R. Požerskio paroda „Lietuvos senamiesčiai (1974-1985)“

Lietuvos fotomenininkų sąjunga kviečia kovo 7 d., trečiadienį, 17 val. į
Nacionalinės premijos laureato, fotomenininko Romualdo Požerskio fotografijos parodos „Lietuvos senamiesčiai
(1974-1985)“ atidarymą „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43, Vilnius). Paroda veiks iki kovo
31 d. Galerija dirba: II-V 12-18 val., VI 12-16 val.

Kaip pastebi menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas, neretai sunkus, bet „fotogeniškas“ gyvenimas išlieka tik fotografijose. Romualdas Požerskis jį įamžino daugiau nei dešimtmetį plėtodamas Lietuvos senamiesčiams skirtą fotografijų ciklą ir fiksuodamas
ten gyvenusių žmonių kasdienybę. Pastarojoje fotografas pastebėjo ne tik būdingus ano laikotarpio ženklus, bet ir apibendrintą svarbiausių žmogiškų išgyvenimų išraišką. Kaip tik todėl, žvelgiant į R. Požerskio darbus, atrodo, kad gyvenimas anuomet
buvo prasmingas, o senamiesčiuose, kitaip nei blizgiuose šiandienos didmiesčiuose, buvo vietos žmonių individualumui. Gal dėl to kitokia, nei šiandieninė fotografų kūryba, atrodo ir pati tuometinė fotografija – teigianti žmogiškumą ir kartu verčianti
jo ilgėtis tarsi nepasiekiamo idealo.

„Kauno senamiestis Romualdo Požerskio nuotraukose primena dinozaurų griaučius, žvelgdamas į mus kiekvienu savo šonkauliu. Tokio Kauno nebėra. Keista, jog kadaise buvo. Dar keisčiau, kad šiame vaiduokliškame mieste gyventa žmonių. Mes visada pamirštame prieš mus gyvenusius žmones, atskaitos tašku laikydami save pačius. Fotografas juos prikelia, nors trumpam, vienam albumo puslapį verčiančios rankos mostui. Ir tas mostas tampa magiškas, savo magija prilygstantis fotografo žvilgsniui. Šis Kaunas labai
intymus, beveik nepadoriai atviras, nesistengiantis prisidengti atsitiktine draperija. Apšepusios sienos su įvairių laikotarpių plytų atodangom, tarpuvartės, pro kurias buvo einama iš vieno rūko į kitą, surūdiję automobiliai (net šunys nuotraukose
atrodo senamadiški, atsitiktiniai, ką tik atrišti nuo būdų) – visas socrealistinis dekadansas, kuriuo tik dabar įmanoma grožėtis.“ – pasakoja poetas Kęstutis Navakas. Tuo tarpu poetas ir dramaturgas Rolandas Rastauskas apie fotomenininko įamžintą
uostamiestį prabyla: Romualdo Požerskio juostos kadruose viskas paradoksaliai gyva, viskas juda ir sukasi, byloja apie gyvenimo džiugesį ir kitus, anai epochai „tarsi“ nebūdingus, dalykus. Tarkime – fizinio darbo taurumą. Ir sykiu tasai džiugesys
ir taurumas it džiazo standarte ligi kadro rėmų plėtojamas begaliniame skurde ir varge. Beveik tokiam pat, kuriame, jei pamenate, ir gimė džiazas. Tad ne veltui jis kasmet ir atgimsta kažkur visai šalia, Teatro aikštėje, kaip jokių politinių formacijų
nepaisantis gaivalas. Trumpam atgimsta ir vėl užgęsta. Ligi kitų metų. Ir tada nebereikia jokių ypatingų vietos simbolių, nulemiančių, kaip pasakytų koks aukštakaktis, vizualinę miesto hierarchiją. Čia, Požerskio pamatytoje Klaipėdoje, nėra mūsų individualiojoje
geografijoje įdaigintų bažnyčių, paminklų ar net barų iškabų. Jų vietoje – nimfetės žvėrelio veidu šypsena, berniūkščių „mirtinas“ apsikabinimas prie nublokšto dviračio, vaikas su katinuku ant delno, nedrąsūs pirmųjų „meilių“ atspindžiai veideliuose.
Tie įsimylėjėliai dabar geriausiu atveju savo kojom judantys pensininkai. Ar tuo pačiu grindiniu – šito jau niekada nesužinosim. Fotomenininkas Antanas Sutkus džiaugiasi, kad turime prancūzišką fotografiją. Kai kurias R. Požerskio nuotraukas netgi
galėtume sudėti palyginimui, atitinkamai užkloti kadrus vienas ant kito. Ir Vilnius su Paryžiumi beveik sutaptų. Fotografuojant miestą, kaip ir fotografuojant peizažus ar objektus, rašant knygą ar tapant paveikslą, sprendžiamos tos pačios problemos.
Svarbūs ir sunkūs žmogaus egzistencijos klausimai. Gana nepatogūs ir skausmingi. Meilė, mirtis, gyvenimo prasmė… Kinta tik fonas, atskleisdamas skirtingus atspalvius. Dabar fotografija lyg ir nusilpusi, nebepajėgi padėti žmonėms spręsti egzistencines
problemas. Ji tampa tik tarnaite, padėjėja, kuri savarankiškai negali priimti sprendimų, įtakoti. Tenka žvilgsnį gręžti į praeitį, nes fotografija atspari laikui. Galima surinkti praeitį po kruopelytę, po kadrą. Negatyvai yra lyg atminties blokai.
Paimi senus negatyvus, praeities skeveldras, atrenki juos pagal savo, gyvenančio dabartyje, kriterijus, pagal šiandienę patirtį. Taip sugretini praeitį ir dabartį. Suformuoji keistą kentaurišką darinį. Sujungi lyg ir du atskirus, šiek tiek vienas
kitą pažįstančius autorius. Praeities fotografijos atgaivina tokius prisiminimus, kurių galbūt niekas nė neįtarė jose esant, kurie laikui bėgant susikristalizuoja savaime.






Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau