Puodininkystė Sūduvos krašte

ŽURNALAS: TAUTODAILĖSMETRAŠTIS
TEMA: Kultūrinis paveldas
AUTORIUS: Valentinas Jazerskas

DATA: 2012-12

Puodininkystė Sūduvos krašte

Valentinas Jazerskas

      Keramika (Puodininkystė) – vienas seniausių tradicinių lietuvių amatų. Archeologiniai keramikos radiniai itin seni ir reikšmingi tiriant lietuvių kultūros ir istorijos raidą. Degti molio dirbiniai Lietuvoje paplito neolito laikotarpiu – lipdyti įvairių formų indai, urnos, X–XI a. indus ėmus žiesti, praturtėjo ornamentika, XIV–XV a. įsikūrusiose keramikos dirbtuvėse pradėti gaminti architektūriniai dirbiniai: plytos, kokliai. Tradicinės puodininkystės raida tęsėsi iki XX a. pradžios. Nuo 5-ojo dešimtmečio iki šiol keramika Lietuvoje gana populiari, tačiau vis rečiau žiedžiami XIX a. susiformavę ir dar XX a. pradžioje populiarūs puodininkystės dirbiniai – raižymu, glazūra ar angobu dekoruoti molio ąsočiai alui, pienui, girai, lekai ir lekeliai (buteliai) aliejui, actui, žibalui, dubenys ir dubenėliai, puodai (palivonai) ir puodynės, čerpės (indai grūsti aguonoms), pienpuodžiai, lauknešėliai taip pat smulkūs molinukai–švilpukai.

      Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos 2004 m. įgyvendintas pirmasis puodininkystės projektas atskleidė iš tikrųjų dideles ne tik visuomenės, kultūros darbuotojų, pedagogų, bet ir pačių puodžių (keramikų) tradicinės puodininkystės pažinimo spragas – regioninių skirtumų ir technologinių procesų žinių stoką. Vartoju labai gražų ir tikslų lietuvišką puodininkystės terminą todėl, kad iš graikų kalbos kilęs ir tarptautiniu tapęs keramikos terminas, reiškiantis labai plačią šiuolaikinę technologinę erdvę, labai menkai atspindi lietuvių molio indų tradiciją. Įgyvendindami šį pirmąjį Kultūros rėmimo fondo paremtą projektą, siekėme pradėti kryptingai gaivinti ir populiarinti tradicinės liaudies puodininkystės amatą Sūduvos krašte. Žodis gaivinti nebuvo ir nėra per stiprus, kadangi pasidairius etnografiniame krašte (kaip ir visoje Lietuvoje) rengtose mugėse matyti, jog reta tradicinių lietuviškų keramikos dirbinių. Galbūt įpratome mokytis ir semtis patirties ne iš pirminių šaltinių – muziejų eksponatų (juolab, kad ir tradicinės puodininkystės pavyzdžių mūsų krašto muziejuose labai nedaug), bet iš perkurtų, stilizuotų ar adaptuotų keramikos dirbinių, taip nutoldami nuo tradicinio palikimo, nuo paveldo šaknų.

      Negalime kaltinti dailės kombinatų ar dailiosios keramikos gamyklų dailininkų, kūrusių etalonus masinei gamybai XX a. 5–10 dešimtmečiuose, todėl kad „tradicija“ tobulinti kaimo kultūrą (architektūrą, muziką, liaudies dailę, tradicinius amatus) į Lietuvą atėjo dar XIX a. iš vakarų Europos. Suklestėjusi tarpukaryje, akademinius dailės mokslus Varšuvos, Paryžiaus ar Sankt Peterburgo akademijose studijavusių dailininkų dėka, liaudies dailės ir tradicinių amatų dirbinių stilizacija ir adaptacija tęsėsi ir pokario Lietuvoje.

      Dėl 5-10 XX a. dešimtmečiais mūsų krašte – Kaune ir Kybartuose veikusių keramikos gamyklų ir „Dailės“ kombinato, nestokojame profesionalių žiedėjų ir dekoruotojų, tačiau dauguma tik tęsia dailininkų sukurtų etalonų stilistiką. O ir mokytis nelabai turėjome iš ko – krašto muziejuose tradicinės puodininkystės paveldo maža. O tai, kas buvo išsaugota –  daugiausia Mažeikių, Viekšnių, Kuršėnų, Pasvalio, Biržų ar Panevėžio puodžių dirbiniai.

      Suvalkijos (Sūduvos) krašte molinius indus dirbinti nustota dar XIX a. viduryje. Dėl gerų krašto žemių ir žemdirbystės prestižo puodininkystės amatas sunyko, tad molio indus į mūsų krašto miestelių: Kalvarijos, Marijampolės, Prienų, Vilkaviškio, Šakių, Kybartų muges atveždavo puodžiai iš Žemaitijos ir Aukštaitijos. Vėliau tradicinės puodininkystės indus išstūmė tvirtesni, iš Rytprūsių atvežti, sukepusios šukės – akmens masės indai, neturėję jokių sąsajų su lietuvių puodininkystės tradicija – formomis, tūriais, siluetais, dekoru.

      Tad šio kryptingo tęstinio projekto tikslas ir buvo tradicinės puodininkystės gyvojo paveldo gaivinimas, populiarinimas ir pritaikymas šiuolaikinės visuomenės poreikiams. Nors angobu ar glazūra dekoruotų molio indų tradicija, susiformavusi XIX a., buvo naudojama ir 5-10 dešimtmečių keramikos gamyklų ir kombinatų produkcijoje, tačiau dailininkų sukurti raštai ir dirbinių siluetai mažai ką bendro turėjo su mūsų puodininkystės tradicija. Todėl, įgyvendindami projektą ir negalėdami pasiremti Sūduvos krašto muziejų menkais tradicinės puodininkystės fondų ištekliais, pagalbos kreipėmės į Lietuvos muziejus: M. K. Čiurlionio nacionalinį dailės muziejų, Lietuvos liaudies buities muziejų. Dėkojame Puodžių puodžiui Vytautui Valiušiui, rengiantis plenerams ir seminarams, leidusiam pasinaudoti jo surinkta tradicinės lietuvių puodininkystės kolekcija įsteigtame Keramikos muziejuje Leliūnuose, Utenos rajone.

      Pirmieji tęstinio tradicinės puodininkystės projektai įgyvendinti bendradarbiaujant su Lietuvos liaudies buities muziejumi, naudojantis „Puodžių“ atvirosiomis dirbtuvėmis plenerams, ir muziejaus fondų eksponatais – teoriniams seminarams. Ieškodami mūsų kraštui būdingų formų, siluetų ar dekoro ypatumų, studijavome Aukštaitijos ir Žemaitijos puodžių palikimą. Kasmet plėtėsi projekto įgyvendinimo geografija, daugėjo projektų dalyvių – tradicinės puodininkystės puodžių.

Nuo 2006 m. viena iš nuolatinių projekto įgyvendinimo erdvių tapo Zyplių dvaras Lukšiuose, Šakių r. Turima puodininkystės dirbtuvė, respublikinių parodų ir seminarų erdvės. Įrengtos patalpos plenero dalyvių apgyvendinimui leido pradėti rengti ir tarptautinius plenerus bei parodas. 2007–2009 m. pleneruose ir parodose dalyvavo puodžiai iš Lenkijos Balstogės regiono. Vienas iš svarbiausių tikslų – susipažinti su puodžių iš Lenkijos žiedimo, ąsų klijavimo ir dekoravimo technika, formų, siluetų, glazūravimo ypatumais ir skirtumais nuo lietuvių puodininkystės tradicijų, pasidalinti senosiomis puodininkystės tradicijomis, išryškinti skirtumus tarp tradicinių formų ir dekoro, supažindinti mūsų krašto puodžius su trečios ar ketvirtos kartos lenkų puodžiais, dirbančiais senelių įkurtose dirbtuvėse, žiedžiančiais ir dekoruojančiais puodus taip, kaip jų tėvai ir seneliai: degančius molio dirbinius kelių šimtų metų senumo krosnyse – vienu žodžiu, neišradinėjančius dviračio ir nedirbančius „kad ir ne žmoniškai, bele kitoniškai“. Ir nežiūrint to, kad jų gerai įvaldytas amatas, puodynių formos ir siluetai lyg ir sustoję pastarąjį šimtmetį, tačiau dirbiniai nestokoja paklausos Lenkijoje rengiamose mugėse ir yra modernūs savo archajiškumu. 2009 m. plenere dalyvavo ir jauni keramikai iš Vengoževo (Lenkija), besigilinantys į senosios prūsų keramikos formų ir technologijų subtilybes. 2012 m. projekto „Puodų turgus“ Molėtų puodininkystės festivalyje ir parodoje dalyvavo puodžius iš Latvijos. Į seminarus kvietėmės tradicinės puodininkystės ekspertę Genovaitę Jacėnaitę, dailininką, technologijų specialistą Algimantą Patamsį.

      Nuo 2009 m., remiantis XIX a. pabaigos XX a. pradžios garsiosiomis Marijampolės puodų mugėmis, tęstinis tradicinės puodininkystės gaivinimo projektas gavo vardą „Puodų turgus“. Projektas išaugo į respublikinį kompleksinį projektą – tradicinės puodininkystės festivalį – parodų, plenerų, seminarų ciklą. Siekdami visapusiškai pristatyti krašto puodininkystės tradiciją – demonstruoti visuomenei ne tik žiedimą ir dekoravimą, bet puodų degimą, nutarėme Zyplių dvare pastatyti XIX a. Suvalkijos (Sūduvos) krašte naudotą kubilinę lauko degimo krosnį. Kitais metais tokią lauko degimo krosnį pastatėme ir Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse.

      2010 m. surengtos respublikinės tradicinės puodininkystės parodos, kuriose dalyvavo puodžiai iš Kauno, Kauno rajono, Leliūnų, Šakių, Marijampolės, eksponuotos Zanavykų krašto muziejuje, Vilkaviškio kultūros centre.

      Zyplių dvare surengtas Tradicinės puodininkystės festivalis – respublikinės tradicinės puodininkystės parodos pristatymas, seminaras puodžiams, atvirosios pamokos lankytojams, juodosios keramikos krosnies pastatymas ir puodų degimas,

Rugpjūčio-rugsėjo mėn. tradicinės puodininkystės paroda surengta ir eksponuota Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos galerijoje „Senoji klebonija“ Punske.

Rugsėjo mėn. paroda ir puodininkystės amato festivalis „Puodų turgus“ surengtas Lietuvos liaudies buities muziejuje. Spalio mėn. tradicinės puodininkystės paroda atidaryta Kauno miesto muziejuje.

Derlingi ir 2011 metai. Balandžio–gegužės mėn. tradicinės puodininkystės paroda Jonavos krašto muziejuje.

Gegužės 14–15 d. tradicinės puodininkystės populiarinimo projekto „Puodų turgus“ pirmasis etapas surengtas Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Eksponavome tarptautinę puodininkystės parodą, demonstravome puodžiaus amatą, išdegėme juodosios keramikos lauko krosnį.

Liepos 2–3 d. tradicinės puodininkystės festivalis „Puodų turgus“ Zyplių dvare, Lukšiuose. Eksponavome tarptautinę tradicinės puodininkystės parodą, surengėme seminarą puodžiams, atvirąsias puodininkystės pamokos lankytojams, juodosios keramikos puodų degimą.

Rugpjūčio 5 d. – spalio 7 d. surengėme tradicinės lietuvių puodininkystės respublikinę parodą Vengoževo muziejuje Lenkijoje.

Spalio 10 d. – gruodžio 31 d. respublikinė tarptautinė tradicinės puodininkystės paroda, eksponuota Kauno pilyje.

            Gruodžio mėn. Sauliaus Bobino autorinė tradicinės puodininkystės paroda, surengta Vilkaviškio kultūros centre.

2012 m. tęstinio projekto „Puodų turgus“ renginiai prasidėjo respublikine tradicinės puodininkystės paroda „Saulutės“ galerijoje, Kaune. Gegužės–birželio mėn. respublikinė tradicinės puodininkystės paroda eksponuota Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose.

Gegužės 25–26 d. projekto dalyviai surengė projekto „Puodų turgus“ puodžiaus amato demonstravimą Marijampolės miesto šventėje.

Birželio 20 d. – liepos 20 d. respublikinė tradicinės puodininkystės paroda eksponuota Daugpilyje, Latvijoje.

Birželio 29–30 d. puodžiaus amato demonstravimas Molėtų miesto šventėje, liepos 10 d. respublikinė tradicinės puodininkystės paroda Molėtų savivaldybėje.

Liepos 20–22 d. Tradicinės puodininkystės festivalis „Puodų turgus“ Zyplių dvare, Lukšiuose. Eksponavome tarptautinę tradicinės puodininkystės parodą, surengėme seminarą puodžiams, atvirąsias puodininkystės pamokos lankytojams, juodosios keramikos puodų degimą.

Rugsėjo 4–9 d., bendradarbiaudami su Lenkijos liaudies menininkų sąjunga ir Balstogės etnografijos muziejumi, eksponavome lietuvių tradicinės puodininkystės parodą ir dalyvavome tarptautiniame plenere (Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina) Czarna Wies Koscielna Balstogės vasč. amatų centre Lenkijoje, dalyvavome seminare Balstogės etnografijos muziejuje. Labai vertinga patirtis, ieškant analogijų ir skirtumų tradicinės puodininkystės paveldo ir plėtros srityje.

Rugsėjo 5 d. – spalio 15 d. respublikinė tradicinės puodininkystės paroda surengta Jonavos krašto muziejuje.

Projektas nėra ir negali būti baigtinis todėl, kad tradicinės puodininkystės amato gaivinimas – tikrąja to žodžio prasme – turi būti tęstinis, norint įtrauki jaunąją kartą į etninės kultūros sklaidą. 2004 m. pradėję projektą sulaukėme 4–5 puodžių parodose ir pleneruose, o 2012 m. tradicinės puodininkystės projekto „Puodų turgus“ festivaliuose, pleneruose, seminaruose ir parodose dalyvavo: Lietuvos Puodžių Karalius Vytautas Valiušis iš Leliūnų, Antanina ir Algimantas Tamašauskai, Asta Pigulevičienė, Rolandas Grunskis iš Kuršėnų, Eglė Kurcikevičienė iš Lukšių, Igoris Kovalevskis iš Salų, Rokiškio r., Jūratė ir Česlovas Gudžiai, Romualda ir Stasys Galistai, Saulius Bobinas, Artūras Survila, Vygantas Jazerskas, Inga Samoškienė iš Kauno, Marija ir Janis Saikovsikis iš Daugpilio (Latvija), Jan Piechowski, Pawel Piecowski, Jan Kudrewicz iš Lenkijos.

Džiaugiamės, kad tradicinių amatų gaivinimą ir populiarinimą skatina ir nuo 2008 m. Žemės ūkio ministerijos vykdoma Tautinio paveldo produkto sertifikavimo sistema, sertifikuotiems meistrams suteikianti paramą dalyvauti respublikinėse mugėse, suteiktas ženklas – reiškia kokybę – šimtamečių tradicijų atitikimą.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau