ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Šokis
AUTORIUS: Raminta Bumbulytė
DATA: 2013-03
Man sekėsi netgi kai tapau šokėju…
Raminta Bumbulytė
Pokalbis su šokėju Virginijumi Puodžiūnu
Plačiai žinomos vokiečių šokio trupės Sasha Waltz & Guests narys Virginijus PUODŽIŪNAS gimė 1973 metais Kaune. Šokio karjerą pradėjo studijomis moderniojo šokio teatre „Aura“, vėliau mokėsi Erico Hawkinso šokio trupėje, Tish menų mokykloje (New York University Tish School of Arts), Benningtono koledže bei Londono šiuolaikinio šokio mokykloje (London Contemporary Dance School). Sasha Waltz & Guests trupėje Virginijus, arba tiesiog Virgis, šoka nuo 1999-ųjų, kuria vaidmenis spektakliuose „Kūnas“ („Körper“, 2000), „S“ (2000), „Potvynio banga“ („Gezeiten“, 2005), „Didonė ir Enėjas“ („Dido & Aeneas“, 2005), „Medėja“ („Medea“, 2007), „Continu“ (2009) ir dalyvauja kituose projektuose. Praėjusių metų rudenį trupė viešėjo Londono Sadler’s Wells teatre. Virginijus maloniai sutiko atsakyti į menotyrininkės Ramintos BUMBULYTĖS klausimus.
I was Lucky even When I Became a Dancer
Virginijus PUODŽIŪNAS (b. 1973), a member of the well-known German dance troupe Sasha Waltz & Guests, started his dancing career studying at the Aura contemporary dance theatre, and later studied with the Eric Hawkins dance troupe, the New York University Tish School of Arts, Bennington College and at the London Contemporary Dance School. Since joining the Sasha Waltz & Guests troupe in 1999, Virginijus (or just plain Virgis) has created roles in the performances Körper (2000), S (2000), Gezeiten (2005), Dido & Aeneas (2005), Medea (2007) and Continu (2009), and has participated in other projects. In autumn last year, the troupe performed at London’s Sadler’s Wells Theatre. Virgis kindly agreed to answer a few questions from the art critic Raminta BUMBULYTĖ.
Vartus į vakarų pasaulį atvėręs šokis
Paklaustas apie šokio karjeros pradžią, Virginijus prisiminė ankstyvos jaunystės laikus. Nors gyveno ir mokėsi Kaune, tačiau vasaras leisdavo Dzūkijos miškuose, kurie jį iki šiol ypatingai žavi: „Dzūkijos miškai man yra Lietuva, mano pirmas žingsnis buvo žengtas Dzūkijos miškuose“. Kaip tik ten vienais metais jis sutiko vasarojančius „Auros“ šokėjus. Trupėje netrūko gražių merginų, o ir patys „Auros“ žmonės žavėjo Virgį iki tol nepažintomis savybėmis. Smagiai praleista vasara įtikino jaunuolį prisijungti prie itin moteriško kolektyvo, nepaisant sutrikusių ar klausiančių aplinkinių veidų. Pradėjęs šokti Virgis metė universitetą ir profesionalaus sportininko karjerą Tarybų Lietuvos jaunučių komandoje, tuo dar labiau suglumindamas savo artimuosius ir draugus. „Tuo metu manęs niekas nesuprato; nesuprato mano sprendimų arba suprato juos kaip didžiausią kvailystę“, – pasakojo tarptautinio pripažinimo sulaukęs šokėjas.
Gyvenimas „Auroje“ atvėrė naujus horizontus. Tuo metu su trupe dirbanti amerikietė choreografė „tikrino“ Virginijaus pasiryžimą siūlydama mokytis Amerikoje. Ji net stipendiją parūpino, tačiau pinigų kelionės bilietui nebuvo. Nepaisant oficialaus kvietimo studijuoti ir žadėtos paramos, idėja pakibo ore.
Niujorko patirtis
Tais pačiais metais „Aura“ dalyvavo Europos jaunimo šokių festivalyje, į kurį suvažiuodavo neprofesionalios grupės arba mokyklos iš visos Europos. Grupės parodydavo savo individualias programas, o po to visi drauge kurdavo vieną spektaklį. Pasklido kalbos apie Virgio galimybę išvažiuoti į Ameriką, ir galiausiai bendromis pastangomis šokėjai bei choreografas Roystonas Maldoomas „sumetė“ pinigų bilietui į Niujorką. Virginijus išvažiavo vienam mėnesiui į dirbtuves (workshop), tačiau stipendijoms keičiant vienai kitą, pasiliko metams. Tais laikais gauti finansinę paramą nebuvo sunku, tačiau ji nebūdavo didelė: „Kokia ten stipendija, – sako Virginijus, – tik tiek, kad nereikia mokėti už pamokas, o pinigų valgiui nebuvo, bet nieko tokio“. Niujorke pamokos trukdavo nuo aštuonių ryto iki dešimtos vakaro, o užsidirbti pasitaikydavo nebent sekmadieniais. Už 20–30 dolerių turėjo pragyventi visą savaitę. „Teko gatvėje nakvoti, teko ir studijas valyti, ir miegoti jose, kai visi išeina…“ Per metus Virginijus numetė dvylika kilogramų, o nuolatinis jaudinimasis dėl seniai pasibaigusios vizos visiškai išsekino. Nors įvairios trupės siūlė likti ir šokti kartu, tačiau niekas neapsiėmė užtikrinti darbo sutartį ar parūpinti vizą.
Vis dėlto Amerikos patirtį Virgis prisimena šviesiai: sutikti žmonės, prasiplėtęs akiratis, informacijos apie modernųjį šokį gausa įtvirtino pasiryžimą tęsti, kas pradėta.
Grįžęs į „Aurą“, Virgis vėl dalyvavo kasmetiniame Europos jaunimo šokių festivalyje ir po jo buvo pakviestas dalyvauti peržiūroje. Sutiko nedvejodamas, nes po metų Niujorke, po didmiesčio ritmo, Kaunas atrodė pernelyg rami kasdienybė. „Man sekėsi netgi kai tapau šokėju. Šokis nebuvo mano pasirinkimas: iš pradžių gražios merginos, po to kažkoks „kablys“, po to kvietimai… Nors… Svajonę turėjau. Kai buvom uždaryti Tarybų Sąjungoje, svajojau sužinoti, kas ten, už tos sienos.“
Pirmoji baleto pamoka
Virgio prisiminimų archyve gausu juokingų „prasimušimo“ istorijų. Antrajame Europos jaunimo šokių festivalyje Roystonas Maldoomas iš šimto dvidešimt žmonių atsirinko tris lietuvius savo kuriamam spektakliui, kuris buvo skirtas į pensiją išeinančiam kultūros ministrui, festivalio rėmėjui. Pastatymas taip sužavėjo ministrą, kad jis pažadėjo išpildyti bet kurį šokėjų norą. Kolegos šokėjai užsiprašė studijų Londone, o Virgis nusprendė priimti choreografo Berndo Schindowskio pasiūlymą šokti pas jį, jei prieš tai praeis atranką. Toji atranka buvo gana kurioziška. Salėje Virgį pasitiko baleto studentas, choreografas, trys jo asistentai, pianistas ir mokytoja. Pastaroji ėmė rodyti atrankos pratimus, kurie neapsiribojo kojų pakilnojimu, o truko bene penkias minutes. Gyvenime baleto nešokęs Virgis nesutriko ir atsistojęs už studento nugaros ėmė viską kopijuoti. „Ateina momentas apsisukti, ir ką – aš apeinu tą studentą, kad iš kitos pusės matyčiau, ką pakartoti.“ Po peržiūros choreografas stebėjosi, kad Virgio klasikinio šokio žinios labai menkos, ir nesuprato, kaip galima puikiai šokti moderną nemokant baleto. Tačiau tai nesutrukdė pasirašyti pirmojo kontrakto. Tiesa, sutartis įtraukė sąlygą, kad Virgis dvejus metus šoks modernų
Berndo Schindowskio repertuarą kartu lankydamas klasikos pamokas. Tuos dvejus metus Virgis prisimena kaip skausmingiausius savo gyvenime, mat nuo pratimų skaudėdavo visą kūną.
Po Vokietiją
Trejus metus Virgis gyveno, šoko ir kūrė Kaselyje. Paklaustas, ką ten veikė, pasakojo, kad jo gera draugė brazilė choreografė Ana Mondini turėjo galimybę gauti kadenciją teatre ir suburti savo norimą komandą. Seniai duotas pažadas pasitaikius progai dirbti kartu buvo ištesėtas. Kūrybinį bendradarbiavimą lydėjo sėkmė – per kadencijos metus teatras sugebėjo padaryti didelę įtaką miesto kultūrai. Klasikinę šokio trupę pakeitus moderniajai, po truputį keitėsi ir publika. Į kadencijos pabaigą bilietai būdavo išparduodami. Tačiau Kaselis kaip miestas Virgiui nepatiko, jis iškart žinojo tenai neliksiąs. Po intensyvių metų grįžo į Berlyną: „Man Berlynas yra geografiškai labai patogus taškas, namų ir pasaulio tarpduris. Gyvenimo kokybė čia visai kitokia“.
Sasha Waltz & Guests trupėje
Virgis pasakojo, kad Sasha Waltz & Guests trupėje yra labai daug laisvės. „Mes visi čia choreografai.“ Darbo principas remiasi improvizacija, o galutinis rezultatas yra atskirų epizodų surinkimas į vieną kompoziciją. Toks choreografijos principas šiandien gana plačiai paplitęs, nors trupės gyvavimo pradžioje buvo retas ir modernus. Šokėjas prisipažino, kad choreografinio koliažo principas suteikia daug daugiau malonumo negu vieno žmogaus sukurtų judesių atkartojimas ar interpretacija. Jo manymu, toks „judesys daro kitokį poveikį žiūrovams“. Improvizuojant išnyksta klaidų baimė, atsiranda erdvės kūrybai. Keičiant elementus spektaklis įgauna daugiau atspalvių.
Mėgstamiausio dabartinės savo trupės spektaklio Virgis neturi, nes, pasak jo, visi jie skirtingi. Tiesa, yra daugiau ar mažiau fizinių pastangų reikalaujančių pastatymų, sezono pradžioje tas pats spektaklis vargina gerokai mažiau nei sezono pabaigoje, tačiau kitų palyginimo kriterijų nėra. O štai atlikimo sudėtingumas labiausiai priklauso „nuo tavo paties būsenos“, t. y. vidinio nusiteikimo, gyvenimo situacijos, įvykių vertinimo.
Tipinė šokėjo diena
Kasdienybės rutinos Virgis nepatiria. Šiokia tokia rutina egzistuoja statant spektaklį, tada diena prasideda pusė dešimtos ar dešimtą valandą, šiek tiek laiko skiriant apšilimui, o nuo vienuoliktos iki aštuonioliktos šokama su keturiasdešimties minučių pertrauka pavalgyti. Artėjant premjerai pradedama tuo pačiu laiku, o pabaiga priklauso nuo choreografės. Paskutines dvi savaites darbo diena gali užsitęsti iki vėlumos. „Esame privati trupė, o mūsų direktorė yra nuotaikos žmogus. Jeigu jai reikia – ji mus laiko.“ Kelionėse su trupe Virgis visada stengiasi atsikelti pusryčių, nes dažnai tai būna vienintelis dienos maistas. Antrąją spektaklio Sadler’s Wells teatre dieną šokėjai pradėjo dvyliktą valandą apšilimu. Po to – vakardienos aptarimas, korekcijos, pakeitimai, „kurie mūsų direktorei niekad nesibaigia“. Spektaklis gyvuoja jau trejus metus, bet vadovė gana dažnai nusprendžia ką nors pakeisti. Virgis teigia, kad nuolatinė kaita šalina monotoniją, spektak-lis tampa „šviežesnis“, susiklosto kitokia atlikimo įtampa.
Konceptualus fizinis nuogumas
Sasha Waltz choreografijoje neretas visiško fizinio nuogumo elementas, pvz., spektakliuose „S“, „noBody” (2002), „Didonė ir Enėjas“. Paklaustas apie šokimo nuogam specifiką, Virgis vardijo kelis įtaką darančius veiksnius. Viena vertus, skiriasi individualus savo nuogumo suvokimas: „Vieni to nesureikšmina, o kitiems nėra lengva“. Be to, scena savaime yra savotiška apsauga: nors šokėjas nukreipia savo energiją į publiką, realūs žiūrovų veidai nebūtinai yra identifikuojami. Trečia, svarbus yra ypatingas trupės tarpusavio santykis. Aštuonis mėnesius kurdami „S“ „mes labai gerai sutarėme, susidraugavome, vienas kitą pažinome geriau negu mūsų šeimynos. Nesijaučiau vienas, ir tai suteikė pasitikėjimo“. Galiausiai reikšmingą vaidmenį vaidina darbo idėja. Kaip teigia Virgis, „pati idėja yra ramstis, leidžiantis jaustis laisvam savo terpėje“. Kūno nuogumas šokio spektaklyje nėra grupinis ekshibicionizmo performansas – tai konceptuali kalba apie fizinę materiją, emocionalumą, sielą. O seksualinio pobūdžio interpretacijos yra pačių žiūrovų reikalas. Virgis tikino, kad „S“ atlikimas nebuvo lengvas, bet tapo reikšmingu žingsniu sulaužant asmeninius tabu ir praplečiant pasaulio suvokimą.
Apie kritiką
Kritikos straipsnius šokėjas skaito retai. Priežastis labai paprasta: „Šiandien kritika yra labiau spektaklio aprašymas negu spektaklio interpretacija. Retai kada randu interpretaciją: kaip kas nors interpretavo spektaklį, ką suprato, ką pamatė. Dažniausiai tik pats įvykis aprašomas. Čia man ne kritika“. O draugų ir pažįstamų nuomonė priklauso nuo asmeninio tarpusavio santykio: „Žmonių, kuriais pasitikiu, nuomonė yra įdomiausia“.
Laisvalaikis
Pasiteiravus apie pomėgius, Virgis minėjo kuriamus filmus, sportą ir tėvystę.
Su vizualiaisiais menais Virgis susidūrė ir anksčiau: kurdavo instaliacijas spektakliams, trumpus videofilmus bei klipus, kuriuos rodydavo galerijose. Jis teigia visuomet norėjęs filmuoti šokį, todėl nuo 1996 metų yra sukaupęs daugybę juostų, kurių didžiuma net neperžiūrėta. „Yra tokių darbų, kuriuos atrandi netyčia paliesdamas kokią seną juostą. Jiems nieko nereikia, jokio redagavimo. Tai ypatingi epizodai.“ Vienas toks epizodas atsitiktinai buvo nufilmuotas Buenos Airėse pusvalandis prieš spektaklį rūkant paskutinę cigaretę gatvėje, kai draugas bandė paskambinti namo iš gatvės telefono. Vos minutės trukmės video Virgiui yra ypatingai artimas, aprėpiantis visą spektakliams būdingą magiją. Dzūkijos miškuose užaugusiam šokėjui patinka stebėti aplinką, fiksuoti momentus – „tai, kaip mes tą pasaulį matome ir kas mums yra šiam pasaulyje svarbu, artima ar emociškai sava. Vienam patinka, kitam nepatinka, vienam sava, kitam – ne, ir kiekvienas yra teisus“.
Kaip buvęs krepšininkas, Virgis pasiilgsta palakstyti su kamuoliu, tačiau tarp kolegų norinčiųjų neatsiranda. Naujausioji jo aistra yra kaitavimas (kite surfing) – kai tave tempia su aitvaru. Prieš pusantrų metų gimęs sūnus privertė pamiršti pomėgius. „Palauksiu, kol paaugs, tada tempsiu kartu. Dabar neturiu kada. Kai visi užmiega, mąstau: atsigriebsiu truputėlį, dabar yra valandėlė mano laiko, ir pats užsnūstu.“
