ŽURNALAS: METAI
TEMA: Požiūriai
AUTORIUS: Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius
DATA: 2014-04
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Romas Gudaitis
ŽODŽIAIS NEIŠREIŠKIAMA KŪRYBOS LAISVĖ – PRAŠAU
ŠIUOS ATSAKYMUS LAIKYTI PADORIAI APMOKAMU PROJEKTU!
1. Matote, kaip subtiliai ir nesavanaudiškai kreipiuosi į maloningą įstaigą – mecenatę mūsų įžvalgiąją, kuri teisingai padalys pinigus rašytojams ir visiems menininkams, manęs, mūsų tarno nevertojo, neužmiršdama. Taigi jau lupu pinigus ir maudausi šlovėje, nes garbės tiek, kad ir kitiems galiu paskolinti be procentų.
Šimtas metų istorijoje… daug ar maža? Du baisūs karai, tarp jų taikiame dvidešimtmetyje nepriklausoma valstybė, beveik penki okupacijos dešimtmečiai, vėl laisvė, grąžinusi tautai galimybę gyventi nepriklausomoje valstybėje… ir viskas per šią praūžusią, nugrimzdusią nebūtin valandėlę, kitaip tariant – tiktai per šimtą metų. Mūsų gyvenimai ir evoliucijos iš ano amžiaus – į šį. Lyg vakar viskas vyko, tačiau dvidešimtame amžiuje. Istorija, jei tik ji konjunktūros labui nekuria fikcijų ar beletristinių hipotezių su tariamąja nuosaka, apibūdina šiuos laikotarpius faktų interpretavimo kalba. O literatūrai, išliūliuotai gimtosios kalbos vygės, pakylėtai šios žemės pėdos po šiuo dangaus skliautu, rūpi žmogaus dvasinio pasaulio istorija, charakterio, emocijų, idėjos, pasaulėvaizdžio santykis su epocha. Tokia literatūra masino ir žavėjo iki antrojo didžiojo Atgimimo mūsų tautos istorijoje, tokia vilioja ir dabar. Ji – kaip mūsų likimas, kitos nepasirinksi. Ji prasmingiau pasakė apie mūsų kraštą ir žmogų nei istorikų veikalai dėl vienos priežasties: joje daugiau sielos ir kraujuojančio gyvuonio, meilės ir vilties, o svarbiausia – stebuklo laukimo ir ieškojimo. Tikras kūrinys stebuklas rašančiam ir skaitančiam. Skaitanti Lietuva – ar gali būti kas gražiau? Virpanti nuo knygos siela – kas gali būti nuostabiau? Net okupacijos metais, net kruvinu, juodžiausiu jos periodu švietė knyga, pirmiausia savų lietuvių autorių kūryba. Vieningas literatūros pasaulis – klasika, užsienyje, toli nuo gimtojo krašto, ir čia, Lietuvoje, kuriama literatūra, stilių, braižų, pasaulėjautų įvairovė. Prisimename nuostabų metą, kai staiga išleidome viską, kas drausta, slėpta ar apmeluota, – tuomet atrodė, kad atsistojome tvirtai ant savo mylimos žemės ir kad iš jos, tiktai iš jos ta mūsų literatūros tvirtybė, pamatas dabarčiai ir ateičiai. Čia, Lietuvoje, kur gims vaikai, daugybė vaikų, bus statomos, ne uždarinėjamos, o statomos (!) naujos mokyklos, ugdomas, ar girdit, jaunosios kartos pilietiškumas, patriotizmas ir kūrybos džiaugsmas, kone visi rašys eilėraščius ir kantriai stovės knygynų eilėse prie naujų LRS narių knygų, aišku, kaip ir anksčiau leidžiamų tūkstantiniais tiražais! Gyvenimas smagiai ir graudžiai pasijuokė, sugriaudamas daugelį iliuzijų. O realybė… toliau kuria mitus. Štai vieni užsidarę išdidžioje „menas – menui“, „kūrėjas – amžinybei“ vienatvėje ir su panašiomis estetinėmis formulėmis, sako, kad jas kremtant ir sukuriama didžioji literatūra. Kiti – ant žemės nusileidę, nekvaršina galvos dėl savo literatūrinio nemirtingumo – ir jie kuria. Treti vis vejasi literatūrines madas ir pralenkinėja svetimus avangardistus. Kuri tikra iš šių literatūrų, kas pasakys, auuu. Niekas. Net laikas nepasako, o jei ir pasakys, tai jau ne mums, kitiems. Nors kažkokios televizijos laidos teigia, kad durys atsidaro, o su rašytojais kalbamasi vaikščiojant ir leidžiant jų pasivaikščiojimų užrašus. Nes už kūrybą svarbiau yra atsidarančios į tuštumą durys ir įmantriai tušti postringavimai vaikščiojant. Reikia žinoti, kur vaikščioti, pas ką ir pro kokias duris landžioti, kad tave pastebėtų ar aukštai įvertintų dar tik ketinamą parašyti knygą. Kuri, be abejo, yra iš didžiosios, o ne iš mažosios literatūros, kadangi dar neparašyta ir dėl to nekantriai laukiama. Tik ar skaitytojų, ar savosios „chebros“ – štai koks neišsprendžiamas klausimas lyg rebusas. Ir šiaip gyvenimas puikus: vienoje pusėje rusų tankai bei kompensacijos už okupacijos padarytą žalą, kitoje – demokratijos gėris, amžinai tos pačios fizionomijos valdžioje, Signatarų namų balkonas ir viduryje kokia „Maxima“. Priešindamasis vartotojiškumui, nusipirk to, ką kasdien vartoji, keik valdžią, komunistus kagėbistus ir rašyk sau į sveikatą. Puikumėlis. Ir kas, taip sakant, už estetinės nirvanos lango? Ar turi bent kokios reikšmės tavo menui ir tau, už meną visa galva didesniam?
Literatūra šiandien skęsta savoje, aplinkliteratūrinių ir šiaip knygų jūroje (juk parašyti, net išleisti daug kam juokų darbas, prestižo reikalas, visi tik bado akis naujiena: aš rašau!). Ta beribė kiekybė jau yra be dugno, kriterijų, savitikslė, pribloškianti įžūliu pasitikėjimu savimi ir skaitytojo (dažnai menamo ir tariamo) kantrybe. Kam perskaityti – pakanka tik paimti į rankas knygą, tik žvilgtelti – ir jau aišku! Etiketės su palankumo ar prastais balais seniai užklijuotos! Kam gilintis, kur nukeliauja ta knyga – į biblioteką ar makulatūrą, arba sunyksta dulkėse išlikdama ir čia nemirtinga, – svarbiausia juk renginys knygos proga. Nuostabioji knygų mugė! Realiai Neries vingyje užgimusi, vykstanti, bet su savais vinguriavimais ir be metaforų. Svarbi leidėjams, pasižmonėjimui, šurmuliui, dar viena graži duoklė formai – juk visame mūsų gyvenime, ne tiktai literatūroje, forma yra svarbiau už turinį ar esmę. Svarbiausia – gražiai atrodyti ir kad efektingai tviskėtų renginys, o kaip jaučiasi rašytojas spindesy, gal jam ten nykiai šalta, ir kokia tikroji literatūros vieta informacijos, šlamšto kalnuose – tai jau antraeilis ir nevertas dėmesio dalykas. Sausas meninės idėjos projektas yra svarbesnis už kūrinį. Kazys Saja pasakojo: prilenda prie jo poniutė, savo akim netiki: pasirodo, gyvas, nors jos atminty seniai palaidotas. Iš tų švenčių šermenų norisi bėgti užsikimšus ausis, užsidengus akis į vienatvę, į tikrą knygą. O juk ji, ta tranki, balaganinį teatrą primenanti knygų mugė niekados nesibaigia – tiek reklamos, konkursų, laureatų, pripažinimo, pergyrimo, liaupsių, genijų, talentų, debiutų, – taigi ji lyg ir yra literatūros klestėjimo veidrodis. Knygų tvane plūduriuoja ir lietuvių autorių knygos, net „topų“ rinkimuose šalia kulinarinių veikalų ar sapnininkų-horoskopų „glianco“. Taip klestime, kad imame skęsti tame savo klestėjime. Taip daug ką įmantriai aukštiname, epitetų brūzgynais keliame į padanges, kad jau imi ir susimąstai – gal užteks kilti, gal nusileiskime ant žemės ir paprastai, kaip šeimininkai, pasvarstykime, kur esame. Juk vienatvės su knyga tai mažiau. Juk tai vienatvei reikia drąsos. Juk tikrų skaitytojų, ryte ryjančių knygas, tai mažiau. Juk bibliotekų, nors ir esama gausybės vardų pavadinimų margumyno, naujausi lietuvių autorių kūriniai nepasiekia (visi ramiai susitaikėme su dešimtmečiais gėdingai didinamu bibliotekų skurdinimu, broliai latviai ir estai mums ne pavyzdys), tik kompiuteriai, kaip ir reikėjo tikėtis, čia garbingiausioje vietoje. Mūsų susitikimai su auditorija, neskaičiusia, susirinkusia iš mandagumo… taip taip, jūs atspėjote, aš tą sugalvojau, kadangi anonsuojama gausybė to nerodo. Nors skaitytojų jau neturėtų būti, tuo labai susirūpinęs internetas, tačiau jie dar yra. Skaito. O kartais visai ne tas lietuvių autorių knygas, ne iš tų brukte peršamų sąrašų, ir dar klausinėja, kaip gimsta sąrašai ir kas čia taip įdomiai rūšiuoja autorius.
Susidūrėme su trimis pavojais. Mes pavojingai ramiai atsisveikiname su didele tautos dalimi, pavojingai nematydami savo tautos ir valstybės tragedijos (matantys greitai nutildomi ir apmeluojami). Gal tikroji literatūra šiandien gimsta gyvenant kur nors po Europos miestų tiltais, viešnamiuose, mūsų universitetų magistrantams doktorantams nešiojant reklaminius bukletus Londone ir Niujorke, saviems mafiozams lupant devintą kailį nuo vergaujančių jiems tautiečių. Gal. Tačiau jos tikrai niekada nekurs ir neskaitys nužudytieji motinų įsčiose ar nusižudę iš nevilties ir protesto, iš keršto laimei, visuomenei ir mums kiekvienam. Ištuštėjusi Lietuva, ne Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“, o mūsų Lietuva žvelgia į tą literatūrą, kurios nebus ir kurios neatstos jokia tuštybių mugė. Mes pavojingai susitaikėme su anglų kalbos įtaka. Lengvapėdiškai atsilapojome, atsivėrėme, įsileidome į namus ir sielas, juk čia svečiuotis atėjo ne Sibiro meška su rusiškais keiksmais, o mandagiai besišypsantys „laisvi Vakarai“. Svečiuojasi, seniai užmiršo išeiti. Amerikoniškas beždžioniavimas, pseudoangliškas darkymasis būtent su šia puskalbe išplito kaip epidemija visose mūsų gyvenimo srityse, jis neaplenkė ir dvasinės kultūros, palietė ir literatūrą. Mes vis dar rėkaujame apie pavojų iš Rytų, nepastebėdami realaus pavojaus mūsų kalbai, identitetui, kultūrai ir, be abejo, literatūrai, kuris atėjo su globalizacija ir kenksminga ideologija ištirpdyti tautas gigantiškame katile. Aplink tą viralą jau šoka cinikai, dvikojai gyvuliai ir išsigimėliai – juk toks džiaugsmas saldus, kad žūsta Vakarų civilizacija, ant išnykimo katastrofos slenksčio dar viena tauta, kurios skaičius neseniai siekė beveik keturis milijonus, kad ir šitos Baltijos sesės teritorijoje laimi persisotinimas žaidimais, instinktais ir daiktais. Skambant angliškoms dainelėms ir angliškam akcentui. Šie pavojai tampa kasdiene norma, prie kurios mes pavojingai prisitaikome ir tuo net grindžiame savo optimizmą. Vieną kunigą prikalėme prie gėdos stulpo, kad jis spaudos draudimo epochoje maldaknyges rašė kirilica. Atsidavimas anglų kalbos stichijai – ne inercija ir ne malda, čia sėkmingai suplanuota mūsų galo pradžia, o kad tas galas pažymėtas demokratijos ir laisvės – menkai teguodžia. Vis tiek tai yra vergovė, nors ir apvalkstyta gražiomis drapanėlėmis. Madingai angliškomis amerikoniškomis.
O dabar apie tai, ko aš nekenčiu visa savo siela, kiekviena kūno ląstele – apie masinę kultūrą. Kadaise, aname amžiuje, neapkentėme bukos propagandos – beje, šis kvailiausios ideologijos ruporas kasdien su lozungais ir dogmų schemom vis perspėdavo „tarybinę liaudį“ apie „supuvusių Vakarų pavojų“. Jau ketvirtis amžiaus mūsų laisvo ir nepriklausomo gyvenimo – ir mus yra užtvindęs masinės kultūros niekalas visais savo tviskančiais pavidalais. Pūva pats šlovinamas, pūdo kitus aplodismentais – štai kaip vulgariai drįstu išsižioti apie reiškinį, tą progreso reiškėją ir nešėją. Retai mes kalbame iš esmės apie šį trečiąjį ir didžiausią pavojų – su visokiomis šou manijomis, „žvaigždžių“ ligomis, tuntais, legionais šio niekalo genijų, pulkais iš jo mintančių, ant jo parazituojančių, legaliai skleidžiančių užkratą. Žinote, kažkaip nepatogu, ką pasakys, be to, jam pataikauja kultūros veikėjai visokiuose konkursuose ir jų komisijose, ploja katutes, kada vaikučiai lietuviškai dainuoti gėdisi. Mūsų mokykla jau aiškiai pralaimi, mokytojai idealistai atiduoda savo auklėtinius į godžias ir begėdiškas niekalo (juk menas!) niekdarių (juk „žvaigždės“!) rankas, jų mokinius nuneša stichija – į vienadienę šlovę, pražūtingą apsvaigimą (taip Juozas Grušas iš pradžių buvo pavadinęs savo „Meilę, džiazą ir velnią“). Štai kaip lengvai pasikraipydami džiazuojame, nepastebėdami Afrikos vergų keršto baltaodžių civilizacijai – mes – tauta, dainavusi „Lėk, sakale, per marias, gerk šaltą vandenėlį“. Dar dainuojanti, nors masinei kultūrai atgrasus ir tas laisvės paukštis, ir jo skrydis, ir šaltas vanduo, ir ką mes norime lietuviškai išdainuoti, pavaizduoti jaunimui, kuris dėl jos dainuoja… Ką dainuoja – masinė kultūra žodžiais neatsakys, nebent įstabiai gracingai pasistaipiusi: vau. Ne „viau“, o „vau“. Suprantama, dar tik jaunimas vauksi, bet juk jis ateina pakeisti mūsų, gėdydamasis lietuviškumo, atiduodamas tik privalomą duoklę nacionalinei kultūrai, prisiimdamas atsakomybę už „vau“. Dėl visuomenės moralinės degradacijos masinė kultūra, suprantama, niekuo dėta, ji ieško kaltų kitur ir lengvai atranda. Ji pripažinta, valstybės aukštai įvertinta, jai pataikauja visų lygių valdžia, ji tiesia letenas į valstybės pinigus… kaip menas, kaip elitinė kultūra. Esame netoli nuo idealo: kultūros ministras – masinės popkultūros atstovas, Nacionalines premijas dalijančios komisijos nariai ir pirmininkas – iš jos atstovų, laureatai – taip pat. Susileidusi iš pataikavimo popsui finansinė ir valdžios grietinėlė. Akivaizdi popso įtaka ir literatūrai – cinizmas, panieka žmogiškumui, tradicijai, instinktų kultas, šaunus vertybių griovimas kyla iš čia. Kaip iškilmingas popsinės suknelės šleifo nešimas Vingio estradoje per Dainų šventę, kaip maivymasis „chorų karuose“, kai dainavimo nuoširdumą gožia individuali mimika ir judesys, – taip ir literatūrą popsas veikia per manierą, pozą. Kai literatūra nutyli popso pavojų, kai ji nepatraukia skaitytojo, popsui užauga ragai. Kartu su popsu, šou jaukiai sugyvena samprotavimų, agresyvios kovos už lyčių lygybę ir žmogaus teises kontekstas, už jo slepiasi nenorintys dirbti tikro darbo, kiekviena proga skundžiantys savo šalį ir tautą. Jūs klystate: masinę kultūrą išlaiko ne komercija ir reklama, didžiausias jos mecenatas yra kvailumas. Todėl tegyvuoja, tebus palaiminti visi joje skęstantys – jų bus dangaus karalystė, o pražūtis ir dantų griežimas laukia tos mažumos, kuri masinę kultūrą ir jos apologetus vadina negražiais vardais, gailisi kiekvieno gabesnio, talentingesnio žmogaus, o šis kepurnėjasi dvokiančioje kloakoje, manydamas esąs minių dievaitis. Jis atėjo užkariauti pasaulio. Jis užkariavo. Kaip popso šventvagiškai sudievintas ir jo pražudytas talentingasis artistas Vytautas Šapranauskas.
Tie, kurie ryžtingai pasisako kūryba ir veikla prieš popsą, yra priešai, kone sovietizmo atgyvenos ir Rusijos agentai. Tylinti kultūra ir literatūra – popso idealas. Dėžė su ekranu, kitos naujosios technologijos, atbukintos, valdomos pakvaišusios salės ir erdvės – štai popso tikslas. Sugyvulėjusi, apkvaitusi nuo alkoholio ir narkotikų minia – ši strategija made ne in Lithuania, bet Lietuvoje ji veiksminga. Ir, žinoma, valdžios kvailumas. Pelningas popsas, pseudomodernus mėšlas braunasi į darželius, mokyklas. Jis karaliauja. Jam priklauso ateitis. Nematyti šio maro pražūtingumo – pavojinga literatūrai ir visai mūsų nacionalinei kultūrai. Kas ne aklas ir kas išdrįsta, tas senamadiškas, vertas pasmerkimo ir pajuokos. Žodžiu pavaizduoti, atskleisti žmogaus dvasią, meilę ir ilgesį, grožį ir bjaurastį, baisų, paradoksalų nuopuolio tragizmą visuose žanruose, visomis priemonėmis tikroji literatūra neatsisakys. Čia tas krislelis optimizmo, kuris padeda gyventi.
Demokratija ir laisvė pakeitė žmogų – dėl kiekvieno žodžio šiame teiginyje galima ginčytis iki užkimimo. Mums labai norisi iššokti aukščiau bendraeuropinės bambos, parodyti, kokie mes modernūs ir liberalūs, koks nepakartojamai originalus esame pavyzdys. Pataikavimo ir keliaklupsčiavimo ikona. Nepaisant oficialių reliacijų ir demokratinės gražbylystės srautų, ištaškytų politinėse pliurpalynėse seilių, ataskaitų ir projektų už savus ir europinius pinigus, neišnyko niekšai, cinikai, nusikaltėliai, abejingieji. Neišnyko veidmaininga moralė. Greičiau atvirkščiai – demokratinis visuomenės standartas netoleruoja tiktai tų, kurie nėra laimės kūdikiai. Nors žodžiais neigiamybes ir blogybes standartas smerkia, iš tikrųjų jis seniai susitaikęs su jų egzistavimu. Teisybė dažniausiai neteisiųjų pusėje. Sąžinė pralaimi arba jos visai nėra. Geriausia ir labai ramu, kai sąžinės nėra, o vietoj jos viešpatauja frazeologija. Žmogų ima valdyti daiktai, prabangos ilgesys, žaidimai, o tasai, kuris kas savaitę nekeičia išmaniojo telefono, kompiuterio, nerašo žinučių ir anonimiškų, kupinų pasityčiojimo ir neapykantos komentarų, kurio – koks įžūlumas! – nėra socialiniuose tinkluose, kur „AŠ kalbuosi su visu pasauliu“ – yra tuščia vieta ir nesusipratimas. Visuotinį poezijos svaigulį, eiliavimą, laiškus mylimoms moterims, asociatyvų metaforinį mąstymą (tam reikia vaizduotės ir įtampos smegenų pusrutuliuose) seniai pakeitė miklus mygtukų spaudymas (šis universalus menas, kaip mus tikina, labiausiai ir lavina individą). Bibliotekoje knyga traukiasi į antrą planą, pirmoje vietoje, žinoma, yra kompiuteris. Pozavimas, darkymasis, staipymasis, arogancija, mat būti natūraliam, tikram, būti ištikimam tradiciniam pašaukimui yra nemadinga – ar šių reiškinių nėra literatūroje? Ar pamaivos į ją neateina? Itin originalūs pamaivos su superoriginalia poza ir rafinuota snobiška laikysena?
Valdžia. Netikiu idealia valdžia. Ir nė velnio ji ne sava. Kas tiki – tegu pagrindžia tą tikėjimą. Mūsų biurokratiškai nomenklatūriškai demokratinė valdžia menininką atstumia. Labai jau publicistinio prozos dalykėlio veikėjas vienam iš trijų svarbiausių valstybės asmenų išdėsto savo požiūrį kai kuriais kultūros politikos klausimais. Išklauso, pažada, atspėjot, sukurti darbo grupę, išanalizuoti, atsižvelgti. Tikriausiai kalbėjosi su kitais menininkais. Išeina iš rūmų veikėjas, nusikvatoja palei Kudirkos paminklą. Tuščiai sugaišo vienas iš trijų, sugaišo autorius. Kadangi herojus yra politinis veikėjas, kuriam dėl kultūros nei šilta, nei šalta, todėl tokių dalykėlių nereikia rašyti. Ir poetizuoti kvailumo taip pat. Tiesa, reikėtų pasiknaisioti vidutinybės psichologijoje, tačiau ar šio mažo pilko žmogelio pasaulis vertas literatūros? Bet juk eina į valdžią, murkdosi reitinguose – tai gal yra gyvenimiškas prototipas?
Ar literatūra vis dar aukština žmogų, jo meilę, kūrybos nemirtingumą, jo pasąmoninį pasaulį, ar ji pratęsia gražiausias ir prasmingiausias klasikos tradicijas? Taip! Klasika jau tampa amžininkai – Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, – sunkiau pasidarė be tos milžiniškos emocinės poezijos bangos, kuri visus mus nešė. Nestumkite iš literatūros, neatsižadėkite Eduardo Mieželaičio, to moderniosios mūsų poezijos ledlaužio, Alfonso Maldonio. Dramaturgija neįsivaizduojama be Justino Marcinkevičiaus, Kazio Sajos ir Juozo Glinskio: sunku suprasti, kodėl pastarieji du autoriai nestatomi. Vytauto Bubnio, Jono Mikelinsko, Vidmantės Jasukaitytės, Romualdo Granausko, Algimanto Zurbos, Rimanto Šavelio, Prano Treinio proza. Tos „šiuolaikinio pasaulio dvasios“ yra tiek mūsų literatūroje, kad jos ir ieškoti nereikia. Kas nori – atranda. Jauniesiems įdomiai atstovauja Marius Ivaškevičius. Iš anapus vis dar kalbasi su mumis Jonas Avyžius, Juozas Baltušis, Juozas Aputis, Albertas Zalatorius, Vytautas Kubilius. Apie žmogų ir Lietuvą, apie mūsų dabartį ir ateitį.
Be abejo, ir apie rašytojo vaidmenį. Nevaidinti rašytojo. Būti rašytoju. Ir palikti – laikui – dalelę savo kraujo, sielos, širdies. Net tada, kai esi už ribų, esi nepripažįstamas, esi ujamas ir peikiamas. Nebijok sakyti, vaizduoti savo tiesą. Jos reikės. Jeigu ne tau, ne dabar, tai ateis laikas, ir tavo knyga bus atrasta. Net matau ryškiai, kaip literatūrinis archeologas varto pageltusius puslapius ir stebisi, o ar savimi, ar tuo, ką atrado, – jau nebesvarbu. Mūsų nebėra, o tas laimingas atrastasis gyvas dabar, pergyvenęs savo mirtį. Juk praūžė dar šimtas metų, dar akimirka civilizacijos ir Lietuvos istorijoje, lietuvių tautos seniai turėjo nebebūti pagal globalaus tautų susimaišymo scenarijų, o ji vis dar yra su savo likimu, charakteriu ir keistuoliais, kurie rašo knygas lietuviškai. Kam? Juk ne knygų mugei ir ne bibliotekoms be knygų.
2. Kodėl neliko cenzūros? O pinigai, padėtis, kai rašytojai negauna finansavimo – ar ne cenzūra? O pasirinktinis vienų literatūros reiškinių, autorių kėlimas į padanges, o kitų suniekinimas ir nutylėjimas – ar ne cenzūra? O baimė, verčianti diplomatiškai elgtis niekšybės akivaizdoje, neerzinti galingųjų, pataikauti valdžiai – ar ne cenzūros forma? Apie literatūros kontekstą prasminga kalbėti tada, jeigu egzistuoja literatūros kritika. Ar ji dar gyva, ar nepasimirė? Taip, yra literatūrologai – mokslininkai, yra jų fundamentalūs moksliniai darbai, o kur tie kasdieniai juodadarbiai, taškantys rašalą dėl literatūrinių mokyklų, krypčių, aistringai analizuojantys ir polemizuojantys, kur tie, kurie kelia literatūrai reikalavimus, remiasi skoniu, kriterijais, žadina menines idėjas? Ne taip jau retai rašytojas izoliuojamas, niekas negina jo, nesirūpina juo. Tikro rašytojo nereikia užtarti ar ginti – taip, jį gina kūryba, bet kur pasideda mūsų jautrumas ir tolerancija? Keistai man atrodo Rašytojų sąjunga – jos leidykla, redakcijos, Rašytojų klubas gyvuoja, o pati sąjunga lieka šaltu dariniu. Ji viena iš daugybės panašių įstaigų, drebančių dėl finansavimo. Kitaip būtų, jei, be rutininio veiklos reglamentavimo ir formalizmo, būtų imtasi giluminių literatūros ir gyvenimo ryšių analizės, jei rūpėtų rašytojas, jo talentas, literatūros proceso įvairovė. Ne tiktai savi rašytojai, o visi. Pataikavimas, projektų rašymo inercija, baimė pasakyti apie tai, kas skauda, kokia mūsų kultūros apskritai ir literatūros konkrečiai kasdienybė, nenoras grumtis dėl esminių, egzistencinių tautai ir jos kultūrai klausimų – tai potekstė. Ar akmuo sau po kaklu. Ar netikėjimas, kad sąjunga atgims. Kam ji? Juk yra gražūs rūmai ir daili iškaba – taigi ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Tos pačios, iš mįslės: kas išmano – tas jas gano. Aname – dvidešimtame – amžiuje, kaip primena mums Justino Marcinkevičiaus žodžiai memorialinėje lentoje, buvo kitokia sąjunga. Ji vienijo mus tautos Atgimimui. Rašytojų namuose kunkuliavo visuomeninis gyvenimas. Rašytojo bijojo valdžia. Šit kokios tokelės, apžaidžiant sklindantį nuo mūsų sąjungos svetimumą.
3. Netikiu, kad rašantis angliškai galės vadintis lietuvių rašytoju. Kiekvienas pagal sugebėjimus ir išgales privalome ryžtingai pasisakyti už tautinį patriotinį auklėjimą mokykloje, už sveiką šeimą, moralę, tradicines kultūros vertybes, ginti savitumą, kuriuo didžiuojamės, kuris įdomus pasauliui. Privalome vienytis dėl valstybės ir tautos ateities. Būkime su skaitančia Lietuva – jai reikia mūsų kūrinių, mūsų balsų. Tiktai lietuviškų. Tokių skirtingų, visagaliam pinigui nepavaldžių, pakvaišusių dėl savų meninių idėjų, skirtų šiam beprotiškam pasauliui, žmogaus dvasios grožiui ir jo būties dramai be laimingos nelaimingos atomazgos.
Sodraus spalvingumo, minties ir jausmo lydinio – lydimuose – išartuose po degimų – beriant į supurentą dirvą sėklą – kad pasilietų prasikalę daigai sava lietuviška žaluma, o geltona spalva ir raudona – mūsų širdžių džiaugsmui amžinai… Ir kad velnias ar šėtonas, kurio džiaugsmui žmoguje ir pasaulyje blogybės dygsta, veša be pabaigos, – net kad jis bjauriai nusivieptų regėdamas mūsų ant liežuvio lietuviško išguldytą pasaulėjautą ir… IR
Vietoj IR – visados yra tyla. Ta pati, kapų, ausyse spengianti. Ji ir yra žodžiais neišreiškiama kūrybos laisvė. Dėl šventos ramybės mes atsakymus-literatūrinę idėją išverčiame į anglų kalbą ir tučtuojau gauname įstaigėlės-mecenatės mandagų elektroninį laišką, kurio objektyvią išvadą skubu ir skelbti: O ŠIŲ ATSAKYMŲ MES NELAIKOME PROJEKTU, TODĖL GUZĄ GAUSI, O NE AVANSĄ! Po šio antausio mane apėmė pasiutęs įkvėpimas, kokio savo kūrybinėje biografijoje dar nebuvau patyręs.
Arūnas Spraunius
1. Nesinori kartotis, ypač kai beveik identiška intencija jau esu minėjęs: „Dabar reikalai tokie, kad traukiniai vien tik išvyksta, vienas po kito. Jei šiame procese begalima ką registruoti – nebent kaitą. Pasirinkimas maždaug toks – dalyvauti arba ne“ (irgi iš atsakymų „Metams“, turbūt prieš kokius trejus metus). Nelabai kas pasikeitė, nebent – kad viešo veikimo, diskurso, opinijos, skonių, madų (kalbant apie tekstus, manau, pastarasis žodis per svarus: kelios dešimtys „adeptų“ per visą šalį – dar ne „pavasaris“) formavimas / formavimasis tapo formaliai sklandesnis. Sunku pasakyti, koks ryšys tarp tokios reikalų padėties ir jau po truputį „nusistovinčios“ (esama ženklų, kad užtruks visą šį šimtmetį) globalios tikrovės, kurioje turime galimybę „maudytis“. Vien humanitariniai pasažai apie jos „prastėjimą“, prasmės redukciją (arba nuosavą ego – na, čia nemažai visko galima privardyti, ir tuo sėkmingai užsiimama visur) nežavėjo niekada.
Carol Willis knygoje „Forma seka paskui finansus“ daro išvadą: kai svarstome, iš kur ateina estetinės naujovės, akivaizdu, kad vairininko vaidmuo čia tenka kapitalizmui ir technologijoms. Jei sutiksime, kad tos estetinės naujovės implikuoja ir bet kurias viešas manifestacijas (taigi ir tekstą), gali būti, kad atsiremsime į paprastą, racionalų paaiškinimą: būtent vadybininkas Billas Gatesas šių metų sausio 22-ąją paskelbė, kad pagal Pasaulio banko klasifikaciją trisdešimt penkiose skurdžiausiose pasaulio valstybėse dar iki 2035 metų pakils socialinės gerovės lygis. B. Gatesas mano, kad 2035-aisiais daugumoje skurdžiausių šalių pajamos vienam asmeniui perkops dabartinius rodiklius, registruojamus Kinijoje (pasak Pasaulio banko, 2012 metais BVP dalis vienam asmeniui joje siekė 9040 JAV dolerių). „Microsoft“ įkūrėjas mano, kad, investuojant į sveikatos reformas, iki 2035 metų kiekvienoje valstybėje galima pasiekti bent tokį vaikų mirštamumo lygį, koks buvo 1980-aisiais JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Taigi per beveik du dešimtmečius (simboliniu atskaitos tašku galima laikyti Gatesų labdaros fondo „Bill&Melinda Gates Foundation“ veikimo pradžią 1997-aisiais; dar sykį primintina, kad jo steigėjas buvo semantinę raišką gerokai koregavusių ir koreguojančių skaitmeninių technologijų kompanijos savininkas ir vadybininkas) pasaulyje būtent rinkodaros priemonėmis buvo sėkmingai kovojama su nepritekliu. B. Gateso teigimu, vyrauja trys klaidingos nuomonės apie kovą su skurdu: manoma, kad neturtingos valstybės pasmerktos ir toliau skursti, taip pat tikima, kad tarptautinė pagalba naudojama neefektyviai, be to, nuogąstaujama, kad žmonių gyvybių gelbėjimas labai padidins pasaulio gyventojų skaičių ir sukels jų perteklių.
B. Gatesas neabejotinai yra labai racionalus pragmatikas ir tikriausiai stokoja dvasingumo. Tad logiška, kad dvasingumą išpažįstantys „mes“ nuo jo „nusigręžiame“ (oi, nuo kiek daug ko dar teks „nusigręžti“). Bet klausiama apie šiuolaikinę tikrovę, taigi esama ir tokios optimistinės tos tikrovės tendencijos, gal net dominuojančios. Ji ne per daug dvasinga arba visai nedvasinga (jei vertinsime, tarkime, XX amžiaus pradžioje dar vyravusiomis kategorijomis), bet labai tikėtina, kad absoliuti dauguma planetos gyventojų įstengia su tuo susitaikyti.
Laimei, „neprotokolinių“ atvejų nutinka – kada trapios mūsų prigimtys nepajėgia taikstytis su faktu, kad kaina už pavalgiusių, taigi ir vartojančių gausėjimą yra dar nuoseklesnė (veržlesnė) gyvenimo formų, stilių ir panašių dalykų homogenizacija. Iš jos struktūrinių – ir ypač etinių – „šastelėjimų“ galima (turbūt ir reikia) šaipytis ar tiesiog įtraukti į paties kuriamą simbolinį / semantinį lauką.
Tarkim, taip: globalų verslą personifikuojančios korporacijos ir verslo sektoriai kiekvienas beveik privalomai turi po etikos kodeksą ir tą kodeksą diegiančią bei sergstinčią komisiją, specialistus etc. Bet nereikia eksperto (dar viena smagi ne tik funkcinė, bet, sakyčiau, ir egzistencinė pozicija) regalijų, kad suprastum, jog kelis tūkstančius metų tobulinta etika (pirmas žodį pavartojo Aristotelis) modifikuojama „pagal reikalą“ ir supaprastinama iki vidaus taisyklių, kurių pagrindinis edukacinis pranešimas – kaip neiškristi iš žaidimo ir likti kompanijoje (paprastas lojalumo reikalavimas). Korporacijos be problemų moralę redukavo iki reputacijos, ir tai tikrai įvyko ne užvakar. Čia tik pavyzdys, panorėjus jų galima rasti įvairių – planetoje juk diskutuojama (taigi rašomi taip pat ir beletristiniai tekstai) subkultūrų, tapatybės, aplinkosaugos ir panašiais klausimais.
Iš nuostabios Adamo Zagajewskio knygos „Du miestai“ (2013): „ poeziją – ir meną apskritai – reikia atskirti nuo žurnalistikos, nuo grynai dokumentinės ar didaktinės raštijos“ (p. 218); „ poezija stengiasi apgauti tikrovę, ji apsimeta, kad jaudinasi dėl jos rūpesčių. Užjaučiamai linguoja galvą. O, vėl žemės drebėjimas, sako“ (p. 156). A. Zagajewskis priskiria poezijai „mažosios transcendencijos“ regalijas (didžioji telieka teologams). Kodėl ne? Tik nebeignoruojant tikrovės globalėjimo ir jau neginčijamo technologijų įtakingumo veiksnio. Tam, kad šaipytumeisi arba galvotum, ar / kuo intermedinės (tik šio teksto gamintojo nuomonė) dabarties situacijos tinka paties formuojamam simboliniam / semantiniam laukui, reikia, kad su ta tikrove vienaip ar kitaip koegzistuotum.
Kažkaip (vėl tik rašančiojo nuomonė) dažnesni (gal kad konjunktūriškai perspektyvesni) atrodo domėjimosi savimi atvejai. Gal nuobodoka, užtat tikriausiai patogu. Po praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio organizacinių ir įvaizdžio įtvirtinimo (konservavimo) „manevrų“ lietuvių literatūros ganyklose reikalai tebeatrodo fragmentuoti – „kiekvienas maudosi sau“ (Gūnteris Grassas, iš „Skardinio būgnelio“). Tikriausiai logiška, tiesa, nebūtinai turininga. Na, bet turiningumas – viešųjų ryšių veikimo laukas, įrodyti galima bet ką (net jei „signifikuojamieji“ iš visų jėgų stengiasi neprisnūsti), kad tik netrūktų įrodinėjančiųjų, o jų deficito kol kas lyg ir nėra. Kaip gyvenime, taip ir poezijoje.
Dėl „šiuolaikinio pasaulio dvasios“ atspindėjimo lietuviškoje raštijoje – gal esu įsidėmėjęs kokias pustrečios pavardės (ar veido), bet nemanau, kad būtų korektiška čia ką konkrečiai minėti – tikrai žinau, kad neaprėpiu bent kiek reprezentatyvios dabartinio lietuvių literatūros paveikslo visumos.
2. Nelabai suprantu, ką šiame (vadinkim dabarties, jei norim) kontekste reiškia žodžių junginys „literatūros kontekstas“. Maždaug – konjunktūra? Ji buvo visais laikais. Dabartinę turbūt bent iš dalies apibrėžia, tarkime, šis Harukio Murakamio interviu Johnui Wray’ui („The Paris Rewiew“, 2004, Nr. 170) fragmentas: „Galėjau tapti kultiniu rašytoju, jei ir toliau būčiau rašęs siurrealistinius romanus. Bet aš norėjau įsilieti į vyraujančią kryptį, tad turėjau įrodyti, kad galiu parašyti realistinę knygą [kalbama apie romaną „Norvegų giria“ – A. S.]. Todėl ją ir parašiau. Japonijoje ji tapo bestseleriu, ir aš tokio rezultato tikėjausi.“ Taigi įsiliejimo į „mainstream’ą“ procedūra labai racionaliai, pagal žinomas ir patikrintas schemas yra būtent projektuojama, be abejo (ir būtinai), „įskaičiuojant“ ir kontekstą. Nieko asmeniška…
Simpatiškas (šį tekstą rašančiajam, be abejo) Kęstučio Šapokos pasažas-priminimas kita intencija: „ nuoširdumą galima išreikšti nebent pasitelkus cinizmą. Tai susiję su etinio imperatyvo suestetinimu, kuris bet kokį veiksmą, vaizdą, vaizdinį ar įvaizdį automatiškai paverčia preke, pritaiko vartojimui, nes to reikia vadinamajai spektaklio visuomenei“ („Apie humanizmą ir nihilizmą“ – „Kultūros barai“, 2013, Nr. 11, p. 34). Ne analogija, vien terminų sutapimas – kai kurias laikysenas (tarkime, XX amžiaus pirmos pusės prancūzų rašytojo ir teatro kritiko Paulio Léautaud dienoraštyje nubrėžtą skirtį tarp pirmarūšių ir antraeilių rašytojų – pastariesiems, pasirodo, nėra reikalo gražinti, idealizuoti, gludinti tikrovės) A. Zagajewskis yra pavadinęs literatūrinio cinizmo rūšimi. Kai kalbame apie „čia ir dabar“, papildyčiau vienu struktūriniu sandu – jokių vertybinių konotacijų, hierarchijų, cinizmą interpretuojant vien kaip techninį sprendimą.
Literatai – pripažįsta patys tai ar ne – gyvuoja ir viešai save pozicionuoja pagal taisyklių rinkinį, į kurį „viešieji ryšiai“ įeina (nesvarbu, kuriame – profesionalumo ar intuityvumo – lygmenyje). Gal net užima vieną svarbiausių to rinkinio pozicijų. Grįžtant prie „kaip gyvenime, taip ir poezijoje“, „apžaisti“ kontekstą ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas. Pernelyg užsispyrusiems, ignoruojantiems „pagrindinę srovę“, per daug nuosekliai siekiantiems savo sintaksės ir semantikos, pasekmės nebent institucinės – neturėti iliuzijų dėl stipendijų, reitingų, nominacijų etc. Kai kuriems užtenka nuovokos dėl to nekvaršinti sau galvos nuo pat pradžių.
3. „Gynyba“, reikia suprasti, reiškia – galva ir toliau smėlyje, atlaikant visus trukmės išmėginimus (labai laisvai perfrazuojant Friedrichą N.). Na, palaikykim dar, kodėl ne. Palaimingas būvis apsimesti, kad tebegyveni vėlyvojo modernizmo rojuje, aplink nieko nevyksta, nors apžvelgiamos tikrovės horizontą technologijos seniausiai ir ne vieną kartą apvijo aplink Žemės rutulį. Gal net (dar) esi pranašas… Tiesa, aplinkiniai apie tai pamiršo arba nežinojo nuo pat pradžių.
Galima visaip vertinti teiginį, kad neoromantizmo krizė apogėjų Europoje pasiekė maždaug XIX–XX šimtmečių sandūroje. Lietuvoje jis, neoromantizmas, užėmė „mainstream’o“ pozicijas iki Antrojo pasaulinio karo. Tiesą sakant, net nepatogu nurodyti veiksmažodžio laiką, iki kada šioje politinėje-kultūrinėje erdvėje jis įtakingas. Čia cituotoje A. Zagajewskio knygoje taip svarstoma apie atmintį: „ kai kurie mūsų epochos rašytojai atmintį iškėlė į pirmą vietą tarp kultūrinių vertybių ir dorybių , bet ar nėra taip, kad ji veikiau įrašo ir įtvirtina kūrybos aktą, negu jame atsispindi? tam, kad pastatytum tiltą, reikia pirmiausia – mažmožio – rasti upę“ (p. 149). Kad ir kaip kreipsi – ją, tikrovę.
Grįžtam prie to paties – jei poezija linkusi tikrovę apžaisti, ši vis tiek yra čia ir dabar. Beje, kai kada imperatyviai. Apie taip pat ir technologijų nulemtą gyvenimo formų homogenizaciją užsiminta, tą procesą vertinti galima bent dvejopai – „vertybiškai“ suraukti kaktą ir imti rypuoti dėl praeinančios „pasaulio garbės“, viską atliekant visu rimtumu ir būtinai viešumoje, performatyviai. Tiesa, ši situacija nestokoja ironijos – viešas rūpestis dėl vertybių entropijos yra vienas iš būdų kurti savo įvaizdį, gi šis brandaus kapitalizmo nugludintas iki precizikos (nesvarbu, kad įvaizdžio institucija sugalvota gerokai iki „public rellations“). Bet poindustrinis, žinių ekonomikos vis labiau užvaldomas pasaulis iš principo ignoruoja vertybinius nuosprendžius. Vertybių tiesiog nebėra reikalo „išrasti“, taigi ir deklaruoti. Optimalaus jų rinkinio laikytis paprasčiausiai naudinga, tai privaloma verslo dalis. Kalbant gal net dilginančiai atvirai – iš viešų vertybinių deklaracijų nebeįmanoma uždirbti (kalbama ne vien apie pinigus) kaip kad prieš šimtą metų.
Kita dar veikiančiųjų daliai (tiesa, dėl objektyvių priežasčių vis mažėjančiai) prieinama reagavimo versija – vien privačiai nuspręsti, kad tu dar prisimeni moralizavimo autoritetą kaip ir dailyraščio malonumą ar prakeiksmą, tačiau tai paties, tarpulaikio personažo, privilegija arba rūpestis (manau, dažniausiai – ir viena, ir kita). Į aktyvų gyvenimą žengia praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje gimusi karta Y (taip ją vadina sociologai), kuri nematė pasaulio be interneto. Ji energinga, moka kalbų, nė akimirkai neišjungia „Facebook’o“, tavo ir jų privatumo supratimas yra du nesusisiekiantys indai. Ir – ką? Čia aš turiu įgaliojimus nuspręsti, „gera“ ta karta ar „bloga“?
Maždaug tokie pat ir reikalai su anglų kalba. Asmeniškai man labai simpatiškas tas jaunas, pozityvus Barselonoje ar Berlyne reziduojantis riedlentininkas, kurio tėvai gyvena Australijoje ir su kuriais jis pabendrauja „Skype’u“. Kad irgi taip negaliu ar nenoriu – tik mano paties problema.
ŽURNALAS: METAI
TEMA: Požiūriai
AUTORIUS: Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius
DATA: 2014-04
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Romas Gudaitis
ŽODŽIAIS NEIŠREIŠKIAMA KŪRYBOS LAISVĖ – PRAŠAU
ŠIUOS ATSAKYMUS LAIKYTI PADORIAI APMOKAMU PROJEKTU!
1. Matote, kaip subtiliai ir nesavanaudiškai kreipiuosi į maloningą įstaigą – mecenatę mūsų įžvalgiąją, kuri teisingai padalys pinigus rašytojams ir visiems menininkams, manęs, mūsų tarno nevertojo, neužmiršdama. Taigi jau lupu pinigus ir maudausi šlovėje, nes garbės tiek, kad ir kitiems galiu paskolinti be procentų.
Šimtas metų istorijoje… daug ar maža? Du baisūs karai, tarp jų taikiame dvidešimtmetyje nepriklausoma valstybė, beveik penki okupacijos dešimtmečiai, vėl laisvė, grąžinusi tautai galimybę gyventi nepriklausomoje valstybėje… ir viskas per šią praūžusią, nugrimzdusią nebūtin valandėlę, kitaip tariant – tiktai per šimtą metų. Mūsų gyvenimai ir evoliucijos iš ano amžiaus – į šį. Lyg vakar viskas vyko, tačiau dvidešimtame amžiuje. Istorija, jei tik ji konjunktūros labui nekuria fikcijų ar beletristinių hipotezių su tariamąja nuosaka, apibūdina šiuos laikotarpius faktų interpretavimo kalba. O literatūrai, išliūliuotai gimtosios kalbos vygės, pakylėtai šios žemės pėdos po šiuo dangaus skliautu, rūpi žmogaus dvasinio pasaulio istorija, charakterio, emocijų, idėjos, pasaulėvaizdžio santykis su epocha. Tokia literatūra masino ir žavėjo iki antrojo didžiojo Atgimimo mūsų tautos istorijoje, tokia vilioja ir dabar. Ji – kaip mūsų likimas, kitos nepasirinksi. Ji prasmingiau pasakė apie mūsų kraštą ir žmogų nei istorikų veikalai dėl vienos priežasties: joje daugiau sielos ir kraujuojančio gyvuonio, meilės ir vilties, o svarbiausia – stebuklo laukimo ir ieškojimo. Tikras kūrinys stebuklas rašančiam ir skaitančiam. Skaitanti Lietuva – ar gali būti kas gražiau? Virpanti nuo knygos siela – kas gali būti nuostabiau? Net okupacijos metais, net kruvinu, juodžiausiu jos periodu švietė knyga, pirmiausia savų lietuvių autorių kūryba. Vieningas literatūros pasaulis – klasika, užsienyje, toli nuo gimtojo krašto, ir čia, Lietuvoje, kuriama literatūra, stilių, braižų, pasaulėjautų įvairovė. Prisimename nuostabų metą, kai staiga išleidome viską, kas drausta, slėpta ar apmeluota, – tuomet atrodė, kad atsistojome tvirtai ant savo mylimos žemės ir kad iš jos, tiktai iš jos ta mūsų literatūros tvirtybė, pamatas dabarčiai ir ateičiai. Čia, Lietuvoje, kur gims vaikai, daugybė vaikų, bus statomos, ne uždarinėjamos, o statomos (!) naujos mokyklos, ugdomas, ar girdit, jaunosios kartos pilietiškumas, patriotizmas ir kūrybos džiaugsmas, kone visi rašys eilėraščius ir kantriai stovės knygynų eilėse prie naujų LRS narių knygų, aišku, kaip ir anksčiau leidžiamų tūkstantiniais tiražais! Gyvenimas smagiai ir graudžiai pasijuokė, sugriaudamas daugelį iliuzijų. O realybė… toliau kuria mitus. Štai vieni užsidarę išdidžioje „menas – menui“, „kūrėjas – amžinybei“ vienatvėje ir su panašiomis estetinėmis formulėmis, sako, kad jas kremtant ir sukuriama didžioji literatūra. Kiti – ant žemės nusileidę, nekvaršina galvos dėl savo literatūrinio nemirtingumo – ir jie kuria. Treti vis vejasi literatūrines madas ir pralenkinėja svetimus avangardistus. Kuri tikra iš šių literatūrų, kas pasakys, auuu. Niekas. Net laikas nepasako, o jei ir pasakys, tai jau ne mums, kitiems. Nors kažkokios televizijos laidos teigia, kad durys atsidaro, o su rašytojais kalbamasi vaikščiojant ir leidžiant jų pasivaikščiojimų užrašus. Nes už kūrybą svarbiau yra atsidarančios į tuštumą durys ir įmantriai tušti postringavimai vaikščiojant. Reikia žinoti, kur vaikščioti, pas ką ir pro kokias duris landžioti, kad tave pastebėtų ar aukštai įvertintų dar tik ketinamą parašyti knygą. Kuri, be abejo, yra iš didžiosios, o ne iš mažosios literatūros, kadangi dar neparašyta ir dėl to nekantriai laukiama. Tik ar skaitytojų, ar savosios „chebros“ – štai koks neišsprendžiamas klausimas lyg rebusas. Ir šiaip gyvenimas puikus: vienoje pusėje rusų tankai bei kompensacijos už okupacijos padarytą žalą, kitoje – demokratijos gėris, amžinai tos pačios fizionomijos valdžioje, Signatarų namų balkonas ir viduryje kokia „Maxima“. Priešindamasis vartotojiškumui, nusipirk to, ką kasdien vartoji, keik valdžią, komunistus kagėbistus ir rašyk sau į sveikatą. Puikumėlis. Ir kas, taip sakant, už estetinės nirvanos lango? Ar turi bent kokios reikšmės tavo menui ir tau, už meną visa galva didesniam?
Literatūra šiandien skęsta savoje, aplinkliteratūrinių ir šiaip knygų jūroje (juk parašyti, net išleisti daug kam juokų darbas, prestižo reikalas, visi tik bado akis naujiena: aš rašau!). Ta beribė kiekybė jau yra be dugno, kriterijų, savitikslė, pribloškianti įžūliu pasitikėjimu savimi ir skaitytojo (dažnai menamo ir tariamo) kantrybe. Kam perskaityti – pakanka tik paimti į rankas knygą, tik žvilgtelti – ir jau aišku! Etiketės su palankumo ar prastais balais seniai užklijuotos! Kam gilintis, kur nukeliauja ta knyga – į biblioteką ar makulatūrą, arba sunyksta dulkėse išlikdama ir čia nemirtinga, – svarbiausia juk renginys knygos proga. Nuostabioji knygų mugė! Realiai Neries vingyje užgimusi, vykstanti, bet su savais vinguriavimais ir be metaforų. Svarbi leidėjams, pasižmonėjimui, šurmuliui, dar viena graži duoklė formai – juk visame mūsų gyvenime, ne tiktai literatūroje, forma yra svarbiau už turinį ar esmę. Svarbiausia – gražiai atrodyti ir kad efektingai tviskėtų renginys, o kaip jaučiasi rašytojas spindesy, gal jam ten nykiai šalta, ir kokia tikroji literatūros vieta informacijos, šlamšto kalnuose – tai jau antraeilis ir nevertas dėmesio dalykas. Sausas meninės idėjos projektas yra svarbesnis už kūrinį. Kazys Saja pasakojo: prilenda prie jo poniutė, savo akim netiki: pasirodo, gyvas, nors jos atminty seniai palaidotas. Iš tų švenčių šermenų norisi bėgti užsikimšus ausis, užsidengus akis į vienatvę, į tikrą knygą. O juk ji, ta tranki, balaganinį teatrą primenanti knygų mugė niekados nesibaigia – tiek reklamos, konkursų, laureatų, pripažinimo, pergyrimo, liaupsių, genijų, talentų, debiutų, – taigi ji lyg ir yra literatūros klestėjimo veidrodis. Knygų tvane plūduriuoja ir lietuvių autorių knygos, net „topų“ rinkimuose šalia kulinarinių veikalų ar sapnininkų-horoskopų „glianco“. Taip klestime, kad imame skęsti tame savo klestėjime. Taip daug ką įmantriai aukštiname, epitetų brūzgynais keliame į padanges, kad jau imi ir susimąstai – gal užteks kilti, gal nusileiskime ant žemės ir paprastai, kaip šeimininkai, pasvarstykime, kur esame. Juk vienatvės su knyga tai mažiau. Juk tai vienatvei reikia drąsos. Juk tikrų skaitytojų, ryte ryjančių knygas, tai mažiau. Juk bibliotekų, nors ir esama gausybės vardų pavadinimų margumyno, naujausi lietuvių autorių kūriniai nepasiekia (visi ramiai susitaikėme su dešimtmečiais gėdingai didinamu bibliotekų skurdinimu, broliai latviai ir estai mums ne pavyzdys), tik kompiuteriai, kaip ir reikėjo tikėtis, čia garbingiausioje vietoje. Mūsų susitikimai su auditorija, neskaičiusia, susirinkusia iš mandagumo… taip taip, jūs atspėjote, aš tą sugalvojau, kadangi anonsuojama gausybė to nerodo. Nors skaitytojų jau neturėtų būti, tuo labai susirūpinęs internetas, tačiau jie dar yra. Skaito. O kartais visai ne tas lietuvių autorių knygas, ne iš tų brukte peršamų sąrašų, ir dar klausinėja, kaip gimsta sąrašai ir kas čia taip įdomiai rūšiuoja autorius.
Susidūrėme su trimis pavojais. Mes pavojingai ramiai atsisveikiname su didele tautos dalimi, pavojingai nematydami savo tautos ir valstybės tragedijos (matantys greitai nutildomi ir apmeluojami). Gal tikroji literatūra šiandien gimsta gyvenant kur nors po Europos miestų tiltais, viešnamiuose, mūsų universitetų magistrantams doktorantams nešiojant reklaminius bukletus Londone ir Niujorke, saviems mafiozams lupant devintą kailį nuo vergaujančių jiems tautiečių. Gal. Tačiau jos tikrai niekada nekurs ir neskaitys nužudytieji motinų įsčiose ar nusižudę iš nevilties ir protesto, iš keršto laimei, visuomenei ir mums kiekvienam. Ištuštėjusi Lietuva, ne Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“, o mūsų Lietuva žvelgia į tą literatūrą, kurios nebus ir kurios neatstos jokia tuštybių mugė. Mes pavojingai susitaikėme su anglų kalbos įtaka. Lengvapėdiškai atsilapojome, atsivėrėme, įsileidome į namus ir sielas, juk čia svečiuotis atėjo ne Sibiro meška su rusiškais keiksmais, o mandagiai besišypsantys „laisvi Vakarai“. Svečiuojasi, seniai užmiršo išeiti. Amerikoniškas beždžioniavimas, pseudoangliškas darkymasis būtent su šia puskalbe išplito kaip epidemija visose mūsų gyvenimo srityse, jis neaplenkė ir dvasinės kultūros, palietė ir literatūrą. Mes vis dar rėkaujame apie pavojų iš Rytų, nepastebėdami realaus pavojaus mūsų kalbai, identitetui, kultūrai ir, be abejo, literatūrai, kuris atėjo su globalizacija ir kenksminga ideologija ištirpdyti tautas gigantiškame katile. Aplink tą viralą jau šoka cinikai, dvikojai gyvuliai ir išsigimėliai – juk toks džiaugsmas saldus, kad žūsta Vakarų civilizacija, ant išnykimo katastrofos slenksčio dar viena tauta, kurios skaičius neseniai siekė beveik keturis milijonus, kad ir šitos Baltijos sesės teritorijoje laimi persisotinimas žaidimais, instinktais ir daiktais. Skambant angliškoms dainelėms ir angliškam akcentui. Šie pavojai tampa kasdiene norma, prie kurios mes pavojingai prisitaikome ir tuo net grindžiame savo optimizmą. Vieną kunigą prikalėme prie gėdos stulpo, kad jis spaudos draudimo epochoje maldaknyges rašė kirilica. Atsidavimas anglų kalbos stichijai – ne inercija ir ne malda, čia sėkmingai suplanuota mūsų galo pradžia, o kad tas galas pažymėtas demokratijos ir laisvės – menkai teguodžia. Vis tiek tai yra vergovė, nors ir apvalkstyta gražiomis drapanėlėmis. Madingai angliškomis amerikoniškomis.
O dabar apie tai, ko aš nekenčiu visa savo siela, kiekviena kūno ląstele – apie masinę kultūrą. Kadaise, aname amžiuje, neapkentėme bukos propagandos – beje, šis kvailiausios ideologijos ruporas kasdien su lozungais ir dogmų schemom vis perspėdavo „tarybinę liaudį“ apie „supuvusių Vakarų pavojų“. Jau ketvirtis amžiaus mūsų laisvo ir nepriklausomo gyvenimo – ir mus yra užtvindęs masinės kultūros niekalas visais savo tviskančiais pavidalais. Pūva pats šlovinamas, pūdo kitus aplodismentais – štai kaip vulgariai drįstu išsižioti apie reiškinį, tą progreso reiškėją ir nešėją. Retai mes kalbame iš esmės apie šį trečiąjį ir didžiausią pavojų – su visokiomis šou manijomis, „žvaigždžių“ ligomis, tuntais, legionais šio niekalo genijų, pulkais iš jo mintančių, ant jo parazituojančių, legaliai skleidžiančių užkratą. Žinote, kažkaip nepatogu, ką pasakys, be to, jam pataikauja kultūros veikėjai visokiuose konkursuose ir jų komisijose, ploja katutes, kada vaikučiai lietuviškai dainuoti gėdisi. Mūsų mokykla jau aiškiai pralaimi, mokytojai idealistai atiduoda savo auklėtinius į godžias ir begėdiškas niekalo (juk menas!) niekdarių (juk „žvaigždės“!) rankas, jų mokinius nuneša stichija – į vienadienę šlovę, pražūtingą apsvaigimą (taip Juozas Grušas iš pradžių buvo pavadinęs savo „Meilę, džiazą ir velnią“). Štai kaip lengvai pasikraipydami džiazuojame, nepastebėdami Afrikos vergų keršto baltaodžių civilizacijai – mes – tauta, dainavusi „Lėk, sakale, per marias, gerk šaltą vandenėlį“. Dar dainuojanti, nors masinei kultūrai atgrasus ir tas laisvės paukštis, ir jo skrydis, ir šaltas vanduo, ir ką mes norime lietuviškai išdainuoti, pavaizduoti jaunimui, kuris dėl jos dainuoja… Ką dainuoja – masinė kultūra žodžiais neatsakys, nebent įstabiai gracingai pasistaipiusi: vau. Ne „viau“, o „vau“. Suprantama, dar tik jaunimas vauksi, bet juk jis ateina pakeisti mūsų, gėdydamasis lietuviškumo, atiduodamas tik privalomą duoklę nacionalinei kultūrai, prisiimdamas atsakomybę už „vau“. Dėl visuomenės moralinės degradacijos masinė kultūra, suprantama, niekuo dėta, ji ieško kaltų kitur ir lengvai atranda. Ji pripažinta, valstybės aukštai įvertinta, jai pataikauja visų lygių valdžia, ji tiesia letenas į valstybės pinigus… kaip menas, kaip elitinė kultūra. Esame netoli nuo idealo: kultūros ministras – masinės popkultūros atstovas, Nacionalines premijas dalijančios komisijos nariai ir pirmininkas – iš jos atstovų, laureatai – taip pat. Susileidusi iš pataikavimo popsui finansinė ir valdžios grietinėlė. Akivaizdi popso įtaka ir literatūrai – cinizmas, panieka žmogiškumui, tradicijai, instinktų kultas, šaunus vertybių griovimas kyla iš čia. Kaip iškilmingas popsinės suknelės šleifo nešimas Vingio estradoje per Dainų šventę, kaip maivymasis „chorų karuose“, kai dainavimo nuoširdumą gožia individuali mimika ir judesys, – taip ir literatūrą popsas veikia per manierą, pozą. Kai literatūra nutyli popso pavojų, kai ji nepatraukia skaitytojo, popsui užauga ragai. Kartu su popsu, šou jaukiai sugyvena samprotavimų, agresyvios kovos už lyčių lygybę ir žmogaus teises kontekstas, už jo slepiasi nenorintys dirbti tikro darbo, kiekviena proga skundžiantys savo šalį ir tautą. Jūs klystate: masinę kultūrą išlaiko ne komercija ir reklama, didžiausias jos mecenatas yra kvailumas. Todėl tegyvuoja, tebus palaiminti visi joje skęstantys – jų bus dangaus karalystė, o pražūtis ir dantų griežimas laukia tos mažumos, kuri masinę kultūrą ir jos apologetus vadina negražiais vardais, gailisi kiekvieno gabesnio, talentingesnio žmogaus, o šis kepurnėjasi dvokiančioje kloakoje, manydamas esąs minių dievaitis. Jis atėjo užkariauti pasaulio. Jis užkariavo. Kaip popso šventvagiškai sudievintas ir jo pražudytas talentingasis artistas Vytautas Šapranauskas.
Tie, kurie ryžtingai pasisako kūryba ir veikla prieš popsą, yra priešai, kone sovietizmo atgyvenos ir Rusijos agentai. Tylinti kultūra ir literatūra – popso idealas. Dėžė su ekranu, kitos naujosios technologijos, atbukintos, valdomos pakvaišusios salės ir erdvės – štai popso tikslas. Sugyvulėjusi, apkvaitusi nuo alkoholio ir narkotikų minia – ši strategija made ne in Lithuania, bet Lietuvoje ji veiksminga. Ir, žinoma, valdžios kvailumas. Pelningas popsas, pseudomodernus mėšlas braunasi į darželius, mokyklas. Jis karaliauja. Jam priklauso ateitis. Nematyti šio maro pražūtingumo – pavojinga literatūrai ir visai mūsų nacionalinei kultūrai. Kas ne aklas ir kas išdrįsta, tas senamadiškas, vertas pasmerkimo ir pajuokos. Žodžiu pavaizduoti, atskleisti žmogaus dvasią, meilę ir ilgesį, grožį ir bjaurastį, baisų, paradoksalų nuopuolio tragizmą visuose žanruose, visomis priemonėmis tikroji literatūra neatsisakys. Čia tas krislelis optimizmo, kuris padeda gyventi.
Demokratija ir laisvė pakeitė žmogų – dėl kiekvieno žodžio šiame teiginyje galima ginčytis iki užkimimo. Mums labai norisi iššokti aukščiau bendraeuropinės bambos, parodyti, kokie mes modernūs ir liberalūs, koks nepakartojamai originalus esame pavyzdys. Pataikavimo ir keliaklupsčiavimo ikona. Nepaisant oficialių reliacijų ir demokratinės gražbylystės srautų, ištaškytų politinėse pliurpalynėse seilių, ataskaitų ir projektų už savus ir europinius pinigus, neišnyko niekšai, cinikai, nusikaltėliai, abejingieji. Neišnyko veidmaininga moralė. Greičiau atvirkščiai – demokratinis visuomenės standartas netoleruoja tiktai tų, kurie nėra laimės kūdikiai. Nors žodžiais neigiamybes ir blogybes standartas smerkia, iš tikrųjų jis seniai susitaikęs su jų egzistavimu. Teisybė dažniausiai neteisiųjų pusėje. Sąžinė pralaimi arba jos visai nėra. Geriausia ir labai ramu, kai sąžinės nėra, o vietoj jos viešpatauja frazeologija. Žmogų ima valdyti daiktai, prabangos ilgesys, žaidimai, o tasai, kuris kas savaitę nekeičia išmaniojo telefono, kompiuterio, nerašo žinučių ir anonimiškų, kupinų pasityčiojimo ir neapykantos komentarų, kurio – koks įžūlumas! – nėra socialiniuose tinkluose, kur „AŠ kalbuosi su visu pasauliu“ – yra tuščia vieta ir nesusipratimas. Visuotinį poezijos svaigulį, eiliavimą, laiškus mylimoms moterims, asociatyvų metaforinį mąstymą (tam reikia vaizduotės ir įtampos smegenų pusrutuliuose) seniai pakeitė miklus mygtukų spaudymas (šis universalus menas, kaip mus tikina, labiausiai ir lavina individą). Bibliotekoje knyga traukiasi į antrą planą, pirmoje vietoje, žinoma, yra kompiuteris. Pozavimas, darkymasis, staipymasis, arogancija, mat būti natūraliam, tikram, būti ištikimam tradiciniam pašaukimui yra nemadinga – ar šių reiškinių nėra literatūroje? Ar pamaivos į ją neateina? Itin originalūs pamaivos su superoriginalia poza ir rafinuota snobiška laikysena?
Valdžia. Netikiu idealia valdžia. Ir nė velnio ji ne sava. Kas tiki – tegu pagrindžia tą tikėjimą. Mūsų biurokratiškai nomenklatūriškai demokratinė valdžia menininką atstumia. Labai jau publicistinio prozos dalykėlio veikėjas vienam iš trijų svarbiausių valstybės asmenų išdėsto savo požiūrį kai kuriais kultūros politikos klausimais. Išklauso, pažada, atspėjot, sukurti darbo grupę, išanalizuoti, atsižvelgti. Tikriausiai kalbėjosi su kitais menininkais. Išeina iš rūmų veikėjas, nusikvatoja palei Kudirkos paminklą. Tuščiai sugaišo vienas iš trijų, sugaišo autorius. Kadangi herojus yra politinis veikėjas, kuriam dėl kultūros nei šilta, nei šalta, todėl tokių dalykėlių nereikia rašyti. Ir poetizuoti kvailumo taip pat. Tiesa, reikėtų pasiknaisioti vidutinybės psichologijoje, tačiau ar šio mažo pilko žmogelio pasaulis vertas literatūros? Bet juk eina į valdžią, murkdosi reitinguose – tai gal yra gyvenimiškas prototipas?
Ar literatūra vis dar aukština žmogų, jo meilę, kūrybos nemirtingumą, jo pasąmoninį pasaulį, ar ji pratęsia gražiausias ir prasmingiausias klasikos tradicijas? Taip! Klasika jau tampa amžininkai – Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, – sunkiau pasidarė be tos milžiniškos emocinės poezijos bangos, kuri visus mus nešė. Nestumkite iš literatūros, neatsižadėkite Eduardo Mieželaičio, to moderniosios mūsų poezijos ledlaužio, Alfonso Maldonio. Dramaturgija neįsivaizduojama be Justino Marcinkevičiaus, Kazio Sajos ir Juozo Glinskio: sunku suprasti, kodėl pastarieji du autoriai nestatomi. Vytauto Bubnio, Jono Mikelinsko, Vidmantės Jasukaitytės, Romualdo Granausko, Algimanto Zurbos, Rimanto Šavelio, Prano Treinio proza. Tos „šiuolaikinio pasaulio dvasios“ yra tiek mūsų literatūroje, kad jos ir ieškoti nereikia. Kas nori – atranda. Jauniesiems įdomiai atstovauja Marius Ivaškevičius. Iš anapus vis dar kalbasi su mumis Jonas Avyžius, Juozas Baltušis, Juozas Aputis, Albertas Zalatorius, Vytautas Kubilius. Apie žmogų ir Lietuvą, apie mūsų dabartį ir ateitį.
Be abejo, ir apie rašytojo vaidmenį. Nevaidinti rašytojo. Būti rašytoju. Ir palikti – laikui – dalelę savo kraujo, sielos, širdies. Net tada, kai esi už ribų, esi nepripažįstamas, esi ujamas ir peikiamas. Nebijok sakyti, vaizduoti savo tiesą. Jos reikės. Jeigu ne tau, ne dabar, tai ateis laikas, ir tavo knyga bus atrasta. Net matau ryškiai, kaip literatūrinis archeologas varto pageltusius puslapius ir stebisi, o ar savimi, ar tuo, ką atrado, – jau nebesvarbu. Mūsų nebėra, o tas laimingas atrastasis gyvas dabar, pergyvenęs savo mirtį. Juk praūžė dar šimtas metų, dar akimirka civilizacijos ir Lietuvos istorijoje, lietuvių tautos seniai turėjo nebebūti pagal globalaus tautų susimaišymo scenarijų, o ji vis dar yra su savo likimu, charakteriu ir keistuoliais, kurie rašo knygas lietuviškai. Kam? Juk ne knygų mugei ir ne bibliotekoms be knygų.
2. Kodėl neliko cenzūros? O pinigai, padėtis, kai rašytojai negauna finansavimo – ar ne cenzūra? O pasirinktinis vienų literatūros reiškinių, autorių kėlimas į padanges, o kitų suniekinimas ir nutylėjimas – ar ne cenzūra? O baimė, verčianti diplomatiškai elgtis niekšybės akivaizdoje, neerzinti galingųjų, pataikauti valdžiai – ar ne cenzūros forma? Apie literatūros kontekstą prasminga kalbėti tada, jeigu egzistuoja literatūros kritika. Ar ji dar gyva, ar nepasimirė? Taip, yra literatūrologai – mokslininkai, yra jų fundamentalūs moksliniai darbai, o kur tie kasdieniai juodadarbiai, taškantys rašalą dėl literatūrinių mokyklų, krypčių, aistringai analizuojantys ir polemizuojantys, kur tie, kurie kelia literatūrai reikalavimus, remiasi skoniu, kriterijais, žadina menines idėjas? Ne taip jau retai rašytojas izoliuojamas, niekas negina jo, nesirūpina juo. Tikro rašytojo nereikia užtarti ar ginti – taip, jį gina kūryba, bet kur pasideda mūsų jautrumas ir tolerancija? Keistai man atrodo Rašytojų sąjunga – jos leidykla, redakcijos, Rašytojų klubas gyvuoja, o pati sąjunga lieka šaltu dariniu. Ji viena iš daugybės panašių įstaigų, drebančių dėl finansavimo. Kitaip būtų, jei, be rutininio veiklos reglamentavimo ir formalizmo, būtų imtasi giluminių literatūros ir gyvenimo ryšių analizės, jei rūpėtų rašytojas, jo talentas, literatūros proceso įvairovė. Ne tiktai savi rašytojai, o visi. Pataikavimas, projektų rašymo inercija, baimė pasakyti apie tai, kas skauda, kokia mūsų kultūros apskritai ir literatūros konkrečiai kasdienybė, nenoras grumtis dėl esminių, egzistencinių tautai ir jos kultūrai klausimų – tai potekstė. Ar akmuo sau po kaklu. Ar netikėjimas, kad sąjunga atgims. Kam ji? Juk yra gražūs rūmai ir daili iškaba – taigi ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Tos pačios, iš mįslės: kas išmano – tas jas gano. Aname – dvidešimtame – amžiuje, kaip primena mums Justino Marcinkevičiaus žodžiai memorialinėje lentoje, buvo kitokia sąjunga. Ji vienijo mus tautos Atgimimui. Rašytojų namuose kunkuliavo visuomeninis gyvenimas. Rašytojo bijojo valdžia. Šit kokios tokelės, apžaidžiant sklindantį nuo mūsų sąjungos svetimumą.
3. Netikiu, kad rašantis angliškai galės vadintis lietuvių rašytoju. Kiekvienas pagal sugebėjimus ir išgales privalome ryžtingai pasisakyti už tautinį patriotinį auklėjimą mokykloje, už sveiką šeimą, moralę, tradicines kultūros vertybes, ginti savitumą, kuriuo didžiuojamės, kuris įdomus pasauliui. Privalome vienytis dėl valstybės ir tautos ateities. Būkime su skaitančia Lietuva – jai reikia mūsų kūrinių, mūsų balsų. Tiktai lietuviškų. Tokių skirtingų, visagaliam pinigui nepavaldžių, pakvaišusių dėl savų meninių idėjų, skirtų šiam beprotiškam pasauliui, žmogaus dvasios grožiui ir jo būties dramai be laimingos nelaimingos atomazgos.
Sodraus spalvingumo, minties ir jausmo lydinio – lydimuose – išartuose po degimų – beriant į supurentą dirvą sėklą – kad pasilietų prasikalę daigai sava lietuviška žaluma, o geltona spalva ir raudona – mūsų širdžių džiaugsmui amžinai… Ir kad velnias ar šėtonas, kurio džiaugsmui žmoguje ir pasaulyje blogybės dygsta, veša be pabaigos, – net kad jis bjauriai nusivieptų regėdamas mūsų ant liežuvio lietuviško išguldytą pasaulėjautą ir… IR
Vietoj IR – visados yra tyla. Ta pati, kapų, ausyse spengianti. Ji ir yra žodžiais neišreiškiama kūrybos laisvė. Dėl šventos ramybės mes atsakymus-literatūrinę idėją išverčiame į anglų kalbą ir tučtuojau gauname įstaigėlės-mecenatės mandagų elektroninį laišką, kurio objektyvią išvadą skubu ir skelbti: O ŠIŲ ATSAKYMŲ MES NELAIKOME PROJEKTU, TODĖL GUZĄ GAUSI, O NE AVANSĄ! Po šio antausio mane apėmė pasiutęs įkvėpimas, kokio savo kūrybinėje biografijoje dar nebuvau patyręs.
Arūnas Spraunius
1. Nesinori kartotis, ypač kai beveik identiška intencija jau esu minėjęs: „Dabar reikalai tokie, kad traukiniai vien tik išvyksta, vienas po kito. Jei šiame procese begalima ką registruoti – nebent kaitą. Pasirinkimas maždaug toks – dalyvauti arba ne“ (irgi iš atsakymų „Metams“, turbūt prieš kokius trejus metus). Nelabai kas pasikeitė, nebent – kad viešo veikimo, diskurso, opinijos, skonių, madų (kalbant apie tekstus, manau, pastarasis žodis per svarus: kelios dešimtys „adeptų“ per visą šalį – dar ne „pavasaris“) formavimas / formavimasis tapo formaliai sklandesnis. Sunku pasakyti, koks ryšys tarp tokios reikalų padėties ir jau po truputį „nusistovinčios“ (esama ženklų, kad užtruks visą šį šimtmetį) globalios tikrovės, kurioje turime galimybę „maudytis“. Vien humanitariniai pasažai apie jos „prastėjimą“, prasmės redukciją (arba nuosavą ego – na, čia nemažai visko galima privardyti, ir tuo sėkmingai užsiimama visur) nežavėjo niekada.
Carol Willis knygoje „Forma seka paskui finansus“ daro išvadą: kai svarstome, iš kur ateina estetinės naujovės, akivaizdu, kad vairininko vaidmuo čia tenka kapitalizmui ir technologijoms. Jei sutiksime, kad tos estetinės naujovės implikuoja ir bet kurias viešas manifestacijas (taigi ir tekstą), gali būti, kad atsiremsime į paprastą, racionalų paaiškinimą: būtent vadybininkas Billas Gatesas šių metų sausio 22-ąją paskelbė, kad pagal Pasaulio banko klasifikaciją trisdešimt penkiose skurdžiausiose pasaulio valstybėse dar iki 2035 metų pakils socialinės gerovės lygis. B. Gatesas mano, kad 2035-aisiais daugumoje skurdžiausių šalių pajamos vienam asmeniui perkops dabartinius rodiklius, registruojamus Kinijoje (pasak Pasaulio banko, 2012 metais BVP dalis vienam asmeniui joje siekė 9040 JAV dolerių). „Microsoft“ įkūrėjas mano, kad, investuojant į sveikatos reformas, iki 2035 metų kiekvienoje valstybėje galima pasiekti bent tokį vaikų mirštamumo lygį, koks buvo 1980-aisiais JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Taigi per beveik du dešimtmečius (simboliniu atskaitos tašku galima laikyti Gatesų labdaros fondo „Bill&Melinda Gates Foundation“ veikimo pradžią 1997-aisiais; dar sykį primintina, kad jo steigėjas buvo semantinę raišką gerokai koregavusių ir koreguojančių skaitmeninių technologijų kompanijos savininkas ir vadybininkas) pasaulyje būtent rinkodaros priemonėmis buvo sėkmingai kovojama su nepritekliu. B. Gateso teigimu, vyrauja trys klaidingos nuomonės apie kovą su skurdu: manoma, kad neturtingos valstybės pasmerktos ir toliau skursti, taip pat tikima, kad tarptautinė pagalba naudojama neefektyviai, be to, nuogąstaujama, kad žmonių gyvybių gelbėjimas labai padidins pasaulio gyventojų skaičių ir sukels jų perteklių.
B. Gatesas neabejotinai yra labai racionalus pragmatikas ir tikriausiai stokoja dvasingumo. Tad logiška, kad dvasingumą išpažįstantys „mes“ nuo jo „nusigręžiame“ (oi, nuo kiek daug ko dar teks „nusigręžti“). Bet klausiama apie šiuolaikinę tikrovę, taigi esama ir tokios optimistinės tos tikrovės tendencijos, gal net dominuojančios. Ji ne per daug dvasinga arba visai nedvasinga (jei vertinsime, tarkime, XX amžiaus pradžioje dar vyravusiomis kategorijomis), bet labai tikėtina, kad absoliuti dauguma planetos gyventojų įstengia su tuo susitaikyti.
Laimei, „neprotokolinių“ atvejų nutinka – kada trapios mūsų prigimtys nepajėgia taikstytis su faktu, kad kaina už pavalgiusių, taigi ir vartojančių gausėjimą yra dar nuoseklesnė (veržlesnė) gyvenimo formų, stilių ir panašių dalykų homogenizacija. Iš jos struktūrinių – ir ypač etinių – „šastelėjimų“ galima (turbūt ir reikia) šaipytis ar tiesiog įtraukti į paties kuriamą simbolinį / semantinį lauką.
Tarkim, taip: globalų verslą personifikuojančios korporacijos ir verslo sektoriai kiekvienas beveik privalomai turi po etikos kodeksą ir tą kodeksą diegiančią bei sergstinčią komisiją, specialistus etc. Bet nereikia eksperto (dar viena smagi ne tik funkcinė, bet, sakyčiau, ir egzistencinė pozicija) regalijų, kad suprastum, jog kelis tūkstančius metų tobulinta etika (pirmas žodį pavartojo Aristotelis) modifikuojama „pagal reikalą“ ir supaprastinama iki vidaus taisyklių, kurių pagrindinis edukacinis pranešimas – kaip neiškristi iš žaidimo ir likti kompanijoje (paprastas lojalumo reikalavimas). Korporacijos be problemų moralę redukavo iki reputacijos, ir tai tikrai įvyko ne užvakar. Čia tik pavyzdys, panorėjus jų galima rasti įvairių – planetoje juk diskutuojama (taigi rašomi taip pat ir beletristiniai tekstai) subkultūrų, tapatybės, aplinkosaugos ir panašiais klausimais.
Iš nuostabios Adamo Zagajewskio knygos „Du miestai“ (2013): „<...> poeziją – ir meną apskritai – reikia atskirti nuo žurnalistikos, nuo grynai dokumentinės ar didaktinės raštijos“ (p. 218); „<...> poezija stengiasi apgauti tikrovę, ji apsimeta, kad jaudinasi dėl jos rūpesčių. Užjaučiamai linguoja galvą. O, vėl žemės drebėjimas, sako“ (p. 156). A. Zagajewskis priskiria poezijai „mažosios transcendencijos“ regalijas (didžioji telieka teologams). Kodėl ne? Tik nebeignoruojant tikrovės globalėjimo ir jau neginčijamo technologijų įtakingumo veiksnio. Tam, kad šaipytumeisi arba galvotum, ar / kuo intermedinės (tik šio teksto gamintojo nuomonė) dabarties situacijos tinka paties formuojamam simboliniam / semantiniam laukui, reikia, kad su ta tikrove vienaip ar kitaip koegzistuotum.
Kažkaip (vėl tik rašančiojo nuomonė) dažnesni (gal kad konjunktūriškai perspektyvesni) atrodo domėjimosi savimi atvejai. Gal nuobodoka, užtat tikriausiai patogu. Po praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio organizacinių ir įvaizdžio įtvirtinimo (konservavimo) „manevrų“ lietuvių literatūros ganyklose reikalai tebeatrodo fragmentuoti – „kiekvienas maudosi sau“ (Gūnteris Grassas, iš „Skardinio būgnelio“). Tikriausiai logiška, tiesa, nebūtinai turininga. Na, bet turiningumas – viešųjų ryšių veikimo laukas, įrodyti galima bet ką (net jei „signifikuojamieji“ iš visų jėgų stengiasi neprisnūsti), kad tik netrūktų įrodinėjančiųjų, o jų deficito kol kas lyg ir nėra. Kaip gyvenime, taip ir poezijoje.
Dėl „šiuolaikinio pasaulio dvasios“ atspindėjimo lietuviškoje raštijoje – gal esu įsidėmėjęs kokias pustrečios pavardės (ar veido), bet nemanau, kad būtų korektiška čia ką konkrečiai minėti – tikrai žinau, kad neaprėpiu bent kiek reprezentatyvios dabartinio lietuvių literatūros paveikslo visumos.
2. Nelabai suprantu, ką šiame (vadinkim dabarties, jei norim) kontekste reiškia žodžių junginys „literatūros kontekstas“. Maždaug – konjunktūra? Ji buvo visais laikais. Dabartinę turbūt bent iš dalies apibrėžia, tarkime, šis Harukio Murakamio interviu Johnui Wray’ui („The Paris Rewiew“, 2004, Nr. 170) fragmentas: „Galėjau tapti kultiniu rašytoju, jei ir toliau būčiau rašęs siurrealistinius romanus. Bet aš norėjau įsilieti į vyraujančią kryptį, tad turėjau įrodyti, kad galiu parašyti realistinę knygą [kalbama apie romaną „Norvegų giria“ – A. S.]. Todėl ją ir parašiau. Japonijoje ji tapo bestseleriu, ir aš tokio rezultato tikėjausi.“ Taigi įsiliejimo į „mainstream’ą“ procedūra labai racionaliai, pagal žinomas ir patikrintas schemas yra būtent projektuojama, be abejo (ir būtinai), „įskaičiuojant“ ir kontekstą. Nieko asmeniška…
Simpatiškas (šį tekstą rašančiajam, be abejo) Kęstučio Šapokos pasažas-priminimas kita intencija: „<...> nuoširdumą galima išreikšti nebent pasitelkus cinizmą. Tai susiję su etinio imperatyvo suestetinimu, kuris bet kokį veiksmą, vaizdą, vaizdinį ar įvaizdį automatiškai paverčia preke, pritaiko vartojimui, nes to reikia vadinamajai spektaklio visuomenei“ („Apie humanizmą ir nihilizmą“ – „Kultūros barai“, 2013, Nr. 11, p. 34). Ne analogija, vien terminų sutapimas – kai kurias laikysenas (tarkime, XX amžiaus pirmos pusės prancūzų rašytojo ir teatro kritiko Paulio Léautaud dienoraštyje nubrėžtą skirtį tarp pirmarūšių ir antraeilių rašytojų – pastariesiems, pasirodo, nėra reikalo gražinti, idealizuoti, gludinti tikrovės) A. Zagajewskis yra pavadinęs literatūrinio cinizmo rūšimi. Kai kalbame apie „čia ir dabar“, papildyčiau vienu struktūriniu sandu – jokių vertybinių konotacijų, hierarchijų, cinizmą interpretuojant vien kaip techninį sprendimą.
Literatai – pripažįsta patys tai ar ne – gyvuoja ir viešai save pozicionuoja pagal taisyklių rinkinį, į kurį „viešieji ryšiai“ įeina (nesvarbu, kuriame – profesionalumo ar intuityvumo – lygmenyje). Gal net užima vieną svarbiausių to rinkinio pozicijų. Grįžtant prie „kaip gyvenime, taip ir poezijoje“, „apžaisti“ kontekstą ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas. Pernelyg užsispyrusiems, ignoruojantiems „pagrindinę srovę“, per daug nuosekliai siekiantiems savo sintaksės ir semantikos, pasekmės nebent institucinės – neturėti iliuzijų dėl stipendijų, reitingų, nominacijų etc. Kai kuriems užtenka nuovokos dėl to nekvaršinti sau galvos nuo pat pradžių.
3. „Gynyba“, reikia suprasti, reiškia – galva ir toliau smėlyje, atlaikant visus trukmės išmėginimus (labai laisvai perfrazuojant Friedrichą N.). Na, palaikykim dar, kodėl ne. Palaimingas būvis apsimesti, kad tebegyveni vėlyvojo modernizmo rojuje, aplink nieko nevyksta, nors apžvelgiamos tikrovės horizontą technologijos seniausiai ir ne vieną kartą apvijo aplink Žemės rutulį. Gal net (dar) esi pranašas… Tiesa, aplinkiniai apie tai pamiršo arba nežinojo nuo pat pradžių.
Galima visaip vertinti teiginį, kad neoromantizmo krizė apogėjų Europoje pasiekė maždaug XIX–XX šimtmečių sandūroje. Lietuvoje jis, neoromantizmas, užėmė „mainstream’o“ pozicijas iki Antrojo pasaulinio karo. Tiesą sakant, net nepatogu nurodyti veiksmažodžio laiką, iki kada šioje politinėje-kultūrinėje erdvėje jis įtakingas. Čia cituotoje A. Zagajewskio knygoje taip svarstoma apie atmintį: „<...> kai kurie mūsų epochos rašytojai atmintį iškėlė į pirmą vietą tarp kultūrinių vertybių ir dorybių <...>, bet ar nėra taip, kad ji veikiau įrašo ir įtvirtina kūrybos aktą, negu jame atsispindi? <...> tam, kad pastatytum tiltą, reikia pirmiausia – mažmožio – rasti upę“ (p. 149). Kad ir kaip kreipsi – ją, tikrovę.
Grįžtam prie to paties – jei poezija linkusi tikrovę apžaisti, ši vis tiek yra čia ir dabar. Beje, kai kada imperatyviai. Apie taip pat ir technologijų nulemtą gyvenimo formų homogenizaciją užsiminta, tą procesą vertinti galima bent dvejopai – „vertybiškai“ suraukti kaktą ir imti rypuoti dėl praeinančios „pasaulio garbės“, viską atliekant visu rimtumu ir būtinai viešumoje, performatyviai. Tiesa, ši situacija nestokoja ironijos – viešas rūpestis dėl vertybių entropijos yra vienas iš būdų kurti savo įvaizdį, gi šis brandaus kapitalizmo nugludintas iki precizikos (nesvarbu, kad įvaizdžio institucija sugalvota gerokai iki „public rellations“). Bet poindustrinis, žinių ekonomikos vis labiau užvaldomas pasaulis iš principo ignoruoja vertybinius nuosprendžius. Vertybių tiesiog nebėra reikalo „išrasti“, taigi ir deklaruoti. Optimalaus jų rinkinio laikytis paprasčiausiai naudinga, tai privaloma verslo dalis. Kalbant gal net dilginančiai atvirai – iš viešų vertybinių deklaracijų nebeįmanoma uždirbti (kalbama ne vien apie pinigus) kaip kad prieš šimtą metų.
Kita dar veikiančiųjų daliai (tiesa, dėl objektyvių priežasčių vis mažėjančiai) prieinama reagavimo versija – vien privačiai nuspręsti, kad tu dar prisimeni moralizavimo autoritetą kaip ir dailyraščio malonumą ar prakeiksmą, tačiau tai paties, tarpulaikio personažo, privilegija arba rūpestis (manau, dažniausiai – ir viena, ir kita). Į aktyvų gyvenimą žengia praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje gimusi karta Y (taip ją vadina sociologai), kuri nematė pasaulio be interneto. Ji energinga, moka kalbų, nė akimirkai neišjungia „Facebook’o“, tavo ir jų privatumo supratimas yra du nesusisiekiantys indai. Ir – ką? Čia aš turiu įgaliojimus nuspręsti, „gera“ ta karta ar „bloga“?
Maždaug tokie pat ir reikalai su anglų kalba. Asmeniškai man labai simpatiškas tas jaunas, pozityvus Barselonoje ar Berlyne reziduojantis riedlentininkas, kurio tėvai gyvena Australijoje ir su kuriais jis pabendrauja „Skype’u“. Kad irgi taip negaliu ar nenoriu – tik mano paties problema.
