam Vilniui. Ir emocija kita – labiau koncentruota, gal šiek tiek tyresnė tyliame provincijos paprastume. Ten verta keliauti ir prisiminti niekada nekarūnuotus karalius.
Mielas Redaktoriau, galėsiu kada parodyti žemėlapyje – tai nedidelė teritorija Radviliškio rajone. Tarp Minaičių ir Balandiškio – tik keturi kilometrai. O partizanų taku per mišką – tik trys su puse.
Vilnius, 2014 m. sausio 14 d.
