Skraidantis Avinjono teatro festivalis

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Bendrakultūriniai renginiai
AUTORIUS: Julija Šabasevičiūtė
DATA: 2012-09

Skraidantis Avinjono teatro festivalis

 Julija Šabasevičiūtė

Žmonės neskraido? Netiesa! Kas to dar nematė, turėtų nuvažiuoti į Avinjoną. Žinoma, tai nesusiję su vietinių gyventojų genais, bet, manau, galima teigti, kad toks fenomenas ten egzistuoja. Vasaros įkarštyje Avinjoną apglėbia ne tik magiška teatro festivalio atmosfera, bet ir paslaptingas vėjas, vadinamas mistraliu. Festivalyje nedalyvaujantiems žmonėms gal ir sunkiau įsivaizduoti, kas tai yra, bet tokiu atveju galima pasitelkti viename iš festivalio žurnalų esantį žodynėlį: mistralis – tai gamtos kerštas kultūrai. Nors ir pažiūrėta su humoru, tiesos tikrai yra (kai kurie festivalio „šedevrai“ pelnytai buvo apdovanoti šalto oro gūsiais).

Neperlenksiu lazdos pasakydama, kad pietų metu šis vėjas ne juokais kilnodavo plastikines kėdes ir stalus, tarškindavo padėklus, o kartais ir ketindavo pasigvelbti tavo desertą. Lengvesniam žmogeliui tekdavo susirūpinti savo pasirinkta judėjimo kryptimi, nes dar ims ir nustums visai kitur net nepastebėjus. Tad mistralis garbingai atlieka savo vaidmenį – padeda festivalio žiūrovams pasukti reikiamu keliu, o kartais išbando jų jėgas vertindamas spektaklius (tik didžiausi gerbėjai gali atsilaikyti ne vieną valandą skrodžiami išties šalto vėjo).

Avinjonas tikrai keistas miestas – visi kalba, kad ten be galo karšta ir plieskia saulė, bet tik nuvažiavus gali suprasti, koks tas miestas apgaulingas. Saulės jis nešykšti, sutinku, bet visą dieną lyja. Tik ne lietus. Beveik tikrąja to žodžio prasme lyja teatru: nuo pat ankstaus ryto gatvėse pilna aktorių, kurie apsirengę išradingais ir spalvingais kostiumais kviečia į savo spektaklius. Tai ne šiaip kvietimai. Būtinai turi būti daug triukšmo, muzikos, įvairiausių formų programėlių – kam tenka vėduoklė atsigaivinti karštą dieną, kam maišelis su aktorių šypsenomis, praversiantis avinjoniškiems suvenyrams… Tik kelios minutės, ir jau po kojomis telkšo skrajučių „balos“. Nuo tokio „lietaus“ niekur nepasislėpsi: jis nuolatinis, viliojantis, kartais gal ir erzinantis, bet neatstojantis tol, kol nesutinki bent kartelį juo pasimėgauti.

Kalbu apie festivalio programą OFF. Daugybė trupių iš viso pasaulio atvažiuoja į Avinjoną savęs parodyti ir kitų pažiūrėti. Vargšas žiūrovas gali ir iš klumpių išvirsti pirmą savo viešnagės dieną į rankas gavęs storut storutėlę „telefonų knygą“ su OFF programa. Gelbsti tik sumaniai sudaryta rodyklė pagal dramaturgus, režisierius, žanrus ar šalis. Smagiausia šioje programoje – niekada nežinai, kur eini ir ką pamatysi. Gali atrasti tokių dalykų, kurių net pagrindinėje INN programoje nesurasi, bet įmanoma užkliūti ir už mėgėjiškai sukonstruotų spektaklėlių. Bet niekada nepyksti, nesisieloji, juk to ir važiuoji į šį festivalį – nuotykių ieškoti, o ne vakarine suknele iškilmingoje premjeroje pasipuikuoti. Reikia tik apsišarvuoti kantrybe ir laiku, na, žinoma, ir keliais eurais, nes juk aktoriai taip pat valgyti nori.

Kadangi kalbos sklinda greit, toje visoje sumaištyje atsiranda labiau išsiskiriančių spektaklių, tad ir bilietais tokiu atveju reikia pasirūpinti likus bent kelioms dienoms iki spektaklio, nors paprastai spektaklio žiūrovu gali tapti visai netikėtai, pasukęs ne už to kampo. Jei neturi laiko užeiti į vidų, jau pačioje gatvėje gali pasijausti kaip spektaklyje: scenografo darbą atstoja sienos, nukabinėtos įvairių plakatų paklodėmis, kompozitorius – gyva improvizacija muzikos instrumentais ir balsais, o režisieriais tampa patys praeiviai, nes jų reakcijos padeda aktoriams kurti naujus siužetus. Dalyvauti Avinjono festivalyje tikra garbė, o OFF programa yra ideali vieta save išbandyti, taip pat ir būti pastebėtam. Kita vertus, tai ne tokia skausminga vieta suklysti – jei nepasiseka išplaukti, lieki masėje, bet negauni „nevykėlio“ žymos visam gyvenimui. Turbūt dėl to festivalyje tiek jaunų aktorių, o tai tikrai džiugina. Gal būtent jų kūrybinė energija, naujos idėjos ir bus ateinančių metų teatro variklis?

Kita festivalio dalis INN – daug santūresnė. Ji sukurpta meno žinovų, jai nereikia reklamos, bilietai seniausiai išpirkti, ji – festivalio pasididžiavimas (nepaneigsi, iš programos gali pasirinkti skirtingų kultūrų ir žanrų mėgėjai, dramaturgų ir režisierių įvairovė iš tiesų pastebima). Šie spektakliai rodomi ypatingose vietose: didžiuosiuose miesto teatruose, įspūdingose scenose po atviru dangumi, net Popiežių rūmuose, kurie tapo prestižiškiausios festivalio scenos – Cour d’honneur (liet. Garbės kiemo) – šeimininkais.

Įdomi šios programos detalė – sukurta sistema tiems, kurie nespėjo nusipirkti bilieto, bet be galo nori pamatyti spektaklį. Pirmas būdas – nueiti pasižvalgyti prie pagrindinės festivalio bilietų kasos. Ne, nerasite ten įkyrių bilietų perpardavinėtojų. Ten viskas daug subtiliau: plati balta siena, padalyta į dvi dalis. Vienoje pusėje kabo bilietų pardavėjų pasiūlymai, kitoje – tam tikrų spektaklių ištroškusių žiūrovų skelbimai. Jų ne vienas ir ne du, o visa siena.

Kitas būdas – kiek panašus į egzistuojantį Lietuvoje – ateiti anksčiau prieš spektaklį ir laukti: gal nubyrės koks laimės gabalėlis iš dangaus. Tik Avinjone tai ne keli būreliai laukiančių žmonių, atėjusių pusvalandį prieš spektaklį. Avinjono festivalis – mūšio laukas su atitinkamu skaičiumi karių, t. y. žiūrovų, kurie savo pozicijas pasiruošę ginti likus trims keturioms valandoms iki spektaklio, kartais net daug ilgiau. Tokiais atvejais egzistuoja Sąrašas. Iš pirmo žvilgsnio – nušiuręs lapelis, bet iš tikrųjų – galingas dokumentas su tavo pavarde ir gautu numeriu, kuris gal leis pamatyti taip geidžiamą spektaklį. Įdomiausia, kaip tas Sąrašas atsiranda. Vienų teatrų darbuotojai gal labiau stengiasi palaikyti tvarką ir griežčiau prižiūri šią sistemą, bet kituose teatruose šis Sąrašas gyvena savarankišką gyvenimą, dėl to vėliau tarp laukiančiųjų įsivyrauja tikrai nemenka įtampa. Beje, pasirodo, kad laimingi skaičiai neegzistuoja. Net negalėjau pagalvoti, kad manasis 56 numeris bus laimingasis ilgiausioje Ostermeierio eilėje, bet aukštai pakilęs – žemai krenti: optimistinis 20 numeris pagailėjo man Castellucci itališkojo teatro.

Dar vienas būdas – būti laimės kūdikiu. Stovi kur netoliese prie teatro, ir netikėtai tau kas pasiūlo kokią jaukią vietelę. Tokiu atveju reikia išlikti budriam, nedvejojant sakyti: „Taip taip taip“ ir nedelsiant sumokėti reikiamą sumą. Visiems nepatyrusiems ar lėtesniems reikšmingasis sutikimo žodis gali būti tiesiog išplėštas iš lūpų, ir žiūrėk – stovi nieko nepešęs, tik budriosios poniutės kvepalų aromatas ore dar tvyro.

Gyvenimo ritmas Avinjone greitas. Kaip kitaip, kai reikia tiek pamatyti. Manau, kad per dieną teatro gurmanas pasižiūri bent po du tris spektaklius (gal net daugiau?), dar reikia suspėti iš vienos gatvelės nubėgti į kitą, kur įvairios parodos, susitikimai su aktoriais, režisieriais ir kitais spektaklių kūrėjais. Žinoma, kiekvienas gyvena savu tempu: galima ir nelėkti akis išdegus, o ramiai vaikštinėti ir saikingai „pasikultūrinti“ vakarais. Bet nemanau, kad tokių žmonių daug. Dauguma nepajėgia atsilaikyti festivalio karštinei. Ypač tie, kurie gyvena kiek arčiau festivalio virtuvės. Turiu minty tuos, kurie yra ne tik festivalio lankytojai, bet ir tam tikrų programų dalyviai.

Nors kelių į Avinjoną yra daug, bet viskas prasideda tame pačiame taške – likus bent keliems mėnesiams iki festivalio jau reikia žinoti, kur norėtum apsistoti, ir pradėt rezervuoti vietas, nes festivalio metu miestas išties sausakimšas. Gyvenimas viešbučiuose ar išnuomotuose butukuose yra tradiciškiausias ir nieko nestebinantis, bet čia, Avinjone, galima pasirinkti ir kitokį viešnagės modelį: dalyvauti kultūrinėse programose ir gyventi kiek kitokiomis sąlygomis. Teatro mėgėjai poromis ar didesnėmis grupėmis susiburia kartu su aktorių trupėmis, organizatorių komandomis, būna toje pačioje aplinkoje, kartu pietauja, vakarieniauja, turėdami laisvo laiko dalijasi mintimis, diskutuoja, ir, atsižvelgdami į programą, dalyvauja įvairiuose užsiėmimuose. Vieni atvyksta čia užmegzti įdomių pažinčių, kiti – kaip paprasti stebėtojai, treti – kaip teatro kritikai. Žmonės be galo skirtingi, skirtingų kultūrų, profesijų, bet visus vienija meilė teatrui. Vienos programos ramesnės, su daugiau pasirinkimo laisvės, kitos – intensyvesnės. Dalyvių amžius taip pat įvairus – nuo paauglių iki teatro veteranų grupių. Dalyvauti tokiose programose ne tik įdomu, bet ir naudinga, kadangi paskirti koordinatoriai gali padėti susiorientuoti šioje didelėje meno mašinoje, o tai ypač svarbu atkeliavus į Avinjono teatro festivalį pirmą kartą.

Man pačiai teko laimė būti vienos iš tokių programų globotine. Prancūzų institutas Lietuvoje paskelbė konkursą jauniems teatro entuziastams, ir vienam laimingajam, t. y. man, padovanojo išskirtinę progą dalyvauti festivalyje. Mano programa buvo kuruojama organizacijos CEMÉA, kuri rengia įvairius šviečiamojo pobūdžio projektus skirtingose srityse. Manoji programa CultureLab orientuota į kultūros sklaidą jaunimo tarpe ir tarptautinius kultūrų mainus. Programoje dalyvavo jaunuoliai iš viso margo pasaulio, o tai prancūziškam Avinjono orui suteikė egzotiškumo. Tikrai neįtikėtina, kad tokie skirtingi žmonės gali atsidurti vienoje vietoje ir dalytis tais pačiais interesais.

Kalbant apie CultureLab programą, reikėtų paminėti kelis dalykus. Visų pirma – bendra atmosfera. Mes visi kartu gyvenome Šv. Juozapo licėjuje, kuris po savo stogu priglaudė ne tik kitų programų dalyvius, teatro kritikus bei aktorių trupes, bet ir kvietė į savo kiemą pasižiūrėti programos INN spektaklių. Ką tai reiškia? Gyvenimas šiame licėjuje buvo tolygus gyvenimui teatre: kambarių langai išeina tiesiai į sceną, kurioje dieną naktį triūsia spektaklių kūrėjai, vyksta repeticijos (net nepajunti, kaip tampi spektaklio dalimi – gauni aiškius ir griežtus nurodymus, kada negalima degti šviesos, naudotis praustuvais, kada uždaryti langus ir t. t.); kitas licėjaus kiemas atstoja scenos užkulisius, kuriuose nuolat takus mina aktoriai, vyksta gyvos ir pačios „šviežiausios“ diskusijos apie festivalio renginius; net ir teatro bufetas turi savo analogą – jaukią lauko kavinaitę medžių priedangoje.

Įdomu, nors ir savaime suprantama tai, kad licėjaus gyvenimo šurmulyje beveik nė akimirkai nebuvo pamirštama teatro tema. Ar pusryčiautum su savo bendraamžiu, ar su jau n-tąjį kartą čia atvažiuojančia dama, pokalbis visad pasisuka apie spektaklius, įspūdžius: kas ką matė, ką girdėjo, kokių klausimų ar patarimų turi. Susitikimas su tokiomis charizmatiškomis asmenybėmis turbūt ir yra nuostabiausia programos dalis – tai neeilinė patirtis.

Kitas programos ypatumas – veiklos organizavimas. Nuobodžiauti čia beveik nebuvo kada. Kiekvieną rytą vykdavo įvairios dirbtuvės, skirtos arba susipažinti su spektakliu, arba jį aptarti. Užsiėmimai įvairūs – ne tik žodiniai, bet ir tam tikrų judesių kūrimas ir analizė, scenografijos atkūrimas, individuali veikla ir darbas grupėse. Nori ar nenori, į veiklą eisi įtraukiamas, o naudos iš to tikrai galima išpešti. Nors kai kurios užduotys gal pasirodė ir kiek banalios, bet garsiai ištarti patys paprasčiausi dalykai pasidaro tikrai svaresni. Popietės buvo skirtos ekspozicijų lankymams, dalyvavimams pokalbiuose su spektaklių kūrėjais, miesto žvalgymui. Programos koordinatoriai mums net suorganizavo ekskursiją po pagrindinės festivalio scenos – Cour d’honneur – teritoriją. Ne kiekvienas gali pasigirti, kad buvo įžengęs į šią šventą teatro vietą, o mes, nors nevaidinome, bet galėjome nužvelgti ilgiausias žiūrovų eiles ir bent įsivaizduoti, ką jaučia čia vakarais vaidinantys aktoriai.

Žinoma, programos esmė – spektakliai. Mano kuklia nuomone, keturi suplanuoti spektakliai tikrai nėra daug, ypač tokiame milžiniškame festivalyje. Vargais negalais pavyko ištaikyti progų pamatyti dar keturis spektaklius. Mūsų programos spektakliai buvo parinkti gana sumaniai, nes jie visi buvo labai skirtingi: tiek pobūdžiu, tiek erdve, kurioje buvo rodomi. Avinjono festivalis yra tuo puikus, kad gali pasiūlyti menininkams įvairias kūrybines erdves. Režisieriai gali rinktis tradicines uždaras teatro scenas ir įspūdingas scenas po atviru dangumi. Pastarosios leidžia kurti natūraliame apšvietime, gamtos apsuptyje, tad režisierius gali panaudoti saulėlydžio atšvaitus, nakties šešėlius, scenografiją papildo medžiai, kartais net ištisos kalvos, o į spektaklio kompozitoriaus darbą įsilieja ūžiantis vėjas ir medžių ošimas.

Turėjau galimybę pamatyti ir šokio, ir dramos spektaklių, skirtų ir jauniesiems žiūrovams, ir paaugliams, ir subrendusiems teatro stebėtojams. Avinjono teatro festivalis – Pasaulio teatro festivalis. Nors vyrauja prancūziškojo teatro trupės ir režisieriai, festivalyje dalyvauja menininkai iš viso pasaulio. Ypač tai pastebima OFF programoje. Tad drįsčiau teigti, kad nieko nerasti sau šiame festivalyje beveik neįmanoma. Reikia tik truputėlį pasidomėti. Žinoma, šiuolaikinis teatras meta daug iššūkių žiūrovui, kartais jį visai sutrikdydamas, bet kaip sakė vienas iš Sidi Larbi Cherkaoui šokio spektaklio „Puz/zle“ („Dėlionė“) kūrėjų, nereikia norėti viską suprasti, viską išsiaiškinti iki galo. Ir man pačiai šis festivalis tapo savotiška dėlione: kiekviena diena, kiekvienas spektaklis padovanojo po nedidelę jos dalelę – kartais ryškesnę, kartais blankesnę. Tik grįžus po truputėlį jos pradeda dėliotis į vieną piešinį, kurio pavadinimas – „Avinjono teatro festivalis“.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau