ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Vilnius
AUTORIUS: Dalia Matulaitė, Edmundas Gedgaudas
DATA: 2014-03
Vieni Vilnių kūrė, o kiti griovė. Ir taip be atvangos. Praūžus negandoms, ketinusioms šį miestą neatpažįstamai pakeisti arba išvis nušluoti, jis viską ištvėręs toliau puoselėja unikalųjį vilnietiškumą. Kaip jį suvokiame mes, nūdienos žmonės? Tokia mintis slypi ir čia pateikiamo rašinio eilutėse, ir „tarp jų“. Panūdusiems plėtoti šią temą mūsų leidinio puslapiuose „Krantai“ bus nuoširdžiai dėkingi.
Dalia Matulaitė. Mintis lyg žaibas. Taip ir buvo, kai sykį nuo Halės pasukau į tą apleistą laukymę. Medžiai, krūmai, krūmokšniai… Pietinė tos teritorijos pusė anuomet vadinosi Lazdynų Pelėdos gatve (dabar ji vėl – Visų Šventųjų). Tuo metu aš kūriau paminklą Ievai Simonaitytei ir staiga, dar ano darbo nebaigusi, išvydau erdvę kitam. Nuėjau iki to šabakštyno, kur dabar stovi skulptūros, įsidėmėjau vietą. Grįžusi namo, išsyk ėmiau piešti, ir dvi figūros tarsi savaime susėdo panašiai, kaip jos sėdi dabar. Piešiant toliau iš kažkur atsirado renesansinis krėslas, tik bemat supratau, jog seserims tokio nereikia, ir netrukus jį pakeitė kraičio skrynia.
Mane magiškai veikė ir Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės slapyvardis, priglaudęs ir vėliau pradėjusią rašyti jos seserį Mariją Ivanauskaitę-Lastauskienę. Sudėtingi ir skirtingi buvo jų likimai. Bet kažkuo panašūs. Gal skaudžiais sukrėtimais?
Lazdynų Pelėda… Tas paukštis siejasi su mano vaikyste: naktimis ūbaudavo mėnuliui šviečiant, o rytą regėdavau sode tupinčius pelėdžiukus. Nematančius, tik girdinčius, į mane galvas pakreipiančius.
Paminkle seserys susėdo taip, tarsi ką tik būtų atskridusios. Įgijusios žmogaus pavidalą, jos pereina į ramybės būvį, į susiklausymą.
Edmundas Gedgaudas. Tamsiais vakarais eidamas palei jas į Filharmoniją kartais pagalvodavau apie, regis, kaip tik čia buvusį basųjų karmeličių vienuolyno sodelį, prigludusį prie 1877 metais nugriautos Šv. Juozapo bažnyčios presbiterijos. Paminklo figūros tamsoje dar paslaptingesnės negu dieną, o jų susiklausymas darosi panašus į bežodį pasakojimą. Tarkim, apie čia nuo pasaulietiško gyvenimo atsiskyrusias kitas seseris – basąsias karmelites, nors daug kas jas minėdami anuomet sakydavo tiesiog: bosaczki, lietuviškai – „basokės“. Tad ir skveras, jei ne Lazdynų Pelėdos, tai Basokių (ne Basokų). O basųjų karmelitų regulos (itin griežtos) vyrai buvo įsikūrę vienuolyne šalia Stepono Paco jiems pastatydintos Šv. Teresės bažnyčios. Basokių kaimynystėje – ne tokie asketiški, batų neišsižadėję karmelitai ir Visų Šventųjų bažnyčia.
Iš Filharmonijos troleibuso link įpratau eiti Arklių gatve – šiaurine to paties skvero puse. Nesunku įsivaizduoti dešinėje tebedunksant Šv. Juozapo bažnyčią, kurios fasadą išsaugojo tiksli Józefo Czechowicziaus nuotrauka. Jo ir Šv. Teresės šventovės giminystė akivaizdi. Constantas Tencalla, architektūros formomis muzikavęs kūrėjas, gal panoro, kad šios dvi bažnyčios būtų tarsi brolis ir sesuo.
Dalia Matulaitė. Man ypač svarbi erdvė tarp seserų figūrų. Viena į kitą nežiūrėdamos, abi šalia sėdinčiąją girdi, jaučia. Kompozicija simetriška, ir nors viena jų pasisukusi korpusu į kitą, veidu jau sugrįžusi ir vėl panirusi į save.
Piešiniais vis brandinau kompoziciją (tose studijose daug savamokslystės). Stiprių įspūdžių patyriau piešdama liaudies skulptūras. Buvo laikas, kai labai domėjausi afrikiečių skulptūra. Dar studijų metais aptikau Matviejaus Markovo knygelę, latvių kilmės teoretiko, išvažiavusio į Paryžių maždaug 1913–1914 metais. Buvo artimas „Mir iskusstva“ idėjoms, Glebo Struvės remiamas. Paryžiuje anuomet žavėtasi Afrikos skulptūromis. Markovas jas fotografavo, labai įdomiai aprašydamas, analizuodamas. Samprotavo apie erdvę, apie tūrių kondensaciją, optinį pulsavimą, tankėjimą ir retėjimą. Apie optinį svorį, sąskambius ir su jais susijusius kintančius dinaminius laukus.
Kita paralelė – frontali skulptūra. Koplytstulpiuose nugaros tvirtinamos prie architektūros vertikalių. Per atostogas važiuodavom į Maskvą arba Leningradą, kur nemažai Egipto skulptūrų, irgi frontalių. Simetrinės afrikiečių skulptūros „groja siluetais“ – lygiai iš priekio arba iš nugaros.
Nemažai ką apčiuopiau kurdama „Aušrą“. Jos siluetai, žvelgiant iš keturių pusių, labai skirtingi. Dinamiškai aktyvus, išplėtotas tūris pereina į visišką nedidelės galvos ramybę. Vienoj rankoj nubudimo būsena. Blyksnio, minties momentas. „Aušra“ man įdavė raktą siekiant prasmingos siluetų raiškos.
Neseniai prisiminiau Budapešte patirtą įspūdį, irgi padėjusį brandinti Lazdynų Pelėdos paminklo idėją. Buvo 1985-ieji, tame mieste keletai dienų stabtelėjau grįždama iš simpoziumo Pietų Vengrijoje. Turtingoje ispanų tapybos kolekcijoje aptikau Kristų ir šventąjį Antaną. Kristus nuimtas nuo kryžiaus, žaizdotas, o greta Antanas, tarsi įkvepiantis šią kančią į save, ją priimantis. Buvau nepaprastai paveikta, ir vėliau, apmąstydama Sofijos ir Marijos gyvenimus, vis tą paveikslą prisimindavau.
Kai po sudėtingų konkurso ir vietos patvirtinimo peripetijų reikėjo sudaryti sutartį, aukštieji ideologai pareiškė, jog Lazdynų Pelėdai paminklo statyti negalima, nes jos buvo nederamai parašiusios apie kažkurį 1905 metų revoliucionierių. Laimei, tarp anuomet sprendimo galią turėjusių asmenų buvo Vladislovas Mikučiauskas. Jis patarė darbą laikinai pavadinti neutraliu vardu. Tada aš jį pavadinau „Seserys“, taip, beje, pasijutau laisvesnė plėsdama jo simbolines reikšmes. Galėjau apibendrinti mūsų moterų tipažuose užkoduotus dvasios slėpinius, tad ir vėl galvojau apie atjautą, vienas kito girdėjimą…
Pjedestalą architektai Rimantas Buivydas ir Jūras Balkevičius sumanė lyg kadaise stovėjusio namo pamatus, apjuosiančius tarp jų išaugusias liepas. Laiptelių žymės, langų žymės. Kraičio skrynia ant buvusio namo pamatų. Daugiaprasmis kultūros nykimo ir atsinaujinimo simbolis, susijęs ir su lietuvybės likimu Vilniuje.
Edmundas Gedgaudas. Šv. Juozapo bažnyčią ir basųjų karmeličių vienuolyną griaunant Sofija Ivanauskaitė buvo dešimties, o jos sesuo Marija – penkerių metų. To barbariško veiksmo neregėjusios, Vilniuje gerokai vėliau pagyvenusios, nežinia, kiek apie šį faktą jos beišgirdo. O Juozapui Montvilai 1877-aisiais sukako dvidešimt sepyneri, tad jis galėjo stebėti, kaip buvo naikinama jo globėjo vardu pavadinta gražioji bažnyčia, arba pamatyti rezultatą – vienuolyno ir šventovės vietoj atsiradusią plynę. Ilgainiui ėmęsis intensyvios veiklos puoselėjant Vilnių ir jo kultūrą, jis tęsė didžiųjų praeities mecenatų gestus.
Seserų Ivanauskaičių ir Juozapo Montvilos pasauliai vienas nuo kito smarkiai nutolę. Bet šiandien tamsų vakarą apšviestos Pranciškonų bažnyčios fone siluetu tapusi Boleslavo Balzukevičiaus sukurta šio Vilniaus geradario skulptūra skleidžia mintis, artimas ir naktinėms kito paminklo meditacijoms. Seserų iš Paragių dvaro, seserų basųjų karmeličių…
