Raimundo Malašausko iššūkis Londono meno scenai

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Meno paroda
AUTORIUS: Zita Čepaitė

DATA: 2013-09

Raimundo Malašausko iššūkis Londono meno scenai 

Zita Čepaitė

Šiuo metu Paryžiuje gyvenantis ir dirbantis Raimundas Malašauskas gerai žinomas šiuolaikinio meno pasaulyje, kuravęs parodas tokiose garsiose meno scenose, kaip Venecijos bienalė ar Kaselio Documenta. Naujausias jo projektas – liepos pabaigoje atidaryta paroda Londone, Lisson galerijoje.

Prestižinėje Londono vietoje 1967 m. įkurta Lisson galerija šiuo metu yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinio meno centrų, atstovauja tokioms pasaulinėmis garsenybėms kaip Ai Weiwei, Jonathanas Monkas, Julianas Opie, Anishas Kapooras… Galerijos specializacija – minimalistinis ir konceptualusis menas, būtent jam pritaikytos dviejų Bell Street gatvėje įsikūrusių pastatų erdvės.

Į Malašausko kuruojamos parodos Fusiform Gyrus atidarymą susirinko gausus būrys menininkų, meno kritikų, kolekcininkų, žurnalistų ir šiaip smalsuolių. Išranki Londono publika neslėpė savo lūkesčių – Malašauskas, savitai dirbantis kuratorius, parodą traktuoja ne kaip atskirų objektų ekspoziciją, bet kaip meno kūrinį, sukuriantį naują visumą, todėl jis traukia dėmesį ir išskelia diskusijų kibirkštis.

Parodoje dalyvauja 14 menininkų iš viso pasaulio, 4 iš jų – lietuviai, tie patys, kurių darbai eksponuojami ir 55-ojoje (2013 m.) Venecijos bienalėje, Lietuvos paviljone. Tai Gintaras Didžiapetris, Darius Mikšys, Elena Narbutaitė ir Liudvikas Buklys.

Parodos pavadinimas Fusiform Gyrus skamba gana neįprastai – taip vadinama smegenų sritis, kurios funkcija yra įsiminti ir atpažinti žmonių kūnus, veidus, skirti emocines išraiškas, spalvas, žodžius.

Atidarymo vakarą po parodos erdves sklandė intriguojančio nuotykio laukimas. Ar matei, ar pastebėjai, ar buvai užsukęs į tą ar kitą salę? – vieni kitų klausinėjo žiūrovai. Pasitaiko, kad per parodos atidarymą lankytojai, dažniausiai seni pažįstami ar kolegos, bendrauja tarpusavyje, kūrinių apžiūrą atidėdami vėlesniam laikui. Tačiau Malašausko sukurta ekspozicija reikalavo dėmesio, ji nebuvo tik fonas, kurio galima nepastebėti, greičiau aktyvus veikėjas – tą įspūdį sustiprino vienas po kito vykstantys performansai, ar įkyrus dirgiklis – kai kurie meno objektai skleidė garsus, stiprius kvapus. Ypač traukė akį teatrališki belgės Miet Warlop performansai – siurrealistinis vaikščiojantis dailiai padengtas kavos staliukas ar dvi juodos figūros, kurios, kol stovėjo sustingusios, atrodė gana keistoki dariniai – žmogaus dydžio kelnės su diržu ties juosmeniu, tačiau pajudėjusios ir įsimaišiusios tarp žiūrovų, iš bendro smalsuolių būrio nelabai išsiskirdavo, skatindamos iš naujo permąstyti ribas tarp meno objekto ir meno suvokėjo.

Dauguma darbų eksponuojami taip, kad galėtų megzti įvairius ryšius. Vieni sąveikauja tarpusavyje – pavyzdžiui, Gintaro Didžiapetrio fotografijoje atsispindi geltonas šviestuvas, o Elenos Narbutaitės lazerinė „skulptūra“ kertasi su toje pačioje salėje eksponuojama Koenraado Dedobbeleerio instaliacija. Kiti į meno žaismę įtraukia žiūrovus, pavyzdžiui, kiekvienas, pažvelgęs į senovišką veidrodį, regi savo atspindį ir neišvengiamai tampa meno kūrinio dalimi. Arba skulptūra-konteineris, pripiltas pistacijų ir žemės riešutų, be kurių neapsieinama per jokį susiėjimą ar vakarėlį. Stiprus jų kvapas gundė pasivaišinti, bet argi galima tai daryti, juk čia meno kūrinio dalis? Tokius keistus potyrius provokuojanti Fusiform Gyrus tarsi meta iššūkį įprastam tiek kasdienybės, tiek meno kūrinių suvokimui.

Keletą provokuojančių klausimų uždaviau ir pačiam parodos kuratoriui.

Meno kritikai kalba apie tave kaip apie naujos kartos kuratorių, kuris parodą paverčia meno kūriniu. Išeitų, kad menininkai su savo darbais tau yra kūrybinė „medžiaga“. Kaip pavyksta įtikinti, kad jie tąja „medžiaga“ taptų?

Raimundas Malašauskas: Paroda – kūrinys, bet ne tik meno. Juk ir meno kūrinys – ne tik menas. Man atrodo, visi esame vieni kitiems „medžiaga“: kaip draugai, giminės ir pažįstami, inspiratoriai ar tiesiog pašnekovai. O paroda – irgi medžiaga kažkam kitam atsirasti: galimybėms, kūriniams, pokalbiams. Mes „surfiname“ (nežinau, ar yra lietuviškas šio žodžio atitikmuo) ir parodą, ir vieni kitus. Man labai įdomu nežinoti, ką tiksliai paroda nuveiks, kai ji taps vieša, – tai irgi veikimo medžiaga.

Parodoje Fusiform Gyrus dalyvauja menininkai iš keleto šalių, ir ne vien iš Europos. Kodėl pakvietei būtent šiuos autorius su būtent šiais kūriniais?

Kartais paroda – tai galimybė ir būdas susipažinti su žmonėmis, kuriuos žinai tik iš pokalbių, bet norėtum pamatyti, kuo jų mintys, nuskambėjusios per pokalbį, virstų kitoje terpėje. Taip atsirado Ola Vasiljeva, Aditya Mandayam, Sasha Suhareva. Kitais kartais – tai proga susitikti su senais pažįstamais, kurių nematei keletą metų, bet prisiminei kokį nors jų kūrinį iš dar tolimesnės praeities (Eduardo Costa) arba pamanei, kad jiems pats metas pasirodyti parodoje, o ne teatro scenoje (Miet Warlop). Kai rengiau Fusiform Gyrus, man pačiam buvo įdomu galvoti, kad kiekvienas menininkas ir kūrinys turi individualią ir unikalią priežastį būti parodoje. O tuo pat metu įsivaizduoti, kad keturiolikos menininkų paroda neatrodys kaip nė vieno iš jų personalinė paroda.

Eksponuojami įvairaus žanro kūriniai – objektai, piešiniai, fotografijos, nevengiama naujųjų technologijų. Turbūt nebuvo lengva visa tai suderinti?

FG turi daug skulptūros parodoms būdingų bruožų: nevienodi tūriai, erdviniai sprendimai, apimties iliuzija. Tačiau tai nėra skulptūros paroda, nors, tarkime, jos pavadinimas asociatyviai kreipdavo į skulptūrinius pavidalus, vienas iš tokių – kebabų kepimo kūgis. Trafficking of properties – toks buvo darbo metodas: vienų galimybių savybės tapdavo kitų savybių dalimi, vienos dalys – kitos visumos elementais ir t. t. Tai vyksta skirtinguose elementų organizavimo ir jų sambūvio lygiuose. Pavyzdžiui, Elizabeth Hoak Doering ant organinio stiklo išbraižė du žodžius (Baroque ir Epileptic), o šis stiklo lakštas atsidūrė ant Liudviko Buklio skulptūros kaip laikina jos dalis. Tam tikros laikinos taisyklės atsiranda kuriant parodą: kažkuriuo momentu tapo svarbu išjungti visas galerijos lempas ir naudoti tik natūralaus dienos apšvietimo kombinaciją su šviesa, skleidžiama pačių kūrinių – tarkime, Phanos Kyriacou žibinto, Elenos Narbutaitės lazerio ir suprogramuotos šviestuvų sekos. Jie atsispindi ant sienų, specialiai nudažytų blizgiais dažais, – tai Elenos Narbutaitės ir Gintaro Didžiapetrio idėja. Tokiu būdu atsiranda labai ypatinga šviesa, kurioje išsilydo įvairūs paros tarpsniai.

 Ar pati galerijos erdvė darė įtaką parodos koncepcijai, autorių atrankai?

Lisson erdvė – keista, nepaisant to, kad ji buvo specialiai modifikuota šiuolaikinio meno pristatymui. Galerijos architektūra nulėmė tam tikras idėjas, ką menininkai galėtų čia nuveikti, bet ne pačią menininkų kompaniją. Pavyzdžiui, toje Lisson dalyje, kur yra dvi beveik identiškos salės, pasiūliau dvi beveik identiškas solo parodas daryti vienam menininkui – Koenraadui Dedobbeleeriui. Man atrodė, kad grupinės parodos kontekste dvi vieno menininko solo parodos – įdomus nuotykis.

Prestižinė Londono galerija tarptautinėje parodoje pristato net 4 lietuvių menininkus. Ar tu kaip lietuvis jauti silpnybę lietuvių menui, ar tai tiesiog autoriai, kurie tinka tau kaip parodinė „medžiaga?

Jie – labai įdomūs menininkai, o tai, kad mes galim kartais drauge pajuokauti lietuviškai, to įdomumo iš jų neatima. Grįžtu prie tavo klausimo apie medžiagiškumą – menininkų idėjos formuoja parodą. Tarkime, Liudvikas Buklys pasiūlė, kad visi parodos kūriniai galėtų vadintis Fusiform Gyrus anagramomis (pavyzdžiui, smurffs-guy roi arba If Firs Gum Rosy). Taip ir atsitiko, kiekvienas kūrinys tapo visos parodos anagrama. O visa paroda – kiekvieno kūrinio anagrama. Tokiu būdu dalių ir visumos santykis tapo labiau fraktalinis nei kompozicinis.

 Ar tai reiškia, kad viskas, ką daro menininkas, yra menas?

Be abejo, yra menininkų, kurie visada daro meną. Bet menas gali būti ir puiki terpė apie jį negalvoti. Pavyzdžiui, FG atveju buvo labai įdomu sukurti tekstą parodos kvietimui, kuriame nebūtų kalbama apie meną arba vartojamas meno žargonas. Poetė iš Berlyno Uljana Wolf, remdamasi individualiais pokalbių interesais ir fragmentais, parašė penkis trumpus tekstus, kurie veikia kaip grynoji poezija arba kaip dar vienas parodos kūrinys.

Esi kviečiamas rengti parodas prestižinėse meno galerijose. Ar išties meno pasaulis tapo toks kosmopolitinis, kad nebekyla jokios tarpkultūrinės trinties?

Tarptautinio šiuolaikinio meno pasaulis – ypač įdomus visuomeninis burbulas. Jis labai panašus bet kurioje vietoje. Bet dar įdomiau, kad jis gali padėti pamatyti tai, kas jam nepriklauso. Nors, kita vertus, jis taip pat veikia kaip epistemologinė juodoji skylė – absorbuoja bet kokias galimas tikroves, kultūrines ar politines. Tačiau jeigu jis tuo pat metu pasaulį padidina – gerai.

Na, ką gi, linkiu sėkmingai didinti pasaulį.

Susiję įrašai