Silpnas mokinys

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Švietimas
AUTORIUS: Zecharia Plavin

DATA: 2012-09

Silpnas mokinys

Zecharia Plavin

Norėčiau pasidalyti mintimis apie tuos, kurie vadinami silpnais mokiniais, remdamasis savo patirtimi, sukaupta per pirmąjį akademinio dėstymo dešimtmetį (1989–1999).

Nors mano draugai puikiai žino, kur aš dirbu, šio teksto labui vadinsiu savo darbovietę apibendrintai – tiesiog Akademija, nes noriu pakeisti kai kurių žmonių vardus ir leisti sau laisviau kalbėti apie kolegas ir viršininkus. Tokiu būdu tikiuosi paryškinti situaciją ir pabrėžti universalius profesionalaus klasikinio fortepijono dėstymo aspektus, ypač nelabai sėkmingais atvejais.

Niekada neskirsčiau savo studentų į kategorijas – „gabūs, stiprūs, vidutiniokai, silpni“, todėl užsitraukdavau rūsčią kai kurių kolegų kritiką, atseit nesu tikras pedagogas profesionalas. Mano manymu, jeigu žmogus pateko į akademinę įstaigą ir nedrasko akių dėstytojui, šis privalo su kiekvienu studentu dirbti pagal optimaliai jam pritaikytą programą, kad kiekvienam atskleistų meniškai kūrybingo pianizmo paslaptį. Suprantama, mano nusistatymas su kiekvienu studentu siekti meniškumo viršūnių dažnai baigdavosi konfūzais – studentai manęs nesuprasdavo (o aš nesuprasdavau jų) ir tik subjaurodavo kūrinius, grodami su begale klaidų ir nekeisdami pedalo. Scenoje tada dėdavosi tikras košmaras, o aš pelniau pedagogo nevykėlio reputaciją.

Patikslinsiu: mūsų akademija yra tipiškas vietinės reikšmės  akademinio muzikinio lavinimo centras, kuris surambėjusios vyriausybės nurodymu priima vis daugiau labai žemo lygio studentų, bet tikisi, kad absolventai pelnys tarptautinį pripažinimą, nes nuo to priklauso finansinė parama, gaunama iš privačių rėmėjų. Tokie prieštaravimai neišvengiamai sukelia labai didelę įtampą mokymo procese, o ypač skaudžiai pasireiškia per egzaminus, kai yra vertinamas koncertinis studentų grojimas. Dėstytojai rungtyniauja tarpusavyje, kieno klasė „stipresnė“, siekdami pelnyti „aukšto lygio vadovo“ vardą ir pritraukti daugiau „stiprių“ studentų. Vienas iš geriausių būdų atsikratyti silpnų mokinių yra žeminti juos, kol patys paprašys, kad juos perkeltų pas kitą mokytoją. Vyresnieji dėstytojai gali taip elgtis, nes jų atlyginimas nebepriklauso nuo mokinių skaičiaus. Jaunesniųjų dėstytojų algos dydį lemia tai, kiek jie turi studentų, todėl jų klasė dažnai tampa silpnų mokinių, pabėgusių nuo „stipriųjų pedagogų“, prieglauda, o jie patys – įkaitais, nes užsitarnauja „prastų specialistų“ etiketę, o tai automatiškai sumažina gerų mokinių norą pas juos mokytis.

– Tai kaipgi išsivaduoti iš šių spąstų? – paklausite.

Padėtis iš tikrųjų sudėtinga. Geriausias ir plačiausiai taikomas sprendimas – atsivesti savo mokinius iš vaikų muzikos mokyklų, kur reikia įsidarbinti lygia greta su Akademija ir elgtis taip, kaip vyresnieji dėstytojai elgiasi pagrindinėje įstaigoje.

Kurį laiką ir aš svajojau atsikratyti „netikėlių“, kad pritraukčiau daugiau „stiprių studentų“ ir geriau sutarčiau su Akademijos valdžia.

Bet įsitikinau, kad „aukšto lygio“ klasės nebūtinai ugdo meniškai kūrybingus ir pajėgius studentus. Visai ne. Paaiškėjo, kad yra nemažai studentų, sugebančių greitai, be klaidų, su palyginti „švariu pedalu“ ir minimalia dinamika sugroti 5–7 minučių kompoziciją (egzaminų komisija nenori klausytis ilgesnių muzikos epizodų dėl laiko stokos). Jie ir vadinami „stipriais“. Jų pranašumas tas, kad yra tikrai darbštūs ir išsiugdo ištvermę groti per jėgą. Pamatinis jų grojimo būdas yra linearinis – muzikinės frazės išgaunamos spaudant klavišus pirštų grupėmis.

Toks grojimas laikomas profesionaliu, ši studentų ugdymo kryptis remiasi ir „teksto skaitymo kultūra“, ir įvairių stilių suvokimo lavinimu.

Problema ta, kad „stiprūs studentai“, baigę studijas, dažnai patiria sunkią krizę, nes atsiduria situacijoje, kurios visada bijojo – be šlovės ir be kvietimų koncertuoti, kuriuos užtikrina šlovė. O juk jų mokslai, tiksliau tariant, skausmingas ištvermės grūdinimas, grojant pašėlusiai virtuozišką Rachmaninovą arba pašėlusiai sudėtingas Bacho tokatas, buvo nukreiptas būtent į šlovės spindesį. Todėl jie nuolankiai priimdavo bet kokią savo mokytojų kritiką, dažniau primenančią piktus pažeminimus negu dalykiškus patarimus. Nebegalėdami vaikščioti savo mažos šalies gatvėmis, nes pažįstami nuolatos klausinėja, kurgi išsvajotieji koncertai ir išskirtinė šlovė, jie išvažiuoja į užsienį, dažniausiai į Jungtines Amerikos Valstijas, mokosi ten dar keletą metų, bet ir vėl atsiduria prie suskilusios geldos – nėra nei šlovės, nei koncertų. Tačiau gelbsti Amerikos dydis – galima „pasislėpti“ kur nors Nebraskoje ir tyliai dėstyti, nesigraužiant dėl to, ko neįmanoma pakeisti…

Taip jau susiklostė, kad „stiprieji“ daugiausia emigruoja iš Izraelio, čia pasilieka silpnieji, ir būtent jie vėliau dėsto muziką vaikams, taigi šio meno raidos perspektyva priklauso nuo jų.

Silpnas mokinys yra, mano manymu, tas, kuriam nerūpi priežastinis studijuojamų dalykų ryšys, kuris nesuvokia detalių santykio, „važiuoja pro šalį“, nepastebėdamas reikšmingų detalių…

Taip atsitinka arba iš susijaudinimo, stengiantis bet kokia kaina įrodyti savo pajėgumą, ir tos pastangos negailestingai nuvaro žmogų (pro šalį), arba iš susijaudinimo, siekiant tikslo, kuris yra „aiškiai matomas“. Beje, šis „tikslo matymas“ primena aukšto kalno viršūnę, matomą iš tolo (!). Juk priartėję prie viršūnės, jos dažnai nebematome, nes užstoja artimesnės uolos. Silpnieji mokiniai dažniausiai labai nenoromis mokosi naujų tekstų, sunkiai skaito partitūras, vargsta mokydamiesi kūrinius, nes atmintyje neatsispaudžia jų vaizdas, pernelyg pasikliauja motorine rankų ir pirštų inercija.

Aš pats sau labai dažnai atrodau silpnas mokinys, pastangos šią silnybę įveikti atima daug jėgų ir dažnai – prisipažinsiu – tai nepavyksta (bet kartais pavyksta).

Mano manymu, silpni mokiniai skiriasi nuo stipriųjų savo pasyvumu, tingėjimu, be to, jie kur kas prasčiau perima akimis suvokiamą informaciją. Tačiau grojimą abi grupės iš esmės suvokia panašiai – nei vieni, nei kiti nenori įsiklausyti, kad pajustų erdvės, pulsuojančios tarp pirštų (tarp garsų), fizines ir akustines reikšmes. Todėl nei vieni, nei kiti į savo grojamus kūrinius nėra linkę įpūsti tikrai asmeninio įkvėpimo.

Erdvę, pulsuojančią tarp garsų, praturtinti asmeniniu įkvėpimu yra linkę būtent įkvėptieji, kurių grojimo prigimtis šiuo atžvilgiu labai skiriasi nuo „stiprių ir silpnų“ muzikantų. Apie tokius žmones savo tekstuose esu jau kalbėjęs, gal dar kalbėsiu ir ateityje.

O dabar noriu grįžti prie silpnųjų. Mane ypač domina jų žmogiškoji esmė, nes silpnieji, aiškiai skirdamiesi nuo stipriųjų, nėra užsisklendę, nepasitenkina vien fortepijono technikos tobulinimu, dažnai (nors ne visada) bent pasyviai dalyvauja nemuzikiniame – platesniame – gyvenime. Tai mane visada traukė prie silpnųjų.

Deja, per savo pirmąjį akademinio dėstymo dešimtmetį įsitikinau, kad silpnumą labai dažnai lemia ne tik gebėjimų stoka, neatidumas detalėms, bet ir asmeniniai nukrypimai ar paklydimai. O susidurti su tuo buvau visiškai nepasirengęs. Man tada atrodė, kad aš, pats kilęs iš „silpnųjų“ (po to, kai atsisakiau būti „stiprus“), – padarysiu stebuklą ir silpnuosius paversiu pilnakraujais menininkais. Deja, nepavyko.

Štai kelios istorijos.

Mano pirmoji fortepijono studentė Akademijoje buvo V. Pirmąją savo darbo dieną atėjau į man paskirtą 207 klasę, o po keleto minučių atėjo jauna baltaplaukė moteris ir čia pat apsiverkė. Laimei, aš neišsigandau ir ėmiau laukti, kol ji nusiramins. Paverkusi gal dešimt minučių, ji, vis dar įraudusi, ėmė pasakoti, kad visi iš jos viešai tyčiojasi, ypač MK (Modernusis Kompozitorius), vadovavęs pedagoginiam skyriui, kuriame ji mokėsi. Aš pažinojau MK, geraširdį, šiek tiek lengvabūdišką žmogų, ir man sunku buvo įsivaizduoti, kad jis iš ko nors viešai tyčiotųsi. Pamažu išsiaiškinau, kad jis „nevertino jos talento“.

V. neįstengė sugroti ištisai nė vieno muzikos takto, jau nekalbant apie grojimą iš atminties. Tada dar nežinojau, kad kitomis aplinkybėmis ji akordais gerai akompanuoja hebrajiškoms dainoms (nesuprasdama akordų reikšmės) ir puikiai, tiesiog virtuoziškai šoka.

Ilgą laiką mačiau tik jos ašaras, iš pykčio paraudusį įsižeidusio žmogaus veidą ir visišką nesugebėjimą pagroti bent keletą gaidų iš eilės. Ji absoliučiai neįstengė skaičiuoti ritmo.

Pradėjau ją mokyti kiekvieną gaidą groti atskirai (man pačiam tai didžiausias malonumas). Labai greitai tai davė puikius rezultatus. Atėjusi į pamoką, V. iš pradžių verkdavo ir pyko, vėliau bandė tragiškai groti iš natų, jausdama didžiulę įtampą ir sukandusi dantis, atrodė, net akys tuoj iššoks ant kaktos. Tada imdavome groti kiekvieną gaidą atskirai ir po penkiolikos minučių pusė natų lapo buvo įveikta iš esmės be klaidų. V. išeidavo iš pamokos laiminga ir besišypsanti.

Kitą dieną viskas prasidėdavo iš pradžių, ir aš niekaip negalėjau suprasti to priežasties. V. tvirtino, kad ir namie viską daro taip, kaip jai patariu, viskas gerai išeina, o per pamoką kažkaip išsiderina.

Nusprendžiau nesiklausyti to, ką ji išmoksta namie, pradėdavau pamoką nuo pavienių gaidų. Su didžiausiomis pastangomis „mes“ išmokome keturis kūrinius atmintinai, ir V., drebėdama tarsi prieš pasaulio pabaigą, sugrojo savo baigiamąjį pedagoginio skyriaus egzaminą. Gavo neaukštą, bet teigiamą pažymį. Mano nelaimei, egzaminų komisijoje dalyvavo MK, ir iškart po V. grojimo paskelbė, kad aš esąs stebukladarys, ir šią naują mano reputaciją ėmė skleisti Akademijos koridoriuose. Labai greitai pas mane atėjo daug į V. panašių mokinių, ir tai sukėlė rimtą pavojų mano karjerai Akademijoje (juk dėstytojų ir vadovybės akimis aš buvau nevykėlis, kurio mokiniai tragiškai groja fortepijonu).

V. buvo laiminga, ateidavo į Akademiją tiesiog švytėdama, daug ir su dideliu aplombu kalbėdavo, reikšdama savo nuomonę apie dėstymą ir muzikinį išsilavinimą. Ištekėjusi už kilimų audėjų šeimos įpėdinio, pagimdė dvi dukteris ir dabar veržte veržėsi griebtis muzikinės veiklos. Prašė mano rekomendacijų į visokias įstaigas, bet aš rekomenduoti atsisakiau. V. suprato tai kaip išdavystę. Mūsų keliai išsiskyrė.

Dabar papasakosiu apie dvi merginas iš buvusios SSRS.

L. augo viename iš senųjų Sibiro miestų. Motina mirė, kai ji buvo vos ketverių, o tėvas, ilgai mušęs dukrą, pagaliau atidavė ją į našlaičių namus. L. augo tai pas tetas, tai našlaičių namuose, ir mokėsi muzikos mokykloje. Svajojo tapti garsia pianiste (kaip Marija Grinberg) ir groti Beethoveno sonatas. Kažkur Moldovoje atsirado L. močiutė, nė nežinojusi, kad turi anūkę. Abi apsidžiaugė, suradusios viena kitą, ir apsigyveno kartu Vakarų Sibire. Sovietų Sąjungai irstant, L. su močiute nutarė išvažiuoti į Izraelį, savo istorinę tėvynę. L. sutvarkė dokumentus ir sėdo su močiute į traukinį Maskvon, iš kur ketino skristi į Izraelį. Traukinyje močiutė mirė. L. liko visiškai viena. Jos meilė tolimajam Izraeliui dar labiau sustiprėjo.

Po kiek laiko L. buvo priimta į Akademiją (aš stojamųjų egzaminų komisijoje nedalyvavau) ir atsidūrė mano klasėje. Buvo plona kaip degtukas, su daugybe randų ant mažo negražaus veido. Didelėmis mėlynomis ir labai išraiškingomis akimis į visus žvelgė su priekaištu.

Nors L. grojo abiem rankomis, kairė jos ranka beveik neveikė. Tačiau L. atsisakė taisyti šį trūkumą, sakydama, kad groja ir taip gerai. Iš tikrųjų, jei palygintume su V., ji buvo „Marija Grinberg“, bet taip manyti galima tik prisiminus tos V. grojimą. L. labai paviršutiniškai išmokdavo muzikos kūrinius, ir grodavo juos „pro šalį“, nenorėdama taisyti klaidų, nes „ir taip tinka“. Ji prašė, kad išmokyčiau ją tiktai „technikos“. Tą ir padariau, pasiūlęs jai iškeltų riešų poziciją, nes jos rankos buvo labai silpnos, o grojimas nelygus.

L. ėmė groti mokinių koncertuose, bet nuolat klysdavo, todėl pedagogai rūsčiai kritikavo jos „lygį“. L. mokėsi fortepijono atlikėjų skyriuje, nes pedagoginis skyrius reikalavo mokėti hebrajų kalbą ir būti susipažinus su vietinėmis dainomis. Per egzaminus L. gaudavo žemus balus, jai grojant kai kurie dėstytojai garsiai juokdavosi. Aš labai tuo piktinausi, bet mano paties kebli padėtis neleido man atvirai ir viešai konfliktuoti su kolegomis.

Trečiame kurse įkalbėjau L., kad išmoktų Skriabino Šeštą sonatą, nes ją grojo garsusis Sofronickis, ir šį kūrinį ji atliko be klaidų. Rūstieji pedagogai kažkodėl neatkreipė dėmesio į šitą pasiekimą, bet profesorius TG (aš savo užrašuose jį pagarbiai vadinu „Titan Guigantoff“), senas fortepijono specialistas, garsiai (rusiškai) pareiškė, kad L. padarė labai įspūdingą pažangą. Nuo to laiko jis ėmė su manim šnekučiuotis.

Kuo toliau, tuo labiau L. gilinosi į rusų literatūrą ir poeziją, skaitė daug knygų rusų kalba ir išdidžiai atsisakė mokytis hebrajų kalbos. Susidraugavo su Jeruzalės rusų poetais, kuriuos dievino, nepaisydama jų polinkio į bohemą ir alkoholizmą (į kitas detales bijojau gilintis). Tuo pat metu L. pasidarė arši Izraelio patriotė, įsitikinusi, kad bet kokia Izraelio politikos kritika yra priešo išpuolis, o priešus reikia naikinti.

Bandžiau su ja ginčytis, tačiau bergždžiai. Ji žiūrėjo į mane kaip į nebrandų tipą, nors didžiadvasiškai mokėsi mano klasėje toliau, kol vidutiniškai baigė bakalauro studijas.

L. norėjo gauti magistro laipsnį, bet jos pažymiai buvo per prasti, todėl paprašė, kad tolesnėms studijoms parengčiau ją privačiai. Aš sutikau. Bet L. primygtinai atsisakė taisyti kairės rankos grojimą ir ritmą. Ji manė, kad groja gerai, o į magistrantūrą jos nepriima todėl, kad komisijos nariai prieš ją nusiteikę. Kadangi nesimokė ir hebrajų kalbos, tai jos perspektyva toliau studijuoti Akademijoje buvo aiški – jokių šansų.

Artėjant stojamiesiems egzaminams, L. pagrojo man savo programą. Labai atsargiai pasakiau, kad neverta nė bandyti. Ji dėl visko apkaltino mane, taip ir išsiskyrėme.

Vėliau sužinojau, kad L. pagimdė vaiką su Downo sindromu, ir pasiaukojamai jį myli, o buvusi Akademijos sekretorė, mano šeimos bičiulė, juos abu globoja. Kartais duoda man paskaityti L. eilėraščių (tai nebloga poezija rusų kalba). Pasak sekretorės, L. atsimena mane kaip gerą pedagogą. O aš darbą su ja laikau savo – kaip žmogaus ir kaip pedagogo – apgailėtina nesėkme.

Trečia mokinė, apie kurią norėčiau papasakoti, yra ypatingo grožio geltonplaukė mėlynakė mergina, nepaprastai nuoširdi ir švelni. Kartu su tėvais ji, pavadinkime ją F., atvažiavo iš Magadano ir apsigyveno Izraelio pakraštyje (turbūt tai įgytas kultūrinis instinktas – gyventi pakraštyje, toliau nuo valdžios akių). F. svajojo patekti į garsiojo profesoriaus TG („Titan Guigantoff“, kurį jau minėjau) klasę, o jos gyvenimo tikslas buvo groti savo mylimo Chopino fortepijoninius kūrinius, kad per juos išreikštų intymiausius jausmus.

F. svajonė išsipildė – ji buvo priimta į Titano Guigantoffo klasę.

Reikėtų keliais žodžiais apibūdinti šį ypatingą profesorių. Puikus pianistas, labai gerai išmanantis ne tik pagrindinį fortepijono kūrinių repertuarą, bet ir žmogaus anatomiją, TG ilgus metus dirbo SSRS konservatorijose, buvo ten plačiai žinomas ir gerbiamas, turėjo daug mokinių, bet dažnai principingai konfliktuodavo su mažiau gabiais viršininkais, todėl, artėjant senatvei, taip ir negavo profesoriaus etato. Atvykęs į Izraelį, jis buvo priimtas į Akademiją profesoriumi valandininku, todėl privalėjo mokyti visus, kuriuos jam paskirdavo.

Stiprus, žemo ūgio TG buvo ištikimas menui. Anksti rytą sunkiais žingsniais atėjęs į Akademiją dvi valandas pats grodavo Bachą savo klasėje, kartais pereidamas prie Chopino etiudų. TG žinojo „viską“ – kaip išgaunamas garsas, kokia raumenų sudėtis ir funkcijos, išmanė pianistų psichologiją, galėjo nuodugniai aptarti Beethoveno – ir visų kitų – interpretacijas, išvardyti visus kada nors vykusius pianistų konkursus su jų finalininkais ir komisijų nariais…

F. virpėjo iš laimės ir susijaudinimo, gilią padėką TG norėjo išreikšti ypač išraiškingai grodama Chopiną. Ji taip spaudė pirštais klavišus, kad efektas buvo pasibaisėtinas. TG ėmė griežtai kritikuoti savo mokinę ir po keleto pamokų F. jau nebeišdžiūdavo nuo ašarų – ji nuvylė savo dievinamą profesorių.

O TG pradėjo piktintis, kad F. „nuvarys jį į kapus“. Kaip tyčia jo sveikata iš tikrųjų sušlubavo (turėjo nesveiką širdį), todėl gelbėdama savo profesorių F. nutarė palikti jo klasę ir, suprantama, atsidūrė tarp mano mokinių.

Kaip ir V. prieš keletą metų, atėjusi į klasę ji apsiverkė. Verkė ilgai, gal kokį pusvalandį. Verkdama vis atsiprašinėjo, kad neįstengia susivaldyti. Rauda ją smaugte smaugė.

Tik per antrą pamoką suvokiau, kad ji graužiasi beveik „nuvariusi į kapus“ neprilygstamąjį profesorių. F. iš pradžių visiškai nepaisė mano patarimų, grojo pagal „profesoriaus principus“ (TG buvo juos suformulavęs). Pirmieji metai mums abiem nieko gero neatnešė. Prieš vasaros egzaminus F. privalomai turėjo groti atvirame koncerte ir užsispyrusi reikalavo Chopino Pirmosios baladės, į kurią giliai įsijautė. Klausydamasis, kaip skamba jos žvėriškai spaudomi klavišai, supratau, kad mane ji nuvarys į kapus anksčiau už TG. Mano prašymai, net reikalavimai keisti grojimo stilių, jokio įspūdžio nedarė – ji tik gūžčiojo pečiais, ir „grojo“ toliau, klydinėdama kas trečią taktą. Prieš koncertą ji du kartus sugrojo baladę daugmaž patenkinamai, jau tikėjausi, kad viskas vyks sklandžiai.

Į atvirą koncertą išklausyti savo mokinių susirinkę Rūstieji pedagogai susėdo pirmoje eilėje. Išbalusi į sceną išėjo F., paspaudė pirmąją oktavą DO ir užstrigo tarsi sugedusi plokštelė. Tą DO ji spaudė gal penkis, gal aštuonis kartus (vis stipriau), kol prisiminė, ką groti. Pagrojo pirmąją muzikinę idėją – nuo bosų iki aukštų gaidų, unisonu. Toliau vėl pamiršo ir, bandydama kažką atkurti iš atminties, neryžtingai vedžiojo rankomis per klaviatūrą.

Rūstieji pedagogai griebėsi už galvų, apimti teisuoliško pykčio. F. kažkaip susigriebė, prisiminusi visame pasaulyje žinomą melodinę Chopino Baladės figūraciją dešine ranka. Baladę ji „grojo“ apie keturiasdešimt minučių. Išraiškingiausios vietos buvo negailestingai („iš visos širdies“) bombarduojamos ir nuskęsdavo klaidų liūne. Rūstieji pedagogai, netekę kantrybės, ėmė ją koneveikti tiesiog iš savo kėdžių (aš sėdėjau paskutinėse eilėse).

Kai F. išėjo į koridorių, prasidėjo pandemoniumas. Rūstieji pedagogai užsipuolė mane, aiškindami, kad esu Akademijos – ir Izraelio valstybės – gėda, todėl privalau nusišauti ar bent nusiskandinti. Aplinkui stovėję žmonės pritariamai lingavo galvomis. Vienas iš Rūsčiųjų pedagogų pagrasino, kad praneš vadovybei apie skandalingą mano neprofesionalumą (pažadą jis tesėjo).

Grįžau namo visiškai sutriuškintas ir keletą naktų negalėjau užmigti. Apsiraminęs pasikviečiau F. ir pasakiau, kad toks jos „koncertavimas“ visiškai nepriimtinas. Reikės viską keisti. Patariau, kad pasiimtų akademines atostogas, o aš dirbsiu su ja privačiai, nes grįžti į Akademiją galima tik pasiekus visai kitą lygį.

Šį kartą aš pats paprašiau F. groti Chopino Baladę. Vis laukdavau tų išraiškingų vietų, kai ji pradės patologiškai trankyti per klavišus, o tada liepdavau kartoti ir kartoti (trankant). Aiškinau, kad jos elgesys prie fortepijono ir akustinis grojimo rezultatas yra nepriimtini, bet ji buvo šventai įsitikinusi, kad ištikimai tarnauja didžiajam Chopinui, nuoširdžiai išliedama savo emocijas. Nepakeitė nuomonės net po to, kai pasiklausė savo grojimo įrašo (!). Bet vos pradėjusi pragariškai trankyti per fortepijoną, ji sustodavo, nes pirštai tuoj suklupdavo. Vieną kartą pati nustojo grojusi ir pasakė, kad jai neužtenka technikos, todėl negalėsianti šių jausmingų epizodų atlikti tinkamai.

Aš pasakiau, kad kitaip ir negali būti, nes ji prievartauja ir save, ir fortepijoną. Pamėgdžiojau ją (sušvelnindamas trankymą). Ji nusijuokė ir pasakė netikinti, kad taip siaubingai grotų. Kiekvieną kartą, kai įsisiautėdavo, aš ją sustabdydavau ir pamėgdžiodavau (tik tyliau). Galų gale ji pripažino, kad kažkas jos grojime „ne taip“.

Mudu pradėjome analizuoti muzikos esmę ir įspūdžius, kuriuos sukelia muzika. Prasidėjo kelionė į sielą. Vėliau ėmėme iš naujo mokytis išgauti garsą, stengėmės įprasminti ryšį tarp savo norų ir rezultatų. Iš pradžių F. žiūrėjo į mane nepatikliai, užduotis pildė nenoriai. Kartais sakydavo: „TG taip nedėsto.“ Vėliau jai pačiai nusibodo tos reminiscencijos. Perėjome prie paprastesnių ir trumpesnių Chopino kūrinių, prie „neprestižinio“ Haydno („Ar manęs iš Akademijos neišvarys?“ – „Manykite, kad jus jau išvarė!“), imdavomės paprastesnių etiudų. F. susidomėjo solfedžio dėstymu vaikams (jai patinka akordų išdainavimas), ėmė daug skaityti hebrajiškai.

Po metų ji tinkamai parengė programą ir grįžo atgal į Akademiją. Baigiamaisiais metais dirbo ypač stropiai, bet paprašė, kad dėstyčiau jai tomis dienomis, kai TG neturėdavo paskaitų. F. ėmė groti savo draugams. Vieną kartą išgirdau, kaip ji vėl tranko fortepijoną, skambindama Chopino mazurką. Tuoj pat suklydo, išraudo, ją ėmė smaugti ašaros. Aš įėjau į auditoriją (durys buvo atidarytos) ir paprašiau, kad tą mazurką savo draugams pagrotų dar kartą, bet jau be imperinių emocijų. Ji pakluso, iš pradžių grojo pabrėžtinai mechaniškai, bet netrukus jau skambino plastiškai, su skoniu, tiesiog gerai. Draugai nuoširdžiai plojo. F. šypsojosi (ji buvo ir yra pasakiškai graži, kai neverkia). Vėliau, jau per paskaitas, mes diskutavome apie estetiką, ir meno prasmę: „Ką išreiškia muzikos kompozicija? Ar pagrindinis jos turinys yra mūsų emocijos? O jeigu mūsų emocijos atbuko dėl kokių nors kompleksų, tai kas tada? Išprievartausime Chopiną? O gal vertėtų įsiklausyti į paties autoriaus muzikinį „žodį“? Gal mes grojame idėjas arba istorijas? O kodėl muzikos kūriniai mums GRAŽŪS? Gal grožis yra kažkokia atskira savybė, kurią turime suvokti? Gal grožio savybes galima suvokti visai atsietai nuo pirminių žmogaus emocijų?“ F. sutiko visa tai nagrinėti ir ėmė skaityti knygas jau ne tik hebrajiškai, bet ir angliškai.

Ji ilgai rengėsi baigiamajam egzaminui, grojo bandomuosius rečitalius, klydo, bet be jokių isteriškų aistrų.

Atėjusi į egzaminą sugrojo visą programą, ir gavo gana gerą pažymį (aišku, į magistrantūrą jos nepriėmė).

Kai baigė groti, salėn įėjęs TG pabučiavo F. į kaktą. Sakė išklausęs visą programą už durų. Matyt, nenorėjo trikdyti… Vėliau F. su tėvu atvažiavo pas mane į namus ir padovanojo sidabrinį kibirą. Mes gerai pabendravome. F. ištekėjo už kompiuterių inžinieriaus, pagimdė sūnų ir gyvena gerai. Dėsto solfedį keliose vaikų muzikos mokyklose. Baigusi mokslus, ji pradėjo lankytis mano koncertuose. Ateina į užkulisius prieš koncertą, palinki geros kloties, o po koncerto grįžta pastovėti šalia. Man atrodo, ji mane supranta.

Esu už daug ką dėkingas F., – dirbdamas su ja suvokiau, kad silpnumo priežastis dažnai būna studento dvasinis nusistatymas grojimo atžvilgiu. Šitą savo įžvalgą bandžiau pritaikyti mokydamas E. – inteligentiškiausią žmogų, kuriam kažkodėl pašėlusiai nesisekė gerai groti. Grodamas jis manieringai judindavo rankas, jo pirštai nuolat drebėdavo, jis negalėjo ilgesnių epizodų pagroti be klaidų ir labai sunkiai mokėsi tekstą. Be to, suvokdamas savo silpnumą, ir norėdamas būti sąžiningas, užuot veidmainiškai apsimetinėjęs puikiu studentu, ateidavo nesiskutęs, nesiprausęs (negalėdavau šalia jo sėdėti). Žodžiu, ir atrodė, ir jautėsi apgailėtinai.

Bet netrukus sužinojau, kad jis yra vienas geriausių jaunosios kartos arabų kalbos žinovų ir puikus matematikas. Mokydamasis skambinti fortepijonu, kartu studijavo ekonomiką, ir jam puikiai sekėsi. Bet Akademijoje jis buvo laikomas vos ne „lavonu“, kiekviena egzaminų sesija ir jam, ir man buvo košmaras. Pusė dėstytojų atkakliai rašė jam neigiamus pažymius, todėl E. mokslai Akademijoje kybojo ant plauko. Jo draugė, su kuria jį matydavau keletą metų iš eilės, nuėjo gyventi pas savo mokytoją  ir labai sparčiai tobulino grojimo techniką. E. liko „neįgalus“. Dabar jo pirštai drebėjo jau be paliovos.

Aš vis klausdavau, kodėl E. negali groti lėtai. Jo atsakymas būdavo toks pats: „Kaip aš galiu leisti sau groti lėtai, jeigu man reikės groti greitai!?“ Baimė, kad lėtai grodamas neįstengs groti gerai, jį tiesiog suparalyžiavo. Kad grotų iš atminties, negalėjo būti nė kalbos. E. bijojo groti ir „neprestižinį“ repertuarą, todėl pasmerkdavo save viešoms nesėkmėms.

Prispaustas prie sienos, aš jam pasakiau – arba jis sutiks groti „neprestižinius“ kūrinius, arba aš nustosiu su juo dirbęs (nors neteksiu dalies algos). E. vargais negalais įkopė į paskutinius mokslo metus. Mudu sutarėm, kad per diplominį egzaminą jis gros nelabai sudėtingus Griego ir Haydno kūrinius, jie sudarė 70 proc. jo programos.

Aš jau žinojau – mano gebėjimas „išmokyti groti net akmenį“ šįkart nepadės, kaip ir gražiosios F. atveju teks skverbtis į studento sielą ir statyti naują sąvokų architektūrą. Pradėjome nuo „sėkmės“ sąvokos, aptarėme blogos reputacijos baimę ir tuos, kuriems įdomu plepėti apie kitų nesėkmes. Iš esmės sukūrėme gana aiškią pasaulėžiūrą, leidžiančią žmogui rodyti kuklius rezultatus ir jais grįsti savo kelią tobulėjimo link.

E. pradėjo groti ramiau. Jo jau niekas negėdydavo, nes nebeturėjo draugės. Trumpos Griego pjesės nuramino E. nervus, o pasikartojančios jų dalys sustiprino pasitikėjimą savimi, nes krūvis nebuvo per didelis. Mokėmės kaip visada – „įpūsdami gyvybę į kiekvieną pirštą“. Dabar, prieš pradėdamas groti, E. jau žinojo, kaip tą darys.

Jis dalyvaudavo atviruose koncertuose Rūsčiųjų pedagogų akivaizdoje, bet dabar jie visiškai jo nepastebėdavo (nes grojo sklandžiai). E. ateidavo į šiuos koncertus su akinamai baltais marškiniais, su nepriekaištingai išlygintomis konservatyvaus stiliaus kelnėmis ir kaip veidrodis blizgančiais batais, tvarkingai susišukavęs ir nusiskutęs. Jis grojo NORMALIAI.

Į baigiamąjį egzaminą E. atėjo rimtai nusiteikęs. Vienas iš Rūsčiųjų pedagogų prisiminė jo ankstesnius fiasko ir pareikalavo, kad E. pagrotų visą programą, iki pat paskutinės gaidos. E. ilgiau kaip valandą metodiškai grojo viską, ką mokėjo, nepakėlęs nė antakio. Po to ramiai išėjo.

Pažymys buvo vidutinis, durys į magistro studijas neatsivėrė. Mano manymu, įvertinimas buvo teisingas. Bet E. supykęs ėmė klausinėti Rūsčiųjų pedagogų, kodėl jam neleista pereiti į antrąjį lygį. Rūstieji pedagogai jam paaiškino, kad visai nesvarbu, kaip gerai jis grotų dabar, jie niekada nepamirš gėdingų jo pasirodymų praeityje.

Išgirdęs tokį paaiškinimą, norėjau kelti skandalą.

Bet E. gavo pasiūlymą dirbti Izraelio Centrinio banko valdyboje ir prasidėjo naujas – fenomenalus – jo gyvenimo etapas.

Vėliau jis man parašė, kad susituokė su savo draugu, abu išvažiavo į Čikagą, ten jis dirba ekonomikos analitiku ir puikiai verčiasi. Jo pirštai liovėsi drebėję, nes jam nebereikia slėpti savo prigimties. Vakarais savo malonumui groja Mahlerio simfonijų perdirbimus fortepijonui.

Ar kas nors pasikeitė mano darbe su silpnais mokiniais?

Taip. Dabar aš aiškiau ir tiksliau galiu jiems pasakyti, kokie yra jų trūkumai, kokios kliūtys trukdo tobulėti. Jeigu jaučiu, kad turiu pakeisti jų požiūrį į grojimo meną, darau tai gerokai ankstesniame etape. Ir neleidžiu silpniesiems eiti į sceną tol, kol jie nepavirto „vidutiniokais“, nors ir lietų kruvinas ašaras ar grasintų man pragaro bausmėmis. Kartais per pamokas pasiekiame gyvo grojimo efektą. Kartais – ne.

Bet svarbiausias mano tikslas – nesužaloti sielos tų, kuriuos mokau. Juk jiems dar visas gyvenimas prieš akis, be to, nemaža jų dalis dėstys muziką vaikams. Todėl pamatų nekeičiu – bandau mokyti be prievartos, nelaužydamas sielos prigimties. Mano kolegos, Rūstieji pedagogai, dabar ir patys dažnai būna priversti dėstyti „silpniesiems“. Metams bėgant, kai kurių rūstumas sušvelnėjo, o kiti… Kitiems linkėčiau to paties, – verčiau vėliau negu niekad…,

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau