Lietuva Viduramžių Europos žemėlapiuose

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Eva Avinaitė
DATA: 2013-11

Dažnai prisimename Viduramžius kaip savo valstybės aukso amžių – Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nuo jūros iki jūros, didieji kunigaikščiai, kryžiuočių sutriuškinimas. Didžiuojamės savo valstybės pergalėmis, atsilaikymu prieš daugelį priešų ir užkariavimais. Niekad nepamirštame, kad buvome paskutinė Europos pagoniška valstybė, tačiau taip pat džiaugsmingai prisimename Lietuvos krikštą 1387 m., kuris reiškė valstybės priėmimą į bendrą krikščioniškosios Viduramžių Europos erd­vę. Tačiau retkarčiais susimąstome ir apie tai, o kaipgi mus įsivaizdavo ir matė tie patys Vakarų europiečiai? Juk galų gale, Vytauto valdymo laikais buvome viena didžiausių Europos valstybių, kai kas sako, net imperija… Ar buvome pastebėti, žinomi? Galbūt net gerbiami, o gal prisibijome savo pagoniško statuso? Akivaizdu, kad žinios, kurias Lietuvos istorikai gauna tyrinėdami Lietuvos praeitį, mums nepalyginti daugiau pasako apie pačių lietuvių pasaulio ir savo valstybės matymą, o ne apie Vakarų europiečių susidarytą Lietuvos vaizdą. Pastarajam tikslui turime įdėmiau pasidairyti būtent po Europos praeitį, išlikusius rankraščius, dokumentus, kronikas, artefaktus, iš kurių bent mozaikiškai galėtume sudėlioti mūsų valstybės viduramžišką vaizdinį.

Šiame tekste pažvelgsime į vieną konkrečią sritį – Viduramžių Vakarų Europos žemėlapius nuo XIII iki XVI a. pirmos pusės. Kada juose atsirado pirmieji Lietuvos toponimai, kada pirmą kartą buvo pažymėti lietuviai, Lietuva kaip valstybė, teritorija? Šiam tikslui buvo remtasi Viduramžių rankraštiniais kartografiniais šaltiniais, išsibarsčiusiais po visas Europos bei pasaulio bibliotekas, muziejus bei archyvus, tačiau šiais laikais dažnai prieinamus dėl naujųjų technologijų ir skaitmeninimo. Tai iš tiesų suteikia naujų galimybių kartografijos tyrinėjimuose, kadangi anksčiau istorikai galėjo remtis tik faksimiliniais kartografinės medžiagos leidimais ar netgi jų perpaišymais, kurie, kaip paaiškėjo šio tyrimo metu, dažnai būna klaidinantys ir netikslūs. Tyrimui buvo reikšmingi nemažai bendrųjų kartografijos istorijos veikalų, taip pat ir lietuvių autorių darbai – Vlado Pryšmanto, Onos Maksimaitienės, Aloyzo Samo, ypatingas atsparos taškas buvo Alfredo Bumblausko Lietuvos istorijos sintezė.

viduramžių mappa mundi – istorikams nenaudingi?

Anksčiau dažnai būdavo manoma, kad Viduramžių žemėlapiai yra visiškai nenaudingi ir neteikiantys jokios informacijos. Toks nuvertinimas buvo sąlygotas to, kad jie nebuvo skirti konkrečiai geografinei tikrovei atvaizduoti, taigi iš tiesų netiko tyrinėti valstybių teritorijoms ar pan. Vis dėlto jie pradėti kur kas labiau vertinti suvokus, kad tikroji jų funkcija ir buvusi ne atvaizduoti geografinę tikrovę, o parodyti pasaulį tokį, kokį jį matė krikščioniškoji to meto visuomenė, t. y. schematišką pasaulio reprezentaciją, suteikiančią informacijos apie šio pasaulio gyventojus ir jų sąsajas su Dievu. Taigi mappa mundi (lot. k. mappa – staltiesė, mundi – pasaulis) nebuvo žemėlapiai mūsų dienų suvokimu, Viduramžiais apskritai nebuvo žodžio „žemėlapis“. Mappa mundi tiesiog vaizdavo įvairius istorinius, geografinius faktus, kaip juos matė krikščionys, taip pat įvairius stebuklus, legendas ir simbolius. Pasak kartografijos istoriko Davido Woodwardo, mappa mundi buvo pasaulio (kartu ir krikščionybės) istorija geografiniuose rėmuose. Šie rėmai dažniausiai buvo vadinamuosiuose „T–O formos“ žemėlapiuose. Viršutinę bei didžiausią žemėlapio dalį paprastai užimdavo Azija, kairiąją apatinę – Europa, o dešiniąją – Afrika. Šiuose žemėlapiuose dažnai buvo vaizduojami didysis Tvanas, Dievo apsireiškimas Abraomui, izraelitų Išėjimas iš Egipto ir vietovės – Jeruzalė (dažniausiai atsidurianti centre šventoji išganymo vieta, aplink save burianti visas pasaulio tautas1), Roma ir Rojaus sodas2. Dažnai žemėlapį papildydavo tekstai, surašyti šalia arba ant paties žemėlapio, konkrečiau paaiškinantys vaizduojamus įvykius, legendas ir vietoves. Žvelgiant į Viduramžių kartografijos paminklus, vertėtų prisiminti ir gausybę klaidų juose. Žemėlapiai buvo perbraižomi (paprastai šį darbą atlikdavo vienuoliai) daugybę kartų, kartais ko nors neįskaitant ar supainiojant, kartais priduriant ir perpaišinėtojo fantazijos vaisių, pavyzdžiui, gražų miestelį ar vingiuojančią upę tuštokame žemėlapio plote3.

Arčiau dabartinio žemėlapio sąvokos atsiduria portulanai arba jūriniai žemėlapiai. Portulanų tradicija gimė XIII a. antroje pusėje, suklestėjus prekybai su Rytais. Manoma, kad jų pradininkais galima laikyti italus, galbūt kažkiek veikiant išnykusių antikinių žemėlapių ar arabų įtakai4. Jų paskirtis buvo kuo tiksliau pavaizduoti geografinę tikrovę ir jūrų kelius, kurie buvo būtini prekybai ir kelionėms. Tačiau kaip tik dėl to informacija šiuose žemėlapiuose susitelkdavo į jūras ir pakrantes5. Nors jie daugiausia buvo skirti paprastiems jūreiviams, taigi buvo itin kuklūs ir paprastai negalėjo lygintis su puošniaisiais mappa mundi, tačiau dauguma portulanų, išlikusių iki mūsų laikų, dažniausiai buvo įteikti kaip dovana valdovams, taigi taip pat yra puošnūs ir pilni mappa mundi elementų – legendų, simbolių, tolimų kraštų gyventojus vaizduojančių spalvingų paveikslėlių.

kartografijos stagnacija ir pirmieji baltų toponimai

Kvedlinburgo analuose aprašant šv. Brunono Kverfurtiečio tragiškai pasibaigusią krikščionišką misiją 1009 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuva6. Tačiau ji paminėta vėliau nei kai kurie kiti baltai. Pavyzdžiui, kuršius pirmą kartą mini Hamburgo–Brėmeno arkivyskupas Rimbertas IX a. antroje pusėje surašytame Šv. Anskarijaus gyvenime. Prūsai jau minimi šv. Adalberto Gyvenimuose, X –XI a. sandūroje7. Manoma, kad galindai, taip pat ir sūduviai, buvę paminėti dar II a. graikų geografo, astronomo ir astrologo Klaudijaus Ptolemėjaus aštuonių knygų traktate Geografija, kuriame pateikiama apie 8000 vietovardžių su geografiniais aprašymais ir koordinatėmis, nurodant platumą ir ilgumą8. Ankstyviausia ptolemėjinio Vidurio Europos arba europinės Sarmatijos žemėlapio kopija graikų kalba padaryta apie 1300 m. Bizantijos vienuolio Manuelio Planudės. Ji ir laikoma artimiausia originalui9. Čia ir pažymėtos galindų bei sūduvių gentys. Vis dėlto Geografija žymesnę įtaką kartografijai ėmė daryti tik XV a. pradžioje, kai buvo išversta į lotynų kalbą. Iki to laiko žinių apie baltus kartografijoje būta itin skurdžių. Ir tai galima pasakyti ne tik apie mūsų regioną. Kartografija daugelį amžių praleido bemaž visiškoje stagnacijoje. Tarp priežasčių pirmiausia minėtinas rankraščių perpaišinėjimas, netikrinant juose esančios informacijos ir jos neatnaujinant, ką iš dalies sąlygojo ir visapusiškai įsigalėjusios krikščionybės skepsis inovacijų (taip pat ir technologinių) atžvilgiu.

Viduramžiais įsigalėjęs kartografinis vaizdinys buvo suformuotas pagal Pauliaus Orozijaus Veikalą prieš pagonis (V a.) ir šv. Izidoriaus Seviliečio enciklopedinį veikalą Etimologija (VII a.). Šiame kartografiniame vaizdinyje įstrigo dauguma Europos kraštų, ir jų kelias į žemėlapius buvo iš tiesų lėtas. Pavyzdžiui, slavai žemėlapyje pasirodė tik vadinamajame Cottoniana mappamundi (dar vadinamas Anglosaksų), sudarytame 1025–1050 m. Šiame žemėlapyje įrašas Sclaui, žinoma, omenyje turi Vakarų slavus – lenkus ir čekus. Pati Lenkija kaip valstybė žemėlapiuose atsiranda tik apie 1250 m. (Polonia pirmą kartą pažymėta benediktino Mato iš Paryžiaus žemėlapyje esančiame jo veikale Chronica Majora10). Turbūt pats žinomiausias „vadovėlinis“ Viduramžių Europos ankstyvosios kartografijos paminklas buvo Beato Liebaniečio (VIII a.) Apokalipsės komentarai. Veikale buvo galima rasti šiek tiek neįprastą keturių dalių pasaulio žemėlapį. Jis yra išlikęs keturiolika rankraščių (originalas dingęs), datuojamų nuo X iki XIII a. Juose mappa mundi yra piešiamas įvairiai, skiriasi ir jame pateikiama informacija. XI a. Prancūzijoje darytoje kopijoje11 Vidurio ir Rytų Europa vadinama Sarmatija. Apie 1175 m. Ispanijoje kopijuotame rankraštyje12 randame įrašą Barbaria. Tiek Orozijaus, tiek Izidoriaus aprašytas Barbarikos regionas, kuris „prasideda prie Meotų pelkės (Azovo jūra) tarp Dunojaus ir šiaurinio vandenyno ir iki pat Germanijos išsitęsia“13, ilgam įsitvirtino Viduramžių kartografiniame vaizdinyje. Po Barbarikos pavadinimu ilgai „slėpėsi“ ir Lietuvos vardas bei toponimai. Nors ir lėtai, tačiau jis buvo pildomas naujomis žiniomis. Honorijaus Oteniečio Imago Mundi (apie 1110 m.) esančiame žemėlapyje atsiranda Rusios (Russia) toponimas, šiek tiek aiškesnis prie Šiaurės jūros gyvenančių tautų įsivaizdavimas, pažymima Norvegija (Noreya). Benedikto Lamberto iš Sent Omero žemėlapyje (1120) šalia Norvegijos atsiranda ir pati Skandinavija (Scanzia). Švedija (Suescia) pažymima jau minėtame Mato iš Paryžiaus žemėlapyje, kartu su atsiradusia Polonia.

O kaipgi bene garsiausi Viduramžių epochos žemėlapiai – Herefordo ir Ebstorfo mappa mundi? Jie iš tiesų pateikia kur kas daugiau ir smulkesnės informacijos apie Europą ir apskritai pasaulį. Galbūt taip yra ir dėl to, kad abu yra iš tiesų įspūdingo dydžio (Herefordo žemėlapis 158 x 133 cm; Ebstorfo žemėlapio skritulio skersmuo buvo net 6 metrai). Herefordo žemėlapis, sudarytas Anglijoje apie 1290–1300 m., dar ir šiandien yra saugomas Herefordo katedros bibliotekoje. Jame priskaičiuojama apie 1000 įrašų ir vaizdų14. Deja, Šiaurės Europos vaizdinyje šis žymus žemėlapis neįnešė nieko naujo. Ebstorfo žemėlapis iki mūsų laikų neišliko, jo originalas, saugotas Hanoveryje, buvo sunaikintas per 1943 m. bombardavimą. Šiandien jo mastą ir informaciją galime pažinti iš XIX a. darytų fotografijų, iš kurių buvo atkurta (nors ir su kai kuriais praradimais) žemėlapio visuma15. Šiame mappa mundi yra daugiau kaip 2300 vaizdų ir įrašų, o pasaulis čia vaizduojamas kaip Kristaus kūnas – viršuje matoma galva, apačioje kojos, o šonuose rankos. Vis dėlto (nežinomas) žemėlapio kūrėjas ne tik ketino atskleisti krikščionišką pasaulio sampratą, bet ir tikėjosi, kad jo žemėlapis būsiąs naudingas praktiškai, ką liudija įrašas: „Nesunku pamatyti, kad tie, kas jį [žemėlapį] žiūrės, gaus nemažai naudos, nes ras nurodytas kryptis keliautojams ir pakeliui matomas grožybes, kurios džiugina akį“16. Ebstorfo žemėlapyje, sudarytame Vokietijoje XIII a., išties jau nemažai naujovių vaizduojant Šiaurės Europos teritorijas. Čia jau regime Livoniją su Rygos miestu prie Dauguvos. Tarp kitų miestų pažymėti Smolenskas, Polockas, Naugardas, Kijevas. Nemuno žiotyse lokalizuotas Kuršas, netoliese Žiemgala. Taip pat pajūryje galime rasti Sembos ir Prūsijos žemes. Taigi šiame žemėlapyje fiksuojamas ir pirmasis tikras Lietuvos toponimas – Nemunas (Memela fl.).

lietuva patenka į viduramžių žemėlapius

Kada gi ir kas pirmas įrašė Lietuvos/lietuvių vardą į žemėlapius? Šiuolaikinėje istoriografijoje yra priimta manyti, kad tai buvo iš Genujos kilusio kartografo Piet­ro Vesconte nuopelnas. Lenkų istorikas Stanisławas Alexandrowiczius savo LDK kartografijos istorijoje17 teigia, kad Marino Sanudo (apie 1270–1338) kronikoje Liber Secretorum Fidelium Crucis Super Terrae Sanctae Recuperatione et Conservatione  įdėtame apie 1320 m. sukurtame Pietro Vesconte pasaulio žemėlapyje galima rasti Lintefunia ir Letoini pagani (ar Letovii pagani). Pasak Bumblausko, „apie 1321 m. kai kuriose venecijiečio Pjetro Veskončio jūrų žemėlapio kopijose pasirodė užrašas „lietuviai pagonys“ (Letoini pagani), o 1339 m. genujietis Andželinas Dulčertas žemėlapyje pažymėjo Lietuvą, tiesa, sunkiai atpažįstamu pavadinimu – Lintefunia. Tai pirmas žemėlapis, kuriame Lietuva pažymėta kaip valstybė ar teritorija“18.

Vis dėlto ši tema nebuvo iki galo išnagrinėta, kadangi Sanudo kronikai iš tiesų trūksta nuodugnios šaltiniotyrinės analizės, dauguma su ja susijusių faktų gana migloti. Ilgą laiką manyta, kad pats Sanudo ir buvęs žemėlapių autorius, tik XIX a. pabaigoje nustatyta, jog tikroji žemėlapių autorystė priklauso Vesconte. Kas gi tokie buvo Sanudo ir Vesconte, su kuriais siejamas pirmasis lietuvių paminėjimas žemėlapiuose? Sanudo, arba kaip jis pats save vadino Marinus Sanudus dictus Torsellus, buvo kilęs iš Venecijos aristokratų ir pirklių šeimos. Ji taip pat teikė paskolas, organizavo keliones jūra19. Galbūt tai ir paskatino Mariną užaugus pačiam leistis į keliones. Jis keliavo daugiausia šeimos verslo reikalais, pabuvojo Palestinoje, Eubojoje, Egipte, Kip­re, Armėnijoje, Rode, kurį laiką gyveno Akroje (1285), kuri tuo metu buvo faktinė paskutinės krikščionių kolonijos Šventojoje Žemėje sostinė. 1291 m. Akra buvo užimta Egipto armijos ir greitai atiteko musulmonams. 1304 m. Sanudo Palerme tarnavo kardinolui Riccardo Petroni iš Sienos, kuris buvo aktyvus naujo kryžiaus žygio rėmėjas20. Žinoma, kad šis kardinolas aplink save buvo subūręs grupelę dvasininkų ir pasauliečių, kurie taip pat prijautė Kryžiaus žygio idėjai. Gali būti, kad Sanudo taip pat buvo jų paveiktas21. Po 1323 m. jis iki mirties (1343) gyveno Venecijoje ir rašė laiškus, kuriais toliau bandė burti žmones atsiimti Šventąją Žemę. Mums itin svarbi Liber Secretorum Fidelium kronika, kurioje ir yra minėtieji žemėlapiai, kvietusi naujam kryžiaus žygiui į Artimuosius Rytus. Joje Sanudo aprašo, kaip turinti būti atgauta Šventoji Žemė, pateikia jos istoriją bei geografines detales, Kryžiaus žygių kovų istoriją, apibūdina islamo tikėjimą. Ši kronika buvo praktinių ir moralinių patarimų būsimiesiems kryžiuočiams šaltinis. Pavyzdžiui, joje aprašyta, kaip atlikti apgultį ir pasirinkti tinkamą kovos lauką bei kaip yra svarbu išsirinkti karalių, kuris ves ir vykdys kovą su Šventosios Žemės užgrobėjais. Ši kronika gausiai pateikia žinių apie istoriją, geografiją, etnografiją, karybą ir prekybą. Kaip minėta, ji buvo papildyta žemėlapiais – rytinio Viduržemio jūros regiono, Šventosios Žemės, pasaulio žemėlapiais bei Akros ir Jeruzalės planais. Tiesa, žemėlapių skaičius išlikusiuose kronikos egzemplioriuose skiriasi, o kai kurie rankraščiai visai jų neturi. Deja, mes nežinome kaip tiksliai šie žemėlapiai pateko į kroniką, kokie buvo Sanudo ir Vesconte santykiai. Tačiau dabar jau tikrai aišku, kad Pietro Vesconte yra šių žemėlapių autorius. Daugelyje kartografijos veikalų Vesconte vadinamas pirmuoju profesionaliu kartografu, datuojančiu ir pasirašančiu savo darbus bei laikomu portulanų pionieriumi22. Sanudo kronikų Vesconte‘s žemėlapiai yra pereinamojo tipo – jie turi ir portulanų, ir mappa mundi bruožų.

Kadangi žinome, jog žemėlapių autorius yra Vesconte, būtų natūralu manyti, kad jį ir galime laikyti pirmuoju užrašiusiu lietuvių vardą. Vis dėlto atidžiau panagrinėję Sanudo kronikas patiriame, kad jos yra skiriamos į tris redakcijas, t. y. kai kurios iš dabar išlikusių kronikų buvusios vėliau paredaguotos, ir lietuvių vardas atsiranda tik antroje redakcijoje. Tiek pirmoje redakcijoje, tiek ir ankstesniuose paties Vesconte portulanų atlasuose lietuviai nėra paminėti. Veikiausiai jau Sanudo (arba jo aplinkos žmogus) perpaišė Vesconte žemėlapius pats į savo kroniką, o vėliau redaguodamas ėmėsi papildymų. Verta paminėti, kad vieną savo kronikų 1321 m. Sanudo nusiuntė popiežiui Jonui XXII į Avinjoną. O juk tai buvo veikalas, skirtas Kryžiaus žygiams, kurie buvo ne tik Artimųjų Rytų, bet ir Pabaltijo aktualija. Tuo pat metu krikščioniškosios Lenkijos valdovas Lokietka ne tik tęsė ginčus su kryžiuočiais dėl Pamario susigrąžinimo, bet ir įsipareigojo ginti krikščioniškąjį pasaulį nuo schizmatikų rusų ir pagonių lietuvių, kas paskatino 1317 m. Joną XXII parašyti laiškus Rusios ir Lietuvos kunigaikščiams ir pasiūlyti atsiversti į katalikybę. Schizmatikų ir pagonių grėsmė tapo akstinu 1319 m. popiežiui metams suteikti indulgenciją Lokietkai už jo kovą. O dar prisiminkime 1323–1324 m. Gedimino laiškus Jonui XXII, mėginant pralaužti Lietuvos politinę blokadą. Taigi letoini pagani, kartu ir ruteni scismatici atsiradimas kartografiniame šaltinyje (būtent antroje Sanudo kronikos redakcijoje) neatrodo atsitiktinis. Kai Sanudo 1321 m. pateikė popiežiui savo opusą apie naujo Kryžiaus žygio rengimo būtinybę, šis tuoj pat jį perdavė nagrinėti komisijai, kurioje tuo metu dirbo ir pranciškonų vienuolis, iš Venecijos kilęs Paolino Veneto (dar vadinamas Paulus Venetus ar Paulinus Minorita). Tuo metu jis jau dirbo prie savo veikalo Chronologia Magna. O būtent šioje kronikoje, kuri buvo užbaigta 1328–1329 m., yra randamas dar vienas žemėlapis, labai panašus į veskontiškuosius Sanudo kronikose. Apie Veneto nėra žinoma daug, 1319–1324 m. jis gyveno popiežiaus rūmuose Avinjone, kur galbūt ir susitiko Sanudo. 1324 m. Jonas XXII paskiria jį Pocuolio (it. Pozzuoli) vyskupu. Kartografijos istorikės Evelyn Edson teigimu, po 1321 m. Paolino ir Sanudo tapę artimais draugais, darę įtaką vienas kito veikalams ir susirašinėję iki gyvenimo pabaigos23. Todėl suprantama, kad Paolino perpaišė kalbamą žemėlapį ir į savo kroniką. Tačiau mums svarbiausias faktas, kad šiame žemėlapyje, kuris yra 1328–1329 m. datuojamame rankraštyje, jau atsiranda Lietuva keistuoju lintefunia pavadinimu. Ir tai yra pirmasis žemėlapis, kuriame ji pažymėta kaip valstybė ar teritorija.

nuo keistosios lintefunia iki taisyklingosios lituania

Tyrinėdami kartografijos istoriją susiduriame su begale toponimų variantų, kurie atsiranda dėl įvairių priežasčių – autorių skirtingų tautybių, nepakankamos informacijos apie tam tikrą vietovę arba tiesiog klaidų perrašinėjant. Dėl Vakarų Europos kartografų nepakankamų žinių apie Lietuvą greičiausiai yra buvę įvairių nesusipratimų, atsirado keistų toponimo formų, kurias galima laikyti iškraipymais. Prieš pažvelgiant į kelis jų pabrėžtina, kad Lietuvos kelias į žemėlapius nebuvo lengvas. Ir po pirmųjų Lietuvos vardo įrašų daugelis mappa mundi ir portulanų Lietuvos nepastebėdavo. Tai nesunku paaiškinti tuo, kad ir mappa mundi, ir portulanų tradicija pasižymėjo perrašinėjimu, taigi galbūt informacija tiesiog nebuvo atnaujinama. Taip pat portulanuose dažniausiai žinios tesiekdavo Vokietiją, Daniją. Prekybos keliams pažymėti svarbiausias buvo Viduržemio jūros regionas, o Šiaurė, kur ka­raliavo Hanza, Pietų Europos pirkliams ir jūreiviams nebuvo itin aktuali. Tie žemėlapiai, kurie vis dėlto paminėdavo Lietuvą, pateikia iš tiesų įdomių jos vardo variantų.

Pirmieji portulanai, kuriuose paminėta Lietuva, yra jau minėto Angelino Dalorto (kitaip Angelino Dulcerto). 1330 m. žemėlapyje, pasirašytame Dalorto, randame įrašą litefania est paganorum, 1339 m. portulane, pasirašytame Dulcerto, fiksuojama litefanja, šalia Iste anbe sunt paganorum. Litefanja nėra keisčiausias Lietuvos vardo variantas, – 1351 m. sudarytame Medici atlase aptinkame paganorum leontiffania. Veikiausiai galime tai laikyti puikiu pavyzdžiu, kokių pasekmių atnešdavo žemėlapių perrašinėtojų nesugebėjimas įskaityti jiems mažiau žinomų toponimų variantų. Šiame atlase, kaip ir žymiajame Katalonijos atlase, užfiksuojamas Lietuvos pagoniškumas. Pastarajame atlase, kuris buvo sudarytas kartografo iš Maljorkos Abrahamo Cresqueso 1370–1375 m., randame užrašą litefanje paganis.

Kartais Lietuvos vardas aptinkamas iš pažiūros gana keistuose žemėlapiuose. Pavyzdžiui, vadinamasis Bordžijų (Borgia) žemėlapis, datuojamas maždaug 1410–1458 m. (veikiausiai Vokietijoje), buvo sukurtas tiesiog kaip sienos dekoracija. Čia akivaizdžiai nebuvo siekiama tikslumo ar naujos informacijos įvedimo, vis dėlto randame įrašą apie lietuvius – litefani, taip pat ir porą įrašų apie pagonis: „Čia yra ribos pagonių ir krikščionių, kurie visuomet kovoja vieni su kitais Prūsijoje“ ir „Čia pagonys garbina ugnį“.

Pagoniškasis aspektas atsispindi ir daugelyje kitų žemėlapių. 1413 m. portulane, sudarytame kartografo iš Maljorkos Mecia de Viladesteso, yra pažymėti du gretimi, tačiau atskiri miestai/gyvenvietės – prie vieno įrašas lintefane, prie kito pagana.

Ne visi žemėlapiai pabrėždavo mūsų kaip pagonių statusą. Štai 1436 m. Andrea Bianco portulane tėra įrašas Linfania, o 1448–1459 m. Fra Mauro sudarytame mappa mundi randame pagaliau teisingą Lietuvos vardo variantą – Lituana. Tai neatrodo keista, kai iš arčiau pažvelgiame į Fra Mauro žemėlapį, kuriam netgi nebetinka viduramžiško mappa mundi pavadinimas. Žemėlapis pilnas naujos informacijos, žemynų kontūrai yra stulbinamai tikslūs, o pakrančių linijos paimtos iš portulaniškosios tradicijos žemėlapių. Atrodo, kad Fra Mauras iš tiesų pasistengė apdorodamas surinktą informaciją, jo paties žodžiais tariant: „Aš dėjau visas pastangas patikrinti, ar raštuose skelbiama tiesa, daugelį metų atsidėjęs tyrimams ir klausydamasis pasakojimų pasitikėjimo vertų žmonių, kurie savo akimis matė tai, kas čia tiksliai parodyta“24.

Kitas neįprastas žemėlapis, kuriame esti įrašas apie Lietuvą, randamas Rudimentum Novitiorum kronikoje, išleistoje 1475 m. Liubeke. Tai itin paprastas, schematiškas žemėlapis, kuriame vietovardžiai sužymėti ant atskirų „kalvelių“. Iš maždaug 100 toponimų vienas yra littauia. Po kelerių metų ši kronika buvo perleista prancūziškai, čia taip pat išliko littauia pavadinimas, tačiau dar po kelerių metų prancūziškame leidime jau randame Lusitanie, o XVI a. versijoje – Lusita. Neatsekę šio žodžio genezės ankstesniuose leidimuose, kažin ar susietume šį toponimą su Lietuva.

Taigi net ir po Lietuvos krikšto Vakarų europiečiai retai matė mus kaip krikščioniškosios Europos dalį. Lietuva dar ilgai žymėta kaip pagoniškas kraštas, ir tai tęsėsi net XVI a. Tiesą sakant, XV–XVI a. pirmos pusės žemėlapyje Lietuvos vardo galime ir visiškai nerasti, o tik įrašą apie pagonis (antai Kristupo Kolumbo portulane įrašas paganorem, Petrus Roselli žymi cast. pagana; cast. pagania, Conte Freducci – castel pagani). Iki XVI a. vidurio bene vienintelis konkretus ir teisingas Lietuvos įvardijimas – Lituania – priklauso Pierre Descellier 1546 m. žemėlapiui.

ptolEmėjo „atgimimas“: pakeliui į pirmą LDK kartografinį vaizdą

Šiandien yra išlikę 53 graikiški Ptolemėjaus Geografijos rankraščiai, visi jie – surašyti ne anksčiau kaip po XIII a. antros pusės, taigi esama daugiau kaip 1000 metų pertrūkio tarp menamo originalaus Ptolemėjo darbo ir tų kopijų, kurias turime dabar. Beveik visi išlikę rankraščiai su žemėlapiais turi jų 27 – 10 Europos, 4 Afrikos, 12 Azijos ir 1 pasaulio žemėlapis. Kaip jau minėjome, Ptolemėjus pirmasis pažymėjo kai kurias baltų gentis – galindus, sūduvius. Jos visuomet fiksuojamos europinės Sarmatijos žemėlapyje. Vis dėlto Ptolemėjaus veikalas faktiškai neturėjo įtakos Viduramžiais iki pat išvertimo į lotynų kalbą, ptolemėjiškoji žemėlapių tradicija buvo išsaugota tik Bizantijos ir arabų kultūrose.

Pirmą kartą Geografija į lotynų kalbą išversta 1406 m. florentiečio Giacomo d‘Angelo da Scarperia. Manoma, kad versdamas Geografiją jis rėmėsi iki mūsų dienų neišlikusiu graikišku rankraščiu. Vertimas plito rankraštinėmis kopijomis, kai kurie rankraščiai taip pat buvo taisomi, koreguojami25. Gana greitai, maždaug apie 1425 m. į šį vertimą jau buvo pradėta dėti naujus Europos regioninius žemėlapius, vadinamuosius tabula nova arba tabula moderna. Klaudijus Klavas 1425 m. prie Geografijos pridėjo Šiaurės Europos arba Skandinavijos žemėlapį. Tai mums itin svarbu, kadangi iki šios datos viskas, ką turėjome iš Lietuvos teritorijos, buvo europinės Sarmatijos žemėlapyje. Klavo Skandinavijos žemėlapyje galima matyti ir baltų žemes, o tai suteikė galimybę atsirasti ir išplisti naujiems toponimams.

Pirmą kartą Geografija išspausdinta 1477 m. Bolonijoje, leidime skelbiamas originalus 27 žemėlapių rinkinys. Buvo išleista 500 egzempliorių, kas anais laikais buvo išties nemažai, ką ir minėti kitus leidimus Vokietijoje ir Italijoje. Mūsų minėtas Skandinavijos žemėlapis yra randamas daugelyje išlikusių rankraščių ir spaudinių, vienas rankraštis saugomas ir Varšuvoje26. Šio rankraščio Skandinavijos žemėlapis išsiskiria papildomai įrašais – jame pažymėta Livonija, Ryga, Prūsija. Dėl pastarosios pažymėjimo tampa įmanoma žemėlapyje identifikuoti Nemuną, dėl ko anksčiau būta daug ginčų. Remiantis šiuo žemėlapiu galime daryti išvadą, kad ptolemėjiškoje tradicijoje jis buvo žymimas Chersimion. Be kita ko, žemėlapyje pažymėta ir Torūnė bei Gdanskas (Thuron, Dans[…]). Varšuvos rankraštis yra tobulas pavyzdys, kaip nova tabula, t. y. Skandinavijos žemėlapis, padėjo vystytis ir Lietuvos kartografiniam vaizdui. Šiuo atveju originalūs europinės Sarmatijos žemėlapiai beveik neįnešė naujovių, jie buvo tiesiog kopijuojami, dažniausiai nekreipiant dėmesio į naują informaciją. Kartais tokiame žemėlapyje netgi nebelikdavo galindų ir sūduvių genčių.

Tačiau dar didesni pokyčiai Ptolemėjaus tradicijoje atsiranda XV a. viduryje, kai pradedami kurti nauji Vokietijos ir europinės Sarmatijos žemėlapiai. O tai, žinoma, yra susiję vokiečių teologo, mąstytojo ir filosofo Mikalojaus Kuziečio (1401–1464) vardu27. Būtent jis sudarė savo žymujį Vokietijos ir Sarmatijos žemėlapį, kuris tapo pagrindu faktiškai visai būsimo šimtmečio šios Europos dalies kartografijai. Tarp kur kas plačiau žinomų jo filosofinių idėjų (pavyzdžiui, apie žmogaus pažinimo galias, jo santykį su netvariu pasauliu) ir jo kartografinės veiklos nesunku aptikti tiesioginių sąryšių. Antai žemėlapių sudarinėjimas, jo manymu, buvo metaforiškas įrodymas žmogaus viešpatavimo pasaulyje per jo meninius bei išradingus gebėjimus. Kuziečio teigimu, žmogus esąs kosmografas, žemėlapių sudarinėtojas, visatos matuotojas28. Yra priimta manyti, kad savo žymųjį žemėlapį Kuzietis sudarė apie 1450–1454 m., kiti teigia žemėlapį galėjus pasirodyti dar 1439 m.29 Ilgai buvo manoma, kad šis žemėlapis pradingo, tačiau XIX a. pabaigoje buvo rasta tiksli jo kopija30. Kuziečio žemėlapis buvo revoliucinis persilaužimas Vidurio Europos kartog­rafijoje. Tai pirmasis toks detalus šios Europos dalies žemėlapis, taip pat pirmasis, kuriame pažymėta LDK. Faktiškai visi žinomiausi XVI a. ir vėlesni šios teritorijos žemėlapiai buvo paremti būtent Kuziečio darbu ir jo perdirbiniais, tarp jų ir tokių kartografų kaip Mikalojaus Germano, Henriko Martelo, Giovanni Andrea Vavassore, Francesco Roselli, Hieronymo Mьnzerio.

XVI a. pradžios naujovės siejamos su lenko Bernardo Vapovskio vardu. Jis ne tik pats sudarinėjo žemėlapius, tačiau ir tiesiogiai teikė informaciją Vakarų Europos kartografams apie Lenkijos ir LDK žemes. Jo žemėlapiai XVI a. padarė milžinišką įtaką kartografijai. XVI a. pradžioje būdamas Italijoje, Vapovskis kooperavo su italų kartografu Marco Beneventano, pastarajam sudarinėjant Vidurio Europos žemėlapį, kuris iš esmės rėmėsi ir Kuziečio darbu. Šis žemėlapis laikomas pirmuoju, kuriame žemėlapio pavadinime pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas (Tabula moderna Poloniae, Ungariae, Boemiae, Germaniae, Russiae, Lithuaniae). Vapovskio darbai, kaip ir Kuziečio, padarė įtaką daugybei žymių XVI a. kartografų – Olafui Magnusui, Sebastianui Mьnsteriui, Gerardui Merkatorijui, Kasparui Vopelijui. Taigi pirmiausia Mikalojaus Kuziečio ir Bernardo Vapovskio dėka Lietuva pagaliau įžengė į regioninius Europos žemėlapius.

Žinant, kad XIV–XV a. mūsų valstybė visos Europos mastu buvo itin didelė, sunku yra suprasti, kodėl jos kelias į žemėlapius buvo toks ilgas ir sudėtingas. Tačiau geriau susipažinus su Viduramžių epochos pasaulėžiūra, ypač atsižvelgiant į menką gamtos tyrinėjimų socialinį prestižą ir turint galvoje bažnytinės valdžios nuostatas heliocentrizmo klausimais, tai nesunku paaiškinti. Kartografijos proveržį regime tuomet, kai Viduramžiais įsigalėjęs stabilitas loci įžadas pamažu ėmė prarasti savo reikšmę. Svetimi kraštai, kurie anksčiau dažniausiai suvokti kaip barbarų ir nuožmių pagonių buveinės, bei kelionės į juos, tapo aktualios ir religine, ir karine, ir ekonomine prasmėmis: tie patys Kryžiaus žygiai, jūreivių ir pirklių kelionės į Rytų šalis, Marko Polo klajonės Šilko keliu. Pasaulis pamažu darėsi platesnis, tačiau kartu ir paprastesnis, artimesnis, suprantamesnis. Didžiųjų geografinių atradimų epocha, Mikalojaus Koperniko revoliucija ir heliocentrinės Visatos sistemos įsigalėjimas tiesiogiai ir esmingai paveikė kartografiją. Erdvė tapo suvokiama ne tik kaip vaizduote aprėptina dieviškoji pasaulio struktūra, tačiau ir kaip tiksliais skaičiavimais pagrįsta materiali teritorija, kurią būtina pažinti.

Lietuva, kaip ir nemažai kitų kraštų, ilgai slėpėsi barbarų ir pagonių pakraščių šešėlyje. Europos Viduramžių individui šie kraštai tiesiog nebuvo aktualūs, jie priklausė tarytum kitam, ne šventam matmeniui. Lietuvai teko palaukti bendro kartografijos suklestėjimo, kad įsitvirtintų žemėlapiuose, nors irgi ne kaip kokia „atrastoji žemė“, o tiesiog bendra pasaulio pažinimo plėtros tvarka.

1 Europos mentaliteto istorija: Pagrindinių temų apybraižos, sudarytojas Peter Dinzelbacher, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius ir kt., Vilnius: Aidai, 1998, p. 530–532.

2 J. B. Harley, David Woodward, The History of Cartography, t. 1: Cartography in Prehistoric, Ancient, and Medieval Europe and the Mediterranean, Chicago & London: The University of Chicago Press, 1987, p. 135–163.

3 Evelyn Edson, Mapping Time and Space: How Medieval Mapmakers Viewed their World, London: British Library, 1999, p. 10.

4 Viduramžių žodynas: Sąvokos, reiškiniai, dalykai, sudarytojas Peter Dinzelbacher, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, Giedrė Sodeikienė, Nerijus Šepetys, Alfonsas Tekorius, Vilnius: Aidai, 2004, p. 602.

5 Ibid., p. 284.

6 „Annales Quedlinburgenses = Kvedlinburgo analai“, in: 1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija = A. d. 1009: missio s. Brunonis Querfordensis, sudarė, šaltiniotyrinius paaiškinimus ir bibliografiją parengė Inga Leonavičiūtė, Vilnius: Aidai, 2006, p. 70–73; Edvardas Gudavičius, „Šv. Brunono misija“, in: Darbai ir dienos, 1996, Nr. 3 (12), p. 115–128.

7 Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, Vilnius: Mokslo ir encik­lopedijų leidybos institutas, 1996, p. 170–192.

8 James Evans, The History and Practice of Ancient Astronomy, New York: Oxford University Press, 1998, p. 102; Jeremy Harwood, Pasaulis žemėlapiuose: 100 žemėlapių pakeitusių pasaulį, iš anglų kalbos vertė Konstancija Repšytė, Vilnius: Mūsų knyga, 2008, p. 22.

9 Aloyzas Samas, Žemėlapiai ir jų kūrėjai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, p. 77, 93–94; Lietuva žemėlapiuose, Paroda, 1999 09 26 – 1999 12 11: Katalogas, parengė Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 1999, p. 19; Alfredas Bumblauskas, Senosios Lietuvos istorija, 1009–1795, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2005, p. 28.

10 Cambridge, Corpus Christi College Library, MS 26, fol. vii V.

11 Saint-Sever Beatus, in: Paris, Bibliothиque nationale, Lat. 8878.

12 Rylands Beatus, in: Manchester, John Rylands Library, Lat. MS 8, fol. 43v–44r.

13 Žr. Isidori Hispalensis episcopi Etymologiarum sive Originvm libri XX, recognovit breviqve adnotatione critica instruxit W. M. Lindsay, Oxonii, 1911, lib. XIV, IV, 3: „quae a Maeotidis paludibus incipiens inter Danubium et Oceanum septentrionalem usque ad Germaniam porrigitur; quae terra generaliter propter barbaras gentes, quibus inhabitatur, Barbarica dicitur. Huius pars prima Alania est, quae ad Maeotidis paludes pertingit; post hanc Dacia, ubi et Gothia; deinde Germania, ubi plurimam partem Suevi incoluerunt“.

14 Detalią lentelę pateikia: Scott D. Westrem, „Making a Mappamundi: The Hereford Map“, in: Terrae Incognitae, 2002, Nr. 34, p. 19–33, in: http://www.sochistdisc.org/2002_articles/westrem.htm, (2013-05-14); taip pat žr. Jeremy Harwood, op. cit., p. 40–41.

15 Konrad Miller, Monialium Ebstorfensium mappa mundi: quae a Belmoto quodam videtur picta a. d. 1284, Hannoverae nunc adversatur; mit Kurze Erklдrung der Weltkarte des Frauenklosters Ebstorf vom Jahre 1284, Kцln, 1896.

16 Jeremy Harwood, op. cit., p. 40.

17 Pirmas leidimas: Stanisław Alexandrowicz, Rozwуj kartografii Wielkiego Księstwa Litewskiego od XV do polowy XVIII wieku, Poznań: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewi­cza w Poznaniu, 1971; antras leidimas – 1989 m.; trečias, pataisytas ir papildytas leidimas: Stanisław Alexandrowicz, Kartografia Wielkiego Ksiest­wa Litewskiego od XV do połowy XVIII wieku, Warszawa: Oficyna Wydawnicza Aspra, 2012.

18 Alfredas Bumblauskas, op. cit., p. 74.

19 Marino Sanudo Torsello, The Book of the Secrets of the Faithful of the Cross (Liber Secretorum Fidelium Crucis), translated Peter Lock, Farnham: Ashgate Publishing, 2011, p. 1–3.

20 Eastward Bound: Travel and Travellers, 1050–1550, edited by Rosamund Allen, Manchester: Manchester University Press, 2004, p. 132; Evelyn Edson, The World Map, 1300–1492: The Persistence of Tradition and Transformatio, Baltimore: JHU Press, 2007, p. 73–74.

21 Marino Sanudo Torsello, op. cit., p. 10.

22 J. B. Harley, David Woodward, op. cit., p. 314.

23 Evelyn Edson, op. cit., p. 70.

24 Jeremy Harwood, op. cit., p. 56–57.

25 Christian Jacob, The Sovereign Map: Theoretical Approaches in Cartography Throughout History, Chicago: University of Chicago Press, 2006, p. 61.

26 Warszawa, Biblioteka Narodowa, Rps BOZ 2, t. 2.

27 Mikalojaus Kuziečio gyvenimo ir karjeros istorija: Pauline Moffit Watts, Nicolaus Cusanus: A Fifteenth-century Vision of Man, Leiden: Brill, 1982, p. 1–32.

28 Ibid., p. 212–215.

29 Leo Bagrow, History of Cartography, revised and enlarged by R. A. Skelton, Chicago: Transaction Publishers, 1985, p. 147.

30 Lietuva žemėlapiuose, p. 6–7.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau