ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Pokalbiai
AUTORIUS: Jurga Armanavičiūtė
DATA: 2013-12
Sklandus ir turiningas pokalbis su menininku, ekspozicijų architektu, parodų kuratoriumi, sėkmingai veikiančios įmonės „Ekspobalta“ įkūrėju bei vadovu Sauliumi Valiumi buvo iš anksto garantuotas. Aktyvi veikla kultūros lauke, už kūrybą pelnytas pripažinimas bei pasitikėjimas, įgyvendinti ambicingi meniniai ir ekspozicijų projektai – taigi, išskirtinis mano pašnekovo universalumas a priori programavo keliabriaunį pokalbį. Pilietinėmis, vietomis nostalgiškomis, tačiau optimistinėmis gaidomis paspalvintas pašnekesys sukosi apie parodų kuravimą, ekspozicijų architektūrą, kultūros politiką, o daugiausia – apie šias visas veiklos sritis giliai persmelkusią Sauliaus Valiaus meninę kūrybą.
Jurga Armanavičiūtė: 1982 m. tuomečiame Vilniaus dailės institute baigėte grafiką, tačiau pastarąjį dvidešimtmetį esate žinomas kaip instaliacijų kūrėjas. Vis dėlto koks buvo Jūsų santykis su lakštine grafika ir kada jis pasikeitė, duodamas pradžią dabartinei kūrybai?
Saulius Valius: Pirmąjį dešimtmetį po studijų baigimo kūriau lakštinę grafiką, dalyvavau parodose, bienalėse – Liublianos, Krokuvos ir tuo metu mums ryškiai dominavusioje Talino grafikos trienalėje, kurioje matydavome besiplečiantį taip trokštamą platesnį grafikos kontekstą. Tai buvo tarsi Baltijos šalių grafikos meno „olimpinės žaidynės“, į kurias visi troško patekti. Nebuvau praradęs susidomėjimo grafika ir vėliau – 2003 m. ir 2005 m. kūriau pirmųjų didelių grafikos parodų ŠMC ekspozicijas. Vis dėlto mane visuomet traukė ir kažkas daugiau nei plokštuma: įvairios naujosios medijos, skulptūra, instaliacija, architektūra. Sumanymus dažniausiai fiksuodavau eskizuose, o pirmąsias erdvines vizijas galima įžvelgti paskutinėse mano 9-ojo dešimtmečio pabaigos litografijose.
J. A.: Kada ir kokiomis aplinkybėmis sukūrėte pirmąją instaliaciją?
S. V.: 1991-ųjų pavasarį Nidoje mano rengtame tarptautiniame simpoziume „Vėjas“ kopose sukūriau erdvinę instaliaciją „Miražas“, o metų pabaigoje Vilniaus „Arkos“ dailės galerijoje įgyvendinau pirmą didelę instaliaciją-performansą uždaroje erdvėje Lietuvoje. Tai buvo visą salės erdvę užimanti ažūrinė piramidė, sukonstruota iš medvilninių siūlų. Atidarymo metu susirinkusių žiūrovų akivaizdoje uždegiau siūlų galiukus. Per porą valandų, palengva smilkdami lyg žvaigždelės tamsioje galerijos erdvėje, jie virto ant grindų nubirusiais pelenais ir dūmais – net langus teko atidaryti. Kiek anksčiau tais pačiais metais panašią, tik mažesnio mastelio instaliaciją-performansą, skirtą Sausio 13-osios aukoms atminti, įgyvendinau Diuseldorfe. Kaip lietuviui, man tai turėjo labai svarbią simbolinę prasmę, o kaip menininkui – tai buvo ryškus žingsnis iš plokštumos į trimatę erdvę. Vokiečių žurnalistė Ivon Friedrichs iš dienraščio „Reinische Post“ mano instaliacijas yra pavadinusi erdvine grafika. Šį terminą galima iš dalies taikyti daugumai mano erdvinių kūrinių, nors, be abejo, tai labai sąlyginis apibūdinimas.
J. A.: Prisiminkime 1995 m. Šiuolaikinio meno centre vykusią pirmąją po nepriklausomybės atgavimo parodų ciklo „Lietuvos dailė“ parodą. Joje turėjo būti eksponuota ir Jūsų instaliacija „Mirties kilpa“. Deja, dėl organizacinių nesklandumų parodoje ji nebuvo rodoma. Vis dėlto tai buvo svarbus etapas Jūsų kūryboje.
S. V.: „Mirties kilpa“ buvo savotiškas mano kūrybos lūžis. Tai buvo techniškai sudėtingas ir avantiūristinis sumanymas. Nešdamas eskizą parodos komisijai, nebuvau visiškai tikras, ar kūrinį įmanoma įgyvendinti taip kaip nupiešiau, nors teoriškai buvau apsvarstęs ir įsivaizdavau, kad turėtų pavykti. Džiaugiausi pakviestas įgyvendinti kūrinį, tačiau pirmą kartą išgirdau vėliau beveik nuolatiniu mano tolesnės kūrybos palydovu tapusį klausimą – ar tai tikrai įgyvendinama idėja? Tąkart nedvejodamas atsakiau teigiamai, nors mintyse galvojau – „žiūrėsim, žiūrėsim…“. Kai po savaitės atkaklaus darbo nuo kūrinio nuėmiau šablonus ir 5 metrų aukščio popieriaus juosta-kilpa, kaip ir buvo planuota, pakibo ore ant prie ŠMC lubų pririštų tūkstančių siūlų pradėdama skrieti, apėmė tikras palengvėjimas ir atradimo džiaugsmas. Tiesa, šį mano kūrinį lydėjo fatališkas likimas – pirmiausia jį montuodamas sužinojau apie tragišką Vaidoto Daunio žūtį. Tada jam ir dedikavau savo „Mirties kilpą“… Šitas darbas įrodė, kad mano idėjos vis dėlto yra įgyvendinamos, nors iš pirmo žvilgsnio gal kam ir atrodo kitaip. Tai suteikė pasitikėjimo, nors atidarymo dieną spaudos konferencijoje žurnalistams teparodžiau išvakarėse darytas instaliacijos nuotraukas…
J. A.: Paprastai instaliacijoms būtinas kontekstas – vietos, laiko, istorijos ir pan., kuris paryškina kūrinio santykį su aplinka, suteikia prasmių. Kokius kontekstus atveria Jūsų instaliacijos?
S. V.: Visos mano instaliacijos inspiruotos tiek temos, tiek ir vietos įspūdžio. Jau 2002 m. Lietuvos paviljone Frankfurto knygų mugėje, angažuotas atsakingos užduoties ir milžiniškos paviljono erdvės, sukūriau 12 metrų aukščio kinetinę instaliaciją „Lietuvos istorijos knyga“. Tikėjausi, kad didelis techniškai sudėtingas, bet optiškai lengvas ir ažūriškas objektas išsiskirs margoje aplinkoje savo puslapių baltumu bei lėtu, niekad nenutrūkstančiu judėjimu: vieniems lapams kylant, kitiems – leidžiantis. 2004 m. UNESCO būstinėje Paryžiuje teko rengti parodą lietuvių kalbos atgavimo šimtmečiui paminėti. Nors mano pradinė užduotis buvo įrengti parodos ekspoziciją, kartu sukūriau ir instaliaciją „Baltas lapas“. Kaip lietuvis, jaučiausi atsakingas ir įsipareigojęs, drauge gavęs neeilinę galimybę įgyvendinti savo kūrinį viso pasaulio kultūros ir paveldo puoselėtojų susibūrimo vietoje. Kurdamas instaliaciją, mąsčiau apie lietuvių kalbos unikalumą bei fenikso efektą: po 40 metų draudimo kalba neišnyko, net atvirkščiai – atgijo, sustiprėjo ir įgavo naują formą. Šioms idėjoms perteikti pasirinkau trapią instaliacijos formą. Buvo malonu, kad kūrinys sulaukė labai palankaus dėmesio ir netgi tapo Lietuvos dovana UNESCO būstinei.
2007 m. Turino nacionaliniame kino muziejuje įgyvendinau kinetinę instaliaciją „Kilpa“. Kūrinio idėja radosi spontaniškai – patekus į neįtikėtino aukščio pagrindinę erdvę. (Buvau atsakingas už Lietuvos ekspoziciją Turino knygų mugėje, kurioje Lietuva dalyvavo garbės svečio teisėmis. Įvairiose Turino vietose buvo planuojama nemažai lietuvių kultūros renginių. Vienas tokių – lietuvių filmų demonstravimas Turino nacionaliniame kino muziejuje.) Pamačius minėtą erdvę, užėmė kvapą, kilo daug netikėtų minčių. Visų pirma, nustebino muziejaus pastato istorija. Jis buvo įkurtas religinei paskirčiai statytame milžiniškame statinyje – pradėtas kaip sinagoga, tačiau nebaigtas. Vėliau bandyta pabaigti jį kaip katalikų bažnyčią, bet taip pat nesėkmingai. Vis dėlto pastatas buvo baigtas, dabar mieste jis išsiskiria milžinišku kupolu ir bokštu ant jo, gerai matomu iš bet kurios Turino vietos. Kino muziejumi neįgyvendinta šventykla tapo XX a. viduryje, Italijai pradėjus didžiuotis savo kinu.
Įsivaizduojamą instaliacijos projektą pasiūliau muziejaus direktoriui. Jam labai patiko, tačiau ir vėl išgirdau jau įprastą klausimą – ar tai tikrai įgyvendinama? Po įvairiausių peripetijų galiausiai instaliacija sėkmingai pakibo muziejaus erdvėje. Šio kūrinio pagrindinė idėja – milžiniška 25 metrų aukščio kilpa-juosta, ant kurios skaitmeniniu būdu buvo atspausti pirmieji žmonijos su aviacija bei skrydžiais susiję eskizai ir idėjos. Tai ir Leonardo da Vinci, ir kitų genijų piešiniai bei brėžiniai. Drauge pačią juostą panaudojau dar ir kaip ekraną dinamiškai videoprojekcijai. Mano nuomone, pirmieji lėktuvų keleiviai buvo iš paukščio skrydžio Žemę filmavę kino operatoriai. Taip kinas padėjo išpopuliarėti aviacijai, o aviacija dar labiau sustiprino kino ir jo galimybių teikiamą įspūdį. Taigi pagrindinė mano mintis buvo atskleisti aviacijos ir kino tarpusavio sąveiką istorijos tėkmėje.
J. A.: Akivaizdu, kad konkreti erdvė ir susiklosčiusios aplinkybės Jūsų instaliacijoms spontaniškai padiktuoja idėją.
S. V.: Taip, tačiau daug sumanymų „budi“ ir laukia palankios progos mano eskizuose bei užrašuose, kol įgauna vienokią ar kitokią formą. Tarkime, 2005 m. buvau pakviestas dalyvauti 9-ojoje tarptautinėje Diureno (Vokietija) popieriaus meno bienalėje „Paper Art“, kurios koncepcija buvo grindžiama popieriaus naudojimu meninėje kūryboje. Kuratoriai leido laisvai pasirinkti erdvę muziejuje. Apžiūrėjęs sales, tiesiog pajutau vienos jų – su stoglangiu per visą ilgį trauką. Joje ir sukūriau instaliaciją „Vėl ir vėl“. Idėja jau glūdėjo eskizuose – tiesiog laukė situacijos ir didesnio mastelio erdvės. Tai lyg lėktuvo sparno trimatės erdvės projektas. Per visą salės ilgį sukonstravau apie 30 metrų ilgio sparno iliuziją. Savo dydžiu mano instaliacija prilygo tikram „Boeing“ ar „Airbus“ sparnui. Buvo įdomu stebėti, kaip lankytojai, įėję į salę, pradžioje mano darbo, sukonstruoto iš siūlų ir itin plono japoniško popieriaus, tiesiog nepastebėdavo ir, tik pakėlę akis aukščiau, staiga sustingdavo iš nuostabos. Sparnas buvo tarsi ištirpęs erdvėje, užsimaskavęs ir tik kelios briaunos švytėjo išryškindamos ažūrą. Malonu, kad bienalės žiuri tą darbą įvertino Grand Prix.
Dar vienas pavyzdys – 2012 m. buvau pakviestas dalyvauti Tedžono (Pietų Korėja) bienalėje „Energija“. Ten įgyvendinau garsų instaliaciją „Varpų orkestras“, kuri savosios progos laukė gerus dešimt metų. Mano sumanymui geriausiai tiko šalia muziejaus besidriekiančio parko erdvė. Ratu, toli vieną nuo kito instaliavau devynis didelius bambukinius trikojus ir po varpą kiekviename. Visi jie buvo valdomi viena klaviatūra, pritvirtinta prie „motininio“ tokio pat bambukinio trikojo objekto, pastatyto instaliacijos rato centre. Žiūrovams spaudinėjant klavišus, varpai skambėjo erdvėje įvairiose parko vietose. Visas problemas tarp „įmanoma ir neįmanoma“ padėjo išspręsti bičiulis fizikas Donatas Meškauskas – buvo panaudotos modernios šiuolaikinės technologijos, įskaitant saulės baterijas, radijo siųstuvus-imtuvus, kompiuterius ir t. t.
J. A.: Kaip matau, neretai instaliacijos organiškai įsilieja į paties kuriamas, įvairiomis progomis įvairiuose pasaulio kraštuose mūsų šalį reprezentuojančias ekspozicijas ir nacionalinius paviljonus. Šiame kontekste išsiskiria Jūsų sukurti nacionaliniai paviljonai pasaulinėje parodoje „Expo Zaragoza 2008“ ir „Expo Shanghai 2010“. Originalios ir patrauklios „Lietaus namų“ bei „Skrisk, Lietuva“ idėjos ir drąsūs sprendimai sulaukė didelio susidomėjimo tiek Lietuvoje, tiek svetur. Trumpai pakomentuokite, kuo Jus traukia ši veiklos sritis?
S. V.: Tokios užduotys kaip Lietuvos nacionalinis paviljonas pasaulinėje parodoje „Expo“ savo siekiais, sudėtingumu ir užmojais gali būti palyginamos su alpinistų kopimu į Everestą – aukščiau ir sudėtingiau nebėra kur. Sunkiausia yra tai, kad esi atsakingas ne tik už idėją, bet už jos įgyvendinimą bei tinkamą funkcionavimą iki mažiausių smulkmenų. Vis dėlto tiek užkopti į viršūnę, tiek nusileisti gyviems ne visada pavyksta net ir labiausiai patyrusiems, nepaisant atkaklaus darbo bei įdėtų pastangų. Prisimindamas projektus tiek Ispanijoje, tiek Kinijoje, džiaugiuosi, kad abu kartus drauge su kolegomis pavyko įgyvendinti beveik visus sumanymus ir likti gyvam… Naujausias projektas iš šios „serijos“ – šiųmetė instaliacija „Europos sodai“ Briuselyje Justus Lipsius pastato atriume Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai proga. Iš daugelio sėkmingai įgyvendintų projektų išskirčiau man reikšmingiausias ekspozicijas „Kryždirbystė Lietuvoje“ (Jungtinės Tautos, Niujorkas, 2010) ir „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionis ir jo amžininkų kūryba“ (Nacionalinė dailės galerija, Vilnius, 2009). Kaip menininkui ir kaip piliečiui, man tai buvo nepaprastai atsakingos ir įpareigojančios užduotys – pristatyti mūsų nacionalinį paveldą JT būstinėje ir įrengti pirmąsias nuolatines ekspozicijas bei ambicingąją M. K. Čiurlionio ir jo amžininkų parodą naujosios, ilgai lauktos Nacionalinės dailės galerijos atidarymo proga.
J. A.: Instaliacijoms kurti renkatės specifines medžiagas ir priemones, kurios fiziškai yra trapios (siūlai, popierius) arba atvirkščiai – tvirtos, monumentalios (akmuo, įvairūs mechanizmai). Kai šie elementai tarpusavyje suderinami, pradeda veikti milžiniškos „Lietuvos istorijos knygos“ dumplės arba simpoziume Gardure (Islandija) ant lininių siūlų stebuklingai pakimba akmuo, ima suktis keliasdešimties metrų ilgio kino juosta. Paradoksalu, tačiau technologiškai sunkiai įgyvendinamus sumanymus sugebate paversti itin preciziškais, subtiliais kūriniais, nuolat rizikuojate, balansuojate ant galimybių ribos. Turbūt tai ir yra esminis Jūsų kūrybinės bei meninės veiklos leitmotyvas?
S. V.: Mano pasirenkamos priemonės jau nuo 1991 metų redukavosi iki medvilninio ar lininio siūlo ir popieriaus. Būtent iš popieriaus skiaučių, juostų, lapų ir siūlų yra sukurtos svarbiausios mano instaliacijos. Juokauju, kad man reikalingos priemonės dažniausiai lengvai telpa į rankinę, joms gabenti nereikia nei sunkvežimių, nei konteinerių. Dėl to man nesunku keliauti ir kurti užsienyje, nors kūrinių formatas ir yra didelis. Be to, išoriškai mano kūryba ganėtinai abstrakti, tačiau svarbiausia yra žinia, kurią visuomet stengiuosi argumentuotai perteikti. Medžiagų santykis, nuolatinis balansavimas tarp realybės ir nerealybės, galimo ir negalimo mane visada masino ir viliojo. Vis dėlto, kad ir kokios monumentalios, technologiškai sudėtingos instaliacijos būtų, jų laikas suskaičiuotas kaip augalo – užaugo, sužydėjo, žiedus nubarstė ir išnyko. Nesvarbu, ar ji sukurta dienai, mėnesiui ar metams. Man imponuoja, jog tai – savotiškai ekologiškas menas, po savęs nepaliekantis pėdsakų ir šiukšlių, neužimantis erdvės, neįpareigojantis ieškoti vietos saugykloje. Instaliacija tuo tarpu išnyksta ir lieka tik prisiminimai…
J. A.: Nemažiau svarbi Jūsų veiklos sritis – parodų bei projektų kuravimas. Nuo 1991 iki 2001-ųjų kas dvejus metus organizuodavote tarptautinius simpoziumus Nidoje. Kaip viskas prasidėjo? Juk tai buvo pati neprikalausomybės pradžia. Kaip pavyko į tuo metu jauną, nedaug kam žinomą šalį prisikviesti užsienio menininkus?
S. V.: Tarptautinio simpoziumo idėja susiformavo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu, kai ore tvyrojo daug nerimo ir nežinomybės. Prieš pat Sausio įvykius su manimi telefonu susisiekė dizaineris Albertas Krajinskas ir papasakojo apie idėją Nidoje Rašytojų sąjungos kūrybos namuose surengti tarptautinį dailininkų simpoziumą. Pasiūlė prisidėti organizuojant. Supratau įvykio reikšmę ir nė akimirkos nedvejodamas sutikau. Buvo aišku, kad tik taip užsienio menininkai pamatys ir pažins Lietuvą, jos kultūrą, suvoks, kuo mes gyvename. Juolab kad man tuo metu jau teko nemažai keliauti po užsienį, ir visur jaučiau didelę informacijos apie Lietuvą, jos kultūrą stoką. Siuntėme kvietimus, ieškojome paramos – prisidėjo Lietuvos dailininkų sąjunga ir Vilniaus dailės akademija, kurioje tuo metu dėsčiau. Atvykusius svečius vežėme prie Seimo barikadų, prie rusų tankų apsupto Televizijos bokšto, į Paberžę, Kryžių kalną, pas dar gyvą Vilių Orvydą. Jiems tai buvo neišdildoma patirtis ir suvokimas, kad esame kovos už laisvę zonoje. Dėl įtemptos situacijos garsūs menininkai Güntheris Ueckeris ir Jürgenas Partenheimeris negavo vizų, Maskvai motyvuojant, kad dėl nekontroliuojamos padėties mūsų šalyje jiems atseit negalima garantuoti saugumo. Matyt, tokiu būdu norėta išvengti per didelės reklamos Lietuvai. Vis dėlto simpoziumas praėjo labai turiningai, veržėsi tikras, sveikas meninis gaivalas. Kartu su užsienio menininkais renginyje dalyvavo didelė grupė lietuvių. Buvo pakviesti ir jaunieji – performansą surengė Nomeda ir Gediminas Urbonai, grupė „Žalias lapas“. Simpoziumo temą – „Vėjas“ padiktavo entuziazmas ir įsitikinimas, kad sovietmečio tvaikui išnešioti reikia stipraus vėjo. Antrasis, jau mano vieno 1993-iaisiais organizuotas simpoziumas gavo „Šviesos“ vardą. Rėmiausi metafora, kad Michailo Gorbačiovo perestroika atvėrė mažą plyšelį į pasaulį, galinga „Vėjo“ jėga atplėšė langines, pro kurias įsiveržė „Šviesa“. Pliūptelėjus šviesai, galima kažką įžiūrėti. Todėl trečiojo – 1995 m. simpoziumo tema buvo „Ženklas“, 1997 m. – „Mitas“, 1999 m. – „Refleksijos“. 2001 m. su Vokietijos meno projektų fondo „Uberfahrt“ („Perkėla“) parama surengiau baigiamąjį tarptautinį simpoziumą. Pagrindinis šio renginio tikslas buvo per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį surengti 5 simpoziumus, kurie atvertų langus, kviestų mainytis idėjomis, atrasti, susipažinti, užmegzti kontaktus su pasaulio menininkais. Dešimtmetis parodė, kad Lietuva sparčiai įsibėgėjo, menininkai jau galėjo gana laisvai keliauti, atvykstantiems svečiams dažniausiai nebereikėjo vizų. Taigi simpoziumai natūraliai neteko to ankstesniojo pažintinio aktualumo. Be to, Lietuvoje atsirado ir sustiprėjo daugybė kitų svarbių renginių.
J. A.: Nuo 2001-ųjų mūsų šalies nacionaliniuose muziejuose periodiškai pristatote pavienių menininkų (Takako Saito, Güntherio Ueckerio, Mireyos Samper, Karlo Manfredo Rennertzo) kūrybą arba rengiate tarptautines grupines parodas („Septyni žodžiai“, „Lietus sutinka saulę“, „Frontier spirit“). Kas Jus skatina užsiimti kuratoryste?
S. V.: Kuratorinę veiklą traktuoju kaip meninės kūrybos tąsą, o ją labiausiai motyvuoja mano pilietinė nuostata. Man labai rūpi mano šalies sėkmė ir teigiami poslinkiai, kurių tikiuosi. Savo pastangomis ir darbais nuoširdžiai stengiuosi prie to prisidėti. Pavyzdžiui, Nidos simpoziumai buvo rengiami beveik visai be valstybinio finansavimo, nes norėjau būti savarankiškas ir visiškai atsakingas už tai, ką darau. Šiam darbui nuolatos įkvepia dalyvių dėkingumas, jų nuoširdūs laiškai, skatinimas tęsti. Nidos simpoziumus ypač palaikė kolegos Vokietijoje. Jų iniciatyva ir su jų pagalba 1994 m. Vokietijoje įkūrėme jau minėtą fondą „Uberfahrt“ („Perkėla“). Po sovietmečio organizacijų man nesinorėjo kurti jokių bendrijų, tačiau kolegos vokiečiai įtikino, kad be juridinio statuso ateityje nepritrauksime partnerių bei rėmėjų, bus neįmanoma tęsti pradėtų darbų. Vokietijoje veikia privačią iniciatyvą skatinanti kultūros paramos sistema. Valstybė pusę paramos sumos kultūros rėmėjui sugrąžina atitinkamai sumažintais mokesčiais. Žinoma, paremtas projektas turi sėkmingai įvykti ir už jį būtina tvarkingai atsiskaityti. Valstybė a priori nedalija pinigų, tačiau iš vidaus skatina privačiojo sektoriaus iniciatyvą.
J. A.: Prakalbus apie kultūros finansavimą svetur, noriu paklausti apie mūsų kultūros politiką, švietimą bei meno edukaciją. Pastaruosius keletą metų Jums yra tekę eiti įvairias pareigas Kultūros ministerijos Kultūros rėmimo fondo (KRF), Švietimo ministerijos, Lietuvos mokslo tarybos komisijose, taip pat užėmėte atsakingas pareigas svarstant kultūros ir meno projektus, vertinant aukštųjų mokyklų programas ir t. t. Kaip vertinate kultūros politiką iš vidaus? Kokius teigiamus pastarojo laikotarpio pokyčius ir procesus, prie kurių galbūt ir pats prisidėjote, galite nurodyti?
S. V.: Užimdamas tam tikras pareigas, pagal galimybes stengiuosi išnaudoti savo supratimą, patirtį ir mintis. Deja, sprendimus valstybėje priima ne vienas žmogus, o nuveikti ką nors reikšmingo individualiai valstybės mastu labai sudėtinga. Norint ir siekiant poslinkių, būtina įtikinti didesnes grupes ir atsakingus asmenis. Įtikinti – tai rasti visiems suprantamus argumentus. Daug pastangų dėjau tiek kultūros, tiek švietimo srityse. Sutikau dalyvauti keliose tarptautinėse ekspertų komisijose audituojant Vilniaus dailės akademijos studijų programas. Džiaugiuosi matydamas, kaip per trumpą 2008–2012 m. laikotarpį VDA smarkiai pasitempė, nors ir suprantu, kad dar yra daug neišspręstų problemų. Deja, dauguma jų – tai Švietimo ministerijos tarnautojų vertybių neišmanymo ir arogantiško nebendradarbiavimo ar net kenkimo padarinys.
Kiti didieji visuomeniniai darbai susiję su Kultūros rėmimo fondu. Kaip žinome, jis buvo finansuojamas 1 proc. surinkto tabako ir alkoholio akcizo mokesčio. Savo pirmininkavimo fondo tarybai metais mačiau, kaip kasmet besitraukiantis valstybės biudžetas bei mažėjanti minėtų prekių prekyba Kultūros rėmimo fondui grasė badu. Esant tokiai padėčiai, reikėjo imtis veiksmų. Suformulavau strategiją, paremtą buvusios Vyriausybės pastanga apsunkinti alkoholio ir tabako gaminių prieinamumą valstybėje. Pasiūliau atkreipti dėmesį, jog kilnius Motiejaus Valančiaus priesakus atliepiantis Vyriausybės tikslas blaivinti tautą negali antru lazdos galu kirsti kultūrai. KRF taryboje šiai idėjai buvo vienbalsiai pritarta. Pasinaudojęs pirmininko teise, atkakliai dalyvavau įvairių valstybės institucijų, pradedant Vyriausybe ir baigiant Seimo komitetais, posėdžiuose. Kai kitoms sritims negailestingai karpė lėšas, šis kultūros finansavimą ginantis argumentas buvo neatremiamas net didžiausiems skeptikams. Taip „stebuklingai“ buvo priimtas ir pakeistas KRF finansavimo įstatymas, įtvirtinantis naują nuostatą, kad nuo šiol kultūrai finansuoti bus skiriama jau nebe 1, o 3 proc. per metus surinkto akcizo mokesčio. Maža pergalė patvirtino, kad, turint ryškią idėją ir žinant, kaip ją įgyvendinti, galima pasiekti tikslą. Bet ir čia visai kaip meninėje kūryboje tenka balansuoti ant galimo ir negalimo ribos. Be abejo, prie šio laimėjimo prisidėjo labai daug žmonių – tai ir prezidento patarėja Rūta Kačkutė, ir Kornelijus Platelis, ir kiti.
Tai – ne vienintelis teigiamas pokytis. Tokių yra ir daugiau. Antai galima džiaugtis, kad įkurta Kultūros taryba. Jeigu šiam naujam dariniui pavyks pradėti sėkmingai veikti, tai reikš, kad politikai nebegalės tiesiogiai kištis į kultūrai skirtų pinigų skirstymą – visi sprendimai bus priimami tik ekspertiniu principu. Taip pat norėtųsi pasidžiaugti ir kartu paliūdėti, kad patvirtintoje valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ kultūra ir švietimas dabar jau yra pirmajame prioritetų dešimtuke. Tuo tarpu panašiose latvių ir estų strategijose kultūra ir švietimas įvardyti kaip pirmasis prioritetas. Nejučia kyla klausimas, kaip jų kultūrininkai sugebėjo įtikinti savo politikus ryžtis tokiam sprendimui? Į šį klausimą mano bičiuliai estai santūriai atsakė, kad mūsų, lietuvių, paprasčiausiai yra per daug. Kai mūsų liks 1 ar 2 milijonai, tuomet neabejosime, kad kultūra ir švietimas mūsų strategijoje privalo būti prioritetinės sritys. Estai teisūs. Kultūra ir švietimas garantuoja ar bent jau palaiko valstybės išlikimą. Be jų valstybė – tik industrinė dykynė su tarptautinių koncernų sandėliais, tranzito keliais ir tarptautiniais oro uostais.
J. A.: Ačiū už pokalbį.
Saulius Valius: between the possible and the impossible
by Jurga Armanavičiūtė
The interview with the Renaissance type artist Saulius Valius, who works in graphic arts and installation, exhibition architecture and design, acts as curator of exhibitions and runs a successful enterprise Ekspobalta, enjoying fully merited acclaim, embraced all these themes as multiple facets of his creativity, as well as aspects of cultural policy where he also has contributed.
J. A. You majored in graphic arts, but for two past decades you are known as an installation artist.
Saulius Valius. For a decade after graduation I created fine prints and participated in exhibitions. I did not completely lose my interest in graphic arts entirely afterwards, either – in 2003 and 2005, I created exhibition designs for the CAC graphic art shows. But I have always been attracted by forms outside the plane and have taken interest in different media, sculpture, installation, architecture. The first visions in three dimensions are already emerging in my last lithographs from the end of the 1980s. In the spring of 1991, I organized an international symposium Wind in Nida, and created, in the dunes, a spatial installation Mirage. The same year I realized the first in Lithuania big installation-performance in a closed space. The German journalist Ivon Friedrichs from Reinische Post has referred to my installations as spatial graphic art. This term could happily apply to most of my works, though it is a relative description. The installation Death Loop marked a breaking point in my art.
All of my installations take inspiration from the theme and location. It was already in 2002 when I created a 12-meter tall kinetic installation, A Book of the History of Lithuania, for the Lithuanian pavilion at the Frankfurt Book Fair. In creating the installation I was ruminating about uniqueness of the Lithuanian language and its ‘phoenix effect’: in forty years of banning the language it did not disappear, but on the contrary, it resuscitated, strengthened, and assumed a new form. In 2007, at the National Turin Film Museum I realized a kinetic installation Synergy. The idea of the work struck me on the spot, upon entering the main space of incredible height. (I was responsible for the architectural design of Lithuanian exhibition at Turin Book Fair where Lithuanian participated as a guest of honour).
J. A. It is obvious that the environment and space spontaneously suggest you ideas for your installations.
S. V. Another example, in 2012, I was invited to participate in Daejeon’s Biennial the Energy. There I could realize my sound installation Bell Orchestra, which had waited for an opportunity for nearly ten years. In a large circle, at generous spaces, I installed nine bamboo tripods and fixed a bell in each. All of them were operated from one keyboard attached to “mother” bamboo object on three legs installed centrally in the circle. When the viewers played the keys, the bells sounded in the space in a circle at different corners of the park.
J. A. Your installations frequently organically connect with your designs for the national pavilions and exhibitions of Lithuania round the globe. Among such, your works for the national pavilions at the EXPO Zaragoza 2008 and EXPO Shanghai 2010 stand apart. The ingenious and attractive concepts of the Rain House and Fly, Lithuania and their realizations were received with great interest in Lithuania and abroad.
S. V. Such tasks as the design of the National pavilion at the world EXPO can be compared with climbing of Mount Everest in alpinist terms – such is their ambition, their complexity and scope. There is nowhere higher and nothing more complex. This year’s installation The Gardens of Europe, in the atrium of Justus Lipsius building in Brussels, done on the occasion of the Lithuanian Presidency of the European Council, is the most recent work in the same ‘series’. For me, as an artist and a citizen, the task of representing the national heritage of Lithuania at the UN headquarters and installing the first permanent exhibitions on the occasion of the opening of the long-awaited National Gallery of Art in Vilnius were the most committing tasks I approached with a lot or responsibility.
J. A. Your installations employ unique materials – fragile and perishable (yarn, paper) or, in opposition, hard and monumental (stone, different mechanisms). It is a paradox that these technologically challenging conceptions in your hands turn into precise and subtle works.
S. V. The materials I opt for have been reduced, starting with 1991, to flax or cotton yarn and paper. All my major installation work featured paper scarps, tapes, leaves and yarn. I jokingly say that in most cases all I need can fit into a handbag. Though outwardly my art seems quite abstract, it always sends a message, and to communicate it in a reasoned way is a major task to me. The relationship between materials, the condition of being poised between reality and irreality, the possible and the impossible has always imposed and attracted me.
J. A. Curating projects and exhibitions is another equally important sphere of your activities.
S. V. I perceive curating work as an extension to my artistic creation, while the strongest motivation comes from my civil sentiment. The idea of the first international symposium emerged at the time of anxiety and uncertainty, which marked the years of winning back Lithuanian independence. The 1st international symposium Wind took place in Nida in 1991, the 2nd was entitled Light (I used a metaphor that Gorbachev’s perestroika opened a small gap onto the world, the powerful Wind torn the window shutters open, and Light poured in), 3rd symposium, in 1995, was entitled Sign, followed by the Myth in 1997, and the 1999 event was Reflections. In 2001, I organized a finalizing symposium under the flag of the Uberfahrt–Perkėla Foundation. The Nida symposiums received a strong support from Germany. Their initiative and help led to the founding of the German foundation Uberfahrt–Perkėla in 1994.
J. A. In recent years you have been involved, in different positions, in the assessment of all kinds of projects and programmes by the state institutions. How do you see Lithuanian culture policy?
S. V. State level decisions are never made by one individual. In order to achieve the desired changes, it takes to persuade larger groups and responsible individuals. ‘Persuading’ means finding the arguments which are clear to all. I have put plentiful efforts in the field of culture and education. I agreed to participate in several of international peer reviews of the study programmes by VAA. I am happy to see the progress made by the school during the period from 2008–2012, yet multiple problems remain to be solved. Unfortunately, most of them is the outcome of the Ministry of Education and Science’s inability to differentiate between values, their arrogant refusal to cooperate, or simply, straightforward damage. My other big works on the level of culture policy are connected with the Culture Support Fund. We can welcome the creation of a Culture Council. If this new body is to run smoothly, it will exclude politicians from direct distribution of ‘cultural money’ – all decisions are going to be made by the principle of expertise. Culture and education can provide for or at least sustain the existence of a state. Without them a state is an industrial desert with storages of international concerns, transit routes and international air ports.
