ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Lietuvos modernusis ir šiuolaikinis menas
AUTORIUS: Danguolė Butkienė
DATA: 2012-04
Prieš elitizmą blogąja šio žodžio prasme
Su viena iš Modernaus meno centro įkūrėjų Danguole Butkiene kalbasi Kęstutis Šapoka
Kęstutis Šapoka: Modernaus meno centras ketina reprezentuoti Lietuvos modernistų kūrybą maždaug nuo 1960 m. iki nepriklausomybės atgavimo, kolekcionuojate ir šiuolaikinį meną. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip kilo idėja kaupti kolekciją, steigti centrą? Kokia buvo pradinė vizija, ar sumanymas kiek nors keitėsi, žvelgiant jau iš šiandieninės perspektyvos, kai nueitas tam tikras kelias?
Danguolė Butkienė: Būtų tiksliau sakyti, kad MMC stengsis reprezentuoti Lietuvos modernųjį ir šiuolaikinį meną nuo 1960-ųjų iki šių dienų. Tokia formuluotė suponuoja, kad kas nors gali ir nepavykti. Tarkime, yra nemažai kūrinių, kuriuos norėtume turėti savo kolekcijoje, bet dėl įvairių aplinkybių vis nepavyksta ir gal nepavyks jų įsigyti.
Idėja kilo ir strategiškai buvo suplanuota dviem etapais. Pirmas – rinkti minėto laikotarpio meno kūrinius, antras – surasti jiems tinkamą parodinę erdvę ir sukurti efektyviai veikiančią meno oazę. Mes sąmoningai vengiame žodžio „kolekcija“, nes paprastai jis reiškia, kad kas nors kolekcionuoja tai, kas patinka jam asmeniškai. Mums tai nėra svarbiausias kriterijus. Pačioje MMC veiklos pradžioje paprašėme, kad dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė sudarytų išsamų sąrašą įvairių sričių menininkų, kurių darbus reikėtų įsigyti. Kad per daug neišsiplėstume, nutarta neįtraukti išeivijos meno. Į sąrašą pakliuvo dauguma autorių, kurie buvo Lietuvos meno istorikų, dailėtyrininkų, kuratorių „pastebėti“ ir tokiu būdu institucionalizuoti. Kolekciją pradėjome formuoti nuo vyresnių autorių ir pirmiausia rinkomės tapybos darbus, nes jie yra paklausiausi rinkoje, juos „medžioja“ kolekcininkai, kartais net išveža į užsienį. Kūrinius perkame iš autorių, jų šeimų, taip pat iš galerijų ir per aukcionus, jei ten pasirodo reikšmingų darbų. Kolekciją kaupiame vos trejus metus, todėl planas dar nėra įgyvendintas – kalbu apie tapybą, bet dar labiau apie fotografiją, skulptūrą, grafiką, videomeną, o ypač kitas šiuolaikines medijas. Nors ir nespėjome aprėpti pastarųjų dešimtmečių, vis dėlto jau yra sukauptas ganėtinai solidus rinkinys. Sukaupti brandžiausius šiuolaikinio meno kūrinius yra reikšminga parama tiek valstybei, kuri neturi pakankamai lėšų šiuolaikiniam menui įsigyti, tiek autoriams.
Kai imamės kokio nors darbo, visada stengiamės įsigilinti ir susidaryti savo nuomonę, remdamiesi ne vienu, o kiek įmanoma įvairesniais šaltiniais. Štai dabar aš studijuoju menotyrą VDA. Be to, atidžiai sekame Lietuvos dailės gyvenimo procesus, stengiamės išplėsti savo bendravimo lauką. Todėl suprantama, kad pirminis planas po truputį keičiasi.
MMC, atrodo, siekia demokratiškesnio interaktyvaus santykio su žiūrovais ir su Lietuvos dailės istorija. Imatės iniciatyvos labai specializuotą arba profesionalizuotą dailėtyrą, muzeologines ir kuratorines strategijas kuo patraukliau, bet nebanaliai, priartinti prie meno vartotojų. Įdomi ir Jūsų mintis apie skirtingas dailės istorijos versijas, kurias bus galima pristatyti kūrybiškai dirbant su būsimos galerijos fondais. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie edukacinę, kuratorinę MMC strategiją?
Norėčiau pabrėžti, kad tai, ką sakau, yra šios dienos įsivaizdavimas. Muziejaus kūrimas – nenutrūkstamas procesas, nuolatinis mokymasis, kai perimama pasaulinė praktika ir kūrybiškai taikoma vietinėmis sąlygomis, aišku, neatmetant ir tų originalių idėjų, kurias pasiūlys saviškiai. Šiuo metu pirmiausia ekonominiais sumetimais (norime valstybei perduoti kuo ekonomiškiau sutvarkytą struktūrą, kuri funkcionuotų be didelių išlaidų), bet kartu ir dėl didesnės įvairovės, muziejus turės labai nedaug savų kuratorių. Didžiąją parodinės veiklos dalį turėtų organizuoti kviestiniai kuratoriai – tai leis originaliau pasižiūrėti į lietuvių dailės istoriją, aktualizuoti dar neatskleistus jos aspektus. Manau, tuos pačius principus reikėtų taikyti ne tik keičiamoms parodoms, bet ir nuolatinei ekspozicijai. Jau dabar akivaizdu, kad visų turimų kūrinių nebus įmanoma eksponuoti vienu metu, be to, nuolatinė ekspozicija po kurio laiko žiūrovams nusibosta. Pasaulyje ši problema sprendžiama įvairiais būdais. Pavyzdžiui, Milano dizaino muziejus kasmet kviečia naują kuratorių, kuris iš esmės pertvarko nuolatinę ekspoziciją, pateikia naują dizaino istorijos versiją, išryškina vis kitus aspektus, parodo anksčiau neeksponuotus darbus.
Žinoma, tai nereiškia, kad savi kuratoriai neturės galimybių pasireikšti, bet jų lauks ir kitas labai svarbus darbas – tai visų rengiamų parodų priežiūra, kad jos atitiktų tam tikrą „kokybės standartą“. Kas tai yra? Laikomės pozicijos, kad kiekviena paroda turi būti suprantama ir prieinama „žmogui iš gatvės“, t. y. nepasirengusiam lankytojui, neįsigilinusiam į kontekstą ir t. t. Dažnai pasitaiko, kad net ir labai brangios, atvežtinės parodos yra pateikiamos taip, tarsi būtų skirtos vien tos srities specialistams, be gido pagalbos daugybės dalykų apskritai nesuprasi. Man regis, tai prieštarauja demokratijos principui ir palaiko elitizmą blogąja šio žodžio prasme. Visada galima rasti būdą kūriniams eksponuoti, kontekstams pateikti taip, kad dėstomą istoriją įstengtų perskaityti įvairaus išsilavinimo žiūrovai. Taigi edukacija laikome ne vien užsiėmimus su vaikais ar ekskursijas su gidais. MMC tikslas – padaryti taip, kad vos įžengusį į muziejų žmogų „jam nežinant“, visai nepastebimai apsuptų neįkyrus edukacinis fonas. Dabar vis dažniau kalbama apie įvairias mokymosi visą gyvenimą strategijas. Muziejus – idealiai tam tinkanti vieta.
Tą patį dalyką galima apibrėžti ir kitais žodžiais. Dabar jau ir Lietuvoje populiaru kalbėti apie atsakingą požiūrį į gamtą, apie atsakingą verslą, atsakingą vartojimą. Pasaulyje seniai svarstoma, kas darytina, kad ir muziejai rastų vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime, būtų reikalingi visuomenei, nes yra išlaikomi iš mokesčių mokėtojų kišenės. Pas mus dar mažokai galvojama apie tai, bet jau atsiranda ieškančių naujos krypties. Pavyzdžiui, Jūrų muziejus Klaipėdoje, kiti mažesni muziejai operatyviai reaguoja į gyvensenos pokyčius, į visiškai naujus poreikius ir stengiasi tapti bendruomenę vienijančiais centrais. Tokį tikslą kelsime ir sau.
Edukaciją, kaip minėjau, suprantame labai plačiai. laikydamiesi modernistinio principo, įžvelgiame paraleles ne tik tarp skirtingų meno reiškinių, bet ir tarp tolimų kultūros sferų – meno ir mokslo, kūrybos ir technologijų, juk istorinę visuomenės raidą lemia integrali įvairių veiksnių visuma. Mūsų laikais specializacija labai didelė, bet vis stipriau jaučiamas naujos sintezės poreikis, – tai leistų ir meno istoriją padaryti suprantamesnę įvairių specializacijų žmonėms. Todėl sieksime išryškinti gilumines sąsajas, paraleles.
Pasitelkę literatūros, kino, teatro, muzikos, kitų sričių specialistus, pradėjome rengti internetinį projektą, skirtą Lietuvos XX a. II pusės kultūros istorijai. Šią interneto svetainę lietuvių ir anglų kalbomis planuojame atverti 2013 m. pabaigoje. Tikimės, kad svetainė sudomins ir lietuvius, išsibarsčiusius po pasaulį, gal netgi taps vienu iš susitelkimą skatinančių, lietuvybę stiprinančių šaltinių.
Kad susidarytume aiškesnį tam tikro laikmečio vaizdą, labai svarbus kontekstas. Kultūros, taigi ir dailės, gyvenimas sovietmečiu atsiskleidžia ne tik iš kūrinių, bet ir iš nuotraukų, laiškų, dokumentų…. O šiuolaikinio meno, ypač performatyvaus, instaliatyvaus, nemaža dalis apskritai išlikusi tik nuotraukose ar vaizdo įrašuose…
Tikriausiai turite galvoje XX a. 9-ąjį ir 10-ąjį dešimtmečius, kai Lietuvoje buvo ypač gausu performatyvių menų? Labai norėtume sukaupti kuo išsamesnę dokumentaciją apie juos. Čia tikimės ir laukiame menininkų, kurie dalyvavo performansuose arba juos fiksavo, geranoriškos pagalbos. Kontekstas neabejotinai yra istorijos dalis, todėl stengiamės rinkti pačius įvairiausius liudijimus. Nemažai dailininkų kartu su darbais perduoda mums ir dalį savo archyvo. Beje, ne tik dailininkai – štai Alfonsas Andriuškevičius padovanojo vertingą parodų dokumentavimo archyvą, Šiaurės Atėnų komplektą ir keletą labai įdomių tapybos darbų iš savo rinkinio. Už tai esame nuoširdžiai dėkingi. Archyvas yra svarbi kiekvieno muziejaus dalis – tai medžiaga ir parodų kuratoriams, ir tyrinėtojams. Juk kiekviena karta istoriją skaito iš naujo ir savaip.
Kiek šiuo metu esate įsigiję meno kūrinių ir kiek jų jau sudėta į interneto svetainę?
Nurodyti tikslų skaičių sudėtinga, nes kas savaitę įsigyjame naujų darbų. Kai susirenka didesnis kiekis, jie fotografuojami, reprodukcijos dedamos į interneto puslapį www.mmcentras.lt. Šiuo metu kolekcijoje yra apie 150 autorių beveik 3000 darbų.
Internetinė MMC svetainė iš dalies reprezentuoja arba „atstoja“ fizinį muziejaus pavidalą, net atlieka kai kurias jo funkcijas. Ar keisis svetainės struktūra ir funkcijos, kai bus pastatyta galerija ir galėsime pamatyti „gyvą“ kolekciją?
Dizaino mados sparčiai keičiasi, todėl kiekviena interneto svetainė privalo nuolatos atsinaujinti, kad išliktų aktuali ir patraukli lankytojams. Jau šiais metais pateiksime naują svetainės variantą, kuris atvers, kaip tikimės, gerokai platesnį kontekstą. O atsiradus realiam muziejui, virtualus jo antrininkas turės pasikeisti iš esmės.
Viktoras Butkus viename interviu apgailestavo, kad Lietuvoje nėra mecenatystės įstatymo ir tai trukdo Jūsų ar panašioms galimoms iniciatyvoms. Kaip sekasi MMC projektui skintis kelią, kai sąlygos nelabai palankios?
Mecenatystės įstatymas kol kas nepriimtas, todėl sunku kalbėti apie jo reikšmę. Juo labiau kad net neblogai parengtas įstatymo projektas, eidamas per „instancijas“, dažnai tampa savo paties parodija. Dabartinė šio įstatymo versija įteisina tam tikrą menininkų globą, bet apraizgo tiek menininkus, tiek mecenatus pertekline atskaitomybe ir kontrole. Dėl MMC veiklos masto šis įstatymas mums neturės jokios reikšmės. Turime nemažą vadybos patirtį, todėl nepuoselėjome, o ir dabar nepuoselėjame iliuzijų, kad viskas vyks greitai ir sklandžiai. Nors, reikia pripažinti, kai kurios mūsų iniciatyvos buvo tinkamai suprastos, o klausimai geranoriškai sprendžiami. Pavyzdžiui, galiu paminėti, kad Kultūros ministerija inicijavo, o Lietuvos vyriausybė suteikė MMC projektui nacionalinės svarbos statusą. Kiek sunkiau sekasi bendrauti su Vilniaus miesto savivaldybe.
Muziejai savo kolekcijas paprastai sudaro remdamiesi formaliais instituciniais kriterijais, kai meno kūrinio „vertę“ lemia oficialūs atributai – dalyvavimas prestižinėse parodose, pelnyti prizai, kūrybos recepcija ir t. t.
Tačiau egzistuoja ir tam tikra legitiminė paklaida. Pavyzdžiui, sovietmečiu dailės vertybinę hierarchiją nulemdavo ideologiniai veiksniai, o vertinga kūryba atsidurdavo paraštėse (tarkime, Vinco Kisarausko brandžiausi kūriniai taip ir liko už borto, nes muziejai įsigydavo tik gerokai nuosaikesnius).
O mūsų dienomis yra tokių kūrėjų, kurie sąmoningai stengiasi kuo mažiau dalyvauti instituciniuose/vadybiniuose projektuose, esą šie niveliuoja talentą, originalumą. Taigi garsi pavardė, formalūs titulai, premijos nebūtinai adekvačiai atspindi gabumus, kūrybos vertę ar reikšmę.
MMC turi įsigijęs ir vadinamajai pagrindinei srovei sovietmečiu priklausiusių dailininkų, ir autsaiderių, kaip antai Julijono Algimanto Stankevičiaus ar Juzefos Čeičytės, kūrinių. Viduriniosios kartos ar jaunųjų dailininkų kūrybos rinkinyje irgi yra įsimaišę, sąlygiškai tariant, „marginalų“.
Ar sudarant tokio masto kolekciją keblu išlaikyti panašaus pobūdžio pusiausvyrą?
Jūsų paminėti autoriai, mano nuomone, iš tradicijos neiškrinta arba jau yra kritikų legitimuoti, į dailės istoriją įrašyti, todėl čia keblumų lyg ir nekyla. Sudėtingiau apsispręsti dėl šiuolaikinio meno, kuris vertinamas labai prieštaringai. Tačiau tai natūralu – visada reikia tam tikros laiko distancijos, kad būtų galima adekvačiau įvertinti naujus meno reiškinius. Kita vertus, nekenktų iš naujo pasverti ir autoritetus. Tai neišvengiamas procesas. Vis dėlto pažvelgti į dabartį ateities akimis neįmanoma, todėl pasikliaujame kritikų nuomone, o kartais ir savo intuicija, suprasdami, kad tai rizikinga, tačiau kito kelio tiesiog nėra. Turbūt pasaulis dar nesugalvojo būdo, kaip išvengti „legitiminės paklaidos“, greičiausiai ji yra sisteminė.
Ar Jums svarbesnė autoriaus pavardė, ar konkretus kūrinys? Stengiatės įsigyti tipiškus ar netipiškus konkretaus dailininko kūrinius?
Griežtos taisyklės gal ir nėra. Pradedame nuo pavardės, bet aklai neperkame visų iš eilės garsaus dailininko kūrinių. Kartais patraukia dėmesį rinkoje atsiradęs kokio nors mažai žinomo dailininko paveikslas. Pavyzdžiui, taip atsitiko su Vytauto Povilaičio abstrakcijomis. Kadangi tuo laiku abstraktaus meno sukurta palyginti nedaug, norėtume pristatyti visus negausius jo pavyzdžius. Daugeliu atvejų laikomės klasikinės stiliaus grynumo taisyklės ir bandome surinkti kuo tipiškesnę konkretaus dailininko darbų kolekciją, nors ir čia padarome išimtį, jei kūrinys įdomus, nors ir nebūdingas tam autoriui.
Ar MMC bendradarbiauja, ar turi kokių nors bendrų projektų su kitais Lietuvos muziejais, galerijomis?
Kol nėra realaus muziejaus, tie santykiai nėra labai intensyvūs ir įvairiapusiai. Vėliau, be abejo, bendradarbiausime su kitais muziejais, galerijomis, sutartinai leisime miesto muziejų gidus, žemėlapius turistams, tarsimės dėl bendro muziejų bilieto ir panašių dalykų. Bet sieksime ir gilesnio bendradarbiavimo, kai rengiamos viena kitą papildančios parodos, bendrai dirba gidai ir t. t.
Institucijoms ir autoriams skoliname meno kūrinius, reikalingus jų parodoms. Gaila, bet teko girdėti nemažai nusiskundimų dėl aplaidaus elgesio su eksponatais – iš parodų jie grįžta apgadinti arba net visai negrįžta. Todėl su visais, kuriems ką nors skoliname iš savo kolekcijos, pasirašome sutartis: skolininkai įsipareigoja apdrausti kūrinius arba patys turės kompensuoti nuostolius, jei tokių būtų. Tai yra normali pasaulio praktika, Lietuvos institucijoms irgi laikas išmokti atsakingai elgtis ne tik su užsienio, bet ir su savo šalies dailininkų kūriniais.
Dailininkų bendruomenei smalsu, kiek laiko bus kaupiama kolekcija? Ar yra koks nors formalus terminas, kai MMC pasakys, kad daugiau kūrinių nebepirks? Ar ta riba taps centro perdavimas valstybei?
Kol pajėgsime, tol pildysime kolekciją. Perdavimas neturėtų sustabdyti šio proceso. Taip pat tikimės, kad MMC, kaip ir daugelis pasaulio muziejų, ateityje turės būrį draugų ir rėmėjų, kurie laikys garbe praturtinti muziejaus rinkinius.
Dėkoju už pokalbį.
