Šlovingos praeities iškamša

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Vladas Liepuonius
DATA: 2014-03

Istorija – ne tik sausas mokslas, perkrautas faktais ir galvoje neužsiliekančiomis datomis. Ji neapsiriboja bibliotekų tyla, archyvų dulkėmis ar tamsiais kabinetais. Visų pirma – tai pasakojimas. Juk praeityje slypi daugybė įdomių ir intriguojančių siužetų laukiančių savojo pasakotojo, taigi – savojo istoriko. Todėl šalia sudėtingų ir dažnai sunkiai paskaitomų mokslinių monografijų itin svarbų vaidmenį vaidina istorinė beletristika, leidžianti skaitytojui gyviau ir įtaigiau patirti nebūtin nugrimzdusią istorinę tikrovę. Tačiau jei profesionalūs istorikai savo darbuose siekia (ar bent turėtų) mokslinio tikslumo ir objektyvumo, tai rašytojas gali išlaisvinti savo vaizduotę ir praeitį pertvarkyti pagal kuriamo siužeto poreikius. Juk istorinio romano autorius, interpretuodamas istorines figūras bei įvykius ir stengdamasis sukurti skaitytojui pažįstamą autentišką, tikrai egzistavusį, be to, su dabartimi susijusį paveldimumo ryšiais, pasaulį¹, vis dėlto jį perkuria, papildydamas išgalvotais veikėjais, nebūtomis aistromis ar naujais įvykiais.

Grožinei istorinei literatūrai nukrypimas nuo fakto, anachronizmai, praeities modernizacija – dėsningi ir net būtini. Rašytojas, kaip ir bet koks kitas kūrėjas, su medžiaga gali elgtis kaip tinkamas, pasikliaudamas savo intuicija ir estetiniais kriterijais. Istorinė realybė kūrinyje gali būti tik pasyvus fonas, kuriame plėtojamas veiksmas, tačiau nei patys herojai, nei jų veiksmai nėra istoriški. Net ir istoriniai personažai (tikrai egzistavę karaliai, karvedžiai ar damos) tokiame romane elgiasi nepaisydami epochos reikalavimų (taigi – anachronistiškai), taip kaip autorius įsigeidžia. Rašytojo santykis su praeitimi pasyvus, jis didesnį dėmesį skiria didiesiems būties klausimams, aistrų purtomiems likimams ar intriguojantiems bei kvapą gniaužiantiems nuotykiams.

Istorijos romane gali būti itin mažai: tik atskiros detalės, smulkūs elementai ar menki intarpai. Taip kuriama senovės iliuzija, kai skaitytojas negali įvardyti nei konkrečios epochos, nei aiškesnės veiksmo vietos ar veikėjo. Net ir fantastiniame kūrinyje pasirodanti pilis ar šarvuotas karys kuria istoriškumo iliuziją. O priešingame poliuje atsiduria, sakytume, tikrieji istoriniai romanai arba istoriniai romanai griežtąja prasme. Šiuo atveju rašytojas stengiasi sukurti itin realistinį praeities vaizdą. Net ir smulkiausia detalė turi būti apmąstyta ir neatsitiktinė, o anachronizmai visiškai netoleruotini. Kuriami personažai turi elgtis, kalbėti, gyventi lygiai taip, kaip elgėsi, kalbėjo, gyveno vaizduojamos epochos žmonės. Vaizduotės žaismas itin apribojamas, lyg įspraudžiamas į istorijos rėmus².

Maža to, istorinis romanas itin glaudžiai susijęs su istorinės atminties formavimu, o drauge šią atmintį ir išreiškia. Pastaroji – tai painus ir komplikuotas objektas, sunkiai aprėpiamas tiek į gylį, tiek į plotį. Atmintis glūdi ne tik žmonių galvose (kuriose dargi nuolat kinta), bet ir sukasi palaikoma įvairiose komunikacinėse erdvėse. O viena šių erdvių laikytume istorinę literatūrą. Istorinę atmintį formuojant, nuolat pasitelkiami raiškūs simboliniai praeities vaizdiniai, Piero Nora pavadinti atminties vietomis³. Istoriniame romane tokios atminties vietos ir su jomis susijusios kontroversijos dažnai tampa pagrindiniu viso kūrinio atskaitos tašku: žydšaudystė, Vytauto karūna, krikštas, unijos, Lenkija – puiki medžiaga kūrėjui. Taigi įvairios istorinės peripetijos ir mįslės, neįveikiamos profesionaliems istorikams, sumanaus rašytojo gali būti paverstos siužeto intriga. Kūrėjų interpretacijos gali sėkmingiau atliepti skaitytojų lūkesčius ir dėmesį kreipti į juos dominančias istorines epochas, tuo pat metu pabrėžiant pageidaujamus akcentus ir juos įtvirtinant skaitytojų sąmonėje. Tad istorinė romanistika stipriai prisideda prie istorinės atminties konstravimo, o jos kūrėjai disponuoja tam tikra formuojančia galia, užkraunančia ir nemažą atsakomybę.

Istorinis romanas Lietuvoje

Pirmasis lietuviškas istorinis romanas Vinco Pietario Algimantas arba lietuviai XIII šimtmetyje, išėjo 1904–1905 m., taigi žanro tradicijos mūsų krašte puoselėjamos jau kiek daugiau nei šimtmetį. Iki 1992 m., kai Giedrius Viliūnas publikavo savąją disertaciją, buvo išleista apie septyniasdešimt kūrinių, vadintinų istoriniais romanais, kurių daugelis nebuvo žinomi net istorijos specialistams⁴. Daugelyje darbų remtasi romantine didžiosios praeities ir menkos dabarties priešprieša. Lietuvos istorijoje atskirta „garbinga senovė“ ir nuosmukio, nelaimių, tautos nykimo laikai⁵. Ypač niekintas ir bekompromisiškai atmestas Abiejų Tautų Respublikos istorinis palikimas, bajorų luome matant tik degradaciją, anarchiją ir valstybės žlugimo priežastis. Savo ruožtu labiausiai šlovinta kunigaikščių epocha, kai Lietuva buvusi nuo jūrų iki jūrų, išpažino savąją pagonybę ir gąsdino visus kaimynus, net lenkus ir rusus. Viliūnas pastebi istorinės beletristikos nebrandumą, paviršutiniškumą bei šabloniškumą. Daugelis kūrinių buvo artimesni nuotykių žanrui ir beveik nebuvo rea­listinių romanų, kuriuose autoriai stengtųsi detaliai ir preciziškai pavaizduoti istorinę tikrovę. Tiesa, XX a. devintame dešimtmetyje pastebimi tam tik­ri atsigavimo ženklai, siejami su tuo metu vykusiais didžiuliais visuomeniniais pokyčiais. Tačiau Viliūnas nesiryžo prognozuoti, ar ši tendencija išsilaikys ir įgaus pagreitį⁶.

Per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus išėjo apie aštuoniasdešimt pavadinimų istorinių romanų, itin besiskiriančių savo meniniu lygiu, vaizduojamomis epochomis ir santykiu su praeitimi. Smulkmeniškas jų aptarimas ir analizė bei bandymai palyginti su situacija iki 1990 m. – verti atskiro plataus masto tyrimo ir šiame tekste tiesiog neįmanomi. Tačiau nors su Kristina Sabaliauskaite, Herkumi Kunčiumi ar Mariumi Ivaškevičiumi atsiradęs postmodernus istorinis romanas rodo lietuvių autorių kūrybines paieškas ir norą griauti nusistovėjusius stereotipus, vis dėlto troškimas šlovinti garbingąją senovę ne tik išliko, bet, manyčiau, vis dar dominuoja ir net yra įgavęs antrąjį kvėpavimą. Pastarąją tendenciją puikiai iliustruoja Jonas Užurka ir jo romanai.

Jono Užurkos istorinis projektas

Trakų krašto vaikas, Leningrado motošaulių aukštosios karo vadų mokyklos absolventas, Afganistano karo veteranas, ilgametis sovietinės ir keliametis nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, Sausio Tryliktosios didvyris (tuo porą kartų suabejojo Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjunga), bet visų pirma Lietuvis ir Rašytojas Jonas Užurka, 1999 m. debiutavo romanu Karaliaus karūna ir mirtis. Nors iki tol publikavęs kelias kario atsiminimų knygeles, rimtai rašytojo amato Užurka ėmėsi XXI a. ir nuo 2004 m. išleido nei daug, nei mažai – šešiolika romanų (iš viso, rodos, aštuoniolika)⁷. Kitaip tariant autoriaus kūriniai sudaro apie ketvirtadalį „Antrosios“ Lietuvos romanų, o tai, neskaičiuojant pakartotinų leidimų, yra: 24 177 egzemplioriai, 4571 puslapis ir apie 11 518 920 spaudos ženklų. Tai spalvoti leidiniai, jungti į nedideles serijas (Iškiliausios Lietuvos moterys, Didžiosios lietuvių pergalės, Užmirštieji baltų valdovai), įpakuotas akį traukiančiuose blizgiuose įdėkluose. Akivaizdu, kad šie nepigūs paketai orientuoti į prasmingos ir solidžios dovanos ieškantį pirkėją, kuriam leidinio solidumu neleis suabejoti ant nemažos romanų dalies besipuikuojantis Lietuvos tūkstantmečio minėjimo ženkliukas. Kaip pats rašytojas ne kartą įvairiuose interviu kartojo, kad taip jis siekia į literatūrą atnešti Lietuvos istoriją, kuria galėtume didžiuotis ir jau liautumėmės save niekinti⁸. Tad Užurkos kiekybinis indėlis nekvestionuojamas. Tačiau kokią atmintį formuoja šis autorius?

Netikslu teigti, kad visi Užurkos romanai itin šab­loniški, o schematiški siužetai lengvai susiplaka atmintyje į vieną masę. Siužetą čia rasti apskritai sunku. Pavyzdžiui, romano Gediminas – nevainikuotas karalius pirmi septyniasdešimt puslapių tėra nesibaigiantis pasakotojo monologas, pristatantis lyg ir Europos istorinę situaciją, lyg ir Lietuvos galybę, lyg ir Gedimino pozicijas. Paprastai per tokį nesiliaujantį pasakojimo srautą išaiškėja, kad lietuvius arba baltus (autoriui tai tapatūs dalykai) nori kažkas nuskriausti. Paprastai tas kažkas būna iš Vakarų, tad Lietuvai siekiant išsigelbėjimo, tereikia nuo jų nusigręžti, užsidaryti ir jėgos iš savęs semtis (1009 metai. Netimeras – iš ūkų kylanti Lietuva siužetas). Net ir tokie, atrodytų, savaime veiksmu dvelkiantys siužetai – Lietuvių pergalės – paskęsta kažkokių geopolitinių samprotavimų ir tautinių panegirikų marmalynėje.

Šią neišsenkančią pasaką retsykiais papildo kapoti herojų dialogai, kurie tuoj pat virsta ilgais monologais, darniai įsiliejančiais į visą begalinį žodžių srautą. Veikėjai statiški, tik geri arba blogi: geri visada būna lietuviai arba prolietuviški, o blogi – visi tie, kurie eina prieš lietuvius. Paprastai gerasis lietuviškas veikėjas apdovanojamas kokiu idiotišku, bet labai baltišku vardu: Rugila, Lieta, Maregeris, Vartauris, Medumpė, Varulis. Pagrindiniai šių romanų veikėjai – tikri herojai, didžiavyriai, turintys atlikti ypatingus darbus, t. y. išgelbėti tėvynę Lietuvą. Rugila, Netimeras, Mindaugas, Gediminas iki pat Vytauto, tai vyrai, kurie kūrė vieną stiprią dinastiją, drauge ir vieną galingą valstybę. Pastarasis jų darbas, lydimas mūsų ginklo pergalių (Didžiosios lietuvių pergalės motyvai) ir yra pats šlovingiausias, vertas nuolatinių apdainavimų. Po Vytauto prasidėjo griuvimas, padiktuotas bajorų luomo degradacijos ir nutautėjimo (Tvanas: Lietuvos didybės griūties pradžia). Taigi turime įprastą, paviršutinišką siužetą, garbinantį senovę ir neieškantį nei naujų išraiškos formų, nei autentiško santykio su praeitimi.

Užurka vaizduotę visiškai išlaisvina neatmenamai senovei skirtuose romanuose – Netimere ir Baltų valdovų trilogijoje. Pavyzdžiui, Rugilas, valdantis baltų žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros, daro įtaką net ir politiniams procesams Graikijoje ir Vidurio Azijoje. Jo bijo ir persai, ir graikai, ir makedoniečiai. Pastaruosius baltai net išgelbėja pasiūlydami ne tik politinę sąjungą, bet ir asmeninę: Makedonijos karaliaus Pilypo žmona tampa Medumpė, Rugilo dukra. Taigi Aleksandro Makedoniečio motina yra baltė. Panašu, kad būtent noras sulietuvinti tokį garsų karį autorių ir paskatino sukurti šią susigiminiavimo istoriją, kuri visiškai nesisieja su politinės situacijos pristatymu pačiame romane. Juo remiantis baltai tokie galingi, kad jiems išvis jokia sąjunga nereikalinga ir pasaulio jie neužkariauja tik iš savo gerumo.

Ikikrikščioniška Lietuva – derlingas, gražus, turtingas kraštas, apgyvendintas orių, išdidžių ir labai dvasingų žmonių, visam pasauliui pasiūliusių unikalų civilizacinį modelį, kurio šis nesuprato (nelabai jį suprato ir šio teksto autorius). Ypatingas lietuvių dvasingumas, pagarba dievams ir iš jos kylanti meilė gamtai – autoriaus pabrėžiami beveik taip pat, kaip ir herojiški darbai kuriant valstybę. Šalia stipraus karingo valdovo būtinai trinasi žynys, išminčius, pranašautojas ar krivis. Dažnai tas pats karys sėkmingai skaito dievų valią. Pavyzdžiui, koks išmintingas ir gilus yra Tautvaldis, kaip taupiai jis dėlioja mintį, kai kiekvienas žodis turėtų būti gilus ir prasmingas. Taip turėtų būti, tačiau pagarba dievams tekstuose reiškiasi sovietiniu prietaringumu ir jausmingai giliais pašūkčiojimais: „gaivinkis mūsų šventu vandenėliu, mūsų dievų gėrimėliu“ (Narsusis Rugila, p. 9) ar „Mums bus labai geri šitie metai […] svarstė Rugila […] Šiemet po Rasų švenčių iki pat šios dienos, iki Perkūno švenčių, nė karto mūsų perkūnas nedundėjo virš mūsų galvų, vadinasi mes nedrumsčiame dievams ramybės…“ (Narsusis Rugila, p. 10).

Ir nors Netimere nevalingai kyla klausimas, kaip mus, itin civilizuotus lietuvius, kurie raštą turėjo dar iš protėvių šumerų, krikščionys sugebėjo aplenkti, tačiau į jį vengiama atsakyti, apraudant pradingusią šlovę (p. 70–75). Autoriaus neadekvatus antikrikščioniškumas nuolat bado akis: lietuviai visada vaikščiojo pakelta galva, kai krikščionys buvo pratę keliaklupsčiauti prieš valdovus ir savąjį kryžių (p. 78). Tokie samprotavimai, ypač turint omenyje tvirtos kunigaikštiškos rankos ilgesį, labai primena sovietinius marazmus apie amžiną vokiečių fašizmą ir okupantų tikėjimo išardytas tautų draugystes.

Pabaigai

Užurka neapsiriboja tik sugriuvusios kunigaikštiškos Lietuvos praeities puoselėjimu. Jis nori žengti toliau, atsikratyti šio aukos sindromo. Pradėjęs su Netimeru, paskutine savo trilogija Užmiršti baltų valdovai, jis ima kurti fantastinę Lietuvos praeities versiją. Autorius lietuvių protėviais paverčia šumerus, o lietuvius – visų tautų protėviais. Iš esmės atsiremiama į didįjį Juozo Šeimio klausimą: ar mes ten viską sukūrėme ir tada čia atėjome? Ar iš čia nuėjome ten, viską nusinešėme, o po to vėl sugrįžome atgal (kalba eina apie lietuvių keliones tarp Egipto ir Pabaltijo). Nes juk kaip gali būti, kad seniausia kalba kalbantys žmonės turi tik tūkstančio metų valstybę ir jokio rašto. Akivaizdu, kad mūsų protėviai turėjo kitą vardą, o senąjį dantiraštį ir visą senąją kultūrą tiesiog pamiršo (ir herojams visko pasitaiko).

Atrodytų, nieko čia tokio, rašytojas pats pasirenka kaip interpretuoti medžiagą. Tad gal Užurka tiesiog kuria fantastinius romanus, kuriuose tik atskiros detalės užsimena apie istoriją? Autorius turi aiškią ambiciją, net visą projektą – sunešti Lietuvos istoriją į romanus. Visi kūriniai ne tik padabinti dedikacijomis Tautai ir Lietuvai, jie dar ir grindžiami šaltiniais. Pavyzdžiui, kūrinyje apie narsųjį Rugilą nuolat cituojama Naujoji Ispanijos kronika, būtent ir pasakojanti apie baltų ir makedonų kontaktus. O romane apie Vytautą sudėti ištisi pasažai (atskirti kursyvu) iš neįvardytos istorinės kronikos. Tad noras romaną pademonstruoti kaip galima istoriškesniu – akivaizdus.

Užurka ne tik kuria fiktyvią istoriją. Jis atliepia ir skaitytojų poreikius. Kaip jau buvo minėta, istorinė beletristika ne tik formuoja istorinę atmintį, bet ir ją atspindi, drauge išreikšdama ir skaitytojų, taigi tautos, lūkesčius. Panašu, kad mus vis dar skaudina mažos ir pažeidžiamos valstybės statusas, kuriam bandome priešpriešinti vis nerealesnius pseudoistorinius konstruktus. Iš savųjų kompleksų vaduojamės kurdami keisčiausias šmėklas. Nesvarbu ar tai Užurkos, ar Statkutės de Rossales kliedesiai, mes noriai jais mintame, nesidomėdami esama tikrove. 

 

¹   Giedrius Viliūnas, Lietuvių istorinis romanas, (ser. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra, t. 33 (1)), Vilnius: Mokslas, Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija, Vilniaus universitetas, 1992, p. 12–13.

²   Apie istorinių romanų tipologiją plačiau žiūrėti: Giedrius Viliūnas, op. cit., p. 17–19; Aivas Ragauskas, „Umberto Eco romanai“, in: Knygų aidai, 2002, Nr. 2, p. 36.

³   Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas, Darius Staliūnas, Kas laimėjo Žalgirio mūšį: Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje, Vilnius: Mintis, Lietuvos istorijos institutas, 2012, p. 10.

²   Apie istorinių romanų tipologiją plačiau žiūrėti: Giedrius Viliūnas, op. cit., p. 17–19; Aivas Ragauskas, „Umberto Eco romanai“, in: Knygų aidai, 2002, Nr. 2, p. 36.

³   Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas, Darius Staliūnas,  Kas laimėjo Žalgirio mūšį: Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje, Vilnius: Mintis, Lietuvos istorijos institutas, 2012, p. 10.

⁴   Giedrius Viliūnas, op. cit., p. 3.

⁵   Ibid., p. 28.

⁶   Ibid., p. 196–198.

⁷   Bibliografija: Karaliaus karūna ir mirtis, Vilnius: POLI, 1999, 230 p., 1500 egz.; Gediminas – nevainikuotas karalius, Vilnius: Eugrimas, 2004, 424 p., 1000 egz.; Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho, Vilnius: Kronta, 2005, 447 p., 1000 egz.; Kaip karys Pūgžlys Husiną gaudė, Vilnius: Kronta, 2005, 272 p., 2000 egz., iliustr.; Sumaišties metai, Vilnius: Kronta, 2005, 235 p.; Tvanas: Lietuvos didybės griūties pradžia, Vilnius: Eugrimas 2007, 302 p., 1200 egz.; Mindaugas – karališkasis kraujas, Vilnius: Eugrimas, 2007, 455 p., 1500 egz.; 1009 metai. Netimeras – iš ūkų kylanti Lietuva, Vilnius: Eugrimas, 2009, 303 p., 977 egz.; Didžiosios lietuvių pergalės, Vilnius: Eugrimas, 2009, 1500 egz.: kn. 1: Saulės mūšis – baltų vienybės smūgis, 1236 m., 200 p.; kn. 2: Žalgirio mūšis – lietuvių narsos triumfas, 1410 m., 200 p.; kn. 3: Oršos mūšis – Lietuvos kariuomenės galybė, 1514 m., 200 p.; Iškiliausios Lietuvos moterys, Vilnius: Eugrimas, 2011, 1500 egz.: kn. 1: Karalienė Morta: meilė ir karūnos žavesys, 252 p.; kn. 2: Sofija Vytautaitė: kunigaikštienės meilė ir kančia, 332 p.; kn. 3: Kunigaikštienė Birutė: taurios meilės drama, 350 p.; Užmirštieji Baltų valdovai: istoriniai romanai, Vilnius: Eugrimas, 2012, 1500 egz.: kn. 1: Narsusis Rugila – Aleksandro Didžiojo senelis, 245 p.; kn. 2: Sumanusis Tautvaldis – nuo Nemuno iki Dunojaus, 267 p.; kn. 3: Išmintingasis Visvaldas – baltų agonijos liudytojas, 269 p.

⁸   Pvz.: http://www.kelionesirpramogos.lt/?p=2395, (2012-12-12); http://www.savastis.lt/tauta/proteviai-akmenyje-iskale-dvasia-kalaviju-iskirto-vilti-o-mes-klystkeliuvoratinklyje/#more-3346, (2013-12-23).

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Vladas Liepuonius
DATA: 2014-03

Istorija – ne tik sausas mokslas, perkrautas faktais ir galvoje neužsiliekančiomis datomis. Ji neapsiriboja bibliotekų tyla, archyvų dulkėmis ar tamsiais kabinetais. Visų pirma – tai pasakojimas. Juk praeityje slypi daugybė įdomių ir intriguojančių siužetų laukiančių savojo pasakotojo, taigi – savojo istoriko. Todėl šalia sudėtingų ir dažnai sunkiai paskaitomų mokslinių monografijų itin svarbų vaidmenį vaidina istorinė beletristika, leidžianti skaitytojui gyviau ir įtaigiau patirti nebūtin nugrimzdusią istorinę tikrovę. Tačiau jei profesionalūs istorikai savo darbuose siekia (ar bent turėtų) mokslinio tikslumo ir objektyvumo, tai rašytojas gali išlaisvinti savo vaizduotę ir praeitį pertvarkyti pagal kuriamo siužeto poreikius. Juk istorinio romano autorius, interpretuodamas istorines figūras bei įvykius ir stengdamasis sukurti skaitytojui pažįstamą autentišką, tikrai egzistavusį, be to, su dabartimi susijusį paveldimumo ryšiais, pasaulį¹, vis dėlto jį perkuria, papildydamas išgalvotais veikėjais, nebūtomis aistromis ar naujais įvykiais.

Grožinei istorinei literatūrai nukrypimas nuo fakto, anachronizmai, praeities modernizacija – dėsningi ir net būtini. Rašytojas, kaip ir bet koks kitas kūrėjas, su medžiaga gali elgtis kaip tinkamas, pasikliaudamas savo intuicija ir estetiniais kriterijais. Istorinė realybė kūrinyje gali būti tik pasyvus fonas, kuriame plėtojamas veiksmas, tačiau nei patys herojai, nei jų veiksmai nėra istoriški. Net ir istoriniai personažai (tikrai egzistavę karaliai, karvedžiai ar damos) tokiame romane elgiasi nepaisydami epochos reikalavimų (taigi – anachronistiškai), taip kaip autorius įsigeidžia. Rašytojo santykis su praeitimi pasyvus, jis didesnį dėmesį skiria didiesiems būties klausimams, aistrų purtomiems likimams ar intriguojantiems bei kvapą gniaužiantiems nuotykiams.

Istorijos romane gali būti itin mažai: tik atskiros detalės, smulkūs elementai ar menki intarpai. Taip kuriama senovės iliuzija, kai skaitytojas negali įvardyti nei konkrečios epochos, nei aiškesnės veiksmo vietos ar veikėjo. Net ir fantastiniame kūrinyje pasirodanti pilis ar šarvuotas karys kuria istoriškumo iliuziją. O priešingame poliuje atsiduria, sakytume, tikrieji istoriniai romanai arba istoriniai romanai griežtąja prasme. Šiuo atveju rašytojas stengiasi sukurti itin realistinį praeities vaizdą. Net ir smulkiausia detalė turi būti apmąstyta ir neatsitiktinė, o anachronizmai visiškai netoleruotini. Kuriami personažai turi elgtis, kalbėti, gyventi lygiai taip, kaip elgėsi, kalbėjo, gyveno vaizduojamos epochos žmonės. Vaizduotės žaismas itin apribojamas, lyg įspraudžiamas į istorijos rėmus².

Maža to, istorinis romanas itin glaudžiai susijęs su istorinės atminties formavimu, o drauge šią atmintį ir išreiškia. Pastaroji – tai painus ir komplikuotas objektas, sunkiai aprėpiamas tiek į gylį, tiek į plotį. Atmintis glūdi ne tik žmonių galvose (kuriose dargi nuolat kinta), bet ir sukasi palaikoma įvairiose komunikacinėse erdvėse. O viena šių erdvių laikytume istorinę literatūrą. Istorinę atmintį formuojant, nuolat pasitelkiami raiškūs simboliniai praeities vaizdiniai, Piero Nora pavadinti atminties vietomis³. Istoriniame romane tokios atminties vietos ir su jomis susijusios kontroversijos dažnai tampa pagrindiniu viso kūrinio atskaitos tašku: žydšaudystė, Vytauto karūna, krikštas, unijos, Lenkija – puiki medžiaga kūrėjui. Taigi įvairios istorinės peripetijos ir mįslės, neįveikiamos profesionaliems istorikams, sumanaus rašytojo gali būti paverstos siužeto intriga. Kūrėjų interpretacijos gali sėkmingiau atliepti skaitytojų lūkesčius ir dėmesį kreipti į juos dominančias istorines epochas, tuo pat metu pabrėžiant pageidaujamus akcentus ir juos įtvirtinant skaitytojų sąmonėje. Tad istorinė romanistika stipriai prisideda prie istorinės atminties konstravimo, o jos kūrėjai disponuoja tam tikra formuojančia galia, užkraunančia ir nemažą atsakomybę.

Istorinis romanas Lietuvoje

Pirmasis lietuviškas istorinis romanas Vinco Pietario Algimantas arba lietuviai XIII šimtmetyje, išėjo 1904–1905 m., taigi žanro tradicijos mūsų krašte puoselėjamos jau kiek daugiau nei šimtmetį. Iki 1992 m., kai Giedrius Viliūnas publikavo savąją disertaciją, buvo išleista apie septyniasdešimt kūrinių, vadintinų istoriniais romanais, kurių daugelis nebuvo žinomi net istorijos specialistams⁴. Daugelyje darbų remtasi romantine didžiosios praeities ir menkos dabarties priešprieša. Lietuvos istorijoje atskirta „garbinga senovė“ ir nuosmukio, nelaimių, tautos nykimo laikai⁵. Ypač niekintas ir bekompromisiškai atmestas Abiejų Tautų Respublikos istorinis palikimas, bajorų luome matant tik degradaciją, anarchiją ir valstybės žlugimo priežastis. Savo ruožtu labiausiai šlovinta kunigaikščių epocha, kai Lietuva buvusi nuo jūrų iki jūrų, išpažino savąją pagonybę ir gąsdino visus kaimynus, net lenkus ir rusus. Viliūnas pastebi istorinės beletristikos nebrandumą, paviršutiniškumą bei šabloniškumą. Daugelis kūrinių buvo artimesni nuotykių žanrui ir beveik nebuvo rea­listinių romanų, kuriuose autoriai stengtųsi detaliai ir preciziškai pavaizduoti istorinę tikrovę. Tiesa, XX a. devintame dešimtmetyje pastebimi tam tik­ri atsigavimo ženklai, siejami su tuo metu vykusiais didžiuliais visuomeniniais pokyčiais. Tačiau Viliūnas nesiryžo prognozuoti, ar ši tendencija išsilaikys ir įgaus pagreitį⁶.

Per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus išėjo apie aštuoniasdešimt pavadinimų istorinių romanų, itin besiskiriančių savo meniniu lygiu, vaizduojamomis epochomis ir santykiu su praeitimi. Smulkmeniškas jų aptarimas ir analizė bei bandymai palyginti su situacija iki 1990 m. – verti atskiro plataus masto tyrimo ir šiame tekste tiesiog neįmanomi. Tačiau nors su Kristina Sabaliauskaite, Herkumi Kunčiumi ar Mariumi Ivaškevičiumi atsiradęs postmodernus istorinis romanas rodo lietuvių autorių kūrybines paieškas ir norą griauti nusistovėjusius stereotipus, vis dėlto troškimas šlovinti garbingąją senovę ne tik išliko, bet, manyčiau, vis dar dominuoja ir net yra įgavęs antrąjį kvėpavimą. Pastarąją tendenciją puikiai iliustruoja Jonas Užurka ir jo romanai.

Jono Užurkos istorinis projektas

Trakų krašto vaikas, Leningrado motošaulių aukštosios karo vadų mokyklos absolventas, Afganistano karo veteranas, ilgametis sovietinės ir keliametis nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas, Sausio Tryliktosios didvyris (tuo porą kartų suabejojo Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjunga), bet visų pirma Lietuvis ir Rašytojas Jonas Užurka, 1999 m. debiutavo romanu Karaliaus karūna ir mirtis. Nors iki tol publikavęs kelias kario atsiminimų knygeles, rimtai rašytojo amato Užurka ėmėsi XXI a. ir nuo 2004 m. išleido nei daug, nei mažai – šešiolika romanų (iš viso, rodos, aštuoniolika)⁷. Kitaip tariant autoriaus kūriniai sudaro apie ketvirtadalį „Antrosios“ Lietuvos romanų, o tai, neskaičiuojant pakartotinų leidimų, yra: 24 177 egzemplioriai, 4571 puslapis ir apie 11 518 920 spaudos ženklų. Tai spalvoti leidiniai, jungti į nedideles serijas (Iškiliausios Lietuvos moterys, Didžiosios lietuvių pergalės, Užmirštieji baltų valdovai), įpakuotas akį traukiančiuose blizgiuose įdėkluose. Akivaizdu, kad šie nepigūs paketai orientuoti į prasmingos ir solidžios dovanos ieškantį pirkėją, kuriam leidinio solidumu neleis suabejoti ant nemažos romanų dalies besipuikuojantis Lietuvos tūkstantmečio minėjimo ženkliukas. Kaip pats rašytojas ne kartą įvairiuose interviu kartojo, kad taip jis siekia į literatūrą atnešti Lietuvos istoriją, kuria galėtume didžiuotis ir jau liautumėmės save niekinti⁸. Tad Užurkos kiekybinis indėlis nekvestionuojamas. Tačiau kokią atmintį formuoja šis autorius?

Netikslu teigti, kad visi Užurkos romanai itin šab­loniški, o schematiški siužetai lengvai susiplaka atmintyje į vieną masę. Siužetą čia rasti apskritai sunku. Pavyzdžiui, romano Gediminas – nevainikuotas karalius pirmi septyniasdešimt puslapių tėra nesibaigiantis pasakotojo monologas, pristatantis lyg ir Europos istorinę situaciją, lyg ir Lietuvos galybę, lyg ir Gedimino pozicijas. Paprastai per tokį nesiliaujantį pasakojimo srautą išaiškėja, kad lietuvius arba baltus (autoriui tai tapatūs dalykai) nori kažkas nuskriausti. Paprastai tas kažkas būna iš Vakarų, tad Lietuvai siekiant išsigelbėjimo, tereikia nuo jų nusigręžti, užsidaryti ir jėgos iš savęs semtis (1009 metai. Netimeras – iš ūkų kylanti Lietuva siužetas). Net ir tokie, atrodytų, savaime veiksmu dvelkiantys siužetai – Lietuvių pergalės – paskęsta kažkokių geopolitinių samprotavimų ir tautinių panegirikų marmalynėje.

Šią neišsenkančią pasaką retsykiais papildo kapoti herojų dialogai, kurie tuoj pat virsta ilgais monologais, darniai įsiliejančiais į visą begalinį žodžių srautą. Veikėjai statiški, tik geri arba blogi: geri visada būna lietuviai arba prolietuviški, o blogi – visi tie, kurie eina prieš lietuvius. Paprastai gerasis lietuviškas veikėjas apdovanojamas kokiu idiotišku, bet labai baltišku vardu: Rugila, Lieta, Maregeris, Vartauris, Medumpė, Varulis. Pagrindiniai šių romanų veikėjai – tikri herojai, didžiavyriai, turintys atlikti ypatingus darbus, t. y. išgelbėti tėvynę Lietuvą. Rugila, Netimeras, Mindaugas, Gediminas iki pat Vytauto, tai vyrai, kurie kūrė vieną stiprią dinastiją, drauge ir vieną galingą valstybę. Pastarasis jų darbas, lydimas mūsų ginklo pergalių (Didžiosios lietuvių pergalės motyvai) ir yra pats šlovingiausias, vertas nuolatinių apdainavimų. Po Vytauto prasidėjo griuvimas, padiktuotas bajorų luomo degradacijos ir nutautėjimo (Tvanas: Lietuvos didybės griūties pradžia). Taigi turime įprastą, paviršutinišką siužetą, garbinantį senovę ir neieškantį nei naujų išraiškos formų, nei autentiško santykio su praeitimi.

Užurka vaizduotę visiškai išlaisvina neatmenamai senovei skirtuose romanuose – Netimere ir Baltų valdovų trilogijoje. Pavyzdžiui, Rugilas, valdantis baltų žemes nuo Baltijos iki Juodosios jūros, daro įtaką net ir politiniams procesams Graikijoje ir Vidurio Azijoje. Jo bijo ir persai, ir graikai, ir makedoniečiai. Pastaruosius baltai net išgelbėja pasiūlydami ne tik politinę sąjungą, bet ir asmeninę: Makedonijos karaliaus Pilypo žmona tampa Medumpė, Rugilo dukra. Taigi Aleksandro Makedoniečio motina yra baltė. Panašu, kad būtent noras sulietuvinti tokį garsų karį autorių ir paskatino sukurti šią susigiminiavimo istoriją, kuri visiškai nesisieja su politinės situacijos pristatymu pačiame romane. Juo remiantis baltai tokie galingi, kad jiems išvis jokia sąjunga nereikalinga ir pasaulio jie neužkariauja tik iš savo gerumo.

Ikikrikščioniška Lietuva – derlingas, gražus, turtingas kraštas, apgyvendintas orių, išdidžių ir labai dvasingų žmonių, visam pasauliui pasiūliusių unikalų civilizacinį modelį, kurio šis nesuprato (nelabai jį suprato ir šio teksto autorius). Ypatingas lietuvių dvasingumas, pagarba dievams ir iš jos kylanti meilė gamtai – autoriaus pabrėžiami beveik taip pat, kaip ir herojiški darbai kuriant valstybę. Šalia stipraus karingo valdovo būtinai trinasi žynys, išminčius, pranašautojas ar krivis. Dažnai tas pats karys sėkmingai skaito dievų valią. Pavyzdžiui, koks išmintingas ir gilus yra Tautvaldis, kaip taupiai jis dėlioja mintį, kai kiekvienas žodis turėtų būti gilus ir prasmingas. Taip turėtų būti, tačiau pagarba dievams tekstuose reiškiasi sovietiniu prietaringumu ir jausmingai giliais pašūkčiojimais: „gaivinkis mūsų šventu vandenėliu, mūsų dievų gėrimėliu“ (Narsusis Rugila, p. 9) ar „Mums bus labai geri šitie metai […] svarstė Rugila […] Šiemet po Rasų švenčių iki pat šios dienos, iki Perkūno švenčių, nė karto mūsų perkūnas nedundėjo virš mūsų galvų, vadinasi mes nedrumsčiame dievams ramybės…“ (Narsusis Rugila, p. 10).

Ir nors Netimere nevalingai kyla klausimas, kaip mus, itin civilizuotus lietuvius, kurie raštą turėjo dar iš protėvių šumerų, krikščionys sugebėjo aplenkti, tačiau į jį vengiama atsakyti, apraudant pradingusią šlovę (p. 70–75). Autoriaus neadekvatus antikrikščioniškumas nuolat bado akis: lietuviai visada vaikščiojo pakelta galva, kai krikščionys buvo pratę keliaklupsčiauti prieš valdovus ir savąjį kryžių (p. 78). Tokie samprotavimai, ypač turint omenyje tvirtos kunigaikštiškos rankos ilgesį, labai primena sovietinius marazmus apie amžiną vokiečių fašizmą ir okupantų tikėjimo išardytas tautų draugystes.

Pabaigai

Užurka neapsiriboja tik sugriuvusios kunigaikštiškos Lietuvos praeities puoselėjimu. Jis nori žengti toliau, atsikratyti šio aukos sindromo. Pradėjęs su Netimeru, paskutine savo trilogija Užmiršti baltų valdovai, jis ima kurti fantastinę Lietuvos praeities versiją. Autorius lietuvių protėviais paverčia šumerus, o lietuvius – visų tautų protėviais. Iš esmės atsiremiama į didįjį Juozo Šeimio klausimą: ar mes ten viską sukūrėme ir tada čia atėjome? Ar iš čia nuėjome ten, viską nusinešėme, o po to vėl sugrįžome atgal (kalba eina apie lietuvių keliones tarp Egipto ir Pabaltijo). Nes juk kaip gali būti, kad seniausia kalba kalbantys žmonės turi tik tūkstančio metų valstybę ir jokio rašto. Akivaizdu, kad mūsų protėviai turėjo kitą vardą, o senąjį dantiraštį ir visą senąją kultūrą tiesiog pamiršo (ir herojams visko pasitaiko).

Atrodytų, nieko čia tokio, rašytojas pats pasirenka kaip interpretuoti medžiagą. Tad gal Užurka tiesiog kuria fantastinius romanus, kuriuose tik atskiros detalės užsimena apie istoriją? Autorius turi aiškią ambiciją, net visą projektą – sunešti Lietuvos istoriją į romanus. Visi kūriniai ne tik padabinti dedikacijomis Tautai ir Lietuvai, jie dar ir grindžiami šaltiniais. Pavyzdžiui, kūrinyje apie narsųjį Rugilą nuolat cituojama Naujoji Ispanijos kronika, būtent ir pasakojanti apie baltų ir makedonų kontaktus. O romane apie Vytautą sudėti ištisi pasažai (atskirti kursyvu) iš neįvardytos istorinės kronikos. Tad noras romaną pademonstruoti kaip galima istoriškesniu – akivaizdus.

Užurka ne tik kuria fiktyvią istoriją. Jis atliepia ir skaitytojų poreikius. Kaip jau buvo minėta, istorinė beletristika ne tik formuoja istorinę atmintį, bet ir ją atspindi, drauge išreikšdama ir skaitytojų, taigi tautos, lūkesčius. Panašu, kad mus vis dar skaudina mažos ir pažeidžiamos valstybės statusas, kuriam bandome priešpriešinti vis nerealesnius pseudoistorinius konstruktus. Iš savųjų kompleksų vaduojamės kurdami keisčiausias šmėklas. Nesvarbu ar tai Užurkos, ar Statkutės de Rossales kliedesiai, mes noriai jais mintame, nesidomėdami esama tikrove. 

 

¹   Giedrius Viliūnas, Lietuvių istorinis romanas, (ser. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Literatūra, t. 33 (1)), Vilnius: Mokslas, Lietuvos kultūros ir švietimo ministerija, Vilniaus universitetas, 1992, p. 12–13.

²   Apie istorinių romanų tipologiją plačiau žiūrėti: Giedrius Viliūnas, op. cit., p. 17–19; Aivas Ragauskas, „Umberto Eco romanai“, in: Knygų aidai, 2002, Nr. 2, p. 36.

³   Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas, Darius Staliūnas, Kas laimėjo Žalgirio mūšį: Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje, Vilnius: Mintis, Lietuvos istorijos institutas, 2012, p. 10.

²   Apie istorinių romanų tipologiją plačiau žiūrėti: Giedrius Viliūnas, op. cit., p. 17–19; Aivas Ragauskas, „Umberto Eco romanai“, in: Knygų aidai, 2002, Nr. 2, p. 36.

³   Dangiras Mačiulis, Rimvydas Petrauskas, Darius Staliūnas,  Kas laimėjo Žalgirio mūšį: Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje, Vilnius: Mintis, Lietuvos istorijos institutas, 2012, p. 10.

⁴   Giedrius Viliūnas, op. cit., p. 3.

⁵   Ibid., p. 28.

⁶   Ibid., p. 196–198.

⁷   Bibliografija: Karaliaus karūna ir mirtis, Vilnius: POLI, 1999, 230 p., 1500 egz.; Gediminas – nevainikuotas karalius, Vilnius: Eugrimas, 2004, 424 p., 1000 egz.; Vytautas Didysis – nuo bėglio iki monarcho, Vilnius: Kronta, 2005, 447 p., 1000 egz.; Kaip karys Pūgžlys Husiną gaudė, Vilnius: Kronta, 2005, 272 p., 2000 egz., iliustr.; Sumaišties metai, Vilnius: Kronta, 2005, 235 p.; Tvanas: Lietuvos didybės griūties pradžia, Vilnius: Eugrimas 2007, 302 p., 1200 egz.; Mindaugas – karališkasis kraujas, Vilnius: Eugrimas, 2007, 455 p., 1500 egz.; 1009 metai. Netimeras – iš ūkų kylanti Lietuva, Vilnius: Eugrimas, 2009, 303 p., 977 egz.; Didžiosios lietuvių pergalės, Vilnius: Eugrimas, 2009, 1500 egz.: kn. 1: Saulės mūšis – baltų vienybės smūgis, 1236 m., 200 p.; kn. 2: Žalgirio mūšis – lietuvių narsos triumfas, 1410 m., 200 p.; kn. 3: Oršos mūšis – Lietuvos kariuomenės galybė, 1514 m., 200 p.; Iškiliausios Lietuvos moterys, Vilnius: Eugrimas, 2011, 1500 egz.: kn. 1: Karalienė Morta: meilė ir karūnos žavesys, 252 p.; kn. 2: Sofija Vytautaitė: kunigaikštienės meilė ir kančia, 332 p.; kn. 3: Kunigaikštienė Birutė: taurios meilės drama, 350 p.; Užmirštieji Baltų valdovai: istoriniai romanai, Vilnius: Eugrimas, 2012, 1500 egz.: kn. 1: Narsusis Rugila – Aleksandro Didžiojo senelis, 245 p.; kn. 2: Sumanusis Tautvaldis – nuo Nemuno iki Dunojaus, 267 p.; kn. 3: Išmintingasis Visvaldas – baltų agonijos liudytojas, 269 p.

⁸   Pvz.: http://www.kelionesirpramogos.lt/?p=2395, (2012-12-12); http://www.savastis.lt/tauta/proteviai-akmenyje-iskale-dvasia-kalaviju-iskirto-vilti-o-mes-klystkeliuvoratinklyje/#more-3346, (2013-12-23).