ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Krikščionybė, teologija
AUTORIUS: Claudiu Teodor Arieşan
DATA: 2012-05
Risus Angelicus
Gydančios atjaučiančio juoko savybės moderniojoje krikščionybėje
Claudiu Teodor Arieşan
Pasak antropologų, subtilus ir rafinuotas humoro jausmas yra vienas daugybės būdų, kuriais reiškiasi įstabus rumunų gyvenimo džiaugsmas. Rumunai, kaip ir kitos tautos ar etninės grupės, yra linkusios į komediją, sąmojį, ironiją, autoironiją ir draugišką pajuoką, kaip ir į retą dovaną šypsotis nelaimės akivaizdoje. Rūsčios istorijos kalvėje užgrūdinta proto skvarba ir sustiprėjęs jautrumas mus išmokė jausti vidinį pasitenkinimą būnant linksmiems, suvokti ir branginti egzistencines kompensacines juoko savybes. Nes argi juokas nėra, Immanuelio Kanto žodžiais tariant, – kartu su grožiu ir taurumu, – viena svarbiausių dvasios harmonijos garantijų; juokas kaip būtina atsvara protui, kaip vienintelė jungtis tarp fenomenaliojo pasaulio ir nepažinaus?
Estetikas Paolo Santarcangeli teigė: „Humoras ir komizmas, visų pirma, yra žmogiškumo ženklas ir simbolis: jam būdingos refleksijos, brandos, kritiškumo, bendrai tariant, žmogaus laisvės“1, o romantikas Jeanas Paulis iš savo neramios sielos gelmių tikėjo, kad „tik dėka realųjį pasaulį ignoruojančio idealizmo, dėka širdingo humoro, reikalaujančio mažutės begalybės, kurioje laisvai galėtų skleistis vaizduotė, dėka šių dviejų sąsajos […] yra įmanoma pasiekti laimę“2.
Nepalikdami atjaučiančios šypsenos išskirtinai krikščioniškajai teologijai, laikome vertinga ir nušviečiančia bet kokią hermeneutinę pastangą susieti antropologinį komiškumo lygmenį su praeities ar dabarties kultūrinėmis terpėmis. Pavyzdžiui, Senajame Testamente dieviškasis juokas tiesiogiai neįteisina žmogiškojo juoko. Žmogiškas dieviško džiugesio aidas glūdi dorame džiaugsme ir „laimingame širdžių plakime“ bendruomenės, išgyvenančios perėjimą nuo tremendum prie fascinans: „baimė sutaurinama iki vidinio džiugesio, natūraliai išreiškiamo linksmumu ir juoku. Ši ramios nuostabos būsena gali pasiekti senatestamentinio religinio džiaugsmo zenitą, formuodama ortodoksinį judaizmą ar talmudiškąjį rabinizmą“. Jakobas Jonnsonas pastebi, kad religiniu pamokymu siekiant tobulumo „patys švenčiausi dalykai ir idėjos buvo aptariami su humoru ne siekiant šventybę sumenkinti komiškumu, – veikiau komiškumas tarnavo šventam tikslui“3.
Kokios tuomet juoko formos yra prieinamos bibliniam žmogui? Mažiausiai dvi, atitinkančios Senojo Testamento žodžius, reiškiančius juoką. Lвak žymi paniekinantį, negatyvų, dažnai pagiežingą juoką. Tai „bepročio“ juokas, simboliškai nurodantis „paties žmogiškumo nuopuolį“4. Tai mėgdžiotojas pamišėlis (stultus, insipiens), moralinis anarchistas, kuris nuvertina šventumą savo „velniška imitacija“, iškreipta dieviško juoko mimikrija. Eskizinis jo atvaizdas, surankiotas iš Saliamono Išminties knygų, atskleidžia žemą, nepataisomą individą, kuris pritraukia nelaimes ir yra teisėtai prakeikiamas; jis atmeta patarimus, priekaištus ar pamokymus ir sukelia daug nemalonumų iki yra ištremiamas iš miesto. Tai yra iš žmogaus kylantis „kvalifikuojantis juokas“, palenkiantis į „šventvagystę“ (bepročio ir nevaldomas juokas) arba teisumą, jei išsilaikoma išminties ir santūrumo ribose: „Žmogaus apdaras, jo nuoširdus juokas ir jo eisena tau parodo, kas jis yra“ (Sir 19, 30). Santūrus juokas tiesiog apibūdina žmogiškumą: „Kvailys juokiasi visu balsu, o išmintingas žmogus kukliai šypsos“ (Sir 21, 20).
Yra ir kita Senojo Testamento juoko forma, užfiksuota žodyje sвhak; tai iš džiaugsmo ir tikro pakilumo, iš dieviškos dvasios kylantis juokas. Tai vardas, kurį Izaokas gavo iš paties Dievo, Yзhq-El („Dievas mane sukūrė juokui“), kaip buvo numatyta gyvenimo knygoje: „Ir mes pasakėme jai jos sūnaus vardą, kuris buvo nulemtas ir įrašytas dangiškuosiuose sąrašuose – Izaokas“ (Jubiliejaus knyga, 16, 3–4).
Naujasis Testamentas suteikia aiškią „paradigminę slinktį“ juoko tyrinėjimams. Krikščioniško juoko, kylančio iš Išganytojo darbų ir žodžių, egzistavimu buvo abejojama nuo pat pradžių. Teologams kliudė nuostata (paremta Evangelijų nebylumu šiuo klausimu), jog Jėzus – Dievo įsikūnijimas ir tikras tobulo žmogiškumo įkūnijimas – gyvendamas pasaulyje nė karto nesijuokė. Juoko atmetimas krikščioniškoje teologijoje turi savo istoriją: nuo IV iki X a. regime planingą pašaipos ir kvailų juokų (stultiloquium, scurrilitas) malšinimą, aiškiai laikantis apaštalo Laiško efeziečiams draudimo (Ef 5, 4).
XII ir XIII a. Jacquesas le Goffas5 aptinka „laipsnišką juoko laisvėjimą, kai pamažu randasi skirtis tarp priimtino ir nepriimtino juoko“, o humanistiniuose tekstuose atsiranda palankesnių komentarų biblinėms juoko citatoms. Šiuo laikotarpiu teologai (Aleksandras Malietis, Jonas Solsberietis, Albertas Didysis ir Tomas Akvinietis) kuria naują komiškumo klasifikaciją, aiškindami doro juoko sąlygas. Maždaug tuo pat metu gotikinėje skulptūroje atsiranda šypsnis (ypač jaunų angelų lūpose), o pranciškonai iš kitų religinių ordinų išsiskiria kaip joculatores Dei, saviugdai pasitelkiantys vaikišką šypseną.
Reikia paminėti, kad nė vienas Bažnyčios Tėvų (Tertulijonas, Kiprijonas, Jonas Auksaburnis, Bazilijus Didysis ir kt.) niekada nesmerkė juoko savaime, tačiau perspėjo dėl iš jo kylančių aistrų. Juoko sampratoje ilgainiui atsirandančios skirtys atskleidžia naujas krikščioniškojo dvasingumo vertybes, kartojančias klasikinės Graikijos ir Romos mintis: „Nes prideramas atsipalaidavimas, išreikštas harmoninga maniera – panašiai kaip muzikos instrumente – yra vadinamas šypsena. Taip vadintinas ir juokas gerai besivaldančio žmogaus veide“6.
Marius Latouras pastebi, kad kiekviena moralinėje ir Dievo perspektyvoje įsteigta bendruomenė pasižymi „teisingu džiaugsmu“ (joie licite)7. Dauguma paprastų ir iškilių krikščionių savo viešajame ir privačiajame gyvenime išsiskyrė būtent tokia nuostata. Didieji šventieji į visuotinio dvasingumo istoriją įėjo savo asmeniniu pavyzdžiu rodydami laimę dalyvauti pasaulinėje žmogaus išganymo dramoje. Šv. Pranciškus Asyžietis savo dvasią ir užkrečiantį pakilumą liejo ne tik broliams pranciškonams, bet ir visai gamtai. Šv. Bonaventūras Didžiojoje legendoje pasakoja, kad „kai šventasis mirė, vieversiai, kurie yra šviesos draugai ir bijo sutemų, rinkosi dideliais būriais, nors saulė jau leidosi, sukdami ratus aplink jo namo stogą, paslaptingu džiaugsmu, linksmumu akivaizdžiai liudydami Šventojo, tiek kartų kvietusio juos giedoti Viešpačiui, šlovę“.
Kitam italų šventajam, Pilypui Neriui (1515–1595), nuo vaikystės žinomam kaip „gerasis Pepo“, nuolatinis linksmumas ir įgimtas optimizmas buvo ugdymo ir pamokslavimo įrankiai. Valandų liturgija šventojo dienai (gegužės 26 d.) skirtame įvade mini: Enituit amore in proximum, evangelica simplicitate et hilari servitio Dei. Nenuostabu, kad mėgstamiausias šv. Pilypo Nerio, Henri Bremond‘o laikomo „humoristų šventuoju globėju“, posakis buvo: „Linksma dvasia lengviau pasiekia krikščionišką tobulumą negu melancholiška dvasia“.
Ryškiausi linksmumo persmelktos stiprybės kankinystės akivaizdoje pavyzdžiai – tokie šventieji kaip narsusis Smirnos vyskupas Polikarpas (apie 69 – apie 155), Laurynas Romietis (apie 210–258) ar puikus humanistas Tomas Moras (1478–1535), kuris lipdamas ant ešafoto sugebėjo juokauti su savo budeliu. Nors Kristaus juokas (ar jo nebuvimas) ir toliau lieka užsitęsusių teologinių diskusijų klausimu, tokie pavydžiai leidžia manyti, kad juokas, ypač šypsena, nėra nei velnio pramanas, nei blogiui prisikirtina kūrinijos yda.
Angeliškos šypsenos kultūra, išsiskleidusi krikščionybėje, parodo, kad šypsena veide ir sąmojis širdyje (eutrapelia) yra visiškai suderinami su meile, Dievo malone ir Tėvo vardu Išganytojo suteiktu amžinojo džiaugsmo pažadu. Tai ženklina kokybinį lūžį juoko studijose. Mes manome, kad būtina susitelkti į tai nulėmusias priežastis, ko ir siekiama šiame straipsnyje. Kankinystės patirtys, cenobitų heroizmas ir krikščioniškojo pavyzdžio jėga atvėrė naujas perspektyvas komiškumo interpretacijoms, o filosofijos ir estetikos teorijose atsirado vietos kultūriniams modeliams, paremtiems šia samprata. Šypseną ir maldą nustota laikyti nesutaikomomis priešybėmis.
Evangelijose gausu scenų, kuriose sunku įsivaizduoti Jėzų išlaikantį nepajudinamai griežtą miną, nepaliestą vidinės šypsenos, kuri aiškiai galėjo būti išskaityta jo veide: vestuvės Kanoje, vaikiškos jo sekėjų rietenos, jo kreipimasis į vaikus (Sinite parvulos ad me venire), entuziastingas Lozoriaus prikėlimas, galiausiai – jo paties triumfuojantis įžengimas į Jeruzalę.
„Širdies džiaugsmas“, apie kurį savo darbe Christentum und Humor (1961) prabyla baronas Hansas von Campenhausenas, prilygsta charаn megalen („didžiam džiaugsmui“, Lk 2, 10), „supriešinamam su pirmųjų amžių pagonybę persmelkusiu pesimizmu ir neviltimi“ (Ceslas Spicq). Kiti Naujojo Testamento susitikimai ir situacijos (svetimaujanti moteris, nuo gimimo aklojo klausimas, Jn 9, 27), Jėzaus atsisakymas atsakyti žydams kol jie jam neatsakė (Mt 21, 7), yra persisunkę diskretiško, visa apimančio humoro. Ir nors tokie kvazi-komiški intarpai gali būti priskirti ir Jėzui, ir evangelistams, ir pirmiesiems šventųjų tekstų skaitytojams, negalima nuneigti jų komiško stiliaus. Humoro esama ir Kristaus parabolių tiesmukiškume, patvirtinančiame Gary Websterio teologinę poziciją, kad „Naujojo Testamento pasaulyje“ niekas nėra traktuojama rimtai, išskyrus sielos išganymą (The Laughter in the Bible, 1960). Panašiai kalba ir danų filosofas Sшrenas Kierkegaard‘as, nurodydamas, kad „Kristaus religija siūlo labiausiai ironišką ir humoristinę perspektyvą visoje žmonijos istorijoje“.
Savo atvirumu ir suprantamumu vėlyvosios Antikos Apoftegmos įtvirtina „švento žmogaus kaip nesusierzinančio [ir] apdovanoto humoro krisleliu paveikslą: vienuoliai yra džiugūs žmonės, ir asketiška gyvensena nepaverčia jų niūriais“ (Christian Wagennar). Šitokią nuostatą daugybė krikščionių šviesuolių išlaiko per amžius: šv. Juozapas Kalasantas (1557–1648), šv. Juozapas Kupertinietis (1603–1663), šv. Martynas Porietis (1579–1639) ir didysis mokytojas Giovanni Bosco (1815–1888), Victoro Hugo prisiminimuose išlikęs kaip charizmatiškas ir giedras žmogus, kuriame jis sutiko „tikrą žmogiškumą“.
Laiko atžvilgiu mums yra artimesni didysis XIX a. konvertitas, kardinolas Johnas Henry Newmanas, ar net Angelo Giuseppe Roncalli (1881–1963), tapęs popiežiumi Jonu XXIII, aktyvus aggiornamento rėmėjas. Jam priskiriama autentiškų anekdotų ir pokalbių fragmentų knyga Popiežius juokiasi, išleista daugybe kalbų. Knygoje atsiskleidžia popiežiaus religingumas, modernus savo dvasios drąsa, tačiau tradiciškai karštas ir išlaikantis pusiausvyrą, paremtas popiežiaus tikėjimu, kad „humoras ir sąmojis yra susiję su išmintimi“ (pagal Daily Express, 1959). Šis ryškus jo asmenybės bruožas pabrėžiamas ir neseniai austrų publicisto parašytoje jo biografijoje8, kurios vienas skyrių kalba būtent apie humorą ir savikritiką.
Labiausiai sukrečiančias išvadas šiuo kebliu klausimu, mano galva, pateikia šv. Augustinas, kuriuo, kaip didžiausiu autoritetu, remiasi Blaise‘as Pascalis: „Mes turėtume niekuomet neprarasti širdies dosnumo, net tuomet, kai esame įpareigoti laikytis išorinio susivaldymo, kuris žmoguje įgyja atšiaurumo pavidalą; mes turėtume tai sutriuškinti, griežtai ir švelniai, remdamiesi suvokimu, kad daugiau naudos gauname juos studijuodami, nei ieškodami juose džiaugsmo. […] Piktumas, persekiodamas gėrį, aklai seka savo aistromis; gerumas, kai persekioja blogį, yra vedamas išmintingo takto; lygiai kaip chirurgas apdairiai apsisprendžia, kur jam pjauti, kai žmogžudžiui nerūpi, kur kris jo smūgis“. „Kas išdrįstų sakyti, kad tiesa turėtų stovėti beginklė prieš melą, ar kad tikėjimo priešai turėtų džiaugtis laisve gąsdinti tikinčiuosius šiurkščiais žodžiais ir šaipytis iš jų savo energingais kandaus sąmojo protrūkiais; tuo tarpu katalikai turėtų rašyti tik stiliumi, pakankamai sustingusiu, kad užmigdytų savo skaitytoją?“9
Galiausiai išvien su Nicolae Corneanu, rumunų stačiatikių Banato vyskupu metropolitu, galime sakyti, kad „Bažnyčios Tėvai, o kartu su jais ir visas naujam gyvenimui prisikėlęs krikščionių pasaulis, nesmerkia juoko jo grynu, angelišku pavidalu. Ašaros jiems nėra norma, nes net kai jie pataria ašaras, teisiesiems tai džiaugsmo ir dvasinio grožio ašaros; tik nusidėjėliams tai širdgėlos ir atgailos verksmas“.
Visa tai byloja apie kompensacines, gaivinančias, terapeutines juoko savybes. Juokas šalina ar sumažina froidiškus kompleksus, per atviras ir optimistiškas priešpriešas sumažindamas slopinimo keliamą įtampą, padeda išvengti dramatiškų konfliktų. Nemaloniuose, kartais kebliuose, o ir sėkminguose įvykiuose visada juokas bematant atstato pasitikėjimą savimi ir pašalina siaubą keliančią atkritimo perspektyvą. Nepaisant paskutiniu metu žengiamų mažų žingsnelių, juoko panaudojimas medicinoje ir psichologijoje vis dar lieka nepaliesta teritorija, laukianti tolesnių tyrimų. Vis dėlto paskutiniu metu daug Vakarų ir Indijos klinikų ėmė taikyti neįprastą terapiją, kurios pagrindas yra kontroliuojama juoko stimuliacija (tai vadinama humoro terapija arba gelasoterapija). Medikai taiko novatoriškas technikas keisdami savo pacientų nuotaiką, – pavyzdys čia gali būti „klouniški“ būdai, žymaus akoriaus Robino Williamso pavaizduoti vaidybiniame filme Patch Adams (režisierius Tom Shadyac, 1998), įkvėptame tikros medicinos studento Hunterio Adamso, tikėjusio, kad „juokas yra geriausias vaistas“, istorijos.
Moksliškai tariant, juokas, kaip vienintelė žmogiška veikla, kuri sukuria daugiau cerebrinės energijos nei suvartoja, subalansuoja kortikalinį cerebrinį srautą sąmoningumo būsenose, taip pat mažina skirtį tarp neocefalinių ir paleocefalinių smegenų. Tad labai tikėtina, kad smegenys, kurioms nepakanka juoko, kenčia nuo problemiško šių dviejų centrų atskyrimo.
Galiausiai šalia terapeutinio ar bent prevencinio vaidmens neurozės ir depresijos situacijose, šalia protinių funkcijų apsaugojimo ir vystymosi, šalia stereotipų ir vienpusio suvokimo laužymo, šalia dviprasmiškumo pakeitimo aiškumu, neuromediatorių gaminimosi skatinimo, – juokas taip pat kuria tikėjimą savimi pačiu ir visa žmogiškąja bendruomene bei, tam tikra prasme, priklausymu civilizacijai kaip tokiai. Jis kelia gaivinantį pasitikėjimą vertybių sistema, pasauliu ir kosmosu, tikėjimą savo poveikio šiems dalykams turėjimu. Visa tai yra autentiška krikščionybės dalis.
Tragiška žmogaus būklės prigimtis, chaosas, mūsų amžių ženklinantis ūžesys ir įtūžis, istoriniai lūžiai graso, kad be nuolatinio pasitikėjimo ir tikėjimo patvirtinimo žmonės gali prarasti troškimą gyventi. Būtent šiuo atžvilgiu juokas gali pasitarnauti kiekvieno gerovei ir pusiausvyrai, visos žmonių giminės išlikimui. Dešimtis tūkstančių metų paleocefalinės smegenys, kontroliuodamos instinktus, saugojo žmoniją. Šiandieniame pasaulyje, kuriame randasi vis daugiau dirbtinumo ir standartizacijos, pseudodvasingumo ir atgyvenusių atsipalaidavimo technikų, atėjo laikas neokortikaliniam gebėjimui parodyti savo gyvybines galimybes.
Mūsų protėviai, – nesvarbu, paprasti žmonės, karaliai ar šventieji, – verkė ir juokėsi vienodai nuoširdžiai, priimdami realaus ir tikro pasaulio viziją, teikusią jiems prasmės pajautą. Šiandien, kai mes juokiamės retai ir nenuosekliai, dvasinei gerovei kyla didesnis pavojus nei kada nors anksčiau. Tik juokas ir malda gali mus „įkrauti“ ir padėti mūsų protinių, nervinių ir informacinių ciklų atsikūrimui. „Išsikrauti padedantis, gydantis juokas atnaujina ir pripildo […] pasaulyje, kuris išlieka nesaugus, apgaulingas ir kintantis“ (Jean Courtes). Mehr Freude (daugiau džiaugsmo) – šį principą kunigas G. V. Keppleris pasirinko savo raginime tikėjimui 1910 m., o Emilis Fiedleris naująjį moderniosios krikščionybės žmogų apibūdino kaip „laisvą ir džiugų Dievo sūnų. Jo gyvenimo supratimas blaiviausias. Jis pripildytas didžiausio optimizmo, kurį gali patirti tik žmogus, suvokiantis save kaip Dievo sūnų“.
Kiek vėliau, 1977 m., katalikų dvasininkas Hansas Walhofas apibendrino visus šiuos argumentus literatūrinėje apžvalgoje dvilype tema: „krikščioniškas juokas“ ir „humanizuojantis juokas“. Kai kurios jo surinktos citatos drąsiai gali būti laikomos memorabilia. „Žmogus negali pasiūlyti savo kompanionui vertingesnės dovanos nei juokas“, – rašė švedų arkivyskupas Nathanas Sцderblomas (1866–1931). Ir jei tiroliečių patarlė teigia, kad „Dangaus durys atsiveria tik tiems, kurie žino, kaip šypsotis“, tai Paulis Claudelis pastebi, kad „didžiausias džiaugsmas visuomet lydimas didžiausios tiesos“.
Į nekaltą vaiko klausimą „Kodėl angelai gali skraidyti?“ katalikas Gilbertas Keithas Chestertonas (1874–1936), žinomas kaip „besijuokiantis filosofas“, išliksiantis mūsų pagrindiniu kultūriniu ir dvasiniu pavyzdžiu, pasiūlė paprastą atsakymą: „Nes jie jaučiasi lengvi“. Tikiu, kad tik nuoširdžiai šypsodamiesi mes, šiuolaikiniai žmonės, jausimės taip pat.
Claudiu Teodor Arieşan (g. 1963) – rumunų patristas, klasikinės filologijos daktaras, Timišoaros (Rumunija) Vakarų universiteto Istorijos ir teologijos fakulteto profesorius. Svarbesnieji veikalai – Hermeneutica umorului simpatetic: Repere pentru o comicologie romвnească (1999), Оntre surвs şi rugăciune: Modele culturale din comicologia clasică şi patristică (2003) – sukasi apie labiausiai autoriui rūpimą juoko/humoro krikščioniškoje (ypač patristinėje) tradicijoje tematiką. Čia publikuojamą tekstą, parengtą pagal pranešimą, skaitytą Lietuvių katalikų mokslo akademijos 2011 m. lapkričio 25–26 d. surengtoje Pax Romana Europe konferencijoje Mokslas ir dvasingumas, iš anglų kalbos vertė Agnė Rimkutė.
1 Paolo Santarcangeli, Homo ridens: Estetica, filologia, psicologia, storia del comico, Firenze: Leo S. Olschky, 1989, p. 3.
2 Jean Paul, Vorschule der Aesthetik, Hamburg: Friedrich Perthes, 1804, p. 229.
3 Jakob Jonnson, Humour and Irony in the New Testament, Leiden: E. J. Brill, 1985, p. 86–87.
4 Plg. Teodor Baconski, Rвsul Patriarhilor: O antropologie a deriziunii în patristica răsăriteană, Bucureşti: Anastasia, 1996, p. 109.
5 Jacques le Goff, „Jésus a-t-Il ri?“, in: L’Histoire, 1992, Nr. 158, p. 72–74.
6 Klemensas Aleksandrietis, Paedagogus II, 5: De risu.
7 Marius Latour, Le probleme du rire et du réel: Le reel joué ou ludique comme premier réel, Paris: Presses universitaires de France, 1949, p. 7.
8 Plg. Hubert Gaisbauer, Ruhig und froh lebe ich weiter: Дlter werden mit Johannes XXIII, Wien: Wiener Dom Verlag, 2011.
9 Blaise Pascal, Mintys, iš prancūzų kalbos vertė Anicetas Tamošaitis, Vilnius: Aidai, 1997.
