ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Parodos
AUTORIUS: Karolina Tomkevičiūtė
DATA: 2013-12
Prieš 80 metų, 1933-iaisiais, Kaune buvo surengta pirmoji Lietuvos scenografijos paroda. Šią progą dar prieš porą metų prisiminė Marta Vosyliūtė, Giedrė Brazytė, Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė ir Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC) pasufleravo mintį apie naują parodą. ŠMC kuratorės Julija Fomina ir Virginija Januškevičiūtė šią idėja pavertė kūnu ir rugsėjo 6 d. pakvietė į parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ atidarymą. Nors šia paroda buvo norima prisiminti svarbią sukaktį, vis dėlto nepretenduota užpildyti per dešimtmečius susidariusių spragų, todėl ekspozicijos turinys apėmė du pastaruosius Lietuvos teatrinio gyvenimo dešimtmečius.
Likusias spragas iš dalies užpildė rugsėjo 5 d. Kaune atidaryta R. Bitinaitės-Širvinskienės kuruota paroda „Scenos egzotika“, kurioje pristatyti eskizai bylojo apie pirmuosius lietuvių scenografijos žingsnius. Pastarosios parodos pavadinimas gerai atspindi pristatomų kūrinių dvasią: eksponuoti Stasio Ušinsko, Liudo Truikio, Antano Gudaičio, Adomo Galdiko, Kazio Šimonio, Adomo Varno bei Domicėlės Tarabildienės darbai tikrai galėjo būti kiek neįprasti ir netikėti to meto žiūrovo akiai. Scenovaizdžių ar kostiumų eskizuose juntama ne tik tolimų kraštų egzotika, bet ir lietuvių istorijos įtaka. Paroda atskleidė, jog dailininkai jau tada lyg kokie magai drąsiai eksperimentavo, nuolat ieškojo netikėtų vaizdinių.
Vis dėlto nuo ištakų grįžkime į šių dienų teatro magiją ir į parodą „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“, kurios pristatymas sužadino labai įvairių ne tik teatro profesionalų, bet ir paprastų žiūrovų nuomonių bei reakcijų. Vieni piktinosi, kad paroda gavo solidų finansavimą, tačiau solidumo joje stinga, antriems nepatiko per didelis iliuzijų kiekis ir kuratorių nekompetencija bei tai, jog neparengtas parodos katalogas, treti pyko dėl padarytų klaidų ar (ne)tyčia nenurodytų pavardžių bei paaiškinimų, ketvirti, nepaisant nepatikusių aspektų, tiesiog pasidžiaugė, kad po ilgo laiko tarpo buvo priminta apie Lietuvos teatro dailininkus.
Paroda „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“, kaip ir teatras, yra tokia daugialypė, kad jos „skaitymo“ būdai gali būti įvairūs, be to, kuratorės sumanė kelis saugiklius, kurie iš esmės gali pateisinti kiekvieną ekspozicijos elementą ir pasirinktą parodos kelią. Trys magiški saugikliai – iliuzionistai, scenografija ir šiuolaikinis menas; jie vienu metu kelia daug klausimų, tačiau į juos visus neatsako.
Įdomu sužinoti, kodėl parodos rengėjos pasirinko šiuos tris gana abstrakčius atspirties taškus. Viena parodos kuratorių J. Fomina teigia, kad joms su teatru teko susidurti labiau kaip žiūrovėms, bet ne kaip teatro istorikėms ar teatro meno tyrinėtojoms. „Parodoje rėmėmės kitų teatro profesionalų – kritikų, fotografų, scenografų žvilgsniais; mėginome užčiuopti tuos Lietuvos teatro praeities ir dabarties fragmentus, kurie, mūsų manymu, padeda pažvelgti į scenografiją ir šiuolaikinį meną vienijančius taškus, atskleisti jų sankirtos trajektorijas. Parodoje pristatomus eksponatus arba veikiau – projektus, idėjas atrinkome siekdamos atsakyti į klausimą, kuris suformuluotas įvadiniame tekste: kas ir kaip kuria scenovaizdį?“
Kuratorė V. Januškevičiūtė, paklausta, kokiu keliu buvo eita kuriant šią parodą, teigė, kad, pradedant darbą, kuratorių užduotis buvo pažvelgti tik į pastarųjų kelerių metų scenovaizdžius. „Tačiau gyva teatro atmintis ir spektaklius lydinčios nuorodos nukreipė mūsų akis į senesnius laikus ir spektaklius, – kalbėjo V. Januškevičiūtė. – Pagrindiniais scenografijos ir šiuolaikinio meno sričių sąlyčio taškais parodoje tapo menininkų biografijos ir scenografės Jūratės Paulėkaitės bei teatrologų mintys apie tai, jog scenovaizdis tik iš dalies kuriamas scenoje – kad tikroji scena, pasak Jurgitos Staniškytės, egzistuoja žiūrovo sąmonėje. Dairėmės menininkų, kuriems artima ši mintis. Visų pirma, kadangi norėjome gilintis ne į individualų scenografų darbą studijoje (kuris akcentuojamas eksponuojant scenografijos maketus ir eskizus), o į teatro scenovaizdį. Visada žinojome, kad jo nepavyks tiesiogiai perkelti į parodą: laikantis šio požiūrio, tikroji scenografijos paroda vyksta tik teatre spektaklio metu. Tad ieškojome tarpininkų, mediumų – „akių“, kurias galėtume tarsi pasiskolinti, ir neilgai trukus atsirėmėme į teatro fotografiją bei kritiką kaip sritis, kone geriausiai padedančias įveikti mus nuo teatro scenovaizdžių skiriantį laiko ir erdvės atstumą. Tam tikra prasme ši paroda yra ir pastarojo meto Lietuvos teatro fotografijos ir kritikos studija, nes gilinomės į jų palikimą, tendencijas (su tam tikromis išlygomis, pavyzdžiui, teko atsisakyti minties parodyti neseniai Vilniuje išsamiai pristatytas Michailo Raškovskio fotografijas)“.
Parodos anotacijoje kuratorės akcentuoja, kad šiuolaikinė scenografija yra vienas iš teatro kalbos elementų, padedančių kurti teatro iliuziją. Nors dažnai sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės, daugelis žiūrovų, išgirdę žodį „teatras“, pirmiausia jį tapatina su scena, ta erdve, kuri yra apnuoginama jiems prieš akis. Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje scena tapdavo nebūtinai teatrinė erdvė, ne kartą buvo bandyta žiūrovų salę paversti savotiška scenos dalimi („Atviras ratas“, „No Theatre“), tačiau žiūrovo sąmonėje scena išlieka dėžute, kurią nuo jo skiria plonytė nematoma riba. Štai jums ir iliuzija. J. Fomina ir V. Januškevičiūtė teigia, jog ekspozicijoje į teatrą žvelgiama kaip į vieną iš kasdienybėje veikiančių „vaizduotės jėgainių“. Tačiau kyla klausimas, ar paroda tai atspindi, nes užduotas klausimas, kas ir kaip kuria scenovaizdį, nėra iki galo atsakytas arba atsakytas nerišliai. Smagu, kad ekspoziciją sudaro daug skirtingų elementų: spektaklių nuotraukos, kritikų tekstų ištraukos, scenografijos detalės ir objektai. Visus juos parodos architektas Valdas Ozarinskas, pasitelkęs perregimas tinklines užuolaidas, apgyvendina menamose erdvėse, sukurdamas dar vieną iliuziją. Tad praskleiskime keletą užuolaidų.
Parodos atidarymo metu teko girdėti nuomonę, kad tai greičiau žymaus teatro fotografo Dmitrijaus Matvejevo personalinė paroda. Nenuostabu, šio fotografo įamžintų scenovaizdžių tikrai gausu, nes jis žinomas kaip vienas geriausių šių dienų teatro fotografų. Nuotraukų panoramą papildo Gintaro Zinkevičiaus nespalvotų nuotraukų serija „Teatro panaudojimas fotografijoje“, Gintauto Trimako ir Pauliaus Gasiūno įamžinti kostiumus dėvintys aktoriai. Žiūrovams primenamas ir Dainiaus Liškevičiaus fotociklas „Erdvės“ (2011), kuriame įamžintos skirtingų teatrų tuščios žiūrovų salės, bylojančios apie teatro „dėžutės“ esmę.
Parodoje gausu ištraukų iš įvairių periodinių leidinių: atšviestose kopijose pabraukti sakiniai apie scenografiją, kartais jie siejasi ir papildo greta, ekranuose rodomų spektaklių ištraukas, o kartais tiesiog pasimeta erdvėje. Tai pastebėjo ir scenografė Marta Vosyliūtė: „Pamačiau savo tekstą, dešimties metų senumo, jis labai geras, bet kodėl jis ten yra? Tik dėl to, kad ten yra vienas sakinys apie parodos vardiklį. Ekspozicijai gyvumo suteikia salės erdvėje išdėstyti spektaklių atributai. Nors ištraukti iš spektaklio erdvės jie praranda tą magišką krūvį, tačiau aplink save kuria menamas istorijas: minkšti sniego rutuliai iš „Maskarado“ (rež. Rimas Tuminas), durys iš „Belaukiant Godo“ (rež. R. Tuminas), taurė iš „Hamleto“ (rež. Eimuntas Nekrošius), butaforinių ginklų kalnas. Įdomioje priešpriešoje, bylojančioje apie kintančias teatro formas, atsiduria viename salės gale pastatyta „Šėpos“ teatro dėžė, o kitame – kūrybinės studijos „PetPunk“ ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ instaliacija pagal animacijos spektaklį „Tėčio pasaka“. Vis dėlto parodoje tyrinėjant Lietuvos teatrinį gyvenimą kyla klausimas, ar tikrai matome esminius lietuviško teatro dvidešimtmečio akcentus?“ Scenografas Adomas Jacovskis taip pat suabejojo: „Bendras vaizdas kaip ir neblogas, šiuolaikiškai atrodo, bet įsigilinęs matau, kad kuratorės nepažįsta Lietuvos teatro ir nežino, kas jame vyksta, atrodo, kad atsitiktinai kažką surado. Todėl viskas atrodo paviršutiniškai surinkta. Nėra reikšmingų scenografijos darbų. Kodėl jų neparodė? Kur ta gili potekstė, ir neaišku.“
Kitas klausimas, kurį norisi užduoti parodos rengėjoms: ar Lietuvoje egzistuoja tik sostinės teatras? Kodėl didžioji dalis parodos objektų pasakoja vien apie Vilniaus teatrinį gyvenimą? Juk Lietuvoje per 20-metį buvo ir daugiau teatrų bei įdomių scenografų. Pasak J. Fominos, ekspozicijoje pristatomos idėjos, vaizdai, projektai, ir jie byloja ne vien apie teatrinį gyvenimą, bet ir apie tuometę visuomenę, šalies istoriją. „Būtų neįdomu žiūrėti į „teatrinį gyvenimą“ kaip į uždarą sistemą, kuri veikia vien teatre. Parodoje yra vaizdų archyvas iš režisieriaus Juozo Miltinio, gyvenusio ir kūrusio Panevėžyje, palikimo studijų centro, taip pat dalį eksponatų parodai paskolino Kauno dramos teatras, pristatomos spektaklių ištraukos ir vaizdai iš Kauno, Šiaulių, Klaipėdos teatrų. Patys spektakliai juk nuolat keliauja po įvairias Lietuvos scenas, tad nesutikčiau, kad pasakojimas koncentruojasi vien ties Vilniumi“, – teigė kuratorė. Vis dėlto parodoje pristatomas vadinamasis J. Miltinio „internetas“ (atvirukų kolekcija) atrodo labiau patekęs tik „dėl kvapo“ ir autoritetingo vardo, o ne dėl pagrįstos kuratorių motyvacijos. O gal tai dar viena iliuzija, kurios nepavyko išspręsti?
Nepaisant miglotų parodos „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ aspektų, reikia pasidžiaugti, kad tokia paroda įvyko ir galbūt jos sukeltos reakcijos paskatins dar kokybiškesnius lietuvių teatro dailei skirtus veiksmus. Sveikintinos kuratorių pastangos per tokį trumpą laiką „suvirškinti“ kelių dešimtmečių Lietuvos teatrinį gyvenimą, kurio būta tiek daug, jog susidaro įspūdis, kad kokybiškam ir nuosekliam procesui pritrūko profesionalių teatro žmonių pagalbos. Įdomu, kad žiūrovas galėjo prisiliesti prie skirtingų teatro elementų, tačiau visumą pajusti buvo sudėtinga. Matyt, ją galima pajusti tik tikrame teatre su tikromis iliuzijomis. Taigi parodą apie scenovaizdį Lietuvos scenose galima įvardyti kaip didžiąją iliuziją, kuri slepiama saugiu pavadinimu.
Lost in the midst of illusions
by Karolina Tomkevičiūtė
The first Lithuanian scenography exhibition was held in Kaunas eighty years ago, in 1933. Marta Vosyliūtė, Giedrė Brazytė, Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė recalled the occasion and prompted the Contemporary Art Centre in Vilnius about a new exhibition. The idea was realized by CAC curators Julija Fomina and Virginija Januškevičiūtė who put together an exhibit Illusionists. On Scenography and Contemporary Art, on at CAC this autumn. The exhibition in a sense commemorated the important anniversary, but did not aspire to fill in the gaps of the long decades when no exhibitions of stage art were arranged, focusing instead on two past decades of Lithuanian scenography. A concurrent event by Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė in Kaunas, entitled The Exotics of the Stage highlighted the first steps of Lithuanian stage art. Like theatre itself, the CAC exhibition was so multifaceted as to offer many ways of reading it, each of them being ‘safe’. The triple protection of ‘illusionism, scenography and contemporary art’ provided justification for any element integrated and any path chosen. The main goal of the event was to present stage design as one of the elements in the creation of theatrical illusion. It is true that many a viewer identity ‘theatre’ with the stage, set up ‘before their eyes’ when they enter the theatre hall. Though quite a few Lithuanian productions find stages away from the institutional theatre building, the audience still has not given up the concept of a box separated from them by a thin invisible line. That’s an illusion for you. According to the curators, the exhibition approached theatre as a ‘power station of imagination’ functioning in everyday life. The question remains though whether the exhibition did answer the question it posed: who and how designed the scenery. The architect of the exhibition Valdas Ozarinskas used a mesh type curtain to separate individual spaces for heterogeneous elements in the show – pictures of performances, excerpts from critical reviews, details of scenography and objects, – thus producing another illusion. In spite of these muddled aspects of the exhibition, the efforts to ‘digest’ the Lithuanian theatre life of several decades within such a short time spell are praiseworthy. The impression remains though that the quality of the process suffered from the want of help from professional theatre people. Viewers could experience bits and parts of developments in Lithuanian theatre, but it was difficult to grasp a picture of the whole. Mostly likely it can only be experienced in a real theatre with real illusions. So in a sense the exhibition about the Lithuanian stage sets was yet another illusion under a guise of a safe title.
