Meno pasaulio klajūnas

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Atmintis
AUTORIAI: Irena Petraitienė (Lukošiūtė), Donatas Lukošius
DATA: 2012-09

Meno pasaulio klajūnas

Irena Petraitienė (Lukošiūtė), Donatas Lukošius

Apie dailininką Petrą Lukošių

Žemaitija, kaip ir visa Lietuva, nuo seno garsi ne vien kasdiene duona. O būta šioje žemėje ir neeilinių talentų, peržengusių ne tik Žemaitijos, bet ir Lietuvos, net Europos ribas ir išėjusių į platųjį pasaulį. Ir kadangi ne tiek daug jų turėjome, juo labiau brangintinas kiekvienas – ypač kūręs prieškariu, kai Lietuva dar tik kėlėsi iš šimtmečių vergijos, ar neramiais Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu, kai mūsų Tėvynės vardas veik merdėjo už geležinės uždangos (šį terminą 1946 m. kovo 5 d. savo kalboje, pasakytoje Misūrio valstijos Fultono koledže, pirmasis pavartojo Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis). Prie pastarųjų priskirtinas šiandien Lietuvoje, priešingai nei išeivijoje, nedovanotinai mažai žinomas skulptorius, keramikas, tapytojas Petras Lukošius (vėliau – Petras Lukas, nuo 1975 – Dhula Yatri).

Matydami, kad laikas vis labiau tolina ir užmarštin gramzdina tai, kas susiję su Petro Lukošiaus gyvenimu ir darbais, mes, jo brolio Leono vaikai, remdamiesi artimųjų bei dėdę Petrą pažinojusių žmonių liudijimais ir jo paties laiškais iš tolimų kraštų, kurie kartais rečiau, kartais dažniau pasiekdavo mus, ryžomės bent iš dalies užtaisyti kai kurias šio Lietuvą pasaulyje garsinusio dailininko gyvenimo spragas.

Iki šiol išsamiausiai Petro Lukošiaus gyvenimo ir kūrybos kelią iki emigracijos yra nušvietusi Lietuvos dailės muziejaus menotyrininkė Ona Mažeikienė. „Lietuvos dailės muziejaus metraštyje“ (Vilnius, 2002, t. 5, p. 186–193) išspausdintame straipsnyje „Ką žinome apie dailininką Petrą Lukošių (Luką)?“ apgailestauja, kad „apie skulptorių, keramiką ir tapytoją Petrą Lukošių žinome nedaug. ‛XX a. lietuvių dailės istorijoje 1900–1940’ (1986) jo pavardė tik paminėta tarp skulptorių, o sovietmečiu leistose enciklopedijose – apie jį net neužsiminta. Trumpą žinutę apie dailininką randame Bostone leistoje ‛Lietuvių enciklopedijoje’ ir 1939–1942 metų dailės parodų kataloguose. Biografiniai faktai patikslinti ir apie Lukošiaus kūrybą daugiau sužinota iš Lietuvos literatūros ir meno archyve esančio jo fondo“.

Skirtinguose šaltiniuose nurodomas ne tik skirtingas kaimo, kuriame gimė Petras Lukošius, pavadinimas (Drukčiai / minėtoje Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“ /, Drūkčiai /mapyourinfo.com/wiki/lt.wikipedia/, Drūkščiai /www.pasto-kodai.com/ ), bet ir data (1897-11-21–Bostono LE; parodų kataloguose „vienur 1896, kitur – 1897“ /O. Mažeikienė). Svarbi nuoroda į tikslią gimimo datą yra 1970-ųjų išvakarėse ant brolio žmonai Agotai Lukošienei atsiųstos nuotraukos paties Petro ranka užrašyta dedikacija: „Su Naujaisiais Metais ir šia proga mano sukakties 71 metų lapkričio 16 d.“ Šią datą kaip tikrąją nurodo ir Ona Mažeikienė bei kiti tyrinėtojai: Petras Lukošius gimė 1898 m. lapkričio 16 dieną.

Bostono „Lietuvių enciklopedijos“ XVI tome (T. 16: Lietuva-LVS, 1958, 541 p.; Lietuvių enciklopedijos leidyklos direktorius ir savininkas Juozas Kapočius, šio tomo vyr. redaktorius Juozas Girnius) rašoma:

Lukas (anksčiau Lukošius) Petras, gim. 1897.XI.21 Drukčiuose, Vilniaus krašte, skulptorius. 1939 m. baigė Milano akad. Būdamas Italijoje, 1938–1939 dalyvavo parodose Romoje, Palerme ir Milane. Po vieną jo kūrinį yra Romos ir Palermo moderniosios dailės muziejuose. Grįžęs Lietuvon, dalyvavo visose nuo 1939 rengtose parodose Kaune ir Vilniuje. Vieną jo kūrinį įsigijo Vytauto D. kultūros muziejus. Nuo bolševikų pasitraukęs iš Lietuvos, emigravo į P. Ameriką. Be skulptūros, dirba dar plastinės keramikos ir tapybos srityse.

 Klaida enciklopedijoje bene bus įsivėlusi dėl Petro Lukošiaus veiklos, susijusios su Vilniaus dailės akademija (apie šią veiklą yra užsiminęs laiške giminėms, gal ir dar kam kalbėjęs) – turbūt pamanyta, kad turėtų būti kilęs iš Vilnijos? Iš tiesų Petras Lukošius yra tikrų tikriausias žemaitis iš Drūkčių kaimo, esančio pusiaukelėje tarp Žemaitijos sostine vadinamų Telšių ir Plungės, jo gimimo vieta – Telšių aps. Bernotavo vls. Drūkčių k. (tuo metu, kai Petras augo, kaimas priklausė Telšių aps. Alsėdžių vls.).

Drūkčius pirmą kartą išvydome 1947 metais. Buvo ramus vėlyvo rudens pavakarys. Mus, iš toli atvykusius našlaičius Ireną ir Donatą su mama Agota Lukošiene, Petro Luko (Lukošiaus) brolio Leono žmona, seno sodo pakraštyje prie svirno pasitiko smulkaus kūno sudėjimo, neaukšta, tačiau tiesi, ilgą sijoną seginti senučiukė vargo raukšlių išvagotu veidu. Jos skruostais nenutrūkstama srovele ritosi skausmo ir džiaugsmo ašaros – argi ne Dievo siųstas stebuklas, kad per visas karo ir pirmųjų pokario metų baisybes išlikome gyvi ir štai susitikome?.. O mums, vaikams, buvo šiek tiek neramu: kaip susikalbėsime su senele, jei žemaitiškai nemokame?

Tačiau netrukus viskas stojosi į savo vietas. Pamažėle susipažinome su giminėmis ir kaimynais, su nuostabiomis apylinkėmis: ne per toliausiai nuo dėdės Petro gimtojo Drūkčių kaimo stūkso garsusis Rambynas, stiebiasi vėjų gairinama Šatrija, vakaro rūkais dangstosi legendomis apipintas Platelių ežeras ir gražuolis Beržoras, keliautojui iš nuostabos žadą gniaužia didingas Kartenos slėnis… Deja, šiandien dauguma sodybų (gyvenimų) jau išnykusios, galingų buldozerių sulygintos su žeme. Kaimas ištuštėjęs. O tąsyk atvykę jau kitą dieną smalsiai apžiūrėjome trobą. Matyti buvo, kad gerai suręsta, tvirta, erdvi, jauki, ant palangės puikavosi vos pradėjusi skleistis gražuolė baltažiedė chrizantema. Abi rūpintojėlės, mama ir močiutė, puolė prie darbų, kiaurą dieną sukosi nesibaigiančių rūpesčių rate.

Deja, džiaugsmas truko neilgai. Lieplaukės parapijos bažnyčios varpai palydėjo į Amžinybę mūsų senolėlę, taip ir nesužinojusią, kad vienintelis dar gyvas jos sūnus Petras atsidūrė anapus vandenyno, nebesuspėjęs ištesėti pažado – padabinti adinuke (prijuosčių ir skarelių siuvinėjimas kiauraraščiu – Aut.) savo motinos skarelės…

(1963 m. kovo 16 d. Petras rašė iš Udaipuro (Indija) sūnėnui Donatui Lukošiui, kad jo darbą – motinos biustą – nufotografuotų: „Man būt ne pro šalį pamatyti anų laikų ir palyginti dabartį stažą“. Sprendžiant iš atsiųstų nuotraukų, Lietuvoje Petras buvo padaręs ir daugiau skulptūrų, tačiau neužsimena, kur jos dabar galėtų būti.) Po kurio laiko gimtuosius namus pasiekė jo laiškas. Po to dar vienas ir dar, dar… Petras ilgėjosi paliktos tėviškės, niekada neišsižadėjo gimtosios žemaičių tarmės ir laiškuose paberdavo nuostabių jos perliukų. Tik sielojosi primiršęs skyrybą, prašė atsiųsti lietuvių kalbos sintaksę.

 Matyt, visą laiką nepaliovė svarstęs, iš kur jo polinkis į dailę. 1970 metais iš Udaipuro (Indija) dukterėčios Irenos vyrui Vilhelmui Petraičiui siųstame laiške Petras pirmiausia prabyla apie senelį:

Bočius (Lukošius) tais laikais buvo gana mokytas: mokėjo skaityti ir rašyti. Prisimenu aiškiai, kad jis mėgo daryti visokius gražius dalykėlius: akiniams dėžutes, tabokerkas (tabokines – Aut.) iš jaučio rago, labai gražiai įrėmindavo abrozdus (paveikslus – Aut.) šventus, išpildydavo įvairiais auksiniais popieriais ir gėlėmis, padarytomis iš popierių. Mat tokie dalykai mane domino kaipo menas ir viliojo, tai aš aiškiai puikiai atsimenu. Aš manau, kad tų šventų abrozdų dar turi būti, nes buvo visos sienos apkabinėtos pas jį ir pas tėvą, taip pat ir Gustienė (Andruškienė) turėjo apsčiai.

Senelį ir po daugelio metų mini su meile ir dėkingumu:

Tėvas buvo dėl manęs visame kame priešingas ir manęs nemėgo, o bočiui aš buvau pats mylimiausias: jis išmokė skaityti ir rašyti ir pagelbėdavo visokius gražius dalykus daryti – ir visi mane vadindavo bočiaus vaiku. Atsimenu kaip šiandien: tik iš lovos išsiritęs, kelnėmis nešinas į pryšininkę (žemaičių trobos galas, kur paprastai gyvena karšinčiai ar įrengta seklyčia – Aut.) pas bočių nubėgdavau apsirengti… .Tačiau baba buvo gerų ragų priėdusi. Kai ji virdavo kankolynę (kukulaičių sriubą – Aut.), tai aš iš minklės (tešlos – Aut.) visada norėdavau daryti įvairias skulptūrėles: šunis, kates, vištas, gaidžius, antis, briedžius, meškas, arklius . Baba dažnai per nagus sušerdavo – tik bočius tada užstodavo ir, paėmęs minklės, pagelbėdavo mano vaikystės jaunai sielai tą kūrybą vykdyti, buvau laimingas! (Udaipuras, 1968-04-24)

 Po kamaros, kurioje miegodavo ir kurioje nuo dešimties metų amžiaus buvo jo kūrybinis kambarys, grindimis slėpdavosi nuo tėvo užpuldinėjimų – ten buvo jo tikroji studija: „… pasislėpęs piešdavau, lipdydavau ir kurdavau iš savo vaikystės sielos išsiveržimus“ (Udaipuras, 1967-12-10).

 Visą gyvenimą negalėjo suprasti, kodėl tėvas, geras ūkininkas, puikus stalius ir kalvis, buvo jam toks griežtas ir šiurkštus:

Mano tėvas turėjo didžiąją dalį į tėvą: buvo teisingas ir turėjo kiek gabumų. Jis buvo sulig tais laikais prasilavinęs, bet mokslo nemėgo. Taip pat ir nuo ypatingo grožinio buvo nuošaliai. rusų (caro) laikais buvo renkamas dalyvauti tribunolo teismų sesijoje Telšiuose. (Udaipuras, 1968-04-24)

 Gal dėl to, kad nesuprato grožinio, jam miškas, medžiai tebuvo malkos, medžiaga staliaus darbams, o Petras ir po daugelio metų viename laiške klausia:

Kaip tie birštvynai (beržynai – Aut.) ir tas miškas (pastauninikas), kuriame, kirsdamas krūmus kurui, dėl savo grožio pozicijos neliesdavau ir už tai nuo tėvo gaudavau „gardžių velnių“? (1967-12-10).

Jautri, supratinga motina globojo ir gindavo sūnų, tačiau ir jai pačiai kliūdavo, kad

nežiūri, kaip pratinti ūkininkauti, žemę išdirbti, o galvoja kaip mulkis, ir tikrai iš Petro nebus nė doro vagies. Mat kaip tėvai kartais prieš savo vaiką nusikalsta ir jo jauną sielą ir lakią, kupiną idėjų fantaziją užmuša. Jūs negalit įsivaizduoti, kiek aš esu pergyvenęs nuo tėvo užpuolimų! Kai jis mirė (1933 metų pavasarį – Aut.), man neleido pergyventieji skausmai nuvykti į jo laidotuves – jaunystės priešo nenorėjau daugiau matyti. (Udaipuras, 1970)

Nuoskauda, kad tėvas jam nepritarė, nepanoro pripažinti taip aiškiai regimo pašaukimo, nesuprato, jog sūnus nėra priešgyna ir visaip stengiasi savo gimdytojui įtikti (sumeistravo tekinimo stakles, arpą ir kitokių padargų), lėmė, kad Petras į gimtinę niekados daugiau nesugrįžo:

Nežiūrint, kad tiek daug esu apkeliavęs, bet dar daug liko nukeliauti, bet tėvynėn nenorėčiau pakeliui užsukti: todėl, kad joje esu neapsakomą vargą išvargęs ir iškentėjęs dėl neturėjimo tėvo savo kilniems siekiams – vargas tau, Jaruzoliau! (Udaipuras, 1967-11-17)

Ir gimines perspėja: „Kas turite įgimtų sugebėjimų, mokinkitės ir siekite į aukštuosius mokslus. Kad savo talento, gabumų nepalaidotumėte“ (Udaipuras, 1967-10-20).

Net po daugelio metų tarp laiškų, atkeliaujančių iš tolimosios Indijos, eilučių praslysdavo vaikystėje ir jaunystėje išgyventas skausmas, kad buvo tėvo atstumtas. Tarsi norėdamas dar sykį paaiškinti, kaip pavyko nepalūžti, kas vedė jį už rankos, 1968 m. gruodžio 20 d. iš Sambhu Nirvas Palace (Udaipuro City Palace dalis) laiške brolio Leono žentui V. Petraičiui rašo: Mano gyveniminis likimas pats nustatė tikslą: sėti nemirštančius meno grūdus po visą pasaulį. Ar ne garbė lietuvių tautai!

Petro tėvas turėjo brolį Joną ir seserį Barborą, kuri jį, savo brolį Joną, vadindavo kunigaikščiu arba Oginskiu: „ jis buvo nepaprastų gabumų ir mėgo iš savo sugebėjimų gražiai ir meniškai gyvenimą tvarkyti“ (laiškas sūnėnui Donatui Lukošiui iš Udaipuro, 1968-02-04). Jonas tikrai buvo gamtos apdovanotas. Giminaitė F. Morkienė prisimena, kad net jo sodyba skyrėsi iš kitų: išpuošta, langinės išdrožinėtos, apsodinta gyvatvore, padaryti vartai (bromas) – anuomet kaime to nebūdavo. Pats padarė dukrai kraitį. Kaimynai, kaip ir sesuo, vadino jį Oginskiu – apylinkėse nebuvo nežinančio grafų Oginskių ir negirdėjusio apie jų talentus. Vėliau Oginskiu vadindavo ir Petro tėvą – Stanislovą Lukošių.

 Tą visa susumavus, iš abiejų pusių – dėdės ir senelio – visi turėjome aukštiems dalykams gabumų paveldėjimus. Stipriausius gabumo požymius turėjau aš : be jokios pagalbos ir dar su trukdymais iš tėvo pusės per save pasiekiau (kitas per du amžius nepasieks tiek), kad sunku kam nors ir patikėti. (Udaipuras, 1968-04-24; iš Petro laiškų sūnėnui D. Lukošiui ir jo sesers vyrui V. Petraičiui)

 Konstancija Lukošienė buvo priešingybė upornam (kieto būdo, užsispyrusiam) vyrui: „Buvo tokia rami, lyg šventa“. Tai po daugelio metų patvirtino ir Petras laiške V. Petraičiui: „Ji nieko niekada neapkalbėjo ir nė prieš vieną iš pykčio rankos nepakėlė. Visiems patardavo, kad eitų taikiai ir kuo gražiausiai“ (Santa Monika / Santa Monica, 1972-06-18). Buvo giliai tikinti, tretininkė, kas rytą su aušra basa, juoda skara apsigobusi skubėdavo į Lieplaukę ar Kontaučius – į bažnyčią, „kilnios ir idealios sielos, mėgo namų puošmeną ir grožį: gėlių pas ją net troboje buvęs antras darželis“ (Udaipuras, 1968-04-24).

Motinos giminėje būta polinkio ne tik į dailę, bet ir į muziką:

Mano mamos motina (senelė) buvo iš nuoširdžios giminės: net jos brolis buvo kunigas, mamos ir visi trys broliai Urnikiai turėjo ypatingą sugebėjimą – jie visi buvo muzikalūs. Ir gabūs: motinos brolis Kazimieras Urnikis, kaip ir antrasis jos brolis, Augustinas, jaunas išvyko į Ameriką. Nors iškeliavo vos mokėdamas skaityti, Amerikoje baigė ne tik vakarinę mokyklą, bet ir universiteto Teisės fakultetą, tapo advokatu. (Udaipuras, 1968-02-24)

Petras buvo vyriausias ūkininkų Konstancijos Urnikaitės ir Stanislovo Lukošių vaikas. Turėjo dar tris brolius ir keturias seseris, tačiau vienas brolių ir dvi seserys mirė maži, o kitas dvi seseris, visai jaunas, pakirto šiltinė. Suprantama, tėvas daugiausia tikėjosi iš vyriausiojo – manė turėsiąs užvadėlį, kuriam pagal tradiciją ir ūkį perduosiąs. Tačiau kai šis iš pat mažens nė nebandė sekti tėvo pėdomis, tik lipdydavo iš tešlos įvairių gyvūnų figūrėles, jas kepdavo ant rinkių (lankainių) ir dar savo pavyzdžiu užkrėsdavo jaunesnįjį brolį Stanislovą, tėvas nebesitverdavo savo kailyje.

 Priešingai nei apie tėvą, apie brolius Petras kalba su šiluma ir meile:

Norint mes visi iš lukošiško grūdo, bet derlius iš urnikiško, ir visi trys mes buvome didelių siekimų ir pilno nuoširdumo: nesivaržėme nei trupiniu, nei dideliu gabalu, kaip kai kurie pjaunas lyg šunys pasiutę. Mudu su Leonu turėjome iš Urnikių paveldėjimą toje aukštumoje: bevertės buvo ne tik gyvenimo smulkmenos, bet ir stambmenos prieš tikrąjį savo Aš. (Pabraukta paties P.L. – Aut.; Udaipuras, 1968-05-15)

 Petro broliai Leonas ir Stanislovas pradinį keturių klasių išsilavinimą rusų kalba įgijo Paukštakių pradinėje mokykloje, o Petras – Kontaučiuose. Vėliau jis prisimindavo:

Kai tėvas atveždavo produktus į Telšius, tai visada išmetinėdavo mamunėlei ir net nepristatydavo kiek reikia, ir ne naujiena būdavo pusbadžiu pabūti ir pažiūrėti, kaip kitų vaikai maitinasi ir yra puikiai aprūpinami. Tuomet aš, būdamas tokioj nepakenčiamoj padėtyj, turėjau mesti gimnaziją. Paeiliui priaugo Leonas. Kaip mažiausias, jis buvo tėvo mylimiausias ir, be to, bijodavo tėvo išmetinėjimų.

 Tėvas nenorėjo ir Leono leisti į mokslą,

kad neišeitų į ponus. O Stanislovas buvo nelabai aiškaus girdėjimo, jo nuomone, tikrai bus ūkininkas (baigęs Paukštakių pradžios mokyklą, jis daugiau niekur nebesimokė – Aut.) , bet aš, kaipo Urnikių veislės, esą netinkamas niekam, tiktai nesąmoningoms komedijoms krėsti. Kaip tėvas nešnekėdavo į mane, mamunėlei mes visi buvome lygūs. Tik aš jos buvau daugiausia vertinamas dėl savo nesudėtingo būdo: valgis man – ar šaltas, ar šiltas, ar vakarykštis – visuomet gerai. … mamunėlė ir sako man: „Kaip reikia papunį prikalbėti, kad Leoną leistų į gimnaziją?“ Aš jai ir sakau: „Bus taip pat kaip su manim“. O ji sako: „Aš manau, kad papunis dėl Leono bus geresnis, nes jo vaikas“. Tuo metu Abokų Vaičiulis leido savo sūnų į mokytojų seminariją. Tai aš Vaičiulio paprašiau, kad jis mano tėvą prikalbėtų ir Leoną leisti. Tai buvo stebėtinas sutikimas ir leido. (Udaipuras,1968-04-24)

Brolis Stanislovas, kaip ir Petras, buvo labai nagingas, sumeistraudavo visa, kas ūkiui buvo reikalinga: statines, kubilus, avilius, netgi prietaisą koriams daryti. Kai po tėvo mirties perėmė ūkį, jame stigo rankų. Teko samdyti piemenį, mergą, vaikį. Stanislovo ir Petro pusbrolis Petras Vaičiulis pasakojo, kad ūkis buvęs prižiūrėtas ir pažangus, šeimininkas doras, jautrus, todėl „samdiniai nebuvo skiriami: visi buvo vienodai švarūs, neaplopyti, ūkininkaujant sūnui Stanislovui, gyveno lyg rojuje: ryte vėlai keldavosi, o pavakary, kai visi kiti dar plušėdavo laukuose, Lukošiaus darbininkai jau būdavo po vakarienės. Todėl visi ir siūlydavosi pas juos“. 1946 metais rusai buvo jį kartu su kitais vyrais suėmę vežti prie Belomoro kanalo. Viena ūkyje tąkart liko aštuoniasdešimtmetė motina Konstancija Lukošienė. Kai kaime pas Barkų stribai ėmė visaip šmeižti Stanislovą, ginti jo stojo buvęs Lukošių samdinys Salagubovas. Petras Vaičiulis, tada dar gimnazistas, prisimena tuoj po susirinkimo surašęs protesto laišką K. Lukošienės vardu ir surinkęs buvusių samdinių bei vietos rusų parašus. Visi noriai pasirašę ir apgailestavę, kad toks doras žmogus areštuotas ir šmeižiamas. Laišką Petras nuvežęs į Telšių kalėjimą, dar ir maisto paėmęs. Kalėjime viską priėmę, bet jo paties pas Stanislovą neleidę – lyg koks baisiausias žvėris būtų buvęs uždarytas…

Iš priverstinių darbų grįžusiam ir radusiam išdraskytą ūkį, dėl dingusių vaikų liūdinčią ir jokios žinios iš jų negaunančią motiną Stanislovui buvo uždėta prievolė: per dvi dienas pristatyti valstybei dvi tonas pieno – antraip uždarysią į kalėjimą. Visas kaimas už jį pieną nešė – taip žmonės jį užjautė. Likęs vienišas ir bejėgis, kartą prasitarė: „Aš nebenoriu ilgiau gyventi – greitai viskas bus atimta“.

 …Buvo ruduo, šalta ir pasnigę, kai basas išėjo dirvos arti. Mamunėlė prašė apsiauti, tačiau jis nepaklausė. O netrukus po to atgulė. Mirė Stanislovas Lukošius 1947 m. spalio 24 d., palaidotas senosiose Lieplaukės kapinėse (dabar Telšių r.). Čia ilsisi ir senelių Liudovikos bei Petro, kitų šeimos narių (išskyrus brolius Petrą ir Leoną) palaikai. Leonas Lukošius ir jo žmona palaidoti naujosiose Lieplaukės kapinėse.

Nemelavo dėdei Stanislovui Lukošiui nuojauta: nulūžinėjo ir nuvirto ant sodo takų vaisiais nunokusios jo sodintų obelų šakos, nyko tvoros, skylėmis ėmė žiojėti sodybos pastatai. Bet… nenudžiūvo Lukošių giminės medis. Išvengę tremties, stiebėsi vaikai, siekė mokslo, tvirtėjo, o kažkur toli, svetimuose kraštuose, atkakliai žaliavo dar viena stipri Lukošių medžio šaka – gyveno, dirbo, kūrė dailininkas skulptorius Petras Lukošius…

 1972 m. sausio 7 d. laiške V. Petraičiui Petras mini Lieplaukės bažnyčioje esančias apie 1940–1941-uosius brolio tapytas – be jokio atlygio! – Kryžiaus kelio stotis:

Kas link Lieplaukės stacijų (Kryžiaus kelio stočių – Aut.): man baigus Aukštąjį meno institutą (grįžus iš Italijos) mano brolis Stanislovas pasigyrė, kai lankiausi pas jį, kad jis nutapęs keturiolika stacijų Lieplaukės bažnyčiai. Tuomet su juo nuvažiavom pažiūrėti. Kai pamačiau, tai aš nepaprastai nustebau! Kad jis, irgi jokios meno mokyklos nebaigęs, turi tokią gamtos (Dievo) dovaną.

Jokio parašo, kad tai Stanislovo Lukošiaus darbai, nėra, – klebonas nepanoro…

  

Jauniausia Lukošių atžala Leonas, eksternu laikęs egzaminus į Telšių mokytojų seminariją, jaujoje, kūrendamas krosnį linams džiovinti, ant pilvo atsigulęs rašydavo, skaitydavo, mat tėvai (gal čia labiau tėvo žodis lemdavo?..) buvo titnagai ir gailėdavo šviesos. 1928-aisiais jis baigė seminariją. Kadangi tėvas Leono, būsimo pedagogo, diplomu „vis tiek buvo nepatenkintas“, Petras ėmė prašyti, kad tėvas išleistų brolį į Dotnuvą. „Tai taip ir įvyko: 1932 metais Leonas baigė Dotnuvos akademiją“ (Udaipuras, 1968-04-24).

Yra keletas išlikusių Leono, Telšių mokytojų seminarijos moksleivio, sąsiuvinių. Kaip reta tvarkingi, rašysena graži ir taisyklinga. Tik klaidų daugoka, nes skaityti mokėsi eidamas dirva paskui akėčias. Išliko ir jo, jau Žemės ūkio akademijos studento, varpinių augalų herbarai – tikri mažyčiai meno kūriniai. Dėdė Petras viename savo laiškų mini mokytojų seminarijoje besimokančio brolio nutapytą Gedimino pilį. Ir nežinia kokiais keliais būtų pasukęs ir ko pasiekęs Leonas, jeigu nebūtų netikėtai žuvęs 1944 m. rudenį (partrenkė be šviesų dideliu greičiu lėkusi rusų kariškių mašina).

Petro tėvų sodyba buvo išsidėsčiusi abipus kelio, jungiančio Paukštakius su Kontaučiais, aptverta tvoromis. Vienoje kelio pusėje, be trobos, statytos dar 1876 metais, stovėjo vazaunė (patalpa vežimams, rogėms, ūkio padargams, pakinktams ir pan. laikyti; ratinė), daržinė ir kartu tvartas, kalvė. Giminaitė L. Jovaišienė mena, kad „labai graži buvo jų klėtis su spalvotais langais, kaip bažnyčioje“. Kitoje kelio pusėje, vyšniomis ir klevais apsodintoje žardienoje, stovėjo ilga jauja šiaudiniu stogu, labai sena, matyt, prosenelių statyta. Joje sukraudavo javus, džiovindavo linus, ten ir pirtis buvo. Lukošiai turėjo ir linų mynimo mašiną, kurios ratą sukdavo prie ilgos karties pakinkytas arklys, turėjo ir visą įrangą audeklams austi – ir milui, ir marškoms. Tik atlaidams mamunėlė turėjo padėjusi krominių (pirktinių) drabužių.

Nė vienas ūkio pašalys nebadė akių apsileidimu: tėvas, jei reikėdavo, apkaldavo lankais ratų tekinius, roges, liedavo stulpus su geležine šerdimi (riboženklius), dirbdinosi padargus, dar ir kaimynams patardavo, padėdavo. Į atlaidus važiuodavo metalo kaliniais papuoštais ir aliejiniais dažais dekoruotais šlajukais (gražios išeiginės rogės su sėdynėmis, važis) ar brika (dvikinkiai ratai žmonėms vežioti). Tai skambėdavo, žvangėdavo per visas apylinkes žvangučiai!.. Iki šiol tebėra išlikę puošnūs, tik neaišku, kurio Stanislovo – tėvo ar sūnaus – pirkti pakinktai, gaspadoriaus pasididžiavimas.

Drūkčiškiai, kaip ir dera tikriems žemaičiams, buvo „ir prie svečiaus, ir prie pečiaus“, „ir prie tonciaus, ir prie rožončiaus“. Tad nėra ko stebėtis, kad Petrą viliojo ir dėdės J. Urnikio smuikelis, radęs progą, tuojau puldavo smuikuoti. Į vyrus išaugęs ir pats, nelyg Juozo Tumo-Vaižganto Mykoliukas, pasidirbdino du smuikus ir kontrabosą (vadino jį basedla). Nežinia, ar pavyktų surasti Petro darytus instrumentus, tačiau forma, naudota jiems daryti, gal dar tebesimėto Drūkčiuose trobos, kurioje jau gyvena svetimi, palėpėje.

Tėvas pyko dėl tokių sūnaus pramanų. Neištvėręs priekaištų, Petras išėjo iš namų ir apsigyveno pas tetą B. Gustienę. Ten apsistojęs, padarė komodą ir nuvežė ją į Telšius, į parodą, o vėliau Vydeikių kaime su kitais meistrais dirbdino baldus. (Vienas šių meistrų, Juozas Bagdonas, 1911-12-11 Antruosiuose Vydeikiuose, Plungės vls.–2005-04-11 Plungėje, yra žinomas išeivijos dailininkas, 1944–1999 metais gyvenęs emigracijoje, Plungės garbės pilietis, Žemaičių dailės muziejaus kūrėjas.) P. Vaičiulio liudijimu, Petras apsigyveno „prie Kontaučių. Nusisamdė patalpas pas tolimą giminaitį Joną Šakį, greitai susidarė grupė nagingų vyrų. Petras dirbo spintas (už vieną spintą Jaunųjų ūkininkų pasiekimų parodoje laimėjo premiją), kurias žmonės noriai pirko“. Čia turbūt minima 1926 metais Šiauliuose vykusi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda, kurioje Petras Lukošius už medžio dirbinius ir inkrustacijas buvo apdovanotas pirmojo laipsnio pagyrimo lapu bei dovanomis.

Viena spinta, tikrai Petro daryta, buvo Jovaišiškės kaime, apie kilometrą nuo P. Vaičiulio namų. Agnė Kontrimaitė-Burvienė (rašytojos Marytės Kontrimaitės teta, kilusi iš Vilkaičių kaimo) parodė jam tą spintą sakydama: „Man kaip pasogą padirbo Petras Lukošius“. Kai P. Vaičiulis pasakė, kad Petras yra jo pusbrolis, užsimezgė pokalbis apie Lukošiukų gabumus. Spinta buvo tikrai graži, nors jau daug amžiaus turėjo. Bet kai abiem Burviams ir spintos autoriui mirus P. Vaičiulis nuėjo pas Burvių vaikaičius tartis, kad parduotų jam tą baldą, išgirdo, kad ji sukūrenta…

 Ir Petro brolio Leono šeima, po karo atsikėlusi gyventi į tėviškę, rado čia, kaip spėjama, Petro dirbtų baldų: jie skyrėsi iš kitų meistrų darbų drožinių linija, tekintomis detalėmis ir inkrustacijomis (sailėmis). Giminaitė Birutė Smilgevičiūtė taip pat prisimena (dar prieš išvežant jų šeimą į Sibirą) namuose buvus Petro darytą indaują (bufetą) su meškomis.

Vokiečių laikais, kai mokėsi Telšių gimnazijoje, P. Vaičiulis turėjo smuiką, tik nežinia, ar Petro, ar Stanislovo dirbdintą, mokėjo griežti juo keletą dainelių, bet kai 1948-ųjų gegužės 22 dieną tėvus trėmė į Sibirą, jis pabėgo „plikas kaip katino padas“. Dingo tada viskas, smuikas – taip pat. O koks basedlos likimas? Kartą Pranas Kęsminas pasigyrė Agrifinai Einikytei pirkęs ją iš Petro ir eidavęs groti vakaruškosna. Sužinojęs, jog tai Petro darytas instrumentas, V. Petraitis jį atpirko, o vėliau, pasitaręs su uošve Agota, 1976 m. kovo 23 d. perdavė jį Telšių kraštotyros muziejui įklijavęs viduje užrašą: „1922 m. Petro Lukošiaus darbielis“ (paryškinta Aut.). Kaminskio restauruotas instrumentas ten puikuojasi iki šiol – deja, gal bus nutilęs visiems laikams, nes niekas jo nebeprakalbina…

Petras nerimo ir veržėsi į pasaulį, tačiau, P. Vaičiulio liudijimu, jo klajonių pradžia nebuvusi sėkminga: Italijoje patyrė lėktuvo avariją ir turėjo iškęsti nugaros slankstelio operaciją. Petro lankymąsi Italijoje patvirtintų iki šių dienų išlikusi 1926 metais broliui Leonui atsiųsta dovana iš Veronos – atvirukų rinkinys, nors tėvai vargu ar nujautė, ką tuo metu veikia jų sūnus. Išvykti padėjo lietuviai saleziečiai, jau minėtoje 1926-aisiais Šiauliuose vykusioje parodoje atkreipę dėmesį į neeilinį Petro talentą. Veronoje, Don Bosco mokykloje, Petras dvejus metus „mokėsi staliorystės (staliaus amato – Aut.). Išmoko milimetrinio faneravimo, politūravimo, medžio skulptūrinės drožybos su inkrustacijomis ir įgijo medžio drožybos specialybę“ (O. Mažeikienė, p. 186).        

1929 m. rugpjūčio 4 d. Lieplaukės bažnyčioje Petras susituokė su Adolfina Smilgevičiūte, tačiau apie jų gyvenimą po vestuvių žinoma nedaug. Gyveno Žaliakalnyje, gamino baldus, Adolfina juos lakuodavo. Viename laiške V. Petraičiui užsimena: „Mano bendradarbiai Kaune, Vilijampolės Vaikelio Jėzaus amatų mokykloje, buvo inžinierius Garalevičius, mokytojas Skrebys, Krasauskas, Šalūga ir Babravičius (solisto brolis)“ (Udaipuras, 1968-03-15). Nei ši, nei antroji santuoka (su Angele Gailiūte) nebuvo sėkmingos.

Kai kurių drūkčiškių teigimu, gavęs valstybinę stipendiją, 1935 metais Petras paliko Kauną ir išvyko studijuoti į Italiją, Milano Moncos (Monza, Milano priemiestis) meno akademiją („Aidai“, 1967). Jį domino skulptūra.

Nuvykęs į Italiją, stojau laikyti stojamuosius egzaminus į Aukštąjį meno institutą ir išlaikiau iš karto į III kursą (net neperžengęs Kauno meno mokyklos slenksčio). Norint įstoti į tą Aukštąjį m. i., reikia ne tik meno mokyklą baigti – dar reikia būti baigusiam meno akademiją, tik tada gali turėti šansų įstoti į pirmą kursą. Aš institutą baigiau per 2 metus įgydamas aukštojo mokslo titulą (lygus universitetui skulptūroje. (Santa Monika, 1970-02-06)

Baigiamuosius egzaminus išlaikė su pagyrimu ir išvyko tobulintis į Romos karališkosios meno akademijos Dekoratyvinės tapybos skyrių (Regia Academia di Belle Arte), nes abejonių dėl pašaukimo nebeturėjo:

lyg angelas sargas mane už rankos traukė studijuoti tapybą. Iš Milano – Monzos nuvykau į Romos karališkąją meno akademiją. Tenai radau dailininką iš Kauno Vincą Dilką (Vincas Dilka, tapytojas, VDA prof., 1912-02-15 Baibokų k., Krekenavos vls., Panevėžio r.–1997-12-26 Vilniuje – Aut.), baigusį Kauno meno mokyklą. Aš ir vienas indas išlaikėme į tretįjį kursą, o Dilka – į pirmą. Tą akademiją per du metus baigiau. (Santa Monika, 1971-02-06)

Tų pačių metų gegužės 18 dieną aprašo be galo vargingas sąlygas, kurių stengėsi nepaisyti, kad tik galėtų siekti tikslo:

Buvo momentų, kad studijuodamas Italijoje gulėjau Akademijos šiukšlių kamaroj (slaptai susitaręs su sargu) ant cementinių grindų, pilvelį priplojęs prie nugarkaulio, bet nenustojau vilties siekimams!

Romoje, kaip rašo Ona Mažeikienė, „vakarais dar lankė freską, enkaustiką, mozaiką, medžio polichromiją (Academia del Nudo la Scoule Preparatioria d´Arte).

Po studijų grįžęs į Lietuvą, kaip liudija dailininkas Rimtas Kalpokas (1908-04-18 Miunchene–1999-08-04 Kaune) žurnale „Krantai“ (1989, Nr. 6), „su didele energija griebėsi skulptūros meno, nes jam pavyko institute Italijoje dirbti garsaus skulptoriaus Marino Marini vadovaujamam“. Netrukus, nuo 1940 m. rugsėjo 1 d., buvo paskirtas Vilniaus dailės akademijos skulptūros studijos instruktoriumi ir beveik tuo pat metu priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Tai buvo labai kūrybingas laikotarpis: daug dirbo, ėmė dalyvauti visose meno parodose Kaune ir Vilniuje, tačiau po daugelio metų prisipažino, kad darbus sutrukdė karas: „… tik baigus studijas, užėjo karas, bet ir dabar, dėl karo priežasties, tapau lyg internacionalinis dailininkas ir sėju tuos nepamirštamus dailės grūdus po visą pasaulį“ (Udaipuras, 1968-12-14).

 Paskutinį kartą visi trys broliai susitiko Drūkčiuose 1943 metų pavasarį ar rudenį. Prieš palikdamas tėviškę Petras nupiešė Leono šaržą ir, kaip spėjama, paveikslą „Natiurmortas su klumpaite“. Ir atsisveikino, kaip vėliau paaiškėjo, visiems laikams… Sakė išvykstąs į Austriją.

43 metais uždarius Akademiją, išvykau į Vieną ir ten, dailininko Faringero dėka, įstojau į Vienos menų akademiją (Vienos dailės akademija – Aut.). Studijavau 2 metus portretūrą: taip buvau išgelbėtas nuo priverstinių vokiečių darbų – tikrai būčiau žuvęs nuo vokiečių bombardavimų. Tuos 2 metus gyvenau gana gerai: austrai grįžusiems iš fronto savo giminės kariams užsakydavo nutapyti portretus. Mokėjo labai gerai, maisto kortelių net ir kitiems duodavau . Subombardavus Akademiją, su viena firma persikrausčiau prie Šveicarijos sienos, prie hidroelektrinės užtvankos darbų. Man beveik neteko dirbti, nes šefas, sužinojęs apie mane, davė padaryti meniškų dalykų. Išeidavau į kaimą pasirinkti (darbovietėj gyvenome pusbadžiu) ir gaudavau gero maisto už paremontuotus austrėms balvonus (šventuosius). Buvo pavojus, kad ta vieta bus subombarduota, tad nutariau bėgti per Alpes į Šveicariją. Bėgantį keturių kilometrų aukštyje prie pat sienos pagavo vokiečių patruliai ir uždarė į Bliudenso (Bludenz, Austrijos vietovė ir miestas – Aut.) kalėjimą iki teismo. Po teismo grėsė sušaudymas. Laimei, teismas užsitęsė, o 1945 metais pasibaigė karas. Aš kalėjime prisikentėjau, vieni kaulai bebuvo iš manęs likę. Paleistas iš kalėjimo, nušalusiomis kojomis perėjau į Šveicariją. Išbuvau pusantrų metų internuotas, mano kojas užgydė, bet šaltesniame krašte negaliu gyventi – dėl skausmo. Šveicarijoje buvau nutaręs grįžti į Lietuvą, bet daktarai patarė gyventi karštame klimate, nes šaltame prisieisią amputuoti kojas. Didieji kojų pirštai nors užgijo, bet yra labai jautrūs ir beveik nebeturi nagų. Internato Ženevoje vadovybei padėjau kurti šaržus, o kai nupirko dažų, tuomet – ir portretus. Šveicarijoje buvo draudžiama pardavinėti portretus, kad nebūtų jų dailininkams konkurencijos. Nepaisydamas to, pradėjau tapyti peizažus, pati administracija juos pirko ir padėjo kitiems parduoti, be to, mano draugas dailininkas šveicaras Lugane (Lugano − miestas Šveicarijos pietuose, Tičino kantone, prie Lugano ežero, netoli Italijos sienos – Aut. ) irgi pardavė dalį mano paveikslų. (Iš laiško L. Andruškienei, Udaipuras, 1967-10-20)

 Tame pačiame laiške Petras užsimena baigęs laikrodininkystę ir auksakalystę, o kitame laiške, rašytame V. Petraičiui iš Santa Monikos 1970-aisiais, sako šių dviejų profesijų išmokęs kursuose Šveicarijoje, kai buvo internuotas po karo 1945–1946 metais.

Kreipėsi į Ženevoje reziduojantį Venesuelos konsulą dėl vizos ir gavo ją. Be to, konsulas paprašė perduoti jo asmeninį laišką giminėms Karakaso mieste (isp. Caracas, Venesuelos sostinė), kuriame prašė pagloboti šį talentingą vyrą. Deja, stigo pinigų kelionei, Šveicarijos lietuvių komitetas nepatenkino Petro prašymo, nes jis prie sovietų valdžios buvo padaręs Stalino ir Paleckio portretus. Išgelbėjo draugas šveicaras. Taip Petras atsidūrė Prancūzijoje, o iš ten išplaukė į Venesuelą, kuri pasitiko jį nuskurusiais vienaaukščiais ir dviaukščiais nameliais. Tame mieste buvo vienintelis lietuvis… Tačiau netrukus Venesuelos valdžia ėmė verbuoti žmones iš Vokietijos – tada ten atsirado ir gana aukšto rango žmonių. Kai iš atostogų grįžo konsulo giminaitis, Petro padėtis pagerėjo, nes iki jam grįžtant, kad netektų badauti, portugalų pensionate plovė lėkštes. Dabar Karakasas – didžiulis modernus miestas, nė iš tolo neprimenantis dulkėto mažo miestuko, kokį atvykęs išvydo 1947-aisiais. Per dvidešimt metų lietuvis Petras Lukošius (Lukas) pastatė jame nemaža paminklų, vieną – net 23 metrų, tačiau buvo užsakovo, „to nelabo milijonieriaus ir iš dalies – „šventųjų“ (bažnyčios tarnų – Aut.) skaudžiai nuskriaustas – nesumokėjo apie 30 tūkstančių dolerių. Būčiau buvęs nebiednas dailininkas…“ (Udaipuras, 1967-06-14). Venesueloje Petras padarė altorių Siudad Bolivaro (isp. Ciudad Bolívar, angl. Bolivar City) miestui ir Guanacillo miesteliui – krikšto altorių (tam pačiam altoriui nutapė ir paveikslą), kitam miesteliui sukūrė didžiulę skulptūrą – Neptūną tarp dviejų nimfų.

1959 metais buvo pakviestas į Los Andželo (angl. Los Angeles, iš isp. k. Los Ángeles, Kalifornija, JAV) universiteto Dailės fakultetą (kitur: Meno fakultetas – Aut.), ten dvejus su puse metų dėstė piešimą ir anatomiją. Be to, darė… dantis ir „tiltus“: „Padarydavau su nepaprastu anatominiu tikslumu, net daktarai stebėdavos. Kitaip ir negalėjo būti – aš dailininkas skulptorius“ (iš laiško Petraičiams, Santa Monika, 1970-06-14). Deja, „1961 Meno fakultete kilo tarp „škaplierninkų“ ir kairiųjų neramumai: vienas studentas pasikorė, nusišovė sekretorius, todėl sulig įstatymu rektorius uždarė fakultetą, atleisdamas visus profesorius“. Petras nepriėmė kvietimo dirbti pertvarkytame fakultete:

buvau užsigavęs ant vicerektoriaus už neparėmimą mano prašymo, kuriuo reikalavau, kad duotų galimybių ar pagelbėtų iš valdžios gauti stipendiją išvažiuoti į Rytus (Indiją) studijuoti Rytų meną. Šitų nepalankių aplinkybių verčiamas pamėginau rašyti prašymą Indijos konsului į Braziliją. Gaunu teigiamą atsakymą, mano prašymas bus svarstomas kitais metais. (Iš laiško L. Andruškai, Udaipuras,1967-10-20)

Buvo įsteigęs laboratoriją, laisvalaikiu dirbo joje dantų techniko, laikrodininko, auksakalio darbus ir taip išgarsėjo, kad vienas nebesuspėdavo atlikti užsakymų. Kai pagaliau gavo pranešimą apie jam paskirtą (dvejiem metams) stipendiją, buvo gaila laboratoriją uždaryti, tad pardavė ją savo pagalbininkui. Šis su draugu po kelių mėnesių bankrutavo – kūrybiškai dirbti nesugebėjo.

Nepaprastai įdomias puošmenas darydavau, už kurias, kaip už originalus – žiedus, branzelietus (apyrankes – Aut.), auskarus, priesagas (seges – Aut.), kulionikus (sąsagas – Aut.) – mokėdavo nepaprastai aukštomis kainomis. Auksas Venesueloje labai pigus ir niekas jokių sidabrinių papuošalų nenaudojo, paprasčiausia tarnaitė vaikščiojo apsikarsčiusi auksiniais papuošalais. Aš, kaip meno kūrėjas, sau pasidariau servizą gryno aukso 20 karatų, ir tai buvo siurprizas svečiui – kava ar arbata auksiniais šaukštais maišoma. Vėliau pardaviau, nes pavojinga, ypač – dėl apiplėšimo, taip gali ir gyvybės nustoti. (Ten pat)

1963 metų liepos pradžioje išskrido į Indiją, Calentą, ir iš ten traukiniu 160 kilometrų šiaurės link į Šantiniketaną (beng. Shantiniketôn, angl. Santiniketan, Shantiniketan), Rabindranato Tagorės universitetą (beng. Robyndronath Thakur; angl. Rabindranath Tagore, 1861-05-07 Kalkutoje–1941-08-07, žymus indų poetas, kompozitorius, prozininkas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, Nobelio premijos laureatas – Aut.).

Jame studijavau indų, japonų ir kinų meną ir 1965 m. nustatytąjį kursą baigiau (iš laiško L. Andruškienei, Udaipuras, 1967-10-20). Rektorius ir profesoriai nustebo, kad tokiame amžiuje (tada jau buvo 60-ties metų – Aut.) aš galėjau gauti stipendiją. Juk čia aišku kaip dieną: Gandhi (angl. Mohandas Karamchand Gandhi, 1869-10-02 Porbandaras, Indija–1948-10-30 Delis, Indija; Indijos tautinio išsivaduojamojo judėjimo lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo politinės taktikos pradininkas – Aut.) dvasios veikimas į mano dvasią“. (Iš laiško V. Petraičiui, Udaipuras, 1968-09-21)

Laiške brolio žmonai A. Lukošienei pasakoja apie keistą sapną, kurį susapnavo prieš išvykdamas į Indiją:

aš dar miegojau, kai šeimininkė ėmė belstis į duris – su laikraščiu apie tragediją. Pabudęs jai ir sakau: „Aš jau žinau! Šiąnakt buvau Indijoje ir mačiau jį kraujuose paplūdusį. Tuo momentu aš tikrai buvau Indijoje, mačiau Mahatmą kraujuose mirštantį, minios didelį sumišimą, vainikus, kraujais apšlakstytus, šventąsias karves, taip pat iš jų akių ašaras krauju tekančias. Kitos dienos naktį – aš vėl Indijoj, prie vieno tunelio, kur minia laukia pravažiuojant Gandhi. Aš atidarau tunelio vartus. Gandhi, baltais arkliais pravažiuodamas, mane paima už rankos, iš dulkėto šaligatvio iškelia ant aukštumos, nusišypso ir sako: Farewell my dearest friend! Keista buvo: aš tuomet angliškai nemokėjau. Po to daugiau jis man nebepasirodė. (Udaipuras, 1967-11-17)

Petras yra ne kartą prisipažinęs, kad palyginti trumpa, tik dvejus metus trukusi viešnagė Indijoje buvo patys gražiausi jo gyvenimo metai:

Ta biedna ir varginga Indija ištiesė man brolišką pagalbos ranką, įstatė į dailės kelią ir atidarė į platųjį pasaulį mistiškus vartus! ir ką aš jai už tai? Nusilenkti! Ir savo širdies gelmėse tyliai nusinešti tą nepamirštamą dovaną – link Amžinybės! (Iš laiško L. Andruškienei, Udaipuras, 1967-10-20)

Universitetas sudarė sąlygas visą mėnesį nemokamai keliauti po šalies istorines vietas pirmos klasės traukiniu. Indija Petrui buvo stebuklų ir neįkainojamos patirties šalis. Išvyka į Skurulo kaimą ir kelio viduryje bejėgiškai gulintis gyvenimo jungo jau nusikratęs jautis, iš palmės su indu sulos ištiestoje rankoje besiropščiantis senelis indas, „prie kalvarato (verpimo ratelio – Aut.) sėdinti 103 metų senutė, šešiametė mergaitė, staklėmis audžianti senuko žmona, pustuziniui ožkų karklo vamzdeliu žavingas melodijas begrojantis aštuonmetis jų sūnus. Viskas – lygiai kaip lietuviškoj troboj, tik skirtumas tas, kad audėja ant aslos, dirvonu patiestos, jogo pozoj“ (iš laiško V. Petraičiui, Santa Monika, 1971). Viešnagė studijų draugo tėviškėje Monghyre, kur jau pirmą rytą pabudino „šventu“ karvės paliktu daiktu išplauto kiemo (kad nedulkėtų) molinio grindinio kvapas (Udaipuras, 1968-06-28, iš laiško V. Petraičiui). O labiausiai sužavėjo Ajanta Caves (Adžantos olos – Utar Pradešas, Indija, II–I a. prieš Kr.–V–VI a. po Kr., 1986 metais įtrauktos į UNESCO pasaulio kultūros paveldo objektų sąrašą) – 1819 metais britų kariškių atrasti olose iškalti 24 vienuolynai ir 5 šventyklos (www.travels.exportersindia.net). „Tai nuostabiau už faraonų piramides, aplankęs jas, gali mirti: nieko nuostabesnio, žmogaus sukurto, pasauly neberasi!“ – rašė 1968 m. lapkričio 24 d. iš Udaipuro V. Petraičiui. Tame pačiame laiške užsimena siunčiąs piešinį bengalų batikos technika ir aiškina jos ypatumus: „ išpildymas gana komplikuotas ir retam dailininkui pasiseka gerai padaryti. Tie visi crack (įskylos, įtrūkos, įlūžiai – Aut.), lyg įlūžimai, daro labai originalų dekoratyviškumą, ir atrodo, lyg būtų brangi seniena (antique).“

 

1965 metais laivu grįžo į Venesuelą. Susitvarkęs dokumentus, po pusmečio vėl išvyko į Los Andželą. Surengęs tris savo darbų parodas, gavo kvietimą į Indiją, Udaipuro aukštąją mokyklą, profesoriauti ir, nieko nelaukęs, antrą kartą iškeliavo į šią šalį.

Ar tik darbas aukštojoje mokykloje, kaip pats aiškino laiške giminėms, buvo priežastis, sugrąžinusi Petrą Lukošių (Luką) į Indiją, verčia suabejoti 1970 m. gegužės 18 d. iš Santa Monikos F. Morkienei rašytas jo laiškas:

Atvykau į Bombyj. (Mumbajus, anksčiau – Bombėjus, hindi ir angl. Mumbai – Aut.) Pasitiko mane buvęs Rabindranath Tagorės universiteto mokslo metų studentas, krišna. Bombyj išbuvome beveik savaitę. Po to traukiniu išvykome į Udaipurą. Čia pakvietė Vidya Bhavan School (aukštoji mokykla), pats rektorius, vesti Vakarų metodo meno kursus – tapybą ir architektūrą. Šitoj mokykloj dėstau anglų kalba, bet ir pats studijuoju jų meną ir hindi kalbą. Esu visų gerbiamas – tiesiog ant rankų neša. (Udaipuras,1968, iš laiško V. Petraičiui)

Sekėsi puikiai. Laikui bėgant supažindino su buvusiu Indijos karaliumi, King Bhagvan singh (Udaipuro magnatas). Jam pareikalavus, turėjau persikelti, kaip jo svečias apsigyventi pas jį palociuje (Sambhu Palace).

Tada, kaip pats sako, prasidėjo jo auksinės dienos, tačiau palociaus (rūmų – Aut.) salėse tviskančios dovanos, tarp kurių buvo ir Anglijos karalienės Elžbietos įteiktų, visi brangūs blizgučiai Petro nesužavėjo. Atsigaudavo, kai su draugu nuvykdavo į varganas kaimo lūšneles (vadino jas bakūžėmis: „jos yra panašios į mūsų, ir dar turtingesnės sielos atžvilgiu“), sakė, kad čia galėtų „sukurti himnais giedančius paveikslus: tokioj aplinkumoj būdamas jaučiu sielos pilnatvę. Kiek čia spalvos, gilių minčių ir įkvėpimo!“

Per dvejus metus, praleistus Udaipure, savo globėjui nutapė „iš jo palociaus apylinkės 3 peizažus, 2 metrų 20 ant 1.20. Nutapiau portretų, biustų ir 2 metrų aukščio 2 statulas iš jo karališkos giminės“. Sąlygas turėjo puikias: atsisakęs studijos garbingiausiems svečiams skirtoje rūmų dalyje („nukritus aliejaus ar dažų lašui susigadintų brangūs kilimai“), gavo kitame rūmų sparne tokią, kokios sakosi savo gyvenime neturėjęs. Vėliau buvęs karalius Naujųjų metų sveikinime rašė jam, kad „prie vieno centrinio Templio (pagrindinės šventyklos? – Aut.) yra dar apie 100 įvairių statinių ir skulptūrų“. Tuo metu didesnę savo turėtų rūmų dalį („Turbūt joks dievas danguje tokių neturi“) jau buvo atidavęs valdžiai. „Sau pasilikau 3 didžiuliame ežere, kurie paversti liuksusiniais viešbučiais. Viename reikėjo mūro tapybą restauruoti, bet aš dėl dokumentų (paso) nebeturėjau laiko“ (Udaipuras, 1970-05-18, iš laiško F. Morkienei). Išvyko nepasipiršęs jį įsižiūrėjusiai princesei, nes nemanė, kad ir šį kartą tai būtų laimingos vedybos: „ man – kad būtų literatė (poetė), mažiausiai bent meno mėgėja, modelis pirmos eilės ir visomis kvalifikacijomis. O ji… tik vardą nešė princesės .“

 Ryšys su Lietuva ir ten likusiais giminaičiais tuo metu buvo visiškai nutrūkęs. Viename vėliau rašytame laiške prisimena kartą dar Vienoje sapnavęs brolius Leoną bei Stanislovą su mamunėle, todėl buvęs tikras, kad jų jau nebėra tarp gyvųjų, ir laiškų į Lietuvą nerašęs „išvengdamas staigmenų Lietuvos gyvenimo“. Tačiau kartą išgirdęs kukuojant gegutę ir nusprendęs ieškoti saviškių. Ir koks buvęs džiaugsmas, kai atsiliepė brolienė Agota Lukošienė! „Aš labai džiaugiuosi, kad šeimininkaujate tėviškėje. Tave reikėtų vadinti Tėviškės mamunėle.“ Susirūpinęs stebėjosi, kodėl ji su mažamečiais vaikais po vyro mirties vargo vargelį pas svetimus, o ne iškart važiavo į Drūkčius, dėkojo, kad užaugino „vienintelį Lukošių“ (Donatą Lukošių – Aut.), kurį sakė laikąs kone savo sūnumi.

Laiškuose vis mena tėviškę, lygina ją su pamiltąja Indija:

Tikrai atrodo, kad pavasaris artinas; Drūkčiuose klevai, obelys pradės žydėti ir prūdo gale prie akmens kertėje ieva žieduos maudysis. O bičių ūžimas ir paukščių čiulbėjimas – tikras rojaus koncertas. Be to, špokai ant špokinyčių sparnais tauškindami savo giesmių naujas melodijas išvedžioja ir gandras savo linksmu klegenimu aktyviai prisideda, retkarčiais gegutė užklydusi savo poetiškais aidais visus iki susižavėjimo nustebina. Tai viskas yra gana gražu, bet man atrodo lyg išdirbtas teatrališkas trafaretas. Tuo tarpu tropinės gamtos giesmininkų melodijos neturi sau lygių! Artinantis pavasariui indai net laikraščiuose poetiškus straipsnius apie „kojelę“ (gegutę) rašo, poetiškų jos garsų laukia dar negimę, dideli maži, jauni seni, numirę. Čia ji lyg naminis paukštelis: atskrenda prie namų, nutupia ant verandos ir užkukuoja, arba mėgsta takais pasivaikščioti – iki pat durų ateina. O žvirblis – lyg šeimos narys: suka lizdą už paveikslo ar ant lentynos, salone ar virtuvėje, „sėdasi“ ir už stalo, tik ten visuomet paprašomas „po stalu“.  Paukščiai Indijoje yra žmogaus draugai: vaikšto tuo pačiu keliu, tik skirtingose pusėse. (Udaipuras 1968-03-15)

Indijoje susidomėjęs karma ir reinkarnacija, stengiasi ir Lietuvoje likusiems artimiesiems paaiškinti savo pasaulėžiūrą:

Mano kelvedis yra Visata . Tai amžinai egzistuojanti medžiaga, įvairiausių formų, kaip fizinio, taip ir grožinio pavidalo: medžiai, gėlės, paukščiai ir aš, kaip dalelytė tos Amžinos Visatos). Tuo būdu nėra kam lankstytis, verkšlenti (melstis). Ar ne? Turbūt nėra gražesnio dvasinio pakilimo, kaip pas indus. Aš kartais žiūriu į jų karvių, medžių, paukščių, žvėrių, vandens, dangaus, planetų ir t. t. garbinimą. Bet juk visa tai yra Visatos daiktai, dalis, ir nieko nuostabaus. (Iš laiško A. Lukošienei, Udaipuras, 1968-11-17)

 Dažnai prabyla apie meną ir menininko, „amžinos visatos dalelytės“, pašaukimą.

dailininko yra visai atskiras pasaulis: čia neveikia jokie apskaičiavimai ir jokie žmonių įstatymai, jo akis mato liniją ir formą, iki begalybės tobulą, ir atvirkščiai, kaip nedėkingą bedugnę su visais užslėptais jos užkampiais. Menas yra neišsemiamas krypčių ir stilių atžvilgiu. Paveikslas turi būti sukurtas taip harmoningai, kad žiūrovas galėtų žiūrėti į jį ištisas valandas ar dienas ir jam nenusibostų. Taip kūrė Čiurlionis! (Iš laiško D. Lukošiui, Udaipuras, 1968-12-14)

Mėgstu kiekvieną daiktą idealizuoti, reikšti jį simboliais. Nežiūrint, kad mano tapyboje labai stiprios spalvos, o fotografinis jų realizmas atrodo floho (lietuviškai būtų subliuškęs). Aš nekreipiu dėmesio nei į teigimą, nei į neigimą mano kūrybos. Visuomet laikaus būti pajėgus (negirtuokliauju, nerūkau ir nenaikinu savęs jokiais nikotinais) ir kiek galima, visu sielos pajėgumu, kūryboj susijungti su kiekvienu objektu, kad jį idealiai spalva padengti. (Iš laiško D. Lukošiui, Udaipuras, 1968-12-14)

Moko sūnėną Donatą, kaip vertinti meno kūrinį:

Pirmu žvilgsniu turi matyt (nesvarbu, kad ir moderniškas) jo bendrą toną: šiltų, šaltų spalvų, rytmetį, vidurdienį ar vakare tapytas… Spalvų komponavimas duoda paveikslui pagrindinę reikšmę. Pvz., dienovidžio bendras fonas yra be kontūrų, šešėlių, pilkšvas ir lyg apmiręs. Rytmečio spalvinis tonas – šiltesnis, į balzganumą, su stipriais kontūrais ir šešėliais. Geltona spalva – džiaugsmo, laimės, ateities… Žalia – vešlumo, gyvybinių siekimų, ramybės, poilsio… (tik nežinia, kodėl Čiurlionis žalią spalvą pavartojo „Laidotuvių cikle“ liūdesiui, nes liūdesiui reikšti – juoda ir tamsiai melsva violetinė). Mėlyna – viltis, išsigelbėjimas, susikaupimas… Melsvai violetinė – liūdesys, pakasynos, išnykimas… Raudona – jėga, veržlumas, siekimai, tragedija, meilės aistros, karžygiškumas, nesulaikoma jėga“. (Udaipuras, 1968-12-14)

 Prisipažinęs, kad didžiosios jo svajonės buvusios Skulptūra, Tapyba, Architektūra ir Muzika, sakėsi norįs „tėviškėj padaryti ir iš skaitlingos šeimos sukurti kompozicijų tapyboj ir skulptūroj, ant brolių kapo pastatyti didžiulį akmenį su lietuviškais liaudies motyvais, o kultūrinį centrą (tokia buvo kaime sovietmečiu Lukošių jaujos vietoje pastatyto pastato paskirtis – Aut.) pakeisti meno kūriniais“. Nuolat pabrėždavo, kad vertinant meno kūrinį nereikia priekaištauti dailininkui už jo įsitikinimus, priklausymą vienai ar kitai religijai ar partijai. „Turi būti kūrybingai išpildytas, nesvarbu – angelas, velnias ar Dievas…“ Juk tai „atliktas sielos darbas“. (Iš laiškų V. Petraičiui: Udaipuras, 1968-09-21 ir Santa Monika, 1972-02-01)

 Iš laiškų A. Lukošienei ir V. Petraičiui matyti, kad tropikų gamta, šviesios, ryškios spalvos buvo tikras rojus dailininko Petro Lukošiaus (Luko) sielai:

Nepakenčiu šalčio. Jeigu turėčiau pakankamai pinigų, būčiau, kur pavasaris randas – tikras žemės rojus yra ant drobės nemirštančius žiedus tupdyti. (Udaipuras, 1968-01-14)

Kasdien stebiu kiekvieną drugelį, didingus sakalus ant ežerų ir palocių bokštų sklandančius, beždžionių šuolius neišmatuojamus, dramblio žingsnius, žemę judinančius, ir mažą skruzdėlytę, kuri be nuovargio bėga vargo našta nešina“ (Udaipuras, 1967-12-10).

Indijoje susidomėjo karma ir reinkarnacija. Mums, Lietuvoje likusiems jo artimiesiems, tie filosofiniai dalykai tuo metu buvo sunkiai suprantami. Tik džiaugėmės turėdami tokį talentingą giminaitį, keletą kartų apkeliavusį Žemės rutulį ir išbarsčiusį savo kūrybinį palikimą įvairiose pasaulio šalyse. Turime pagrindo manyti, kad Petras Lukošius mokėjo keletą svetimų kalbų, bent jau anglų ir hindi – tikrai. Be galo jaudina ir naujais įspūdžiais praturtina kelionės po Indiją: į Dardžilingą (angl. Darjeeling; miestas Indijoje, Vakarų Bengalijos valstijoje, priešakinėje Himalajų dalyje tarp Nepalo ir Butano), vieną gražiausių Indijos vietų Himalajų kalnų papėdėje, su mistiškomis terasomis, žydinčiais geriausios pasaulyje arbatos laukais, į Everestą ir draugo krišnaito tėviškę Monghyrą (Monghyr, dabar – Munger, rytinėje Indijoje, Biharo /Devanagari/ valstijoje), Bengaliją, Kalkutą (Kalkattā, angl. Calcutta, ofic. nuo 2011 Kolkata), į vietas, kur medituodavo budizmo pradininkas Buda Šakjamunis (princas Sidharta Gautama), susitikimai Šantiniketane su buvusiais studijų draugais (vienas jų tapo Indijos Himalajų aukštosios mokyklos – Himalaya High School vadovu) ir profesoriais, kelionėse sutiktais nepažįstamais žmonėmis, kurie, anot Petro, tikrai yra „auksinės sielos ir širdies“. Tačiau dabar pasigirsta ir daugiau kritiškų gaidelių: „Šį kartą ir man Indija nebepatinka: tas jų nešvarumas ir „šventų“ karvių Udaipure be galo daug. Norint tą „šventą šūdą“ varžydamiesi gaudo, bet vis tiek miestas lieka nešvarus“ (iš laiško V. Petraičiui, Udaipuras, 1968-03-15). Sveikindamas giminaičius su artėjančiais 1969-aisiais, atsiunčia jiems originalų darbą – ant džiovinto medžio lapo tankaus gyslų tinklo aliejiniais dažais nutapytą nacionaliniais drabužiais vilkinčią indę su šalia prisiglaudusiu ožiuku.

 Susiruošęs išvykti, Kalkutos uoste Petras visa širdimi pajunta, kaip sunku palikti studiją, kurios durys niekada daugiau neatsidarys, palikti Rytų pasaulį ir nuostabią gamtą, kuri buvo jo „profesorius, gyvenimo vadovas fiziniame gyvenime ir dvasiniame kilime…“ (iš laiško F. Morkienei, Santa Monika, 1971-02-06).

 Specialiai pasirinko olandų laivą Rotti, kuris iki Amerikos krantų plaukė pusantro mėnesio – suko Gango pakrantėmis, Indijos pakraščiais, pro Rytų Pakistaną (dabar Bangladešas).

Nuo Singapūro iki Los Andželo siautė audra: „… negalėjau tapyti. Nutapiau portretą vienam laivo afieriui (tarnautojui – Aut.), dar norėjo kapitonas ir kiti laivo šefai, bet dėl audros tai buvo neįmanoma. Šiaip audra man buvo į sveikatą, nemažai škicų pasidariau – galėsiu nuostabių jūrų peizažų sukurti“ (iš laiško V. Petraičiui, Kalifornija, 1969-03-11).

 Los Andžele gauna portretų užsakymų, tapo tik amerikonus, mat lietuviai esą per daug šykštūs, jie maną, kad „savo dolerius nusineš pas Abraomą“, tačiau gyventi iš to, kaip pats supranta, nėra paprasta. Didelėmis pastangomis pavyksta pasiekti savo: 1969 m. rugsėjo 7 d. Los Andžele atidaroma jo, Petro Luko-Lukošiaus, tapybos darbų paroda. Tai žadina viltį, kad, „jei pasisektų ekonominėj plotmėj“, galėtų „nusipirkti Pietų Indijoje, Pondicheri (žr. Pondicherry, Puducherry – Aut.) sklypelį ir tenai praleisti ramiai priešabraominės savo kelionės dienas“. Priduria esąs Venesuelos pilietis („Esu Venesuelos pilietis ir USA rezidentas“; iš laiško A. Lukošienei, Santa Monika, 1969-10-14), dėl to būsią problemų persikelti gyvent į Indiją, o jau netrukus džiaugiasi gavęs JAV pilietybę ir 140 dolerių pensiją: „Tuomet prasidės mano gražioji kūrybinė gyvenimo dalis. Mielai norėčiau apsigyventi Indijoje, bet pensiją valdžia siunčia tik į Kanadą ir Meksiką. Gal pavyks kaip nors susikombinuoti…“ (iš laiško D. Lukošiui, Santa Monika, 1970-01-09).

 Labai platus Petro Lukošiaus (Luko) interesų ratas ne tik liudijo nepaprastai turtingą jo prigimtį ir talentingumą, bet ir lėmė blaškymąsi nuo vienos interesų srities prie kitos: vertė į lietuvių kalbą laikraščių ir žurnalų straipsnius apie sveiką gyvenseną, svajojo įsteigti muziejų Amerikoje, mokėsi groti saksofonu ir surinko instrumentų kolekciją, kurią sudarė „5 saksofonai, 5 klernetos, 3 fleitos, 1 obojus, 1 akordeonas, 1 metodikos piano sistema (elektriniai vargonėliai – Aut.), 2 čeliai (?), 3 smuikai ir 1 barabanas“, mokėsi sanskrito ir gilino anglų kalbos žinias…

 Kai laiškų iš Amerikos grandinė nutrūko, giminės Lietuvoje sunerimo, tačiau paaiškėjo, kad be pagrindo: Petras laukė Amerikos pilietybės ir svarstė, ar pasinaudoti kvietimu vykti į Rytų Afriką – Tanzaniją. Gerai apsvarstęs, nutarė

pasidaryti savo asmeninį muziejų (savo pėdsaką): visas mano amžiaus galo gyvenimas bus sukoncentruotas po žeme, tame požemyje talpinsis mano kūriniai. Ten bus žymiausių pasaulio mokslininkų, neišskiriant rasės ar politinės krypties, portretai, biustai: Ghandi, Tagore, Leninas, Einšteinas ir kiti, taip pat – ir eiliniai, kurie prisidės stambiu piniginiu įnašu, ir net popiežius galės turėti savo abrozdą. Kaip jūsų visų nuomonė? Nes aš savo giminę irgi įamžinsiu. O ta Drūkčių „žvaigždelė“ buvo persekiojama ir niekinama ne tik kai kurių paprastų asmenų, bet ir klebonų, ir dar Tėvo… Man tokias temas palietus daros žiaurus vaizdas ir žiauri praeitis, šiandien nugalėta. Esu vainikuojamas svetimų kraštų! (Iš laiško Petraičiams ir Lukošiams, Santa Monika, 1974)

Dar po metų praneša: „Pas mane įvyko dideli pasikeitimai: esu jau Amerikos pilietis ir pakeičiau vardą. Pasirinkau (vardą) iš senosios mūsų protėvių šaknies – sanskrito kalbos: Dhula – Žemės dulkė ir pavardę Yatri – Keleivis“ (iš laiško A. Lukošienei, Glendeilis /Glendale, JAV, 1975-12-10). Mums, Lietuvoje gyvenantiems, sunku buvo suprasti, kaip galima atsižadėti savo vardo, savo šaknų.

1978 m. gegužės 19 d. Agotą Lukošienę ir jos artimuosius pasiekė vienas paskutiniųjų Petro laiškų į Lietuvą: „Aš prašyčiau, kad mane vadintumėt mano pasirinktuoju vardu, nes kitaip jūs savo sielą kankinat: Dhula – dulkė, kurios yra sukurta ta neįsivaizduojama begalybė. Yatri – keleivis, atkeliavęs į šį žemės rutulį“.

Petro Lukošiaus-Luko mirtį iki šiol gaubia paslapties šydas (1986 m. birželio 26 d. buvo rastas negyvas savo bute Glendeilyje, Kalifornijoje). Palaikai kremuoti, išbarstyti virš vandenyno.

Po kruopelytę, kiek įstengėme, surinkę tai, kas susiję su Petro Lukošiaus (Luko) gyvenimu ir jo kūryba – laiškus, giminių, kaimynų, draugų prisiminimus, išleidome knygelę „Sugrįžtu” (Vilnius, 2012). Dabar laukia svarbiausia: kaip sako šio rašinio pradžioje minima menotyrininkė Ona Mažeikienė, laikas sužinoti, koks daugelio Petro Lukošiaus (Luko) kūrinių likimas. Jeigu rasis, kas imtųsi to darbo, gal pravers ir mūsų kuklūs tyrinėjimai, mūsų pastangos nustatyti, kur, kada ir ką meno srityje (tiksliau – įvairiose meno srityse) yra nuveikęs šis dailininkas, ir su visa pagarba, kurios jis, manytume, yra nusipelnęs, grąžinti jį Lietuvai.

Nuoširdžiausiai dėkojame „Krantų“ redakcijai, padėjusiai parengti šį rašinį ir paskatinusiai mus nesustoti pusiaukelėje, taip pat visiems, kurie vienaip ar kitaip talkino mums, visų pirma – menotyrininkei Onai Mažeikienei.