Sovietinio kalėjimo „recidyvistas“…

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Astrida Petraitytė
DATA: 2013-06

Sovietinio kalėjimo „recidyvistas“…

Astrida Petraitytė

Į atminimo lentos Vydūnui atidengimo Detmolde (Vokietija) iškilmes šią gegužę važiavau su malonia kompanija –­ dauguma buvo Vydūno klubo nariai, kai kurie – šiaip prijaučiantys, o dalis – Signatarų klubo atstovai (patys Kovo 11-osios akto signatarai ir jų artimieji). Ne vienas iš šios trisdešimt kelių žmonių draugijos, šiek tiek pažinotas ar visai nepažinotas, turėjo progos atsiskleisti gražia, intriguojančia briauna. Kai kada ištikęs naujumas priversdavo susigėsti –­ ir kaip aš lig šiol nežinojau!

Taip nutiko ir su gerbiamu signataru Baliu Gajausku, vyriausiu draugijoje, bet energija ir ištverme nė vienam nenusileidusiu. Beje, pabendravus kelionės pertraukėlių metu, buvo įdomu patirti, kad šis bendrakeleivis Vydūną vaikystėje yra regėjęs – gimtajame Kaune mama kartą parodžiusi: štai… O mūsų gana ilgos kelionės – pirmyn ir atgal – autobusu per Lenkiją metu organizatoriai pristatė ne tik Vydūną. Prie mikrofono buvo pakviestas ir Balys Gajauskas, paklausinėtas apie patirtąsias sovietines represijas ir neišblėsusį pasiaukojimą Nepriklausomos Lietuvos idealams, pareklamuota ir jo atsiminimų knyga „Gulago saulėlydis”… Žinojau šį signatarą ilgus metus kalėjus, tremtyje išbuvus, bet netikėtai suskambo prisiminimas apie gyvenimą Amerikoje, dėkingumą ne giminei, bet bendrapavardei Bronei Gajauskienei… Gyventa Amerikoje? To nebuvau girdėjusi – žinia, ne tik dėl šios intrigos nedvejodama užsirašiau į sąrašėlį, užsisakančių Balio Gajausko knygą.
Knyga „Gulago saulėlydis”* skirta „pri­siminti atkakliąją, nenuvargstančią kovotoją dėl žmogaus teisių Lietuvoje, gyvenusią Santa Monikoje, JAV, Bronę Gajauskienę” – ir iš „prezentacijos” vydūniečių autobuse žinojau: ši našlė, pasinaudojusi pavardžių sutapimu, negailėdama laiko, pastangų išrutuliojo aktyvią Balio Gajausko laisvinimo kampaniją.
O leidiniui įvadą parašiusi dr. Vanda Briedienė paaiškina: apie 1969-uosius, Baliui Gajauskui kalint „invalidų lageryje” (hm, čia irgi nauja detalė), į jį buvo atvežti Maskvos disidentai. Gajauskui pavyko per juos perduoti laiškelį, skirtą mamos giminaičiams JAV, matyt, aklai jų paieškai, nes laiškas, ilgai klydinėjęs, „galų gale buvo perduotas lietuvių bendruomenės narei, turinčiai tokią pat kaip siuntėjo pavardę, poniai Bronei Gajauskienei” (p. 12).
Iš turtingos, įvairios leidinyje sutelktos medžiagos – atsiminimai, dokumentai, laiškai ir pan. – išties susipažįstame su dviem savo laikysena ir veikla iškiliomis asmenybėmis – leidinio autoriaus Balio Gajausko ir leidinio adresatės Bronės Gajauskienės (žinia, galima minėti visą būrį ne mažiau iškilių „epizodinių personažų”).
Leidinys pradedamas 1975 m. Helsinkyje (dalyvaujant, pasirašant ir TSRS) priimto „Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo akto” VII skirsniu: „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, gerbimas.”
„Žmogaus teisės”, „Helsinkio susitarimas”, galime suprasti, nuo XX a. 8-o dešimtmečio vidurio tapo pagrindiniu sovietinių disidentų – ypač aktyviai pasireiškusių Maskvoje – ir kovos objektu, ir ginklu, ir nominaliu, niekaip nuo režimo represijų nesaugojusių skydu.
Šių TSRS „pripažintų” žmogaus teisių šviesoje B. Gajausko nusikaltimai, už kuriuos 1977-ųjų balandį jis iškviestas tardymui į KGB, o po metų sulaukė nuosprendžio (10 metų lagerio ir 5 metų tremties) – niekiniai. Pas jį rasta keletas „pavojingų” knygų, Solženycino „Gulago salyno” fragmento vertimas, jo sudarinėti politinių kalinių sąrašai, pinigų, priklausiusių – kaip įtariama – fondui, kurio lėšomis politinius kalinius, jų artimuosius rėmė maskvietis disidentas Aleksandras Ginzburgas, taigi Gajauskui krenta padėjėjo šešėlis… Ne viename iš daugybės raštų, raginančių išlaisvinti sąžinės kalinį Gajauską, akcentuojama: istorinės medžiagos kaupimas (visi tie „sau pačiam” susidaryti politinių kalinių sąrašai ir pan.) –­ nėra joks nusikaltimas.
Galime numanyti, kad baigiantis 8-ajam XX amžiaus dešimtmečiui KGB, žinia, to nepripažintų nekaltu užsiėmimu, bet vis dėlto bausmė nebūtų siekusi 15 metų izoliavimo, jei ne… – jei ne recidyvisto šleifas! Iš tiesų, ši nesicackinanti represinė struktūra turėjo pagrindo taip įvardyti jau į šeštą gyvenimo dešimtmetį įkopusį, iš pažiūros tokį romų žmogų –­ gniuždytas lageriuose 25 metus, jis sugrįžęs į gimtąjį Kauną, nelindi lyg pelė po šluota! O ir grįžimas Kaunan, apsigyvenimas mamos bute – įžūlus pasityčiojimas iš visagalių! Gi jam sakyta, nors juodu ant balto, regis, tai niekur neparašyta: gyvenk, kur nori, tik ne gimtojoj vietoj; Gajausko ir neregistruoja, o motiną baudžia už „nelegalaus gyventojo” laikymą (galiausiai vis dėlto jam kažkaip pavyko prisiregistruoti, o gavus registracijos štampą pase –­ ir darbą: elektromonterio)… Tad 1978 m. balandžio 14 d. paskelbtame teismo nuosprendyje skaitome:
„Balį Gajauską pripažinti kaltu ir nuteisti laisvės atėmimu 10 metų ir 5 metais nutrėmimu.
Pripažinti jį ypatingai pavojingu recidyvistu ir bausmę atlikti pataisos darbų ypatingojo režimo kolonijoje.” (p. 38)
Taip „recidyvistas” atsiduria Mordovijoje, Sosnovkos lageryje (vėliau perkeltas į Kučino lagerį). Mordovijoje, regis, buvo „perauklėjamas” ir per pirmąją 25 metų bausmę – už dalyvavimą antisovietiniame judėjime (suimant jo atsišaudyta, gal tai ir užkirto kelią į postalinines amnestijas?).
Į paties autoriaus pasakojimą lageryje atbūtieji 25-eri metai – nuo 1948 iki 1973 –­ įsiterpia tik epizodiškomis prisiminimų detalėmis. Išvis autorinis tekstas užima palyginti nedidelę knygos dalį. Publikuojami nuteisimo (ir galiausiai išteisinimo –­ 1989 m.) dokumentai, vienaip ar kitaip su jo byla susijusių asmenų sąrašai (KGB tardytojai ir – jau kitoje barikadų pusėje –­ priverstiniai liudytojai ir likimo broliai), gausūs Bronės Gajauskienės bei jos įsuktų JAV politikų raštai, taip pat susirašinėjimo su mama ir žmona Irena ištraukos (pastarosiose – ir vardo rinkimo džiugesys) ir pan.
b_200_291_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-06-28_nr._3433_gulago.jpgBeje, į šį, jau antros gyvenimo pusės, etapą reikšmingai įsipynusi santuokos gija nėra vien „romantiškas / romansinis motyvas” – jis, viena vertus, darkart paliudija žmogaus (šiuo atveju – „recidyvisto” išrinktosios Irenos) pasiryžimą savo gyvenimą grįsti ne sovietinio saugumo ir naudingumo standartais, kita vertus, tampa kreivųjų veidrodžių karalystės miniatiūra. Mordovijos lageryje 1978 m. liepos 27 d. įvykusi santuokos „ceremonija” (beje, autoriaus teiginyje, p. 149: „Santuoką įregistravo 1979 m. liepos 27 d.”, matyt, įsivėlė korektūros klaida – pasakojama apie pirmosios lagerio vasaros įvykius) – gal 15 minučių trukusi formali procedūra tarsi liudija atmosferos atšilimą: leista! Bet štai –­ kartu su sužadėtine iš Lietuvos atvykusi jos sesuo Laima (kurios užrašai apie šią ir po metų pakartotą kelionę į Sosnovką įneša ir papildomos faktografijos, ir naujų situacijos spalvų) bei bažnytinį sakramentą ketinęs suteikti kunigas Zdebskis –­ liko už užvertų durų; beje, šis Kunigo ryžtas darkart paliudija, kad po kelerių metų įvykusi jo žūtis „atsitiktinė” buvo neatsitiktinai… Patys jaunavedžiai kitą dieną gauna vos dviejų valandų pasimatymą (bent laimei, kad po metų atvykusiai Irena Gajauskienei lagerio vartai atsiveria trims paroms).
Suprantama, nemenką leidinio dalį sudaro pasiaukojusios „giminaitės” Bronės Gajauskienės laiškai, kreipimaisi – JAV politikams, įvairiems įtakingiems asmenims, siekiant per vienus atverti kitų duris ir ausis (vis stengtasi gauti audienciją pas Popiežių)… Belsdamasi į demokratinio pasaulio atstovų širdis, ji sąžinės kalinį Balį Gajauską pristato – žinia, pagudraudama – kaip savo velionio vyro giminaitį, siekdama, kad jis ne tik būtų išlaisvintas iš lagerio, bet ir su šeima išleistas į JAV, prisiimdama finansinius įsipareigojimus… Su pagarbia nuostaba tenka pripažinti ją gebėjus įsukti keletą reikšmingų figūrų –­ pavyzdžiui, senatorių Bobą Doulą (pavardę nurodau pagal leidinio rašybą)…
Pats Balys Gajauskas iš šios knygos liudijimų man iškyla lyg sovietinio-represinio režimo metraštininko figūra. Štai ir tuos ketverius tarp dviejų įkalinimų Kaune prabėgusius metus jis vis stengiasi dokumentuoti – sudaryti politinių kalinių sąrašus. O išgirdus teismo nuosprendį, pirmas jo rūpestis – kaip nurašius pasiųsti į Vakarus (pakeliui į lagerį pavyksta išsiųsti tuos „laiškus”). Ir lageryje jis vis rašo straipsnius (gaila, liudijimai knygoje apie tai neišsamūs – štai vydūniečiams Gajauskas pagrįstai žavėjosi žmonos pasiaukojimu: ji sutiko popieriaus gniužulėlius kaip nors išnešti).
Prieš Balio Gajausko asmenybę, gyvenimą galėdama tik pagarbiai nulenkti galvą, pačiai knygai, jos parengimui turiu nemažai priekaištų.
Išties autoriaus prasmingai išnaudotos laisvos (pirmosios) tremties minutės, savišvietos prošvaistės – randame paminėjimus, kad mokytasi kalbų… Ir šiame leidinyje dokumentų, laiškų vertimai iš rusų, anglų, prancūzų, ukrainiečių kalbų – paties autoriaus. Vis dėlto redaktoriaus būtų reikėję – jei asmeniniai Gajausko tekstai sklandūs, aiškūs, tai vertimai – ne visada („Vėl prašau žinoti mano gilią pagarbą”, p. 216, ir pan.).
Knygą kone užbaigiantis laiškelis (po jo dar – kreipimosi anglų kalba už Balio Gajausko išlaisvinimą faksimilė ir vertimas), mano galva – visai neprasmingas, priverčiantis gūžtelti pečiais: neaišku, nei kas ta laišką pasirašiusi M. Šulskienė (Laimą Šulskienę jau pažįstame kaip Irenos Gajauskienės seserį), nei kuo reikšminga žinia „įdėjau tamsius akinius ir Irutei pastos”, nei kas ta Adeliukė, į kurią po įžanginio kreipinio „Miela sesute Irute, Gražinute” kreipiamasi, klausiant, ar ji negalėtų išsipirkti muitą… Neprasmingas kratinys, tik taip galėjau įvertinti –­ o tokią skaitytojų reakciją provokuoti finaliniu akordu tikrai neišmintinga. Ne, rytietiškuoju non finito principu likusio neaiškumo nepagrįsi. Jei leidiniu pagerbiama Bronės Gajauskienės aktyvi veikla, jos pastangos išlaisvinti sąžinės kalinį iš Mordovijos lagerio, tai mano vakarietiška logika grįstu supratimu, jį ir reikėjo užbaigti šių pastangų rezultatais. O šie, užvertus leidinį, pakimba ore klaustuku. Visas triūsas, visi kreipimaisi į Brežnevą, nekalbant apie žemesnio rango instancijas, patyrė fiasko? Nesgi ši laisvinimo kampanija, sprendžiant iš pateikiamų raštų – 1978-ieji, iki 1980-ųjų pradžios, po to, matyt, rankos nusviro… B. Gajausko išteisinimo aktas – 1989 07 14; LTSR Aukščiausio teismo prezidiumo pirmininkas J. Misiūnas praneša, kad ši institucija panaikina „nuosprendį, kuriuo jūs buvote nubaustas laisvės atėmimu 10 metų ir 5 metams nutrėmimo ir bylą nutraukia. Jūs esate reabilituotas”, dar apgailestauja, kad „patyrėte didžiulę moralinę ir materialinę skriaudą” (p. 112) Taigi tai jau Atgimimo įkarštis, kai, regis, imta paleidinėti visus politinius kalinius… Išties autoriaus tekste norėtųsi ne tik tardymų ir lagerio prisiminimų, bet ir šio post apmąstymų… Laimei, kai kurias spragas užpildo nuotraukos ir jų komentarai. Nuotraukos, žinia, visad yra reikšmingas memuaristinių leidinių komponentas, leidžiantis „pamatyti” herojus, aplinkybes ir pan. Išties įdomu ir smagu (po tokios kančių odisėjos!) išvysti Balį Gajauską su miela šeimynėle –­ žmona Irena, dukra Gražinute Santa Monikoje ir Bronės Gajauskienės, ir kitų artimų žmonių draugijoje. Tai 1989-ieji. Taigi išleistas ir išteisintas Gajauskas su šeima (o gal vienas – pas šeimą?, gal Irena su dukra išvyko anksčiau?) išvyko į JAV, matyt, pas savo globėją, juk ir kovojusią, kad šis sovietinis „recidyvistas” ne tik būtų paleistas, bet ir galėtų atvykti pas ją. O štai matome gražią trijulės, Gajauskų šeimos, nuotrauką: „1992 vasarą. Turniškėse. Kaip JAV būtų gera ir įdomu gyventi, politinė padėtis keitėsi ir mes galėjome grįžti –­ grįžome, nelikome gyventi. Visur gerai, bet namuose geriau” (p. 128). Nesinori baksnoti, kad politinė situacija jau aiškiai keitėsi ir 1989-aisiais, juk ir reabilitacijos sulaukta… Tik pasigendu šių komentarų, bent lakoniškų, pačiame tekste. Manyčiau, dėkingumo žodį p. Bronei Gajauskienei reiktų ištarti iki galo – dabar tarsi puse lūpų burbtelėta, kad svečiuotasi, gal net planuota visą likusį gyvenimą nugyventi JAV, ten galėjus nuvykti dėl šios moters pasiaukojimo. Žinia, dar lauksime leidinio antrosios dalies, tik pateiktosios nuotraukos, regis, turėtų papildyti šį tekstą, išsitekti jo nubrėžtuose chronologiniuose rėmuose.
Bet pakeliu galvą nuo knygos, pagarbiai nuščiuvusi žvelgiu į šio „recidyvisto” Gyvenimą, laimei, neužlūžusį, tad tie 37-eri kalėjimuose ir lageriuose praleisti metai – tik mažesnė jo pusė…

* Gajauskas B. Gulago saulėlydis. I dalis. – Vilnius: Petro ofsetas, 2012.

gulago2.jpg