Menininkų pamokų mokyklose nepavyksta pradėti dėl viešųjų pirkimų įstatymo formuojamų neįveikiamų kliūčių. Nors projekto AKIM įgyvendinimo sutartis pasirašyta 2011 metų rugpjūčio mėn., menininkai iki šiol į mokyklas nevyksta. Projekto įgyvendinimą stabdo viešųjų pirkimų įstatymo formuojamos neįveikiamos kliūtys. Nors su kiekvienu menininku pasirašomos sutarties suma tesieks vidutiniškai vos 6000 Lt dvejiems metams, bet kadangi dalyvauja 240 meno kūrėjų, bendra sutarčių suma didelė ir viešųjų pirkimų įstatymas įpareigoja skelbti atvirą konkursą. Nuo rugsėjo mėnesio vyksta įvairaus pobūdžio konsultacijos su Viešųjų pirkimų tarnyba dėl leidimo šias menininkų paslaugas nupirkti adekvačiu ir sveiką protą atliepiančiu viešųjų pirkimų būdu: kaip mažos vertės pirkimus, atsižvelgiant į mažas sutarčių vertes, arba neskelbiant apie pirkimą, atsižvelgiant į tai, kad perkame visuotinai pripažintų kūrybinių gebėjimų ir unikalios patirties menininkų paslaugas. Viešųjų pirkimų tarnyba dar netarė galutinio žodžio.
Lietuvos meno kūrėjų asociacija šią susiklosčiusią situaciją raštu pristatė LR Seimui ir kitoms oficialioms insitucijoms kaip konkretų pavyzdį, akivaizdžiai bylojantį apie iškreiptą viešųjų pirkimų sistemą ir šiuo metu veikiančių teisės aktų šioje srityje daromą žalą kultūros, meno ir švietimo projektams ir veikloms. Rašte klausiame, ar normalu, kad garbingų meno kūrėjų (tarp jų net 19 nacionalinės premijos laureatų) paslaugos turi būti perkamos konkurso būdu, ar normalu, kad Š. Nakas, V. Juozapaitis, P. Geniušas, A. Marčėnas ir kiti turi įrodinėti savo pasiekimus meno srityje varžydamiesi konkurse, ar nežemina mūsų mylimų ir gerbiamų menininkų orumo faktas, kad jie turi eiti išsiimti pažymas, liudijančias, kad yra neteisti ir pan., galų gale jie neturi tam laiko, ir visa tai ne dėl milijono, o dėl 6000 Lt prieš mokesčius. Taip, formaliu VPT požiūriu, čia perkamas ne meno kūrinys, o menininko neformaliojo ugdymo paslauga. Tačiau mes turime užtikrinti projekto kokybę, todėl renkamės būtent šių visuotinai pripažintų kūrybinių gebėjimų ir unikalios patirties menininko paslaugą.
Panašiai pasmerkti vargti ir projekte dalyvaujantys žurnalų leidėjai. Nors savo autorių rašinius ir iliustracijas jie gali pirkti iš vienintelio šaltinio kaip autorinį darbą, vis tiek turi kiekvienam straipsniui ar nuotraukai užpildyti po 2 lapus popieriaus, įrašyti į viešųjų pirkimų žurnalą, viską nukopijuoti, patvirtinti ir nešti Europos socialinio fondo agentūrai. Kam reikalingas toks popieriaus gadinimas?
Tikimės, kad šis konkretus pavyzdys padės suvokti, kokią žalą kultūros, meno ir švietimo sričiai bei visuomenės interesui gali padaryti mechaninis ūkio ir kultūros bei meno sektorių viešųjų pirkimų reikalavimų sulyginimas. Ir būtinai iformuosime apie šios istorijos pabaigą.
