ŽURNALAS: METAI
TEMA: Apie kūrybą ir save
AUTORIUS: Romas Daugirdas
DATA: 2013-05
Liesti žaizdas, kol visuomenė riktels
Romas Daugirdas
Rašytojas Marius Ivaškevičius atsako į Romo Daugirdo klausimus.
– Tavo tėviškė – nedidelis Lietuvos miestelis Molėtai. Kaip ši pradinė lokalizacija paveikė Tavo kūrybos pasaulį?
– Tiesą sakant, kol kas neturėjau laiko ir galbūt poreikio analizuoti, kas, kaip ir kada mane formavo, gal todėl, kad dar nesijaučiu iki galo susiformavęs, tas procesas tebevyksta, man vis dar kiekvienąkart norisi keistis, bėgti nuo savęs ankstesnio. Žinau tik, kad Molėtai buvo labai tinkama vieta gimti ir augti, ir ačiū tėvams, kurie už mane šį pasirinkimą atliko. Tokio dydžio miesteliai yra ideali vieta auginti sparnus, kūrybinius raumenis, ambiciją, jie neslegia autoritetais, pseudointelektualais, kurie, grūsdami savo požiūrį, gali tave sužlugdyti. O jei jaunas žmogus įgyja pasitikėjimo, šis jį gali nunešti toli. Ir aš manau, kad per pastaruosius dvidešimt trisdešimt metų Lietuvos miesteliai atliko maždaug tą pačią funkciją, kaip Lietuvos kaimas XX amžiaus pirmoje pusėje – patręšė Lietuvos didmiesčių, ypač Vilniaus, gyvenimą ir kultūrą labai gabiais žmonėmis. Bet, aišku, yra ir skirtumų. Pavyzdžiui, aš, kitaip nei tie iš tarpukario kaimo kilę menininkai, nepažįstu gamtos. Nepažįstu miško, medžių, paukščių, žolių, gėlių, išskyrus labiausiai paplitusius(sias), todėl vengiu gamtos aprašymų. Gal kiek geriau pažįstu vandenį ir tai, kas po juo, nes Molėtuose jo netrūko. Tiesą sakant, labai mėgstu vandenį, įvairias jo formas, pradedant dušu ir baigiant vandenynu. Nors labiausiai, aišku, ežerus ir upes.
Be visa ko, miesteliai įdeda į jame augantį žmogų ir savo ritmą. Lėtą, apgalvotą. Ir aš jį turiu. Pavyzdžiui, Vilnius, kuriame gyvenu jau dvidešimt dvejus metus, man artimiausias sekmadienį, kai jis ilsisi, sulėtina savo greitį iki miestelio tempo. Net katedra tampa lyg ir bažnytkaimio bažnytėle, tu girdi jos varpus, kurių įprastą dieną, per automobilių kamščius ir visą triukšmą, visiškai nesigirdi. Ir kai pavargstu nuo tų kamščių, kelionių, apie ką svajoju labiausiai – tai Molėtai. Jei galiu, važiuoju tuomet įkvėpti ten kažko nepaaiškinamo – gal jėgos? Aplankau tėvus, apžiūriu namus, kuriuose augau, knygas, ežerą, pasitikrinu, ar teisinga linkme judu, ir grįžtu atgal į miestą.
– Rašydamas savo giminės istoriją minėjai, kad trim ketvirtadaliais esi baltarusis. Ar jauti savyje šį slavišką pradą? Kaip jis pasireiškia? Nors, kita vertus, žymūs rusų lingvistai pripažįsta, kad nemaža dalis baltarusių – tai slavizuoti baltai (prisiminkim hidronimus). Kokios buvo tavo vidinės sąšaukos su giminaičiais, lankantis Baltarusijoje?
– Šiandien labai sunku pasakyti, kas kiekvienas mūsų iš tiesų esame, mumyse yra persimaišę baltiški, slaviški, ugrofiniški ir dar kokie nors pradai. Žmogų vis tiek labiausiai formuoja aplinka, gyvenamas laikas, tauta, religija, šeima, kuriose jis gimsta. Mano baltarusiškų šaknų ieškojimas buvo savotiška archeologija, kasinėjimas savo giminės ištakose. Esu linkęs knaisiotis praeityje ir kartais tai darau ne tik kūryboje. Tiesą sakant, ilgai nežinojau, ką daryti su tais „atradimais“, kaip čia dabar save sulipdyti atgal, suformuluoti tapatybę. Ir man labai padėjo Adomas Mickevičius, pasiruošimas rašyti apie jį pjesę, medžiagos apie poeto laikotarpį rinkimas. Būtent tada supratau, kad mano lietuviškos ir baltarusiškos šaknys tik XIX–XX amžių sandūroje atsidūrė skirtingų tautų ir valstybių priklausomybėje. Iki tol maždaug pusę tūkstantmečio jos priklausė vienai politinei ir kultūrinei tautai. Vieni buvo litvinai, kiti – lietuviai, bet tai tik to paties žodžio vertimas. Jie visi buvo ne tik LDK piliečiai, bet ir viena politinė-mentalinė tauta, sudariusi kunigaikštystės branduolį. Aš nepretenduoju atimti iš Česlovo Milošo paskutinio LDK piliečio titulo, mūsų pernelyg skirtingas kalibras ir turbūt netgi savijauta. Jis dar lietė tą į praeitį nugrimztančią kunigaikštystę, jautė ir išgyveno, kai ji byrėjo tarp jo pirštų į nebūtį, o aš tik kasinėju savo tapatybę ir randu joje įdomių detalių ir faktų. Bet tai yra faktai, kuriais norisi pasidalyti ir atkurti mūsų bendrą istorinę atmintį. O ji sąmoningai buvo ištrinta norinčių mus suskaldyti ir sunaikinti. Šiandien, netekę tos atminties, mes jau patys tęsiame tą savęs naikinimo procesą ir tokiu būdu esame savotiški mankurtai. Sakydamas „mes“, turiu galvoje ne tik lietuvius, bet ir baltarusius. Ten šis procesas dėl rusifikacijos ir esančios diktatūros pažengęs gerokai toliau.
Nemanau, kad LDK gali kada nors atgimti, tai būtų pernelyg didelė utopija, bet suvokti save istorijoje yra kiekvienos tautos užduotis. Ir gal net pareiga. Mūsų istorinė savivoka šiuo metu yra labai deformuota ir iškreipta. Ir tai mus skurdina.
– Viename interviu minėjai, kad pradėjai rašyti būdamas trylikos. Ar to meto tekstuose jau buvo dėmenų (užuomazgų), kuriuos galima išvysti dabartinėje kūryboje? Kokie jie?
– Labai seniai esu skaitęs, ką tuomet rašiau. Iš esmės tada dar ieškojai ne savo stiliaus, išskirtinumo, o žanro, kuriame norėčiau kurti. Rašiau eilėraščius, pasakas ir tokias žurnalistines apybraižas, kurias šiandien galbūt galima būtų priskirti esė, dokumentinės literatūros žanrui. paskaitęs turbūt atrasčiau sąsajų, atpažinčiau save. Bet neturiu kada to padaryti, nes ir toliau blaškausi tarp žanrų, ieškau, kur čia save įdomiau realizuoti. Gal senatvėje prisėsiu prie savianalizės.
– Skaitydamas recenzijas apie romanus, pastebėjau, kad vyrauja epitetas „postmodernus“. Man šie romanai – poetiniai (ir todėl – elitariniai), pagrįsti įvaizdžio, detalės vystymu (sąšaukom). Eksploatuojamas „funkcionalios metaforikos“ principas (panašiai kaip E. Nekrošiaus kūryboj). O kaip tu pats juos matai iš laiko distancijos (prabėgo daugiau nei dešimt metų)?
– Man jie irgi labiau „poetiniai“, „elitariniai“. Jei rašyčiau juos šiandien, turbūt pasistengčiau sumažinti tą „poetiškumo“ ir „elitariškumo“ dozę. Per tą prabėgusį laiką gerokai pasikeičiau į prozos, dokumentalumo pusę. Bet jie rašyti tada, kai buvau būtent toks, šiek tiek „poetiškas“, „elitarinis“, „ritmiškas“, ir šiandien nenorėčiau jų gadinti, kišdamas savo proziškus pirštus.
– Diskusijos apie romaną „Žali“ asocijuojasi su bandymais Euklido geometriją įsprausti į Lobačevskio ar Rymano (juk vis dėlto paralelinės tiesės gali susikirsti). Ką Tau asmeniškai davė šios „iškrovos“ – psichologiškai, kūrybiškai, o gal net ontologiškai?
– Šis aklas puolimas (o ne diskusijos) tada man kainavo nemažai nervų ir sveikatos. Tai buvo visai nelaukta, netikėta (gal buvau pernelyg naivus) ir labai nemalonu. Rašiau romaną ne apie partizaninį karą, o apie esančių tokiame kare žmonių būseną, klaikią, metų metus besitęsiančią įtampą, apmąstymus apie karą, gyvenimą ir žmogaus prigimtį gyvenant toje įtampoje. O man pasakė, kad išniekinau partizanus ir sumenkinau jų karą. Tokia buvo ta „diskusija“. Tiksliau, jos nebuvo. Bet visas šis triukšmas mane pakeitė. Jei to nebūtų atsitikę, būčiau turbūt šiandien teisingas, daugelio mylimas rašytojas, gal net įvairių premijų laureatas. Ir nebūčiau supratęs, kad viena svarbiausių kūrėjo tapsmo sąlygų – vis dėlto yra maištas ir drąsa. Menininkas turi liesti visuomenės žaizdas. Liesti jas švariais pirštais, ne tam, kad įneštų infekciją, o kad atrastų skaudulius. Ir jokių būdu neprisiimti atsakomybės jų gydyti, o tik liesti tol, kol skausmas pasieks visuomenės smegenis. Iš pradžių toji visuomenė riktels ant menininko, nes jai skauda. Bet paskui užsiims savęs gydymu.
– Šis kūrinys („Žali“) inspiravo dar kelis klausimus. Ar kiek sureikšmintas reliatyvumo principas neveda į vertybinę eklektiką? Kokia išeitis? Ar matai orientyrų, kurie padėtų susikurti bent kranto iliuziją? Ir dar. Sena tiesa: po mūšio kritusiųjų lauką užvaldo marodieriai. Ar galima apskritai kažką laimėti (aišku, nekalbu apie psichologiją)?
– Dėl „Žalių“ nesu sau atsakęs į vienintelį moralinį-vertybinį klausimą: ar turėjau teisę suteikti budeliams žmogišką veidą. Mano kūriniuose nėra ryškių protagonistų ir antagonistų, nes principas juoda–balta man nėra įdomus, esu už spalvas, niuansus ir neakivaizdumą. Todėl kurdamas pagrindinio herojaus priešą stengiuosi sukurti jį tikrą, ne dirbtinį, suprasti jo motyvaciją, praeities traumas, kurios jį padarė tokį, žodžiu, kuriu žmogų, kuris sugeba ne tik nekęsti ir žudyti, bet ir mylėti bei gimdyti. Prieš devynerius metus pasirodė mano mėgstamo vokiečių režisieriaus Oliverio Hirschbiegelio filmas „Trečiojo Reicho žlugimas“ apie paskutines Adolfo Hitlerio ir jo aplinkos gyvenimo dienas, susišlavęs daugybę kino apdovanojimų ir tapęs kultiniu. Bet pačioje Vokietijoje filmas sukėlė nemažai moralinio pobūdžio diskusijų ir netgi protestų. Jų esmė tokia: ar galima tokiam nusikaltėliui kaip Hitleris suteikti žmogiškų savybių ir meninėmis priemonėmis sukelti gailestį jam ar netgi simpatiją. Ir aš suprantu, kad holokausto aukos ar jų palikuonys turi teisę tą klausimą kelti. Taip ir „Žalių“ romane: partizaninio karo dalyviai, aukos ar jų vaikai turi pagrindo man priekaištauti dėl to, kad jų tėvų priešus padariau pernelyg žmogiškus. Tokį priekaištą aš priimu ir jau kuris laikas apie jį mąstau. Bet dar neturiu atsakymo, kaip tokioje situacijoje turi elgtis kūrėjas.
– Kas pastūmėjo į dramaturgiją? Ar pradėdamas rašyti jau buvai susikūręs kokį nors konceptualų pagrindą, požiūrį į šį žanrą?
– Iš pradžių tai buvo tik dar vienas žanras, kuriame norėjosi save išbandyti. Bet atsitiko taip, kad jis man prilipo. Ar aš prie jo prilipau. Tikau jam. O tada, atradęs sau naują teritoriją ir auditoriją, savotiškai ten įstrigau. Gerąja prasme. O koncepcijų aš niekada sau nekūriau. Pirmiausia, atėjęs į kažką nauja, bandau įvaldyti profesiją, perimti tai, kas jau išrasta. O formos atradimai atsiranda savaime. Arba neatsiranda. Bet dėl to sau nesuku galvos.
– Tavo pjesių kūrimo raidą apibūdinčiau kaip kelią link stilistinės polifonijos. Tai tarsi atspindi ir šiuolaikinės architektūros, dizaino (ir kt.) tendencijas. Kokios šio reiškinio ištakos ir motyvacija?
– Kadangi, kaip jau sakiau, koncepcijų nekuriu ir specialiai formos neišradinėju (jei ji nepasisiūlo savaime), visa tai, matyt, yra dabarties išdava. Mes gyvename laike turbūt net labiau nei savo valstybėje ar tautoje, ir laikas savo formomis, tendencijomis mus neišvengiamai (jei ir nesąmoningai) veikia. „Pink Floyd“ muzikantai, jei būtų gimę šimtmečiu anksčiau, nieko nežinodami apie roką būtų kūrę klasikines operas ar koncertus smuikui ir fortepijonui. Bet gyvenamas laikas juos suformavo tokius, kokie jie buvo ir yra. Tas pats taikytina ir literatūrai.
– Stebiuosi Tavo drąsa užsiimti režisūra, neturint specialaus išsilavinimo. Turbūt teko įveikti nemažai kliūčių (Lietuva – konservatyvi šalis, sunkiai įsileidžiami atstovai iš kito „cecho“). Jei ne paslaptis – kokių? Ką šis darbas Tau davė kaip dramaturgui?
– Kliūčių, gal greičiau ne kliūčių, o sunkumų, buvo, bet ne tiek daug, kiek tikėjausi. Kita vertus, į kiną ėjau labai laipsniškai, perėjau visas jo pakopas, nuo scenarijų rašymo, dokumentinių filmų kūrimo iki trumpametražių, o dabar štai pilnametražio vaidybinio. Galima sakyti, kurdamas mažus, nebrangius filmukus, studijavau šią specialybę penkiolika metų. Bet, aišku, jaučiu, kad į mano kino bandymus žiūrima pro padidinamąjį stiklą, lyg į dar vieną eksperimentą: ar gali žmogus, nebaigęs kino studijų, kurti kiną. Dėl to ir mano atsakomybė didesnė. Nes jei suklupsiu, nei aš, nei kiti tokie pat savamoksliai ilgam nebegausim galimybės bandyti. O tai būtų didelė klaida ir netektis Lietuvos kinui. Nes pasaulio kino istorija rodo, kad kino režisūra yra daugelio patirčių ir gebėjimų samplaika ir labai dažnai geriausių rezultatų pasiekia žmonės, atėję visai iš kito „cecho“.
– Jau ne vienus metus esi profesionalus rašytojas. Aišku, galima tik pavydėti. Bet egzistuoja ir viena grėsmė – socialinių kontaktų stygius. Atsimenu, tuo kadaise skundėsi R. Gavelis. Ar jauti hermetiškumą? Jei taip, kuo kompensuoji?
– Man sunku save vadinti profesionaliu rašytoju, nes, pavyzdžiui, pastaruosius dvejus metus visiškai nerašiau. Kūriau filmą, kuris atima visą laiką ir energiją. Taip, naudojau savo rašytojiškus įgūdžius, perrašinėjau dialogus, scenas, bet visa tai bus vaizde ir garse, ne popieriuje. O filmo kūrimo procese socialumo daugiau negu reikia. Bent jau mano poreikiams. Ir apskritai viskas labiau priklauso nuo žmogaus nei nuo profesijos. Ričardas Gavelis šiaip nebuvo itin socialus žmogus, labiau vienišius. Bent jau jį tokį prisimenu. Nesu labai socialus ir aš, bet kartkartėm leidžiu sau išvykas į pasaulį. O kartais to reikia net ir pačiai kūrybai. Kaip rašant „Išvarymą“. Turėjau būti labai socialus, kad žmonės Londone man bent kiek atsivertų ir įsileistų į savo istorijas. Sėdėdavau su savo pašnekovais prie degtinės butelio, kartais net iki ryto, ir rytiniais metro traukiniais grįždavau į savo laikinus namus Londone. Tada labai džiaugiausi, kad kažkada man teko dirbti žurnalistu.
Turbūt esu profesionalus menininkas, o ne rašytojas. Iš tikrųjų laisvę gyventi iš kūrybos man suteikė teatras, dramaturgija. Dabar kinas pamažu šią laisvę bando atimti, varo mane į bankrotą, kažkaip, matyt, reikės atsitiesti, pasinaudojus teatru. Kol buvau tik prozininkas, kūryba galėjau užsiimti tik naktimis. Reikėjo kitų darbų, kad save išlaikyčiau. Bet kaip prozininkas gal ir nesulaukiau didelės sėkmės… Niekada mano knygų tiražai nebuvo dideli. Gal todėl, kad rašydavau jas po darbo. Žodžiu, uždaras ratas.
– Ir apie ateitį. Fizinė žmogaus pradžia ir pabaiga dažniausiai nėra labai estetiškos. O ir pats šiom dviem sąvokom nusakomas laiko kontinuumas – reliatyvus ir ginčytinas. Juk ne veltui daugelis menininkų bandė ištrinti ribas tarp vakar, dabar ir rytoj. Kas tau yra šios definicijos? Ar tiki, kad ateitis kada nors savo esminiais atributais (ne dekoracijom) gali skirtis nuo praeities ir dabarties? Ar yra tam prielaidų?
– Smalsumas pamatyti, patirti ateitį, man atrodo, yra viena iš varomųjų gyvenimo jėgų, verčiančių žmogų kabintis į gyvenimą netgi tada, kai šis jau nori baigtis. Žmogus gal tai formuluoja kitaip, jis nori dar pabūti su savo vaikais, artimaisiais, bet iš tiesų per savo vaikus nori matyti ateitį ir juos ateityje, pats ten būti per juos. Kūryba irgi yra viena to smalsumo apraiškų. Kurdamas tu nori pergyventi save ar palikti kažką, kas tave pergyvens ir galės tavo vardu dalyvauti ateityje, ateities pokalbiuose, svarstymuose, kurių tu fiziškai nepajėgus pasiekti laike. Manau, rimtai svarstyti apie ateitį neįmanoma, galima tik spėlioti, o tai nėra rimta. Bet įdomu. Ir aš sau kartais tai leidžiu.
