Menas – prekė ar prasmė?

Menas – prekė ar prasmė?
Nuotraukos autorius: Jonas Staselis
  • 2022 29 lapkričio

Lietuvos meno kūrėjų asociacija, tęsdama konferencijų „Kūrėjas visuomenei, kūrėjas ekonomikai“ ciklą, 2022 metų lapkričio 28 d. sukvietė menininkus, kūrėjus bei meno mylėtojus padiskutuoti tema „Menas – prekė ar prasmė?“.

Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios konferencijos dalyvius pasveikinusios Kultūros viceministrės Daivos Urbanavičienės nuomone, šį kartą menininkai pakviesti diskutuoti tikrai įdomia, sudėtinga ir netgi provokuojančia tema. „Kuo mes labiau suprasime meno rinką, stebėsime ir palaikysime mums patinkančius kūrėjus, kuo labiau įsitrauksime į kultūrinį vyksmą, tuo mums atsakymai bus aiškesni. Bus aiškesni, kodėl mes perkame paveikslą – sienai ar sielai?“, – sakė viceministrė.

Trijų sesijų konferencijoje pranešimus skaitė žinomi Lietuvos menininkai. Pirmąją dalį pradėjo dailininkas Saulius Valius, skaitęs pranešimą tema „Menininkai – idėjų, inovacijų ir turinio kūrėjai“. Po pertraukėlės antrojoje dalyje kalbėjo kompozitorius Jonas Jurkūnas, su humoru skatinęs susirinkusiuosius pamąstyti gana rimta tema  apie kūrėjo (savi)vertę. Trečiojoje konferencijos sesijos dalyje Nacionalinės dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas įnešė lengvumo, įdomiai išdėstęs savo požiūrį pranešime „Kūrėjas tarp „masių kultūros“ ir „elito meno“.

Ištraukos iš konferencijos dalyvių pranešimų.

Menininkai – idėjų, inovacijų ir turinio kūrėjai

Dailininkas Saulius Valius: „Labai svarbu, kad šitas renginys vyksta ir kad tokia aktuali tema yra aptariama. Man kūrėjo kūrybinis procesas, kurio labiausiai siekiu aš asmeniškai ir kuris man pačiam pats brangiausias – tai tas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su jokiu pardavimu. Kai man kūrybinė idėja kyla ir aš ją auginu, brandinu visiškai negalvodamas apie tai, kad kažkokią kuriu prekę. Kitaip tariant, tai yra mano pozicija. Gyvenimas taip susiklostė, kad aš daugybę darbų darau, kurie yra orientuoti arba inicijuoti kažkokio užsakovo. Visus tuos darbus vadinu taikomuoju menu, pradedant architektūra, nes nekuri pastato šiaip sau, kuri kažkam konkrečiai. Vadinu tai taikomuoju menu. Taip, yra labai daug kūrybos tame, bet ta man asmeniškai pati brangiausia kūrybinė dalis mano gyvenimo ir mano, kaip kūrėjo, gyvenimo yra, kai aš galiu pasijusti… […] Yra kūrėjai, kurie savo kūrybinį procesą be jokio parsidavinėjimo, gerąja prasme, integruoja į kažkokius procesus visuomeninius, nežinau, galime pradėti nuo taikomojo, tikraja to žodžio prasme, meno, kaip koks nors vitražas ar keramika, kurie turi visiškai aiškią funkciją. Galime krypti į tapybą, aš kalbu labiau apie vaizduojamąjį meną. Tai tapyba taip pat gali būti su labai aiškiu tokiu kodu, kad tai yra skirta kažkokiam interjerui. Bet, mano asmeniniu požiūriu, vėlgi grįžtu į tą patį, kad man svarbiausios ir reikšmingiausios tos akimirkos, kai aš kaip kūrėjas, nežinau, kur tas kūrinys atsiras. Nėra jokio tikslaus adreso. Bet tiesiog man neleidžia gyventi ta idėja ir neleidžia nurimti.

[…] Kaip nėra vienodų žmonių, taip nėra vienodų kūrėjų ir nėra turbūt jokios formulės. Labiau gal aš tiktai kalbėčiau apie tą idealų savo matymą. Vienas menininkas Vokietijoje sukonfliktavo su galerija, su kuria turėjo didžiulį kontraktą, fantastinę karjerą prieš akis. Grįžęs po metų profesoriavimo Filipinuose, akademijoje, pradėjo kažką kito kurti ir galeristas sako jam: na, viskas čia labai gerai, bet man labai skubiai reikia, kad tu kažką padarytumei, ką darei prieš išvykdamas. Dažnai būna, kad menininkai neskaito sutarčių iki galo. Todėl jis labai nustebo. Galeristas sako: taip, taip, tu visiškai laisvas, gali daryti, ką nori, bet yra labai aiškiai parašyta, kad kai aš kažko paprašau, aš nesakau tau padaryti to, ko tu nesi daręs. Reiškia, menininkas tampa amatininku, sugebančiu replikuoti tai, ką jisai daro, nes meno rinkai to reikia. Kyla klausimas: kaip tas kūrėjas elgiasi? Tai šiuo atveju man tas įstrigęs pavyzdys. Tas menininkas nusprendė eiti labai radikaliu keliu. Jis per teismą išsipirko laisvę iš to galeristo, sumokėjo išeitines baudas visas ir pasakė: „Nuo šiol mano kūrinius, jeigu kas nors norės, galės gauti tik dovanų. Aš padarysiu viską, kad iš mano kūrinių niekas neuždirbtų pinigų. Suprantu, kad nesugriausiu meno rinkos, bet mano tokia asmeninė pozicija. Dovanosiu kūrinius su raštišku įsipareigojimu, kad jeigu tam, kuris gavo dovanų mano kūrinį, jo nebereikia, tai jis turi jį arba man grąžinti, arba taip pat perdovanoti kitam, kam tai pasirodys įdomu.“ Tai ta tokia idealistinė pozicija, kažkiek gal donkichotiška,  jinai vis vien spindi. Tai tas spektras kūrėjų, nenoriu nei vieno prieš kitą priešpastatyti, bet jis labai platus.

Dar vienas toks epizodas, kuris rodo, kad kūrėjo išradingumas, kūrybingumas ar fantazijos polėkis gali turėti neįtikėtiną arba netikėtą taikomąją prasmę. Vienas mano pažįstamas kolega menininkas vokietis gavo Vokietijoje pasiūlymą iš labai stambios kompanijos, iš Silicio slėnio, atvykti mėnesiui ir vaikščioti po įmonę kaip visiškas keistuolis, tiktai su popieriaus bloknotu rankose. Trisdešimt  dienų tik vaikščioti, žiūrėti, klausinėti, kas jam šaus į galvą. Vienintelė užduotis, ką jis turi daryti – viską užrašinėti. Ir po mėnesio tokio jo gyvenimo toje įmonėje jis buvo pakviestas prie stalo. Prieš jį sėdėjo dvidešimt rimtų ekspertų ir po vieną lapą vertė ir klausė: „O ką tu čia užrašei? O ką tai reiškia? Neįdomu.“ Sekantį puslapį, dar sekantį, dar sekantį. Iš visų jo 30 dienų jie išsirinko du ar tris puslapius, sumokėjo jam fantastinį honorarą – atrodo, už mėnesį vaikščiojimo, ir, galima būtų pasakyti, nieko neveikimo, gavo labai rimtą honorarą. Kokia nauda tai įmonei? Kad tas kūrėjas, menininkas, visiškai neišmanantis nieko apie tos įmonės tikrąją veiklą, atvėrė jiems kažkokius kelius, kurių jie patys niekada nebūtų pastebėję. Man neįvardino tos įmonės pavadinimo, bet tai buvo vienas iš tų didžiųjų IT rinkos dalyvių. Gal guglas, gal kažkas kitas. Rimtos įmonės tą daro ir tai ne šiaip sau pinigus švaisto. Jie žino, kodėl tą daro. Nes tie keisti kūrėjai padeda tuose netgi sluoksniuose, kuriuose, atrodo, ką jie čia gali mums patarti?“

Kūrėjo (savi)vertė

Kompozitorius Jonas Jurkūnas: „Kur baigiasi savivertė ir prasideda vertė? Ar savivertė pavaldi vertei, o gal atvirkščiai? Klausimai be greitų atsakymų. Ir šie klausimai tik asmenine patirtimi atrakinami ir atrakinimo greitis priklauso nuo to, kokiu tempu judi kūrybiniame kelyje, kokios būklės tas kelias ir kokios būklės tavo ratai. […] Kalbėsiu iš nuosavos perspektyvos kaip muzikos kompozitorius. Būsiu maksimaliai subjektyvus, bet ieškosiu maksimaliai objektyvių būdų šiam įvairiaspalvių vertės ir savivertės patiekalui pasverti ir pamatuoti. Subjektyvūs dalykai geriausiai iliustruojami asmeninių patirčių dėka. Kai kurias čia glaustai ir diskretiškai pateiksiu. Iš karto turiu atsiprašyti – nesu menotyrininkas, kultūros kritikas ar muzikologas, todėl mano mintys tik epizodiškai ar net atsitiktinai persidengs su fundamentaliais kultūros tyrėjo ir mąstytojo Burdijo, Baumano, Dorno ar kitų darbais. Pradžiai paanalizuokime paties žodžio „vertė“ reikšmes. Lietuvių kalbos žodynas mums tai aiškina taip: daikto savybė, kuri daro jį naudinga, naudingumas, pravartumas, gerumas ir t. t. Čia akivaizdi nuoroda į naudą, pritaikomumą, apčiuopiamą ir betarpišką pravartumą. Rūta Vainienė Ekonomikos terminų žodyne vertę apibūdina šitaip: vertės fenomenas aiškinamas remiantis subjektyviu arba objektyviu požiūriu. Subjektyviosios vertės šalininkai teigia –  čia aš cituoju, – kad vertė egzistuoja ne daikte, o vertintojo sąmonėje. Iš kitos pusės, objektyviosios erdvės šalininkai teigia, kad vertę lemia daikto savybės. Ir čia jinai pateikia pavyzdį vertės paradokso, kai ir naudingesnis, ir daugiau darbo reikalaujantis daiktas yra mažiau vertinamas rinkoje ir ko negali paaiškinti objektyvios vertės šalininkai. Šiame apibrėžime irgi matome dvejopą vertės reikšmę – subjektyvią ir objektyvią, taip pat čia labai tiksliai apibūdinamas šis vertės paradoksas, su kuriuo mums dažnai tenka susidurti. Daugiau nei dešimtmetį pilnu etatu dirbau taikomosios muzikos srityje. Ne kartą teko susidurti su tam tikromis šio vertės paradokso apraiškomis. Įprastinis laisvai samdomo menininko vargelis yra toks: ateina paprastas ir nedidelis užsakymas, tačiau neplanuotai užauga iki bemaž pusmetį trunkančio projekto su aibe pataisymų. Paminėtina viena smulki detalė: biudžetas lieka tas pats nedidelis ir kuklus. Kiti rečiau pasitaikantys atvejai, draugas sakė, kai bemaž atsitiktinai įvykęs projektas su nuliniu biudžetu staiga įgauna netikėtą pagreitį, pasaulinę šlovę ir dovanoja pinigų lietų visai kūrybinei komandai. Turiu pripažinti, ir mano praktikoje buvo atvejų, kuomet penkias sekundes trunkanti trijų garsų kompozicija užėmė pakankamai svarbų vaidmenį. Su vienu gerbiamu kolega net sėdom tartis, dalintis tuos tris garsus, nes jis buvo tų garsų bendraautorius. O jūs pabandykit tris garsus padalinti perpus. Tai nebuvo paprasta užduotis, vertė ir savivertė čia buvo koja kojon. Tik trys garsai, o net už vieną garsą galėtumei sodo namelį šildyti elektra visą lapkritį. Susitarėme, galbūt todėl, kad pripažinome vienas kito vertę ir savivertę. […] Kartais tris garsus sukurti yra žymiai sudėtingiau nei tris simfonijas. Trumpa kompozicija, dar vadinama garsiniu logotipu, sudėtingas procesas. Vertintojų ir patarėjų čia sulauksite žymiai daugiau nei simfoniją koncertų salėje klausančių. Nekontroliuojamų, nuo jūsų nepriklausančių aplinkybių apstu, taisyklių beveik nėra, ir sėkmė kažkur tik tunelio gale šmėžuoja kaip juoda katė. Iš kitos pusės bandyčiau juokauti, jog neblogą, gal net pusėtiną, simfoniją parašyti šansų yra žymiai daugiau. Teks parašyti žymiai daugiau natų, tačiau egzistuoja kanonai, taisyklės, išbandytos ir veikiančios priemonės padėsiančios nesudegti. Kas toliau? Simfonija yra, savivertės užtenka. O kur vertė? Tarkime, esate kompozitorius. Vienaip ar kitaip trijų ar daugiau garsų simfonija parašyta, kas toliau? Toliau – tik gyvenimas. Kompozicijos gyvavimo ateities scenarijai gali būti šie: A) kūrinys neužilgo bus atliktas. Nugriaudės ovacijos. Kompozicija pagaus bangą ir keliaus per visą pasaulį, per didžiąsias koncertų sales, jus pasieks gerbėjų laiškai ir kolektyvinių teisių administravimo agentūrų surenkami autoriniai honorarai už kūrinio paskelbimą, atlikimą, padarymą viešai prieinamu ir t. t.. B) kūrinys nuskambės ir toliau gyvens ramų gyvenimą stalčiuje ar kompiuterio laikmenoje, kelių klausytojų atsiminimuose. Galbūt po šimto metų ar daugiau tas kūrinys pagaus šlovės bangą, kaip pirmuoju atveju, tik nesu tikras, ar jums tai vis dar bus aktualu. Gali būti variantas C. Kūrinys nei už ilgo, nei už trumpo laiko nebus atliktas ir gyvens ramų gyvenimą stalčiuje ar kompiuterio laikmenoje. Gali būti variantas D – kūrinys kažkiek nuskambės, tada gyvens ramų gyvenimą jūsų stalčiuje ar jūsų kompiuterio laikmenoje, tačiau kita laikmena nukeliaus į Pietų Afriką ir tas jūsų kūrinys taps pilietinio judėjimo himnu. Jūs tapsite paslaptingu guru, mitine šio judėjimo ikona, kurios niekas Pietų Afrikoje nėra matęs. Tuo tarpu jūs toliau vargsite savo kasdienius nepabaigiamus darbus toli nuo Pietų Afrikos ir nuo savo kūrinio sėkmės, apie kurią galbūt sužinosite po vieno kito dešimtmečio. […] Gali būti kitas variantas. E) visų aukščiau išvardintų variantų kombinacijos pilna ar daline apimtimi, įskaitant dar neišvardintus variantus, taip pat variantus su Sniego žmogaus pasirodymu ir iškilmingu ateivių nusileidimu Katedros aikštėje, sugrąžinant mums Vasario 16-osios Akto originalą. Kiek yra vietos šiame kūrinio galimos ateities vizijų kaleidoskope kūrėjo vertei ir savivertei? Mano manymu, pakankamai. Esu tikras, kad turime atsieti kūrybos išorinę sėkmę nuo menininko vertės ir savivertės. Labiausiai esu laimingas, kuomet parašau kūrinį, dar laimingesnis – kai parašau, mano manymu, gerą kūrinį, tuomet savivertė pasiekia adekvačiai realistišką lygmenį. Žinai, kas esi, supranti, kad nesi genijus ir šedevro tau kaip ir nenumatytą sukurti. Bet štai nieko nebuvo, dabar yra ir tu matai, kad tai gera. Dievo nevaidini, bet vis tiek matai, kad tai gera. Kuri gėrį, o gėris turi vertę.

Buvo keli atvejai, kuomet atlikėjai atsisakė atlikti mano kūrinį. Vienu atveju rimtai tarybai nepatiko stilius, sakė, mes negadinsime balsų. Mums reikia melodijos. Gavau rekomendaciją perrašyti, pataisyti, viską melodizuoti. Kitu atveju gaučiau kompensaciją už sugaištą laiką ir tiek. Padėkojau už patarimus, už siūlomą piniginę kompensaciją ir pasakiau: sutarkime taip: nereikia kompensacijos,  tegul ji papildo jūsų biudžetą. Jums liks pinigai, man liks mano kūrinys. Likau su kūriniu. Savivertė vietoje, vertė irgi. Gerai buvo visiems. […] Kai kurie nutikimai meno, ypač muzikos kompozicijos, srityje, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip katastrofa, tačiau dažniau dūmams išsisklaidžius dulkėms, nusėdus pamatai, kad tai ne katastrofa, o galimybė. Jei sugebi pamatyti tą galimybę, savivertė ir vertė pačios tave susiras, o galbūt būtent savivertę padeda įžvelgti galimybės.

[…] Esmė – autorius turi būti patenkintas kūriniu, ir tai svarbiausia. Jei autorius mato, kad tai gera, tiek ir tereikia. Taip sakau ir savo studentams: jei klausimų neturi, jei tavo kūrinys tau visas patinka, puiku, neturime šiandien daugiau apie ką kalbėti, baigiame paskaitą. Žinoma, ne visi kūriniai vienodai džiugina, ir tai faktas, bet smagu, kai džiugina, ir to užtenka. O jeigu dar du trys klausytojai parašo, kad jiems tai patiko, tai jau, kaip sakoma, ir savimeilė paglostyta, o gal net ir tuštybė paužpildyta. Ir tuomet nėra svarbu, kaip tas kūrinys eis, kaip keliaus po pasaulį, o gal gyvens ramų gyvenimą stalčiuje ar kompiuterio laikmenoje.

[…] Pabaigai norėčiau pasakyti: mano savivertę ir vertę prieš kurį laiką galutinai vainikavo vienas spalvingas, tiksliau, galbūt atvirkščiai, nespalvotas įvykis. Negavau kol kas nei auksinio „Oskaro“, nei kitos ryškios premijos, tačiau vienas dalykas mane ištiko aplenkęs visas įmanomas premijas. Tas dalykas įprasmino mano visą esamą ir būsimą kūrybinį kelią, užpildė mano savivertės spalvų paletę. Esu ramus. Aš patekau į Tomo Dirgėlos ir Gretos Alice sukurtą Lietuvos muzikos informacijos centro išleista spalvinimo knygelę vaikams. O jūs?“

Kūrėjas tarp „masių kultūros“ ir „elito meno“

NGD direktorius, dailininkas, filosofas Arūnas Gelūnas: „Pasiūlysiu šiek tiek ir pasižvalgyti meno istorijos puslapiuose, koks yra buvęs meno, menininko vaidmuo ir kokia yra buvusi opozicija rinkoje. Tai prieš pradedant trumpai priminsiu kontekstą, kuriame mums tenka veikti, kuriame dar neseniai mes buvome. Tai yra kaip tik kalbant apie masių ir elito priešpriešą. Štai lyderis valstybės, kuri mus buvo okupavusi pusę šimto metų, teigia, kad menas turi priklausyti liaudžiai. Ir paprastai mes čia ir baigiame tą citatą. Bet jinai pilna skamba dar ir kad turi būti jai suprantamas. Aš manau, kad ji labai dažnai nuskamba ir mūsų visuomenėje. Na, prisimenu, vienas iš premjerų, Šiuolaikinio meno centro parodoje pasakė: „Ir už šitą brudą mes mokame mokesčių mokėtojų pinigus.“ Tai yra ir tokių epizodų, jie dar nėra išnykę iš mūsų sąmonės, ir aš manau, kad kalbėdami apie masių ir elito santykį meno kontekste, mes turime suvokti ir savo visuomenės raidos tam tikrus dalykus. Kad mes nesam Prancūzija, Olandija, mes nesam tos visuomenės, kurių raida nebuvo taip radikaliai perkirsta kaip Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ar kitų regiono valstybių. Tai yra labai svarbu, nes mes neveikiame beorėje erdvėje. Mes veikiame labai konkrečiame geopolitiniame ir sociokultūriniame kontekste.

Visada, kai kalbame apie meną ir pinigus, aš, kažkodėl, prisimenu Ticianą Vecelli, nuostabųjį venecijietį, kuris yra pavyzdys, turbūt, puikaus tapytojo, vieno iš Venecijos tapybos mokyklos grandų, kuriam niekas negali prikišti meninės kokybės stokos. Menininkas mirė būdamas labai turtingas, ir viena iš prabangių vilų, su didingu sodu – kas yra dar ypatingiau, nes kadangi visi esate buvę Venecijoje, ir žinote, kokia maža ta sala pagrindinio miesto, tai ten sodo buvimas jau savaime yra stebuklas. […] Tai vienas atvejis, bet, deja, labiau išimtis negu taisyklė, nes visa eilė kitų pavardžių, kurios yra nemažiau garsios, padarė milžinišką įtaką meno istorijai, tapybos raidai, bet dėl vienokių ar kitokių susiklosčiusių aplinkybių šitie visi menininkai mirė be skatiko kišenėje. Ir tai stulbina. Rembrantas savo karjeros pradžioje buvo labai sėkmingas. Žanas Nore Fragonaras buvo madingas menininkas, jam užsakinėjo turtingi rūmų žmonės žanrinius įvairūs paveikslus, o garsiosios „Sūpuoklės“, visi jas žino, ar ne ir t. t. Bet sukrenta kažkokios aplinkybės, kaip Fragonaro atveju, nespėja pereiti į neoklasicizmą ar Rembranto atveju – padaro klaidą ten vaizduodamas „Nakties sargyboje“ kažkokį svarbų vadovą, pavaizduoja ne tokiu rakursu ir karjera subliūkšta. Žodžiu, tas menininko pasiturėjimas yra ganėtinai trapus daiktas. Menininkas, kuris gali ir vienai stovyklai, ir kitai atstovauti, yra Klodas Mone, kuris ankstyvam kūrybos etape žudėsi dėl to, kad patyrė baisų nesupratimą ir skurdą, tikrai gilų skurdą, ignoravimą, labai aštrią kritiką. […] Bet kažkokio tai užsispyrimo ar tolimesnio tikėjimo savimi dėka Klodas Mone pasiekia fazę, kuri jau jam leidžia finansiškai įsigyti milžinišką teritoriją ne taip toli Paryžiaus,  Živerni. […] Klodas Mone vaikščiodamas su molbertu po apylinkes ir tapydamas iš natūros, sukeldavo vietinių žmonių pasipiktinimą. Ir pradžioje jį tiktai aprėkdavo ūkininkai, o po to pradėjo imti iš jo pinigus. Jeigu jisai nori tapyti kažkokį lauką, reiškia, reikėdavo susimokėti tam ūkininkui. Taip kad, atrodo nuostabi harmonija, reiškia, menininkas pagaliau sėkmingas, pagaliau ji įgyja kažkokią poziciją ir garsą visuomenėje. Bet visuomenę, ypač ta dalis, nuo kurios turbūt nepavadinsi elitu, ji, na, ganėtinai atšiauriai žiūri į menininko keistybes. Koks čia papratimas tapyti gamtoje, juk visi normalūs menininkai tapo savo studijose?! Žodžiu, tas revoliucingumas vienu ar kitu aspektu kainuoja.

Aš noriu pateikti dar du skirtingus istorinius kontekstus, kurie yra susiję su menu kaip rinka, ir tai yra labai ankstyvi pavyzdžiai. Ir vienas, ir kitas yra 17 amžiaus. Kadangi dabar į mūsų muziejų atvyko iš Odesos du Franco Halso kūriniai, kuriuos mes norime ypatingu būdu pristatyti, taip tenka taip akyliau pasidomėti Halso kontekstu. Tai yra 17 amžiaus Harlemas, kuris per 50 metų tapo vienu iš tapybos centrų ne tik Nyderlanduose, bet ir visoje Europoje. Keturis su puse karto išaugo menininkų skaičius ir jisai išaugo ne todėl, kad Kultūros taryba finansavo, ar dvaras davė pinigų, ar kas nors teigiamai parašė. Bet kad užaugo kartu ir visuomenė, tam tikra žmonių klasė – visai nekilmingi žmonės, daugiau verslūs, pasiturintys ar šiaip pasitikintys savimi. Ir jie pradėjo pirkti tuos kūrinius savo namams. Ar, pavyzdžiui, kažkoks policijos komisariatas užsako savo grupinį portretą Halsui, ar pavargėlių prieglaudos valdyba. Beje, tai buvo vienintelė šalis pasaulyje, kur ir vyrai, ir moterys valdyboje lygiom teisėm dalyvavo. Užsako portretą ir menininkas iš to gyvena. Tai aš manau, tai yra gana natūralu ir labai gražu. […] Susidarė, terpė, kur  tiesiog sprogo tapyba, grafika, galbūt giminingos meno formos. Labai mažoje valstybėje, kuri tapo, na, vienu svarbiausių meno centrų, būtent dėl visuomenės pokyčių. […]

Antras kontekstas, tai yra tiesiog projektas, prie kurio dabar dirbu, apie ką labai seniai svajojau dar studijuodamas Japonijoje menus, tai populiarioji masinė kultūra Japonijoje ir jos tvarumas nuo 17-o, vėlgi, kažkodėl 17-as amžius. Matyt, kažkokių tai liberalių visuomenės revoliucijų laikas pasaulyje, kai sostinė Japonijoje iš Kioto keliasi į Edo, būsimąjį Tokijų. Ir vėl gi, iš dvaro ir šventikų rankų menas, meno produkcija, meno užsakymai ir meno kokybės vertinimai išslysta […] į paprastų miestiečių, turtingų pirklių, netgi ūkininkų rankas. Keičiasi meno pobūdis, nebe rūmuose tapomi paneliai su pušimis, su peizažais ar kažkokie budistiniai motyvai – sakralus menas, bet mums gerai žinomas ukiyjo – medžio graviūros su geišomis, su aktoriais, su gražiais peizažais, netgi pakankamai atvirai pornografiniai, kai kuriais atvejais ir visa kita. […] Labai įdomu, kad olandai, kai išsiveždavo iš Japonijos tuo metu,  pavyzdžiui, keramikos, porceliano ar lako dirbinius, į tas ukiyjo graviūras, kurios dabar yra muziejuose, kurios yra vertybė, kurias rodo svarbiausios pasaulio meno institucijos, jie į jas susivyniodavo tą keramiką. Tai buvo maždaug kaip žurnalo, ar plakatuko, ar laikraščio statusas. Ir galima sakyti, kad tai buvo prastuomenės menas. Kažkokie tai labai nesakralūs, netaurūs, tokia žemų aistrų tenkinimo sistemos dalis, ir tuo metu atrodo, kad ir kabuki, ir ukiyjo, ir tos knygų graviūros yra pakankamai žemas lygis. Tai yra kažkoks prasčiokų skonis.

[…] Mano projektas liečia manga ir anime kaip kaip ukiyjo tęsinį šiais laikais. Šiuo metu manga ir anime dar tik po truputį pripažįstama menu. Jau atsiranda paminėjimai meno istorijoje, bet realiai meno šitos formos yra per daug jaunos, o auditorija irgi per daug jauna. Vaikai, paaugliai, vienas kitas suaugusysis, kuris įvertina tą lygį ir manga, ir anime  nėra visai muziejinis menas. Labai iš dalies. Čia yra Paryžiaus Quai Branly muziejaus ekspozicijos dalis. […]  Ir matote, kad šalia Utagavos, Kunisados, pripažinto ukiyjoje medžio graviūros, matote ir du puslapius iš mangos apie samurajus iš 72-ų metų, kurie jau savotiška klasika. Bet tuo metu, kai menininkas piešia, tai buvo žurnaliukas vartyti metro stotyje. Taip kad, taip sakant, labai sunku įvertinti, kas atsitiks, kur masinis menas taps elitiniu, o elitinis menas taps nuobodžiu ir iškris iš rinkos visai ar taps kažkokiu tai marginaliu.“

Diskusijų valanda

Po kiekvieno pranešimo vyko diskusijos, kuriose kūrėjai dalijosi savo asmeninėmis nuomonėmis vienu ar kitu klausimu, pasakojo kitų išgyventas istorijas ar savo asmeninius nutikimus, atsakinėjo į konferencijos klausytojų klausimus. Pirmąją diskusiją po S. Valiaus pasisakymo moderavo menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė, joje kalbėjo Dailininkų sąjungos pirmininkė Eglė Ganda Bogdanienė, Nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė ir dailininkas S. Valius.

Po įvairių minčių sukėlusio kompozitoriaus Jono Jurkūno pranešimo diskusijos valanda buva ganėtinai judri. Žurnalistės Jolantos Kryževičienės moderuojamoje diskusijoje pasisakė kompozitorius Martynas Bialobžeskis, LATGA Vizualiųjų menų poskyrio vadovė Gabrielė Naprušienė, poetė Indrė Valantinaitė ir Jonas Jurkūnas.

Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus, dailininko, filosofo Arūno Gelūno
mintys apie kūrėją, esantį tarp „masių kultūros“ ir „elito meno“ konferencijos dalyvius sukvietė gyvai diskusijai, kurią moderavo Kultūros tyrimų instituto vadovas Rasius Makselis, o savo nuomonę ir mintis dėstė bei į klausytojų   klausimus atsakinėjo Arūnas Gelūnas, filosofas Gintautas Mažeikis ir ministrės pirmininkės patarėja kultūrai Gabrielė Žaidytė.

2022 metų konferencijos tema „Menas – prekė ar prasmė?“

Konferencijos sesijų temos:

Total
0
Shares
Share 0
Share 0
Tweet 0
Pin it 0
Share 0