ŽURNALAS: METAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Algimantas Katilius
DATA: 2013-03
Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinė veikla
Algimantas Katilius
XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo istorijoje gerai žinomas Seinų vardas. Seinai į mūsų atgimimo istoriją pirmiausia įėjo dėl ten veikusios kunigų seminarijos ir jos auklėtinių įsitraukimo į kultūrinį, ekonominį ir net politinį atgimstančios tautos gyvenimą. Seinus vienu iš kultūrinių Lietuvos centrų padarė nuo 1906 m. pradėjusi veikti lietuviška spaustuvė, kurioje buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos. Jos atsiradimas siejosi su dvasininkų veikla. Šiame straipsnyje plačiau nesigilinsime į spaustuvės veiklą, bet kalbėsime apie Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą.
Seinų kunigų seminarija buvo įsteigta 1826 m. ir veikė iki 1915 m. pavasario. Šios mokymo įstaigos atsiradimą lėmė porą priežasčių. Pirma, XIX a. pradžioje įkurtai Vygrių vyskupijai, o 1818 m. jos vietoje įsteigtai Seinų (Augustavo) vyskupijai trūko dvasininkų pastoraciniam darbui. Antra priežastis daugiau tautinio pobūdžio. vyskupija buvo etniškai dvilypė – sudaryta iš apylygių lietuvių ir lenkų gyvenamų dalių, tačiau kunigų trūko lietuviškai vyskupijos daliai. Lietuvių gyvenamose parapijose sėkmingam pastoraciniam darbui reikėjo mokėti lietuvių kalbą. Lietuvių kunigų skaičiaus padidėjimo buvo galima laukti tik kunigų seminariją įkūrus geografiškai arčiau lietuvių gyvenamos vyskupijos dalies. Dėl to Seinai ir kaip vyskupijos centras buvo labai tinkama vieta kunigų seminarijai steigti.
Kalbant apie Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą, iš pradžių reikia aptarti seminarijos klierikų kontingentą. Tikslinga žinoti, ar stojo į 1826 m. įkurtą seminariją jaunuoliai iš lietuviškų parapijų, koks buvo jų santykis su klierikais, kilusiais iš lenkiškos vyskupijos dalies? Viltys dėl lietuvių kandidatų pasiteisino jau pirmaisiais stojimo į seminariją metais. Iš 29 asmenų, kurie laikė stojamąjį egzaminą, tik du buvo lenkai, o visi kiti, anot egzaminą priiminėjusio vyskupo sufragano Augustino Polikarpo Marciejevskio, – lietuviai. Daugiausia kandidatų atvyko iš Liudvinavo parapijos – net 4, po 2 kandidatus – iš Marijampolės, Leipalingio, Rudaminos, Kalvarijos, Naumiesčio (Vladislavovo) parapijų ir po vieną – iš Bartninkų, Vilkaviškio, Miroslavo, Pilviškių, Vištyčio, Virbalio, Sintautų, Griškabūdžio, Liškiavos, Gelgaudiškio, Simno, Zapyškio, Plokščių parapijų.
Kiekvienais metais į pirmą kursą priimamų klierikų skaičių ribojo civilinės valdžios išleisti nurodymai. Tačiau ne visada buvo laikomasi valdžios institucijų nustatyto limito, t. y. vyskupijos hierarchai stengdavosi priimti tiek klierikų, kiek reikėdavo vyskupijos poreikiams. Priimtų į Seinų kunigų seminariją skaičius kiekvienais metais įvairavo. Nustatyta, kad per 1826–1914 m. laikotarpį į seminariją buvo priimti 1196 klierikai. Pažiūrėkime į jų socialinę ir geografinę kilmę, išsilavinimą prieš stojant į seminariją, tautinę priklausomybę.
Iš bendro 1196 Seinų kunigų seminarijos klierikų skaičiaus socialinės kilmės duomenys pateikiami apie 980 asmenų. Daugiausia stojo kilusieji iš valstiečių. Iš 980 seminarijos klierikų tokių buvo 788 (80,4%). Kur kas mažiau stojo bajorų kilmės kandidatų – 147 (15%). Mažiausiai – tik 45 (4,6%) pagal kilmę buvo miestiečiai. Geografinės kilmės duomenų užfiksuota apie 910 klierikų. Šie duomenys nustatyti pagal parapijas arba pagal gminas (valsčius). Susumavus visus duomenis, galima padaryti išvadą, kad daug daugiau klierikų stojo iš Seinų (Augustavo) vyskupijos lietuviškosios dalies: Naumiesčio (Vladislavovo), Marijampolės, Vilkaviškio, Kalvarijos, Seinų dekanatų. Iš šio regiono atvyko mokytis 687 klierikai ir tai sudaro 75,5% nuo bendro 910 asmenų skaičiaus. Daug mažiau kandidatų atvyko iš lenkiškosios vyskupijos dalies – 178 (19,6%) klierikai. Iš už Seinų (Augustavo) vyskupijos ribų atvyko 45 (4,9%) klierikai. Studijuojančių seminarijoje gausa pasižymėjo šios parapijos: Griškabūdžio (52 klierikai), Marijampolės (43), Sintautų (42), Naumiesčio (Vladislavovo) (37), Vilkaviškio (36), Šunskų (21), Pilviškių (18), Seinų (17), Lomžos (16), Lukšių (14) ir kt. Apie Seinų kunigų seminarijos klierikų išsilavinimą, prieš įstojant į seminariją, pavyko surinkti daugiausia duomenų – apie 1092 asmenis. Nuo pat seminarijos veiklos pradžios stojant į ją buvo reikalaujamas vidurinės mokyklos keturių klasių išsilavinimas. Tiesa, ypač pirmaisiais seminarijos veiklos dešimtmečiais ne visada laikomasi šio reikalavimo. Išanalizavus klierikų išsilavinimo lygį nustatyta, kad daugiausia buvo mokęsi vidurinėse mokyklose – 986 klierikai. Kiti pasiskirstė taip: vienas buvo baigęs universitetą, mokėsi privačiose mokyklose (23), pradžios mokyklose (28), Marijampolės marijonų mokykloje (8), Veiverių mokytojų seminarijoje (32), turėjo vaistinės mokinio pažymėjimą (3), turėjo karinį pažymėjimą (3), mokėsi užsienyje (2). Kalbant apie vidurines mokyklas, iš kurių jaunuoliai stojo į Seinų kunigų seminariją, pirmiausia reikia išskirti Marijampolės mokyklas: iš pradžių – apskrities mokyklą, o vėliau – gimnaziją. Iš bendro 986 vidurinių mokyklų auklėtinių skaičiaus marijampoliečių buvo 569 (57,7%). Suvalkų gimnazijoje mokėsi 131 (13,3%) asmuo. Iš Lomžos gimnazijos įstojo 129 (13,1%). Iš Seinų mokyklų – 69 (7%) klierikai. Iš Vilkaviškio privačios gimnazijos atvyko 8 (0,8%). Iš Augustavo mokyklos – 2 (0,2%) klierikai. Iš kitų mokyklų – 78 (7,9%) klierikai. Pagal klases vyravo keturių klasių išsilavinimas. Visą gimnazijos kursą, t. y. aštuonias klases, buvo baigę 3 klierikai. Pasitaikė metų, kai į Seinų kunigų seminariją stodavo vien Marijampolės gimnazijos auklėtiniai. Atskirais metais jie sudarydavo per 80 procentų seminarijos klierikų. Tačiau pačioje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje gerokai sumažėjo stojančiųjų į seminariją iš šios gimnazijos.
Kokia buvo klierikų tautinė sudėtis? Statistiniai duomenys yra tik apie 1904–1908 m. atkarpą. Dėl to kalbant apie klierikų tautinę sudėtį reikia išskirti du laikotarpius: 1826–1903 metų ir 1904–1914 metų. Kalbėdami apie pirmojo laikotarpio klierikų tautinę sudėtį, remsimės prielaida, kad iš etniškai lietuviškų Užnemunės žemių kilę valstiečiai daugiausia buvo lietuviai ir kalbėjo lietuviškai. Iš etninių lenkiškų žemių kilę asmenys buvo lenkai ir kalbėjo lenkų kalba. Žinoma, toks metodas neleidžia moderniu požiūriu nustatyti klierikų tautinės priklausomybės, bet atskleidžia bent jau klierikų etninę kilmę arba jų gimtąją kalbą (kalbą, kuria kalbėjo jų tėvai). Išanalizavus socialinės ir geografinės kilmės santykį, galima teigti, kad 1826–1903 m., kai Seinų kunigų seminarijoje vyravo etninių lietuviškų parapijų valstietiškos kilmės asmenys, joje galėjo būti 80% ar 81% lietuviškai kalbančių klierikų, t. y. etninių lietuvių. 1904–1914 m. laikotarpis dalijasi į dvi dalis: 1904–1908 m., kai buvo fiksuota klierikų tautinė priklausomybė, ir 1909–1914 m., kai to nebuvo fiksuota. 1904– 1908 m. pateikti statistiniai duomenys apie 101 klieriką. Lietuviais užrašyti 56 (55,5%) klierikai, lenkais 44 (43,6%) ir vienas baltarusis (0,9%). 1909–1914 m. seminarijos vicerektorius Romualdas Jalbžykovskis stengėsi padidinti lenkų klierikų skaičių ir taip sulyginti, kad lietuvių ir lenkų būtų po tiek pat. Per šį laikotarpį įstojo 123 klierikai. Iš jų 61 (49,6%) iš lietuviškų parapijų, 58 (47,2%) iš lenkiškosios vyskupijos dalies. Kiti klierikai atvyko iš už Seinų (Augustavo) vyskupijos ribų. Šie skaičiai rodo, kad Seinų kunigų seminarijoje 1909–1914 m. studijavo maždaug po lygiai lietuvių ir lenkų. Taip pat buvo du ar trys baltarusių tautybės asmenys.
Iš pateiktos Seinų kunigų seminarijos klierikų tautinės sudėties matyti, kad vyravo iš lietuviškosios vyskupijos dalies kilę jaunuoliai. Šis faktas bylotų ir apie galimą klierikų lituanistinę veiklą seminarijoje. Tačiau pirmaisiais seminarijos egzistavimo dešimtmečiais tokios veiklos nebuvo. Tam, matyt, įtakos turėjo tai, kad nebuvo visuomenės poreikio. Situacija keičiasi po 1863–1864 m. sukilimo ir vyskupo Konstantino Irenėjaus įvykdytų pertvarkų seminarijoje. Apie to laiko situaciją Jonas Totoraitis rašė: „Beveik visi klierikai buvo lietuviai, lenkų buvo tik keli. Tautinio lietuvių supratimo nebuvo, bet pakėlimas seminarijos mokslo vedė juos prie to. Niekas lietuviams auklėtiniams, nors vis kalbantiems lenkiškai, negynė nei kliudė gyvent savu lietuvišku gyvenimu. Kaip žmonės, kaip klierikai mėgo daug lietuviškai dainuoti. Vakarais poilsio laiku seminarija skambėdavo nuo lietuviškų dainų. Per vakaciją klierikai prisirinkdavo nuo giminių ir pažįstamų naujų dainų ir per metus jas dainuodavo. Beveik kiekvienas klierikas turėjo dainų rinkinėlį, vadinamą dainų „kantičkomis“1. tautinius lietuvių jausmus žadino seminarijos profesoriai, ypač lenkų kalbos ir literatūros profesorius Stanislovas Jamiolkovskis, kuris seminarijoje dirbo 1864–1872 m. Jis gėrėjosi lietuvių klierikų dainuojamomis dainomis, savo bibliotekoje turėjo kelias lietuviškas knygas ir duodavo jas skaityti klierikams, taip pat klierikus aprūpindavo lenkų romantikų kūriniais: Adomo Mickevičiaus, Vladislovo Kondratovičiaus, Ignaco Chodzkos, Juzefo Kraševskio. Ragino klierikus, kai pabaigs seminariją, pamokslus sakyti žmonėms jų kalba, kad geriau suprastų skelbiamą dievo žodį. Prof. S. Jamiolkovskis buvo pramokęs lietuvių kalbos ir ragino klierikus rinkti lietuviškas dainas kaip lietuvių poezijos pavyzdžius. Be to, profesorius per literatūros pamokas įdiegdavo meilę literatūrai ir norą rašyti. Tokia jo veikla neliko be atsako. 1866 m. vasarą klierikai surinko 500 dainų rinkinį, kuris buvo parengtas spaudai, bet dėl carinės valdžios trukdymų neišleistas. Daugiausia dainų surinko Adolfas Lapinskas (kunigu įšv. 1868 m.) Kalvarijos apylinkėse – net 150. Vėliau tautinę savimonę Seinų seminarijoje palaikė klierikai Antanas Radušis (įst. 1869 m.), Petras Kriaučiūnas (įst. 1871 m.), Justinas Pranaitis (įst. 1878 m.) ir kt.
Tikroji klierikų lituanistinė veikla prasidėjo įsteigus slaptą organizaciją. Jos pradininkas – klierikas Antanas Staniukynas, kuris seminarijoje mokėsi 1884– 1889 metais. Jis įkūrė lietuviškų knygų bibliotekėlę, kurioje daugiausia buvo dainynai. Anot Juozapo Stakausko, ši bibliotekėlė – lietuviškojo sąjūdžio pradžia. 1888 m. įkuriama slapta organizacija. Jos pirmininku išrinktas klierikas Adomas Tomas Žilinskas (įst. 1885 m.), o kasininku ir knygininku – Andrius Dubinskas (įst. 1886 m.). Ši organizacija veikė iki seminarijos veiklos pabaigos. Per tą laiką klierikų slaptos veiklos organizacinė struktūra pasikeitė bent tris kartus. Pirmajame etape išsiskyrė 1889 m. kursas. J. Stakauskas rašo: „Jie pralenkė esamuosius tuomet draugijos reikalavimus ir davė toną seminarijos atlietuvinimui. Pirmas kursas sudarė kaip ir atskirą draugiją, kurios tikslas buvo gerai išmokti lietuvių kalbą, gerai mokytis ir atlietuvinti visą kunigiją. Buvo nutarta atostogų metu visur rodytis susipratusiais lietuviais, vien lietuviškai kalbėti su jaunesniais kunigais ir žadinti tautinę dvasią visoje savo apylinkėje“2. Šio kurso lietuviškam darbui vadovavo klierikas Antanas Milukas. Antrasis organizuoto veikimo etapas – tai penkiukių sukūrimas. Šią organizaciją sukūrė klierikas Ignacas Čižauskas (įst. 1895 m.). Penkiukių organizacijos branduolį, arba centrinę valdybą, sudarė penki asmenys: du tvirčiausi parinkti iš penkto kurso ir po vieną – iš ketvirto, trečio ir antro. Pirmas kursas neįėjo. Kiekvienas centrinės penkiukės narys turėjo suorganizuoti savo penkiukę iš artimiausių to paties kurso draugų; jeigu pavykdavo, jis pats būdavo penktas narys ir turėjo griežtai slėpti informaciją apie centrinės penkiukės veiklą. Kiekvienas tolesnių penkiukių narys privalėjo taip pat suorganizuoti kitas slaptas penkiukes. Taip visi klierikai buvo įtraukti į slaptą organizaciją. Centrinė penkiukė visą darbą reguliuodavo nežinant kitiems organizacijos nariams. Penkiukės susirinkimus rengdavo slaptai susibūrę. Vasaros metu išėję pasivaikščioti į mišką, susirinkdavo po iš anksto sutartu medžiu. Pradžioje ši organizacija neturėjo pavadinimo, o paskui pavadinta „Šaltiniu“. 1904 m. penkiukių organizacija dėl asmeniškų nesutarimų iširo. Tada trečiojo kurso klierikai iš naujo subūrė slaptą draugiją, kuri veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Jai priklausė Antanas Šmulkštys, Jeronimas Valaitis, Antanas Steponaitis, Juozas Juozaitis. Į šią draugiją buvo įtraukti kai kurie klierikai ir iš vyresnių kursų. Vėliau draugijos siela buvo Jonas Reitelaitis (įst. 1907 m.). Į valdybą įėjo Juozas Juraitis (įst. 1908 m.), Vladislovas Pėstininkas (įst. 1907 m.), Motiejus Petrauskas (įst. 1905 m.), Mykolas Krupavičius (įst. 1908 m.). Draugija savo susirinkimus rengdavo bibliotekoje (bibliotekininkas – J. Reitelaitis), nes čia buvo lengva suklaidinti seminarijos vadovybę ir užmaskuoti savo posėdžius; ateinant vicerektoriui R. Jalbžykovskiui į biblioteką, visi posėdžio dalyviai išsiskirstydavo tarp lentynų ir apsimesdavo skaitą knygas. Draugijoje pasireiškė: Vincas Mykolaitis-Putinas, Petras Gerulis-Kragas, Juozapas Leonardas Avižienis, Vytautas Gurevičius, J. Reitelaitis, M. Krupavičius ir kt.
Klierikai ne tik skaitydavo slaptą lietuvišką spaudą, bet ir platindavo lietuviškus leidinius. J. Stakauskas nurodo: „Visi klierikai lietuviai buvo tada knygnešiai ir platino lietuvių literatūrą. Per Seinų seminariją ėjo didelė lietuviškų knygų kontrabanda. Klierikai godžiai skaitydavo iš užsienio gaunamus laikraščius ir juos platindavo visoje vyskupijoje. Lietuviškos knygos buvo gabenamos į seminariją slaptai, be seminarijos vadovybės žinios“3. A. Dubinskas lietuviškiems laikraščiams ir knygoms platinti sugalvojo savotišką būdą. Seminarijoje buvo senų laikraščių. A. Dubinskas išplėšdavo tų laikraščių vidurinius lapus, palikdamas tik pirmutinį ir paskutinį, o į vidų įdėdavo po vieną numerį „Ūkininko“, „Varpo“, „Apžvalgos“. Juozapas Laukaitis užsiprenumeravo rusišką dienraštį „Novoje vremia“. Į tą laikraštį įdėdavo „Varpą“, „Apžvalgą“ ar knygą, apjuosdavo juostele su nurodytu adresu ir išsiųsdavo prenumeratoriui. Lietuviškų leidinių į seminariją pristatydavo Sudargo klebonas Sederevičius. Jis kas pusę metų atsiųsdavo briką laikraščių ir knygų. Klierikai sukraudavo spaudą seminarijos palėpėse ir paskui arba paštu išsiuntinėdavo, arba išvežiodavo po visą vyskupiją grįždami atostogų, arba išdalydavo giminėms, kai šie lankydavosi seminarijoje. Ilgus metus lietuviškos spaudos į seminariją pristatydavo Kalvarijos vikaras Adomas Grinevičius. Vėliau lietuviškos spaudos atgabendavo Vincas Bielskius iš Balsupių kaimo, Marijampolės parapijos. Lietuviškos knygos į seminariją patekdavo ir kitais keliais.
Seinų seminarijos klierikai prisidėjo ne tik prie slaptų leidinių platinimo, bet ir prie jų leidimo. Iš atsiminimų ir kitų šaltinių gerai žinoma apie šios seminarijos klierikų santykius su „Varpo“ sumanytojais ir leidėjais. J. Stakauskas konstatuoja: „Dar „Varpas“ nebuvo gimęs, o jo projektas seiniškiams lietuviams klierikams buvo žinomas. Varšuvos lietuviai studentai, sumanę leisti „Varpą“, buvo prisiuntę seiniškiams jo programą, dėl kurios prašė pareikšti savo nuomonę. <…> Vėliau seiniškių lietuvių klierikų slaptoji draugija, tarpininkaujant kun. A. Grinevičiui, dr. Kaukui ir dr. Petrui Matulaičiui, palaikė artimus ryšius su Maskvos ir Varšuvos studentais, su kuriais drauge leido „Varpą“ ir „Ūkininką“4. Klierikai A. Milukas, A. T. Žilinskas, J. Kriščiukaitis, J. Laukaitis, A. Dubinskas netgi dalyvavo kasmetiniuose varpininkų suvažiavimuose. Tačiau klierikų ir varpininkų bendradarbiavimas nutrūko. Pretekstas – Vinco Kudirkos 1894 m. „Tėvynės varpuose“ paskelbta griežta popiežiaus Leono XIII išleistos enciklikos „Lenkų arkivyskupams ir vyskupams“ kritika.
Seinų seminarijos klierikai ne tik prisidėjo prie jau leidžiamos spaudos ar jos leidimo organizavimo, bet ir patys leido savo laikraštėlius, vertė knygas, rašė straipsnius ir literatūrinius kūrinius. Seminarijoje buvo leidžiami penkių pavadinimų laikraštėliai. Tačiau nepavyko rasti nė vieno tų laikraštėlių originalo, apie jų buvimą žinome tik iš literatūros.
Pirmasis pradėjo leisti laikraštėlį klierikas A. Milukas. 1890 m. įsteigė rankraštinį laikraštėlį „Knapt“. Jis buvo leidžiamas neilgai. „Knapt“ pakeitė laikraštėlis pavadinimu „Visko po biskį“, kurio išėjo keliolika numerių. Paskui pasirodė laikraštėlis „Viltis“, jį redagavo Pranciškus Būčys. A. Milukas rašė: „Kiekvienas draugijos narys turėdavo laiks nuo laiko parašyti straipsnį, kurį skaitydavo draugijos susirinkime, paskiau talpindavo rašytame laikraštėlyje. Geresni straipsniai tilpdavo užsienio laikraščiuose „Ūkininke“, „Varpe“ ir „Apžvalgoje“5. Laikraštėlį ranka perrašydavo klierikai Jonas Kudirkevičius (įst. 1889 m.), Vincentas Dargis (įst. 1889 m.). Pagal P. Būčį, laikraštėlis buvo išleidžiamas šeštadieniais. P. Būčys prisiminė: „Šeštadienyje laikraštukas buvo įteikiamas V kurso vyriausiam lietuviui, kuris turėjo jį greitai perskaityti, įteikti artimiausiam savo draugui įpareigojant jį taip, kad laikraštis per savaitę pereitų per visų lietuvių rankas. Šeštadienio vakare grįždavo į redakciją“6. Apie 1898 m. „Viltis“ nustojo ėjusi, nes tuo metu prasidėjo draugijos „Sietynas“ byla ir buvo laukiama kratų seminarijoje. Slaptoji penkiukių draugija 1902 m. pradėjo leisti žurnalą „Jaunuomenės draugas“, jį redagavo klierikas Juozapas Švedas (įst. 1900 m.). Nustojus veikti šiai draugijai, nebėjo ir „Jaunuomenės draugas“. Paskui vėl iš naujo pradėtas leisti Seinų kunigų seminarijos klierikų leidinėlis, pavadintas „Jaunimo draugu“. Jį tvarkė klierikai A. Šmulkštys (įst. 1903 m.), J. Juozaitis (įst. 1903 m.), Juozapas Aleksa (įst. 1904 m.), M. Petrauskas (įst. 1905 m.). Leidinį seminarijos vadovybė legalizavo; kiekvieną numerį peržiūrėdavo seminarijos rektorius arba vicerektorius. Paskutinis „Jaunimo draugo“ redaktorius buvo klierikas Adomas Jasenauskas (įst. 1904 m.). 1908 m. leidyba buvo nutraukta. Tai padaryta rektoriaus Vincento Blaževičiaus įsakymu. J. Stakauskas rašo: „Jasenauskas nueina pas viceregensą V. Dvaranauską su laikraštėliu prašydamas cenzūruoti. <…> Viceregensas atsako: „Daugiau jau nebeleisite laikraštėlio.“ Laikraštėlio uždarymo priežastis buvo ši: lenkų klierikai taip pat leido laikraštėlį. Jų redaktoriai ir rašytojai blogai mokėsi. Todėl vadovybė uždarė jų laikraštėlį. Kai uždraudė lenkams, tai reikėjo uždrausti ir lietuviams, kad būtų išlaikyta lygybė ir išvengta nesusipratimų“7. Daugiau klierikai nebandė leisti savo leidinėlio.
Seinų kunigų seminarijos klierikų kūrybinis darbas buvo įvairus. Savotiška rašymo mokykla – klierikų kuriami referatai. Juos skaitydavo ir svarstydavo slaptos organizacijos susirinkimuose. Reikia pažymėti, kad klierikai savo korespondencijas ir straipsnius siųsdavo į lietuviškus laikraščius. Iš pradžių siųsdavo į užsienyje spausdinamus laikraščius, o vėliau, po spaudos draudimo panaikinimo, savo straipsnius skelbdavo Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose. Tačiau net ir po spaudos draudimo panaikinimo, ypač kai vicerektoriumi tapo R. Jalbžykovskis, klierikai galėjo tik slėpdamiesi nuo seminarijos vadovybės bendradarbiauti lietuviškuose laikraščiuose ir žurnaluose. Išvardyti visų spaudos bendradarbių ir tuo labiau jų parašytų straipsnių neturime galimybių. Galima paminėti keletą labiausiai pasireiškusių autorių pavardžių: tai A. Milukas, P. Būčys, A. Dubinskas, J. Laukaitis, A. Šmulkštys, M. Krupavičius, P. Gerulis-Kragas, J. Reitelaitis, Juozapas Vailokaitis ir kiti. Seminarijoje savo pirmuosius poetinius bandymus paskelbė V. Mykolaitis-Putinas.
Klierikai ėmėsi ir vertėjo darbo. P. Būčys atsiminimuose rašo: „Man seminarijoje esant II kurse, lietuvių būrelis sumanė padaryti ką nors svarbesnio už atskirų straipsnelių rašymą. Tuomet buvo jaučiamas lietuvių kalboje pamokslų trūkumas. Lietuviškuose pamoksluose pasitaikydavo daug nelietuviškų žodžių ir sakinių. Jaunieji baigusieji seminariją kunigai sunkiai išvengdavo nelietuviško išsitarimo pamoksluose, kadangi naudodavosi spausdintais lenkiškais ar kitokiais nelietuviškais pamokslais. Taigi, neatsimenu, kas viename lietuvių būrelio susirinkime iškėlė sumanymą paimti gerą pamokslų knygą ir ją išversti gryna lietuvių kalba“8. Klierikai ėmėsi versti lenkų kalba išleistus kun. Karolio Juzefo Fišerio pamokslus ir išvertė pirmą tomą. „Visi lietuviai klierikai išsidalino, – rašo P. Būčys, – apsiimdami išversti po vieną pamokslą. Kai kam teko ir du. Man teko pareiga prižiūrėti jų vertimus ir suvienodinti jų kalbą. IV kurso klierikas Juozas Laukaitis įpareigotas būti visų pamokslų redaktorium. Sumanymas buvo įvykdytas: kalba suvienodinta, pagerinta ir redaktoriaus įžanga parašyta“9. Šiuos pamokslus O. Mauderodės spaustuvėje 1894 m. savo lėšomis išspausdino Juozas Angrabaitis. Antrą pamokslų tomą išvertė P. Būčys, bet jis liko neišleistas. P. Būčys iš lenkų kalbos išvertė ir šv. Alfonso Liguorio knygelę „Kaip Jėzų mylėti“. Ši knygelė taip pat nebuvo išspausdinta. 1891 m. išleista A. Liguorio knyga „Apie maldą kaipo raktą į dangų“, kurią, atrodo, iš lenkų kalbos bendromis jėgomis vertė Seinų kunigų seminarijos klierikai ar vienas klierikas A. T. Žilinskas. Kad klierikai angažavosi vertimams, rodo ir knygelės apie Arso klebono – prancūzų šventojo Jeano Baptiste’o Marie Vianney’io – gyvenimą vertimas. Šią knygelę 1891 m. tikriausiai išvertė aktyvus slaptos lietuvių klierikų draugijos narys J. Kudirkevičius (Kudirka). Kaip vertėjas seminarijoje ypač pasižymėjo klierikas A. Šmulkštys, kuris mokėsi 1903–1908 m. Jis seminarijoje per paskutinius dvejus metus išvertė daugiau kaip 40 spaudos lankų. 1907–1909 m. Seinuose, Vilniuje ir Kaune buvo išspausdintos šešios A. Šmulkščio verstos ir parašytos knygos10.
Seminarijos klierikai jėgas išbandė ir grožinėje literatūroje, daugiausia paskutiniais seminarijos veikimo metais. J. Stakauskas klierikų organizaciją netgi pavadino literatūrinio pobūdžio draugija. Literatūriniais gabumais pasižymėjo: V. Mykolaitis-Putinas, P. Gerulis-Kragas, J. L. Avižienis, V. Gurevičius, M. Petrauskas, J. Reitelaitis. Iš paminėtų klierikų P. Gerulis-Kragas labiau išsiskyrė kaip literatūros kritikas ir tyrinėtojas. Jis už aktyvų bendradarbiavimą spaudoje buvo pašalintas iš seminarijos. Ir anksčiau studijavę klierikai turėjo literatūrinių gabumų. Tai Motiejus Gustaitis, Antanas Civinskas, Pranciškus Augustaitis, A. Šmulkštys. Klierikai domėjosi ir Lietuvos istorija. Pirmiausia reikia išskirti J. Reitelaitį. Jo seminarijos laikų istoriniai tyrinėjimai buvo spausdinami „Vadove“, „Šaltinyje“, „Lietuvių tautoje“. Seminarijoje į istorijos problemas gilinosi J. Totoraitis, kuris 1904 m. Fribūro universitete apgynė daktaro disertaciją apie Mindaugą.
Seinų kunigų seminarijos klierikų lituanistinę veiklą tinkamai apibūdina viena J. Stakausko citata: „Lietuviškasis Seinų seminarijos sąjūdis buvo labai reikšmingas lietuvių tautiniam atgimimui. Lietuviškoji idėja, kaskart vis labiau pagaudama jaunuosius kandidatus į dvasinį luomą, galutinai panaikino Seinų dvasininkijos lenkiškąjį veidą ir davė savo kryptį naujame lietuviškosios kultūros gyvenime“11.
1 Totoraitis J. Iš mūsų atgijimo istorijos // Ateities spinduliai. – 1916. – Nr. 1. – P. 40.
2 Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje / Sudarė Algimantas Katilius. – Vilnius: Aidai, 2003. – P. 194.
3 Ten pat. – P. 216.
4 Ten pat. – P. 206–207.
5 Spaudos laisvės ir Amerikos lietuvių organizuotės sukaktuvės / Antra laida. Pranaičių Julės lėšomis. – Philadelphia: Pa, [b.m.]. – P. 380.
6 Būčys P. Atsiminimai / Surašė Zenonas Ivinskis, redagavo Juozas Vaišnora, MIC. – Chicago: Lietuviškos Knygos Klubas, 1966. – T. 1. – P. 83.
7 Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. – P. 235.
8 Būčys P. Atsiminimai. – P. 98.
9 Ten pat. – P. 99.
10 Gudaitis L. Tautinio epo kūrėjas. – Kaunas: ab, 1993. – P. 12, 97.
11 Stakauskas J. Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje. – P. 265.
