NEBLĖSTANTYS KREMLIAUS KINO APŽAVAI, arba SENA PROPAGANDA SU NAUJU PADAŽU

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Sovietinės ideologijos
AUTORIUS: Arūnas Vyžintas
DATA: 2013-12

Kaip sovietinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“ iki šiol plauna visuomenės smegenis

Pastaruoju metu kiek drąsiau imama kalbėti apie neigiamą Kremliaus propagandos poveikį Lietuvos visuomenei. Dar visai neseniai, rizikuodami, kad bus apšaukti paranoikais, viešai tą aptardavo tik pavieniai žurnalistai, politologai, politikai, šiaip įžvalgesni piliečiai. Tačiau dabar šią skaudžią problemą šiek tiek atviriau įvardijo net pats Valstybės saugumo departamentas, kurio veiklos ataskaitoje ne be pagrindo teigiama: „Prieš Lietuvą yra vykdoma aktyvi informacinė, ideologinė ir istorijos „perrašymo“ politika.“¹

Lietuvos istorijos perrašinėtojai, savaime suprantama, ypatingą dėmesį kreipia į sovietinę okupaciją ir antisovietinį pasipriešinimą. Ne veltui Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys istorikas Arvydas Anušauskas teigia: „Mums norima primesti kitokį praeities vertinimą… Rusija panaudoja ir minkštosios galios elementus, kai steigiamos įvairios organizacijos, padedama joms su logistika, rengiant įvairias konferencijas, leidžiant leidinius, kuriuose labai akivaizdžiai, o dažnai ir pakankamai grubiai, nesiskaitant su priemonėmis, iškraipoma Baltijos šalių istorija.“²

Vienas svarbiausių Kremliaus propagandos „minkštosios galios“ ginklų, be abejo, yra ir Lietuvos istoriją atitinkamai iškraipantys filmai. Drįsčiau tvirtinti, kad neigiamas jų poveikis visuomenės sąmonei yra netgi didesnis negu minėtų konferencijų arba dezinformacinių pseudoistorinių leidinių, dažniausiai skirtų palyginti nedideliam klausytojų ar skaitytojų sluoksniui. Neatsitiktinai dar pats Leninas yra pabrėžęs, kad bolševikinei propagandai svarbiausias iš visų menų yra kinas.^3* Ir, aišku, ne tik bolševikinei. Nes kino meninės kalbos psichologinis poveikis puikiai pasinaudoja ir daugelio kitų meno rūšių galimybėmis – teatro, dailės, literatūros, muzikos, net architektūros (gali labai įtaigiai kurti estetiškai įprasmintos erdvės iliuziją). Ką jau kalbėti apie tai, kad jis apskritai daug geriau už kitus menus geba kurti iliuzinę tikrovę, galinčią ne tik užgožti realybę, bet ją net ir pakeisti. Ne veltui tai yra ir bene pats masiškiausias menas. Šiuo atžvilgiu varžytis su kinu galėtų nebent populiarioji muzika, tačiau ir ji šiais laikais neišsiverčia be vaizdo įrašų.

Reikšmingiausias visų laikų lietuviškas filmas?

Tokiame specifiniame kontekste be galo įdomu stebėti, kaip sumaniai ir atkakliai propaguojamas senas sovietinis filmas „Niekas nenorėjo mirti“, meniškai perteikiantis Kremliaus ideologų sukurptus ir vis dar eskaluojamus lietuvių rezistencijos vertinimus. Jis ne tik reklamuojamas, garbstomas labiau už bet kurį kitą lietuvišką filmą, bet tiesiog brukte brukamas visuomenei, jau įtrauktas net į mokyklų programas.⁴ Negana to, kad filmo vaizdo įrašais užverstos jais prekiaujančios parduotuvės, jis nuolatos rodomas ir labai palankiai vertinamas kino festivaliuose, forumuose, konferencijose, apie jį leidžiamos knygos, žiniasklaidoje apstu filmą liaupsinančių recenzijų ir interviu, įvairiose televizijos laidose, viešose paskaitose jį giria kino kritikai, menininkai, istorikai, filosofai. Kaip vienas didžiausių Lietuvos kino pasiekimų jis, savaime aišku, pristatomas įvairių meno ir kultūros specialybių studentams.

Maža to, dar sovietmečiu buvęs, ko gero, labiausiai pasaulyje žinomas lietuviškas filmas, dabar jis tapo vienu svarbiausių Lietuvos ne tik kino, bet ir apskritai visos kultūros reprezentantų užsienyje, šiuo atžvilgiu pagal reikšmę neretai prilygsta net Čiurlionio kūrybai. Beje, ką ten Čiurlionis! Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ kai kam yra daug svarbesnis. Ne veltui į svečias šalis jį, kaip vieną pačių reikšmingiausių Lietuvos kultūros vertybių, siunčia rodyti ir net asmeniškai pristato ne tik mūsų ambasadoriai, kultūros, užsienio reikalų ministrai, bet kartais, kaip jau yra buvę, net patys prezidentai.

Tai atrodytų komiška, jei nebūtų graudu. Aukščiausia šalies valdžia išdidžiai ir įkyriai bruka pasauliui kino juostą, palaikančią, net heroizuojančią Lietuvos okupantus ir kolaborantus, su žemėmis maišančią tuos, kurie priešinosi pavergėjams.

Sunku pasakyti, kur čia baigiasi, jau cituoto Lenino žodžiais tariant, Kremliui naudingas idiotizmas, o kur prasideda sąmoningai piktavališkas aukščiausių valstybės pareigūnų elgesys, šokiruojamai paminantis elementariausią valstybinę ir pilietinę savigarbą. Kai Rolandas Paksas, būdamas Lietuvos prezidentas, minėtą filmą nuvežė į Gruziją, Laisvosios Europos radijo žurnalistas Virgis Valentinavičius tokį valstybės vadovui nederamą akibrokštą įvertino aštriai, bet pelnytai: „Niekas nenorėjo mirti“ yra spjūvis į veidą rezistentams. Jei kam rūpi Vytauto Žalakevičiaus filmo meniškumas, tą gali daryti privačiai ar per kino kritikų konferencijas, tačiau dėti valstybės vadovo antspaudą ant šlykštaus melo istorine prasme yra iškalbingas programinis pareiškimas, jog Paksas laiko Lietuvos SSR istoriją niekuo neišsiskiriančiu tarpsniu.“⁵

Tačiau tragikomiškiausia, kad mūsų valdžios viršūnėse į Lietuvos istoriją (o kartu ir į valstybingumą), atrodo, daug kas žiūri panašiai kaip Paksas. Valdžios keičiasi viena po kitos, bet filmas „Niekas nenorėjo mirti“ kaip buvo, taip ir yra iškilmingai vežiojamas po pasaulį.⁶ Žinoma, su atitinkamu valdžios pareigūnų, kitų iškilių valstybės asmenų protegavimu ir palyda. Lubiankos džiaugsmui, patys tyčiojamės iš savo valstybės nepriklausomybės ir už ją kritusiųjų? Juo labiau kad pas mus tokia žeminanti savinieka mažai ką jaudina, daug kas laiko ją priimtinu, normaliu, net pagirtinu dalyku. Tai akivaizdžiai rodo, kaip netoli nuo homo sovieticus mentaliteto per nepriklausomybės dešimtmečius pasistūmėjo didžioji tiek visuomenės, tiek vadinamojo jos elito dalis.⁷

Taip ir norisi prisiminti vieną gerai žinomą kultūros ministrą, savo apartamentuose pasikabinusį enkavėdisto Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus portretą.⁸ Labai simboliškas gestas. Gaila, kad „Kalvio Ignoto teisybės“ ekranizacija, palyginti su filmu „Niekas nenorėjo mirti“, meniškai ne tokia vykusi. O juk būtų galima kultūros propagavimo labui pavežioti po pasaulį ir raudonąjį kalvį.

Kurioziška LRT tradicija

Pastaruoju metu, kai tik įsijungiu LRT, lyg tyčia užtinku įkyrią filmo „Niekas nenorėjo mirti“ reklamą – vis kviečiama žiūrėti jį nacionalinio transliuotojo mediatekoje. Apie propagandinį filmo pobūdį, aišku, nė neužsimenama, užtat pateikiamas filmą liaupsinančių televizijos laidų rinkinys.

LRT susiklostė itin savotiškas paprotys šį sovietinės propagandos perlą įtraukti į programą per valstybines Lietuvos šventes, svarbias istorines datas. Antai šiemet jis parodytas būtent Laisvės gynėjų dienos išvakarėse.⁹ Kitaip, kaip cinišku žuvusiųjų už Lietuvos laisvę paniekinimu, tokio kuriozo nepavadinsi. Juk tame filme partizanai vaizduojami kaip amoralūs niekšai, banditai, o sovietiniai okupantai ir jų talkininkai pristatomi kaip šaunūs vyrai, didvyriški „liaudies gynėjai“ (taip lakiai išverstas į lietuvių kalbą rusiškas žodis истребителu, tiesa, žmonės vis tiek juos vadina stribais, – red.).

Toks LRT vadovų elgesys labai primena liūdnai pagarsėjusią „Tarybinių“ dešrelių atpiginimo akciją, kurią Maximos gudručiai šiemet irgi sugalvojo surengti būtent per Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją.¹⁰ Tiesa, privatūs dešrų pardavėjai cinišką savo poelgį gali bent jau formaliai motyvuoti komerciniais tikslais. Juk tokiomis rinkodaros akcijomis tikriausiai priviliojama daugiau pirkėjų, ypač tų, kuriuos tebekamuoja komunostalgija. Tačiau LRT, regis, vis dar yra nacionalinis visuomeninis transliuotojas, kuris, kaip deklaruojama jo paties įstatyme, be kita ko, privalo „stiprinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę“, ugdyti „visuomenės moralę ir pilietiškumą“.¹¹ Ar minėto filmo demonstravimas Laisvės gynėjų dienos išvakarėse atitiko šiuos tikslus?

Laisvoje šalyje žmonės, žinoma, turi teisę žiūrėti pačią įvairiausią kino produkciją. Tačiau viskam yra tinkamos arba netinkamos aplinkybės, laikas ir vieta. Juk nacionaliniam transliuotojui nešauna į galvą mintis Holokausto aukų atminimo dieną rodyti (ir dar be jokio pristatymo ar komentarų) propagandinius, pavyzdžiui, nacių filmus, o Motinos dienos proga – pornografinius, apsimetančius erotiniais, kad ir kokie meniškai tobuli jie būtų. Tačiau sovietiniams propagandiniams filmams tokie elementariausi etikos reikalavimai kažkodėl netaikomi.

Filmą „Niekas nenorėjo mirti“ LRT rodė ne tik šiemet Laisvės gynėjų dienos proga, bet ir pernai per Valstybės dieną bei jos išvakarėse,¹² o ankstesnę vasarą – iškart po Gedulo ir Vilties dienos.¹³ Savaime suprantama, tai įskaudino buvusius politinius kalinius ir tremtinius, atviru laišku jie kreipėsi į Radijo ir televizijos tarybą, kad bent jau atmintinomis laisvės kovų ir tremčių dienomis nebūtų transliuojami partizanus, tremtinius žeminantys filmai ir laidos.¹⁴ Juolab kad tąkart buvo minimos sovietų ir nacių okupacijų metinės, didžiosios 1941-ųjų birželio tremties 70-metis. Dar anksčiau „Niekas nenorėjo mirti“ rodytas per Vėlines,¹⁵ dėl to tremtiniai, politkaliniai irgi protestavo,¹⁶ bet nei tada, nei vėliau nebuvo į tai atsižvelgta. LRT televizijai rodyti šį filmą pačiu netinkamiausiu metu, ignoruojant Lietuvos laisvės kovotojų, bolševizmo aukų prašymus to nedaryti, jau tapo tradicija.

Kodėl gi LRT, pavyzdžiui, per Laisvės gynėjų dieną neparodžius ir Aleksandro Nevzorovo pseudodokumentinio filmo apie mistinius Landsbergio snaiperius? Kodėl nesuteikus pusantros valandos eterio Algirdui Paleckiui, kad plačiau paskleistų paistalus, esą savi šaudė į savus? Būtų galima parodyti ir meninį nevzoroviškos dvasios filmą, juk jau pastatyta net keletas tokių, pasakojančių apie „baltąsias pėdkelnes“ – snaiperes, kurios taikius rusų karius medžiojo Kaukaze. Pavyzdžiui, populiariame Nevzorovo filme „Skaistykla“ dvi žiaurios snaiperės lietuvės Grozne sprogstamosiomis kulkomis siunčia į aną pasaulį „taikdarius“ rusus, o čečėnų sukilėliai su savo rėmėjais dosniai joms atsilygina.¹⁷ Belieka mistines lietuvių snaiperes ir smogikus iš meninių filmų permesti į Vilniaus gatves 1991-ųjų sausį. Ir tai ne šiaip ironiškas retorinis pasiūlymas – rusų žiniasklaida ir interneto socialiniai tinklai tokią idėją jau ne kartą svarstė. Nenustebčiau, sužinojęs, kad ir mūsų paleckininkai retsykiais apie tai pamąsto. Aktorių ir finansuotojų tokiam agitpropui tikrai netrūktų. Gal tik talentingų režisierių, prilygstančių Vytautui Žalakevičiui, rasti būtų sunkoka…

Vienas didžiausių sovietinės propagandos laimėjimų

Nors „Niekas nenorėjo mirti“ yra tikrų tikriausias sovietinės propagandos pavyzdys, jo propaguotojai ir gerbėjai iš kailio neriasi, stengdamiesi tai paneigti. Nusišnekama iki to, esą šis filmas – vos ne antisovietinis arba, blogiausiu atveju, „nei „raudonas“, nei „baltas“.¹⁸ Nešališkas, ideologiškai neutralus. Ar bent jau sąlygiškai neutralus. Kino kritikas Gediminas Jankauskas piktinasi visais, kurie pagrįstai mano, kad šiame filme „tiesos […] mažoka arba kad ji pakeista ideologiniu melu“.¹⁹ „Ko verti ginčai apie ideologinį šio filmo pamatą ir priekaištai, kad ši juosta juodina Lietuvos istoriją?“ – retoriškai grąžo rankas Rasa Paukštytė, kalbėdamasi su jai pritariančiu žurnalistu, kino kritiku Laimonu Tapinu.²⁰

Sekantys tokias pasakėles pamiršta, kad sovietmečiu KGB ir kitos ideologinės institucijos kontroliavo net ir tų kino juostų, kurių turinys neturėjo nieko bendra su istorija ar politika, kūrimą. Tad ką jau kalbėti apie filmus, paremtus vis dar kraujuojančia (1965 m., kai pradėta statyti „Niekas nenorėjo mirti“, žuvo vienas paskutinių Lietuvos partizanų Antanas Kraujelis) istorija? Tuo metu buvo visiškai neįmanoma, kad į ekranus patektų bent kiek istoriškai objektyvesnis ar ideologiškai neutralesnis tokios tematikos filmas. Daugių daugiausia, ko galėjo tikėtis tokių filmų kūrėjai, tai šiek tiek pažaisti ties leistino ir neleistino riba, bet ir už tai grėsdavo rimti nemalonumai. Už tokius žaidimus, pavyzdžiui, kiek mažiau šališko filmo „Jausmai“ (1968) rodymas sovietmečiu buvo smarkiai suvaržytas, nors režisierius ir neperžengė leistinos ribos. O „Niekas nenorėjo mirti“ tais laikais demonstruotas ne tik visoje SSRS nuo Kaliningrado iki Vladivostoko, bet ir užsienyje, jis susižėrė krūvą prestižinių sovietinių apdovanojimų, gavo net valstybinę premiją, buvo išgirtas kino kritikų, žurnalistų, neužkliuvo net budriausiems Kremliaus ideologinės kontrolės rykliams.²¹

Ir štai kodėl: Žalakevičius sukūrė įvairiausiems sovietinės visuomenės sluoksniams įtinkantį, todėl nepaprastai populiarų filmą, gana įspūdingoje ir daugumai patrauklioje meninėje pakuotėje koncentruotai ir įtaigiai pateikęs esmines bolševikinės propagandos klišes: pilietinis karas, klasių kova, narsūs liaudies gynėjai, amoralūs miškiniai, šių banditų terorizuojama neryžtinga, svyruojanti liaudis, kuri lemiamu momentu vis dėlto stoja į ideologiškai teisingą pusę su ginklu rankose, ir t. t.

Bet svarbiausia, kad šį sovietinės propagandos durnaropių kokteilį kiekvienas žiūrovas galėdavo siurbčioti per labiausiai jam patinkantį meninės raiškos šiaudelį. Daug kam patiko nuotykiniai, vesterniškieji filmo fabulos ir siužeto vingiai, šiek tiek primenantys pasaulyje, net ir SSRS, didžiulio populiarumo sulaukusią Johno Sturgeso „Šauniąją septyniukę“, dar garsesnio Akiros Kurosavos šedevro „Septyni samurajai“ (1954) atkartojimą. Priminsiu – ten drąsuolių saujelė gelbsti banditų gaujos terorizuojamą kaimą. Intelektualesni kinomanai filme „Niekas nenorėjo mirti“ sugebėdavo įžvelgti kažką panašaus į savotišką egzistencinę dramą, rasdavo sąlyčio taškų net su Ingmaro Bergmano, Andrzejaus Wajdos kūriniais. Estetiškai rafinuotesnė auditorija gėrėjosi puikiu operatoriaus Jono Griciaus darbu. Na ir, be abejo, imponavo gerai parinkti žavūs ir gabūs kino aktoriai. Šis sovietinis agitpropas dėl įvairialypės daugiasluoksnės formos buvo kone universalus ir tiko beveik visiems.²² Išskyrus nebent kovotojus už Lietuvos laisvę, jų rėmėjus, artimuosius ir kitus, kaip tada sakydavo, „nepribaigtus antitarybinius elementus“. Vis dėlto net ir jie dažnai sutikdavo, kad filmas įspūdingas.

Žodžiu, Kremliui tai buvo tikra ideologinė dovana. Reikia pripažinti: didžiuliame sovietinių filmų, skirtų bolševikų kovoms su politiniais ir ideologiniais jų priešais, sraute jis tikrai yra vienas įtaigiausių ar bent jau įtaigesnių. Nuoširdžiai rekomenduočiau, kad į menines ideologinio poveikio priemones, taikytas filme „Niekas nenorėjo mirti“, atidžiau pasigilintų kai kurių specialybių studentai – būsimiesiems meno kritikams, viešųjų ryšių specialistams, istorikams, politologams, sociologams tai padėtų geriau suvokti, kaip buvo vykdoma sovietinė indoktrinacija, masinis smegenų plovimas, kas per daiktas komunistinė propaganda ir kaip apskritai pasireiškia propaganda mene, ypač kino industrijoje. Žalakevičiaus filmas nusipelno kur kas rimtesnio įvertinimo negu nesibaigiantys propagandinės jo esmės neįžvelgiančiųjų tauškalai.

Prievartautojai ir vaikų smaugikai

Kaip ir dera sovietiniam agitpropui, filme „Niekas nenorėjo mirti“ sovietų valdžios gynėjai, visų pirma, aišku, broliai Lokiai, vaizduojami kaip daugiau ar mažiau šaunūs herojai, o jų priešams nešykštima juodžiausių spalvų. Apie tai atvirai kalba net nuoširdus Žalakevičiaus gerbėjas ir bičiulis, žinomas lenkų kino kritikas Januszas Gazda: „Vieni iš jų [filmo veikėjų – A. V.] siekia darnos ir ramybės, kiti griauna, sėja chaosą ir mirtį. Vieni reprezentuoja gerąsias jėgas, kiti – blogąsias. […] Vis dėlto paradoksalu, kad darnos sukūrimo aktą šiame filme atlieka tie, kurie politiškai susiję su sovietų valdžia ir padeda ją įtvirtinti Lietuvoje (žiūrovai juos gali traktuoti ir kaip išdavikus). Tuo tarpu tie, kurie išsaugojo ištikimybę nepriklausomos Lietuvos idealams, čia yra tik destruktyvi jėga.“²³ Beveik viskas teisingai pasakyta. Tik nelabai suprantu, kur čia paradoksas? Būtų paradoksaliau, jei propagandinis sovietų filmas nediegtų tokios gėrio ir blogio sampratos.

Retorinis kritiko nusistebėjimas tariamu paradoksalumu ne visai logiškas dar ir todėl, kad šią Žalakevičiaus juostą jis iš esmės teisingai, nors kiek utriruotai,²⁴ sugretino su kitais panašios rūšies sovietiniais filmais, kuriuose „sovietų valdžios šalininkai buvo visais atžvilgiais teigiami personažai, o jos priešininkai ne tik kad laikėsi „klaidingų“ pažiūrų, bet iš jų buvo atimtos net pozityvios žmogiškos charakterio savybės. Panašiai yra ir filme, apie kurį kalbame.“²⁵ Gazda smulkiai išvardija teigiamas, humaniškąsias okupacinės valdžios šalininkų Lokių (iš kurių tik vienas Donatas yra karštakošis, todėl broliai jį smerkia) savybes, priešpriešindamas joms neigiamus, bjaurius, nežmoniškus antisovietinio pasipriešinimo dalyvių būdo bruožus.

Šiuo atžvilgiu Žalakevičius kai kur pralenkė net labiausiai prosovietinius savo kolegas. Kad išgautų maksimalų propagandinį efektą, vietomis taikė tokius drastiškus, pigius, bet emociškai itin paveikius kino kalbos triukus, iki kokių, ko gero, nėra nusiritęs joks sovietinis jo kartos režisierius. Lietuvos partizanai filme vaizduojami ne tik kaip morališkai žlugę niekšai, banditai, klastingi liaudies priešai, šlykštūs moterų prievartautojai, jie, pasirodo, dar ir smaugia mažus vaikus su baltais triušeliais! Epizodas, kai banditas Apuokas pasmaugia berniuką, sumanytas tikrai vykusiai, nes kas galėtų sukelti didesnį pasibaisėjimą negu tokie šokiruojantys kadrai? O kur dar tas visą siaubą kontrastiškai pabrėžiantis mažas, baltas, švelnus triušiukas… Vytautas Tomkus, reikia pripažinti, šią sceną suvaidino talentingai – su kraują stingdančiu šaltakraujiškumu. Čia net suaugę žiūrovai pasijunta sukrėsti. O juk filmą, kuris tuo metu buvo dažnai rodomas ne tik kino teatruose, bet ir per televiziją, masiškai žiūrėdavo tiek suaugusieji, tiek propagandinei indoktrinacijai pats imliausias sociumo sluoksnis – vaikai, kuriems aiškiai parodoma, kas čia yra absoliutaus Blogio įsikūnijimas.

Neatsitiktinai tais laikais, pats pamenu, į filmo seansus specialiai vesdavo moksleivius ištisomis klasėmis. Nesunku suprasti, kodėl – tokie filmai nuo pat mažens ugdė savo šalies tikrosios istorijos nežinančius, kovotojų už jos laisvę nekenčiančius, okupantams simpatizuojančius homo sovieticus. Ką pavyks indoktrinuoti vaikystėje ar paauglystėje, tą vėliau ištaisyti bus be galo sunku, nes imliuoju amžiaus tarpsniu įkalti stereotipai būna patys gajausi ir tvirčiausi. O juk meninės indoktrinacijos galia Žalakevičiaus filmas toli pralenkė daugelį tokios tematikos juostų.

Beje, turiu surinkęs nemažai žiūrovų įspūdžių ir atsiliepimų tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų SSRS respublikų, kur filmas sovietmečiu demonstruotas ne tik labai plačiai, bet dažnai net ir privalomai. Štai tik keletas iš jų apie minėtą kraupų vaiko pasmaugimą: „Vienas iš vaikystės prisiminimų apie šį filmą: kai TV ekrane prasidėdavo scena, kurioje pabėgęs nuo Donato miške banditas Apuokas smaugia atsitiktinai pakliuvusį jam į rankas berniuką liudytoją, mano tėtis visada išeidavo iš kambario, kad nematytų šios košmariškos scenos.“ „Aš irgi puikiai prisimenu šį dūšią draskantį epizodą… Donatui, kai tas [vėliau] atsidūrė prieš Apuoką su šautuvu [derėjo] įsikibti iš visų jėgų pastarajam į gerklę už tą vaikinuką.“ „Aš visada užsimerkiu, kai eina šis epizodas.“ „Žiūrėjau vaikystėje, Apuokas iš tikrųjų išgąsdino – be jokių siaubiakų.“²⁶

Žiaurių, net siaubingų scenų filme esama ir daugiau. Suprantama, stribų kovos su Lietuvos partizanais tikrai buvo labai žiaurios. Nors niekuo dėtų vaikų su baltais triušiukais partizanai miškuose nesmaugė, deja, ir nuo jų rankos įvairiomis aplinkybėmis yra žuvę vaikų. Tačiau stingdantį siaubą, kaip teisingai pabrėžė Gazda, filme sėja tik kraugeriai miškiniai, nuo kurių kaimą pasiaukojamai gina narsieji kolaborantai, padedami sovietų kareivių. Tad daugiau negu keista, net šiurpoka girdėti kai kurių fanų, kaip antai poeto Vytauto Bložės, svaičiojimus, esą Lietuvos partizanai filme parodyti „su didžiausia simpatija“ (!)²⁷ arba, pavyzdžiui, skaityti oficialų filmo pristatymą Kauno tarptautiniam kino festivaliui, neva šios kino juostos autorius sugebėjo „įžvelgti humanizmą abiejose [sic!] kovojančiose pusėse“.²⁸ Atleiskite, bet tai jau kažkoks pernelyg juodas humoras.

Juo labiau kad filme partizanai ne tik skerdžia nelaimingus valstiečius, užsimaniusius stoti į kolchozą, ne tik smaugia vaikus, bet ir prievartauja kaimo moteriškes. Nors, kita vertus, nepavykusio žaginimo scena bent šiek tiek prislopina filme vykstančių nuolatinių žudynių įtampą, nes miškinį, bandantį išprievartauti drovią kaimietę, negyvai užplumpina iš palovės staiga išlindęs pats komiškiausias ir bailiausias filmo personažas. Žiūrovai čia akimirką galėdavo atsipūsti ir net nusijuokti, kad tokį smagų atkirtį „miško nelabiesiems“ davė paprastos liaudies atstovas, kuriam pats gyvenimas pakišo politiškai teisingą pasirinkimą.

Tarp kitko, įdomu, kad iš miško išlindęs banditas, lyg koks keistas sadomazochistinis iškrypėlis, prievartauti nelaimingąją puola per žūtbūtinį mūšį, ignoruodamas vado įsakymą. Akivaizdu, kad šiems kadrams trūksta elementariausios loginės, psichologinės, net fiziologinės motyvacijos. Tačiau tai nesvarbu, nes bendrame propagandinių filmo priemonių arsenale šis vaizdelis ir buvo skirtas anaiptol ne rafinuočiausiai publikai. Čia svarbiausia – kuo įspūdingiau pažeminti stribų priešus. O siekdamas to tikslo propagandinis sovietų kinas pačių drastiškiausių metodų nevengė nuo pat Eizenšteino laikų.

Aitvaras, kraunantis turtus į Kremliaus

propagandos aruodą

Tiesa, ne visi Lietuvos partizanai filme pavaizduoti kaip degradavę pašlemėkai. Prievartautojams ir vaikų smaugikams vadovauja sąlygiškai kiek šviesesnis, intelektualesnis, anot daugelio filmo garbintojų, net savaip romantiškas, buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas, o nacių okupacijos laikais – policininkas Aitvaras. Mažų vaikų jis nesmaugia, moterų nežagina, su jomis (pavyzdžiui, su savo paties žmona) net nesimyli. Tačiau ir jis piktdžiugiškai stebi priešmirtines naujojo apylinkės pirmininko Vaitkaus, kurį pats nušovė per langą, konvulsijas. Įsako pakarti vargšą nebylį jo tėvą, be to, kaip ir dera tikram romantikui, liepia savo sėbrui, kad muštų ūkininko Marcinkaus, pasislėpusio po lova, žmoną, prieš tai su neslepiamu pasimėgavimu dar patraiškęs jos nagus aulinių batų padu. Beje, filmo scenarijuje inteligentiškasis personažas spiria parkritusiai Marcinkuvienei į šoną ir išvadina ją „sterva“.²⁹ Visa tai, aišku, rodo didelę Žalakevičiaus simpatiją Lietuvos laisvės kovotojams.

Na, bet neerzinkime filmo gerbėjų, kibdami prie tokių nereikšmingų smulkmenų. Aitvaras, palyginti su dauguma jo gaujos narių, iš tikrųjų yra impozantiškesnis, o ir miršta jis gana vaizdingai, melodramatiškai. Ne veltui pats Žalakevičius, retrospektyviai įsijautęs į partizanų simpatiko vaidmenį, išdidžiai pareiškė: „Kas norėjo, tas pamatė filmo finale šviesią Noreikos [vaidinusio Aitvarą – A. V.] mirtį…“³⁰ O kino kritikas Saulius Macaitis mįslingai pridūrė: „Tie keli kadrai – tarsi sovietų laikais kontrabanda pastatytas paminklas. Žinoma, ne bronzinis – įslaptintas.“³¹

Visas tuntas autorių paisto apie kažkokią paslaptingą Ezopo kalbą, kurią pasitelkęs Žalakevičius, tarsi koks lietuviškasis Volfas Mesingas, atseit apgavo budrią ideologinę sovietų kontrolę. Vis dėlto neaišku, kur glūdi tas gudrusis įslaptinimas, jei, kaip rašo Tapinas, po filmo peržiūros net pats Lietuvos komunistų partijos „Centro komitetas tuomet taškėsi seilėmis“, kad „tiems banditams vadovauja toks simpatiškas herojus, kurį vaidina Laimonas Noreika“?³² Pernelyg jau nelogiški slaptosios ezopinės kalbos aiškintojų argumentai, juolab kad kitame tekste Tapinas cituoja dar konkretesnius Donato Banionio žodžius, esą minėtą triukšmą pakėlęs pats Genrikas Zimanas, vadintas pilkuoju kardinolu, kandidatas į CK biuro narius: „Kas čia rodoma? […] Noreikos Aitvaras – banditų vadas – tiesiog simpatiškiausias herojus. Uždaryti!“³³ Didesnį Aitvaro paveikslo įslaptinimą (!) sunku ir sugalvoti.

Savo ruožtu čia kyla naujas klausimas: kaip atsitiko, kad tokią „kontrabandą“, savo slaptumu akį rėžiančią, net seiles išskiriančią pačiam LKP CK, kiti ideologinės kontrolės muitininkai leido rodyti? O paskui dar išliaupsino ir premijomis apipylė? Nejaugi jie buvo ne tokie akylūs kaip Zimanas? Kas gi jiems trukdė filmą jei ne ant lentynos padėti, tai bent iškirpti priešmirtinę neva ezopinę, todėl visų cituojamą Aitvaro frazę apie skausmą?

Dėl to pateikiama daug skirtingų versijų. Pasak Tapino, juostą palaiminęs jos sužavėtas SSRS kinematografijos komiteto pirmininkas Aleksejus Romanovas,³⁴ pagal Banionį, ją apgynęs pats Antanas Sniečkus,³⁵ o kino režisieriaus Gyčio Lukšo manymu, užstojęs kažkoks neįvardytas „svarbus viršininkas“.³⁶ Nežinau, kuri iš versijų tikroji, tačiau esmės tai nekeičia. Jeigu filmas įtiko kažkokioms aukštesnėms, svarbesnėms ar įtakingesnėms sovietų instancijoms, prieš kurias turėjo nutilti net seilėmis taškęsis LKP CK, tai jam tiktai minusas. Jeigu jį užtarė Maskvos valdininkai, kokie nors aukšti komunistų nomenklatūros šulai ar pats Lietuvos kompartijos vadas, vadinasi, filmas atitiko tai, ko Kremliui labiausiai reikėjo ir ko galbūt nesuprato kai kurie vietiniai, ne tokie įtakingi ar bukesni valdžiažmogiai. Juk sovietinė ideologija buvo nuleidžiama iš viršaus, o ne atvirkščiai. Taigi Aitvaro paveikslas niekuo neužkliuvo nei Sniečkui, nei įtakingiesiems Maskvos valdininkams (jiems netgi patiko), nes kuo puikiausiai tarnavo jų ideologijai.

Beje, tą įžvelgė ir istorikas Arūnas Streikus, tyrinėjęs, kaip sovietinė ideologija ir propaganda smelkėsi į to meto Lietuvos kultūrą. Paklaustas, kodėl cenzūra visa tai leido ir kas trukdė kino prievaizdams iškirpti bent jau kai kuriuos Aitvaro žodžius, jis atsakė: „Nemanau, jog jiems kas nors trukdė ar kad jie ko nors nesuprato. Jie šiek tiek rizikavo, bet tuo metu jau tiesiog negalėjo pateikti visiško melo apie partizaninį karą. O kontroversiškai vertinamame filme „Niekas nenorėjo mirti“ buvo suformuota partizaninio karo koncepcija, atitinkanti naują,  r a f i n u o t e s n į  [išskirta mano, – A. V.] sovietų valdžios požiūrį į partizaninį karą Lietuvoje.“³⁷

Papildydamas Streikų, pridursiu, kad po Stalino mirties, Chruščiovo laikais, o ir kiek vėliau, paskelbta daug ideologinės kontrolės direktyvų, rekomendacijų, kaip diegti naujus sovietinės propagandos metodus. Vyresnės kartos menininkai, meno kritikai, kitų kultūros sričių specialistai dar turėtų jas prisiminti iš sovietinio meno ar marksistinės-leninistinės estetikos paskaitų, per kurias aiškinta, kad propaganda neturi būti tokia tiesmuka kaip Stalino laikais. Net Sovietijos priešus imta vaizduoti ne taip vienareikšmiškai, gerokai subtiliau, nes tai didino propagandos įtaigą ir iliuziją, esą pateikiama tikroviška istorinių ir politinių įvykių interpretacija.

Ne veltui kino kritikai Aitvaro paveikslą gyrė kaip tikrą sovietinio kinematografo sėkmę. Tačiau bene įžvalgiausiai ir taikliausiai jo reikšmę sovietinei propagandai apibūdino kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas straipsnyje, parengtame pagal pranešimą, skaitytą SSRS kinematografininkų suvažiavime: „Žalakevičiaus sėkmė slypi dar tame, kad jo stiprūs charakteriai atsiskleidžia giluminiame plane, sudėtingame psichologiniame pjūvyje. […] Rūstusis Aitvaras, nacionalistinio pogrindžio vadeiva iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“, – toli gražu ne eilinis „priešas“ ir „piktadarys“, o įsitikinęs ir ypač pavojingas priešininkas […] Kad nugalėtų Aitvarą, narsiesiems broliams Lokiams teko sutelkti visą valią, visas dvasines ir fizines jėgas.“³⁸ Pasak Aitmatovo, „jeigu priešas iš anksto pateiktas kaip elementarus blogio vienetas, mes kažkodėl suvokiame tai kaip normą. Tačiau ir priešo paveikslas juk tarnauja giliam gyvenimo, žmonių charakterio, prigimties pažinimui. Primityvus priešo vaizdavimas […] nejučia žemina ir teigiamus herojus“, todėl jo įvaizdis taip pat reikalauja „meninio dėmesio, vaizdavimo įtikinamumo“.³⁹

Kad pernelyg primityvus ideologinių, klasinių priešų vaizdavimas ir sudėtingesnės kinematografinės kalbos stygius kartais „gali turėti atvirkštinį poveikį“, Žalakevičius puikiai suprato, net yra apie tai kalbėjęs dar gerokai prieš statydamas filmą „Niekas nenorėjo mirti“.⁴⁰

Taigi, priešingai ezopinės kontrabandos specų prasimanymams, Žalakevičius čia padarė būtent tai, ko norėjo Kremlius. Sovietinei propagandai, be kita ko, reikėjo solidesnio ir sudėtingesnio priešo įvaizdžio, ne tik eilinių standartinių kenkėjų ir piktadarių. Šie, be abejo, irgi buvo reikalingi (Žalakevičius tokius įvaizdžius sumaniai panaudojo), tačiau naujesnių laikų sovietiniam kinui vien jų nebepakako. Reikėjo daryti platesnį ideologinį ir įvairesnį psichologinį poveikį. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tą sėkmingai daro iki šiol.

Tęsinys kitame numeryje

¹    Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2012 m. veiklos ataskaita visuomenei, p. 14, http://www.vsd.lt/vsd_ataskaita_20130607.pdf.

²    Rimantas Varnauskas, Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą: pabaigos nesimato, http://www.alfa.lt, 2013-05-07.

³    Владимир Ленин, Полное собрание сочинений, изд. 5-е, Москва, 1970, t. 44, p. 579; Григорий Болтянский, Ленин и кино, Москва, 1925, p. 19.

⁴    Lietuvos moksleiviai mokysis žiūrėdami kino filmus, http://www.7md.lt, 2006-11-10; Andrius Sytas, Politiniai tremtiniai reikalauja mokiniams nerodyti filmo „Niekas nenorėjo mirti“, http://www.alfa.lt, 2006-11-16.

⁵    Virgis Valentinavičius, Paksas ir menas nieko nepasakyti, http://www.xxiamzius.lt, 2003-09-26.

⁶    Tatarstano sostinėje bus pristatyti Lietuvos meno, kultūros ir mokslo pasiekimai, http://pramogos.delfi.lt, 2005-09-05; Vilma Okunevičiūtė, Britanijos sostinėje sukosi lietuviški filmai, http://www.delfi.lt, 2007-11-14; Urugvajuje – lietuviško kino savaitė, http://www.urm.lt, 2009-05-22; Japonijai ir Kinijai atsiveria UAB „Lietuvos kinas“ archyvai, http://www.lietuvoskinas.lt, 2010-06-27.

⁷    Apie filmo „Niekas nenorėjo mirti“ propagandinį pobūdį ir netinkamą demonstravimą bei reklamavimą kritiškai pasisakė tik du aukštesnieji valstybės pareigūnai – konservatoriai Edmundas Simanaitis ir Rasa Juknevičienė. Apie galimas filmo sąsajas su Kremliaus užsakovais yra užsiminęs Vytautas Landsbergis. Žr.: Edmundas Simanaitis, Okupacijos nostalgijos recidyvas, http://www.xxiamzius.lt, 2003-09-24; To paties, Tikrojo humanizmo ir teisingumo ilgesys, Ten pat, 2007-12-05; Rasa Juknevičienė, Keistas nepriklausomybės supratimas, http://www.balsas.lt, 2006-02-15; Vytautas Landsbergis, Kas tai daro?, Ten pat, 2008-01-25; To paties, Lietuva nėra atsakinga už okupantų valdžios veiksmus, http://www.delfi.lt, 2008-04-07.

⁸    Petras Katinas, Kelias atgal, http://www.xxiamzius.lt, 2005-09-30.

⁹    LRT Kultūra kanalo programa, 2013-01-12; Rimantas Gučas, Kvailumas ar išdavystė?, http://www.lzinios.lt, 2013-01-14.

¹⁰  Sausio 13-osios proga – virta „Tarybinė“ kumpinė dešra pigiau, http://www.alfa.lt, 2013-01-11; Šarūnas Černiauskas, „Maxima“ Sausio 13-ąją siūlo pigiau apsirūpinti „Tarybinėmis“ dešromis, http://www.delfi.lt, 2013-01-11; „Maxima“ sausio 13-tą „tarybinių“ akcijų neatsisakė, Ten pat, 2013-01-13; Rimantas Varnauskas, „Tarybines sosiskas“ „Čeriomuchos“ alumi užgeriant, http://www.alfa.lt, 2013-01-21.

¹¹  Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymas, I skyrius, 3 straipsnis, 1 punktas, http://www.lrt.lt/apie-lrt/LRT/istatymas.

¹²  LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2012-07-05; LRT Lituanica (LTV World) kanalo programa, 2012-07-05.

¹³ LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2011-06-18; LRT Lituanica (LTV World) kanalo programa, 2011-06-18; LRT Kultūra (LTV2) kanalo programa, 2011-06-19; Algimantas Bučys, Post scriptum, http://www.alkas.lt, 2011-06-20.

¹⁴  Dėl Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metų programos darbų, http://www.lietsajudis.lt/index.php/component/content/article/37-naujienos/1362-dl-laisvs-gynimo-ir-didij-neteki-atminimo-met-programos-darb. Kreipimesi netiksliai nurodyta filmo rodymo diena.

¹⁵  LRT Televizija (LTV) kanalo programa, 2006-11-01; Niekas nenorėjo mirti, LTV, http://www.anonsas.lt/portal/categories/143/1/0/1/article/1413/niekas-nenorejo-mirti-ltv; Baisioje aplinkoje išgyventi padeda ironija, http://www.lrytas.lt, 2006-11-01.

¹⁶  Andrius Sytas, Politiniai tremtiniai reikalauja…

¹⁷  Aleksandras Nevzorovas, Skaistykla, 1997, http://www.youtube.com/watch?v=ha9nJubRlrE.

¹⁸  Snieguolė Dovidavičienė, Donatas Banionis: labiausiai gąsdino meilės scena su Artmane, http://www.alfa.lt, 2011-07-16.

¹⁹  Gediminas Jankauskas, Niekas nenorėjo mirti, http://www.gramofonas.lt, 2006-08-28.

²⁰  Rasa Paukštytė, L. Tapinas. „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“, http://www.lrytas.lt, 2009-01-20.

²¹   Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ apdovanojimai sovietmečiu: pagrindinis prizas „Didysis gintaras“  ir SSRS kinematografininkų sąjungos diplomas V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Kišiniove (1966); pirmoji premija ir apdovanojimas Žalakevičiui už geriausią scenarijų, o D. Banioniui už geriausią vyro vaidmenį sąjunginiame kino festivalyje Kijeve (1966); prizas D. Banioniui už geriausią vyro vaidmenį XV tarptautiniame Karlovy Varų festivalyje (1966); SSRS kinematografininkų sąjungos garbės diplomas V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų (1966); Lenino komjaunimo premija V. Žalakevičiui už geriausią scenarijų ir režisūrą (1966); SSRS valstybinė premija scenarijaus autoriui ir režisieriui V. Žalakevičiui, operatoriui J. Griciui, aktoriams D. Banioniui ir B. Ojai (1967). Gausybę recenzijų ir atsiliepimų apie šį filmą galima rasti čia: Cоветские художественные фильмы: aннотированный каталог, том. V (1964–1965), Москва, 1979, p. 253–257.

²²  1967 m., pagal žurnalo Sovietskij ekran skaitytojų apklausą „Niekas nenorėjo mirti“ pripažintas geriausiu sovietų 1966 m. filmu. Žr.: Лучший фильм года (Советский экран), http://ru.wikipedia.org/wiki/Лучший_фильм_года_(Советский_экран).

²³  Janusz Gazda, Už kryžių lango – Lietuva, in: Aš nežinau…, Vilnius, 1997, p. 104.

²⁴  Nors Gazdos pastaba iš esmės teisinga, vis dėlto jis kiek supaprastina situaciją to meto sovietų kine – tokio primityvaus propagandinio schematiškumo jau buvo gerokai mažiau, jis tapo subtilesnis ir labiau niuansuotas.

²⁵  Janusz Gazda, Min. veik., p. 104–105.

²⁶  Citatos iš filmo aptarimo internetiniame forume, http://www.kino-teatr.net/kino/movie/sov/4477/forum.

²⁷  Laimonas Tapinas, Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Vytauto Žalakevičiaus gyvenimo ir kūrybos pėdsakais, Vilnius, 2008, p. 139.

²⁸ Niekas nenorėjo mirti, http://www.kinofestivalis.lt/lt/filmai/Niekas-nenorejo-mirti.

²⁹  Vytautas Žalakevičius, Niekas nenorėjo mirti. Kino apysaka. 1963, in: Aš nežinau…, p. 70–71.

³⁰  Vytauto Žalakevičiaus tylėjimas. Arvydo Juozaičio interviu su Vytautu Žalakevičiumi, Ten pat, p. 255; Gediminas Jankauskas, Min. veik.

³¹   Saulius Macaitis, Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius, Vilnius, 2002, p. 185; Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 136.

³²   Rasa Paukštytė, Min. veik.

³³  Laimonas Tapinas, Min. veik., p. 128.

³⁴  Ten pat, p. 130–131.

³⁵  Snieguolė Dovidavičienė, Donatas Banionis: labiausiai gąsdino meilės scena….

³⁶  Snieguolė Dovidavičienė, Lietuvių žvaigždės Adomaitis ir Budraitis rusams – jau per brangios, http://www.alfa.lt, 2012-09-19.

³⁷  Laisvės kryžkelės (XXXVII). Istorinės atminties sovietizavimas. Žurnalisto Ričardo Čekučio ir istoriko Arūno Streikaus pokalbis, http://www.bernardinai.lt, 2006-12-04.

³⁸  Чингиз Айтматов, Национальное и интернациональное, in: Вопросы киноискусства, вып. 11, Москва, 1968, p. 42.

³⁹  Ten pat, p. 42–43.

⁴⁰  Sovietų Sąjungos Lietuvos, Latvijos, Estijos respublikų vaidybinių filmų svarstymo protokolas, 1959, in: LMA, f. 29, ap. 1, b. 145, l. 7.