ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Meilė Tėvynei
AUTORIUS: Gediminas Kajėnas ir Andrius Navickas
DATA: 2012-05
Svarbiau ne gyvybę, bet gyvenimą Tėvynei atiduoti
Gediminas Kajėnas ir Andrius Navickas
Andrius Dručkus (g. 1928) partizano priesaiką davė, kai jam tebuvo septyniolika. Tačiau netrukus gavo specialią užduotį, kurią sąžiningai ir nuosekliai vykdo visą savo gyvenimą – būti laisvės kovų metraštininku, kuris perteikia tikrąjį jų vaizdą. Dalį jo sukauptų laisvės kovų eksponatų galima išvysti Obelių muziejuje, Rokiškio rajone.
Su A. Dručkumi kalbėjomės tiek apie Rytų Aukštaitijos partizanų kovas, tiek apie jo pastangas plėtoti kraštotyros veiklą, diegiant jauniems žmonėms Tėvynės meilę.
Gimėte prieš karą ir netrukus patekote į dramatiškų įvykių sūkurį…
Gimiau šiaurės rytų Lietuvoje, tarp Dusetų ir Obelių – Vaičėnų kaime, neturtingų mažažemių tėvų – Konstancijos ir Juozo – šeimoje. Buvome šešiese, ir tas nedidelis žemės gabalėlis, kurį turėjome, buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis. Teko sunkiai dirbti, ėjau piemenauti, kad išgyventume. Savo darbštumu, atkaklumu kažkaip sugebėjome eiti į priekį.
Nors vaikystė buvo sunki, teko patirti nepriteklių, tačiau Tėvynės meilė neužgeso?
Tikrai ne. Gal ir dėl to, kad augau tikrų patriotų šeimoje, be to, vaikystėje labai didelę įtaką padarė mokytojas Alfonsas Gurevičius, kuris buvo tikras Lietuvos patriotas ir sugebėjo ir mums įskiepyti stiprią Tėvynės meilę. Anuomet kaime labai retai kas turėdavo radijo imtuvą, tai mokytojas šeštadieniais kviesdavosi mokinius, ir mes per radiją klausydavomės paskaitų apie savanorių kovas, Lietuvos istoriją. Man ypač didelį įspūdį padarė pasakojimas apie Pilėnus. Gerdavome arbatą ir karštai diskutuodavome. Vaikiškos, naivios buvo tos diskusijos, bet giliai persmelktos meilės Tėvynei dvasia. Jos skatino labiau domėtis Lietuvos istorija, skaityti knygas.
Paskui prasidėjo karas. Kai Lietuva buvo antrą kartą okupuota sovietų, daugelis mūsų kaimo vyrų, taip pat ir mano brolis, išėjo Tėvynės ginti į miškus. Labai gerai pamenu, kai vyrai, eidami į mišką, žadėjo parnešti laisvę.
Dilemos, ką palaikyti – partizanus ar stribus, nebuvo?
Ką jūs… Man, paaugliui, atrodė, kad stribais tapdavo prasto charakterio ir pikti žmonės, o patys geriausi, šviesiausi eidavo į partizanus. Juk jie kovojo savo Tėvynėje už savo žemę. Mūsų kaimas labai vieningai palaikė partizanus, tačiau šalia gyveno ir tų, kurie susidėjo su stribais.
Vertėtų apie mūsų krašto specifiką plačiau papasakoti, nes čia buvo labai didelė kovos su pavergėjais patirtis. Kadaise čia vyko kovos su Livonijos ordinu, paskui, XIX amžiuje, prasidėjo sukilimas prieš caro valdžią. Viena iš jo aktyviausių veikėjų buvo grafaitė Emilija Pliaterytė, kilusi iš šių kraštų. Iš kartos į kartą sklido pasakojimai apie drąsią merginą, kuri labai užjautė visus vargstančiuosius ir nepabijojo mirti už laisvę.
Užaugo nauja karta, ir vėl kilo revoliucinis judėjimas – 1863 metų sukilimas. Anksčiau aktyviausi buvo dvarininkai, bajorija, inteligentai, o dabar į kovą už laisvę pakilo ir paprasti kaimiečiai. Deja, ir vėl pralaimėta, prasidėjo skaudžios represijos. Ištisi kaimai buvo ištremti, o čia apgyvendinti kolonistai iš Rusijos. Paprastai tokie žmonės, kuriuos Rusija norėjo kuo toliau išsiųsti. Tik maža dalis kolonistų įsiliejo į vietos gyvenimą, kiti gyveno užsisklendę, buvo priešiški lietuvių kalbai bei Lietuvai apskritai. Nereikėtų stebėtis, kad būtent šių kolonistų palikuonys aktyviausiai ėjo į stribus.
Jūsų krašte partizaninis judėjimas buvo itin stiprus: Lietuvoje prasidėjo bene anksčiausiai, o baigėsi – vėliausiai. Su kuo tai susiję?
Per karą sovietų kariuomenė čia sugrįžo pirmiausia, ir vietiniai žmonės po pirmos pažinties su sovietų okupacija 1941 metais jau žinojo, ko galima tikėtis. Pirmosios okupacijos metais dar buvo žmonių, kurie abejojo, klausėsi skambių sovietų lozungų, o dabar jau niekam nekėlė abejonių, kas yra kas. Mano tėviškė – labai netoli Latvijos sienos, tai galiu palyginti, kad ten partizaninis judėjimas nebuvo toks stiprus. Svarbiausia priežastis – labai daug Latvijos vyrų prisidėjo prie vokiečių armijos. Lietuvoje dauguma jaunuolių priešinosi tarnavimui tiek sovietų, tiek vokiečių gretose ir mieliau rinkosi partizano dalią. Pradžioje dar buvo tikinčių, jog vokiečiai mus išlaisvins, o netrukus visi pamatė, kad jie tokie patys okupantai, kaip ir sovietai.
Vienas iš partizaninio pasipriešinimo organizatorių buvo karininkas, tarnavęs pasienio policijoje, labai išsilavinęs ir išmintingas žmogus – Balys Vaičėnas. Taip pat, vardijant žymiausius partizanus, būtina paminėti Streikų šeimą, Kazį Ramanauską. Beje, jau 1944 metais partizanai bandė išvaduoti Zarasuose belaisvius, o vėliau jų veiksmai paralyžiavo sovietų valdžios veikimą Rokiškio rajone. Vietiniai komunistai prašė, kad būtų atsiųstos papildomos kariuomenės pajėgos, nes niekaip nepavyko įveikti partizanų.
Partizaninis judėjimas šiaurės rytų Lietuvoje ypač sietinas su stipriomis asmenybėmis, kurie dalyvavo pasipriešinimo kovoje. Pavyzdžiui, tėvo ir dviejų sūnų Streikų pavardės tiesiog buvo tapusios legenda ir kėlė siaubą sovietams. Taip pat ši teritorija buvo arti Latvijos sienos, todėl, esant reikalui, Lietuvos partizanai galėdavo atsitraukti į šiuos, gerokai didesnius ir saugesnius, miškus. Padėjo ir glaudus bendradarbiavimas su Latvijos partizanais. Nors, kaip minėjau, čia pats partizaninis judėjimas buvo silpnesnis, bet taip pat buvo labai stiprių asmenybių.
Partizanauti išėjo daug pažįstamų, giminaičių, taip pat ir brolis Balys, kuris, deja, 1945 metų gegužės 2 dieną žuvo. Po jo mirties daviau partizano priesaiką, pasitraukiau į mišką ir pasivadinau Keršto slapyvardžiu.
Kiek Jums buvo metų, kai išėjote į mišką?
Man buvo septyniolika. Jau nuo partizanų susibūrimo pradžios atlikau ryšininko vaidmenį, rinkau jiems informaciją, o po brolio mirties apsisprendžiau, jog turiu tapti tikru partizanu. Brolis man buvo didžiulis autoritetas ir degiau noru atkeršyti už jį. Balys Vaičėnas matė, kad esu linkęs rizikuoti, kupinas jaunatviškos užsidegimo, tad pasikvietė mane rimtam pokalbiui. Jis man davė užduotį – grįžti iš miško namo, nes ten galiu atlikti ne mažiau svarbią misiją. Ginčijausi, jog noriu keršyti už brolį. Jis man atsakė, kad partizano kova yra garbingas Tėvynės vadavimas, ir nevalia to paversti vien tik kerštu. B. Vaičėnas buvo išskirtinė asmenybė, jis visą laiką nuosekliai siekė, kad kova būtų garbinga, reikalavo vengti nereikalingų aukų kariniuose veiksmuose. Kartą jis man liūdnai pasakė, kad jei žemė nesugertų žuvusių per pastaruosius metus kraujo, tai visi vaikščiotume kraujo upėmis.
B. Vaičėnas matė, jog nenoriu palikti miško, tačiau laikėsi tvirtai ir pabrėžė, kad svarbiau paaukoti už tiesą ir laisvę ne gyvybę, bet visą gyvenimą. Jis man paaiškino, jog turiu rinkti medžiagą apie laisvės kovas, kad kitoms kartoms liktų tiesa apie partizanus, apie tai, už ką jie kovojo, nes sovietai būtinai bandys suklastoti istoriją, vaizduoti juos kaip banditus. Nenoriai, bet paklusau. Tai buvo 1946-ieji, partizanų judėjimas dar buvo intensyvus, tačiau supratau, kad vado žodžiuose yra daug tiesos. Beje, jau po metų, 1947-aisiais, kai partizanų gretos sparčiai retėjo ir buvo metamos vis didesnės pajėgos prieš juos, B. Vaičėnas išleido oficialų įsakymą partizanams kaupti prisiminimus, medžiagą ateinančioms kartoms. Partizanai buvo tvirtai įsitikinę, jog kada nors Lietuva vėl bus laisva, tačiau vis mažiau turėjo vilties, jog patys sulauks to laiko.
Jūsų išsaugotame archyve yra partizanų nuotraukų, darytų dar 1946-aisais. Tai nėra įprasta, nes dauguma kitur išlikusių nuotraukų yra metais ar daugiau vėlesnės, nes iki tol partizanai dėl konspiracijos vengė fotografuotis.
Pradžioje iš tiesų daugiausia savo paties iniciatyva stengiausi įamžinti partizanus. Griežtai turėjau pasižadėti, kad tos nuotraukos nepateks į kitų rankas, o paskui, kai jau buvo oficialiai išleistas įsakymas kaupti archyvus, fotografijų buvo padaroma vis daugiau. Tiesa, turiu prisipažinti, buvau fotografas savamokslis, ir pradžioje net savo fotoaparato neturėjau. Kai gyvenau Radviliškyje, iš pažįstamo skolinausi fotoaparatą ir juo fotografavau. Kartą net buvo toks nutikimas: prieš skolindamas fotoaparatą pažįstamas man pasakė, kad jame įdėta juostelė, kurioje jau du kadrai padaryti, ir svarbu, kai nufotografuosiu, ką noriu, juos nukirpčiau, kad paskui, kam nereikia, nepamatytų drauge tų kadrų. Tad išfotografavęs visą juostelę užėjau Obeliuose pas vietinį fotografą, jis mane įsileido į savo laboratoriją, kur degė raudona lemputė. Klaidingai įsivaizdavau, kad negatyvai atsiranda tik paspaudus mygtuką, tad taip bandžiau ieškoti, kur yra tie pirmieji kadrai. Buvo per tamsu, tad nutariau trumpam duris pradaryti… ir, žinoma, viską apšviečiau. Pradžioje, ne kartą ryškindamas juosteles, esu įdėjęs netinkamomis proporcijomis chemikalų, tai man paskui tie negatyvai apgedo ir iki šių dienų neišliko. Tačiau reikia džiaugtis, kad absoliuti dauguma jų išliko.
O be nuotraukų, kas dar buvo Jūsų archyve?
Įvairių partizanų dokumentų: laikraštėlių, oficialiai paskelbtų įsakymų, laiškų. Savaitgaliais važiuodavau į iš anksto sutartą vietą, kur susitikdavau su Baliu Vaičėnu ar kitais partizanais. Jie man perduodavo, ką per mūsų nesimatymo laiką buvo sukaupę. B. Vaičėnas, kai partizaninis judėjimas silpo, buvo pakviestas persikelti į Vytauto apygardą, į šalia Ignalinos esančius miškus. Išeidamas ten, jis man paliko partizanų trispalvę ir daug kitos archyvinės medžiagos. Paskui jis taip pat reguliariai man perduodavo įvairių dokumentų.
Dar 1951 metų sausio mėnesį man buvo paruoštas perduoti siuntinys su dokumentais nuo B. Vaičėno. Pradžioje planavome, kad jį perduos mano sesuo Emilija, tačiau B. Vaičėnas nusprendė, jog geriau bus, kad jis po kurio laiko pats į Rokiškio miškus atkeliaus. Deja, šių planų jis neįgyvendino, nes balandžio mėnesį klasta buvo įviliotas į smogikų pasalą ir didvyriškai žuvo.
Saugodamas ir kaupdamas archyvą labai rizikavote…
Puikiai supratau visą riziką. Pas kaimynus buvo atrastos kelios partizanų nuotraukos, tai sodybos šeimininkas gavo 25 metus kalėjimo. Jei būtų pas mane atradę šimtus nuotraukų ir dar visus dokumentus, tai turbūt būtų nukankinę, bandydami išgauti visą turimą informaciją. Turėjau labai daug dėmesio skirti konspiracijai, apie tai, kad kaupiu bei saugau laisvės kovų archyvą, žinojo tik mano sesuo.
Archyvą slėpiau įvairiai: dalį daiktų trilitriniuose stiklainiuose užkasiau, dalį tvarto sienoje paslėpiau, spintoje buvau dvigubą dugną padaręs ir ten slėpiau. Kai gyvenau Radviliškyje, ne kartą buvo vykdomos kratos mano bute. Ypač kol partizanai dar gyvi buvo ir kovėsi, tačiau per kratas nieko nesugebėjo rasti. Aišku, būtų buvę patogiau ir saugiau numoti ranka į savo priesaiką B. Vaičėnui, tačiau man ji buvo šventa, ir ją esu pasiryžęs vykdyti iki paskutinio atodūsio.
Ne viską, deja, pavyko išsaugoti. Esu praradęs dalį negatyvų, taip pat partizanų vado asmeninę padėką, kuri man buvo ypač brangi, sąsiuvinį, kuriame buvo įrašyti visų šios apygardos partizanų palinkėjimai man. Tačiau galiu pasidžiaugti, jog svarbiausius archyvo dokumentus išsaugojau.
Regis, populiariausias archyvavimo būdas anuomet buvo sudėti dokumentus, negatyvus į geležinius bidonus ir užkasti juos į žemę?
Žinau, kad buvo rasti taip paslėpti Tigro bei Prisikėlimo apygardų archyvai. Tačiau nesutinku, jog tai buvo patikimiausias būdas, nes tie bidonai rūdijo, vidus sudrėkdavo, ir daug vertingos medžiagos žūdavo. Aš bandžiau derinti įvairius archyvo saugojimo būdus, visko nelaikyti vienoje vietoje. Aišku, tai vėlgi kėlė papildomų problemų. Pavyzdžiui, kai pervažiavau gyventi į Kauną, turėjau slapta persigabenti ir archyvą, o tai buvo gan sudėtinga užduotis. Palikti jo vietoje negalėjau ir dėl to, kad kaimuose vyko įvairūs melioracijos darbai, buvo perstatomi statiniai, ir kilo pavojus, jog archyvas gali sunykti, saugumiečiams jo net neaptikus.
Pasitraukęs iš miško jau nebegalėjote ramiai grįžti namo?
Tikrai ne, nes būčiau buvęs tuoj pat suimtas. Beje, jau gerokai vėliau iš vieno stribo atviravimo sužinojau, kad visą mūsų šeimą buvo nuspręsta sunaikinti. Du kartus net buvo bandoma tai padaryti, tačiau vis kokios nors aplinkybės sukliudydavo. Mano sesuo buvo partizanų ryšininkė, ji buvo suimta ir kankinama, jos mažametis vaikas buvo mušamas, bandant iš jo sužinoti ką nors apie partizanus. Vaikas nieko nepasakė, bet po mušimo liko neįgalus visam gyvenimui. Taip pat ir mano tėtis buvo mušamas ir suluošintas. Tad man tarsi geriausiai pasisekė, nes pasitraukiau į Radviliškį ir, padedamas draugų, įstojau į geležinkelio mokyklą, kur rengė mašinistus. Geležinkelis buvo sukarinta struktūra, turėjo savo valdžią, ir aš čia kurį laiką galėjau būti, niekas manimi nesidomėjo. Po kurio laiko sugalvojau, kad nenoriu tapti mašinistu, ir įsidarbinau mechaninėse dirbtuvėse.
Nors paprastai dirbantieji su geležinkeliu susijusius darbus išvengdavo tarnybos kariuomenėje, tačiau aš buvau pašauktas tarnauti. Panašu, jog taip norėjo mane pamokyti mylėti sovietų santvarką, perauklėti. Kariuomenė buvo tikra katorga, atostogų nė karto neišleido, laiškus kontroliavo. Grįžau į Lietuvą tik 1954 metais. Tiesa, tuo metu tėviškėje dar buvo partizanų bunkeris.
Grįžęs iš kariuomenės įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Jį sėkmingai baigiau. Važinėjau į paskaitas iš Radviliškio. Tačiau saugumiečiai „prisikasė“ prie manęs. Jie dar nežinojo, kad pats buvau partizanas, tačiau išsiaiškino, iš kokios šeimos esu kilęs. Buvau priverstas išvykti gyventi kitur. Nusprendžiau keltis arčiau tėviškės, į Aleksandravėlę. Čia įsidarbinau mokytoju, kartu su kultūros namų direktoriumi Pranu Jurevičiumi buvome įkūrę kraštotyros muziejų. Labai anksti apsisprendžiau, kad geriausias būdas ne tik saugoti laisvės kovų liudijimus, bet ir puoselėti Tėvynės meilę jaunimui – kraštotyra. Tai galimybė pasakoti apie mūsų šaknis, apie ryšį tarp kartų. Na, o muziejus savo ruožtu yra puikiausia auklėjimo priemonė, nes čia galima ne tik papasakoti, bet ir parodyti, jungti žodį ir vaizdą.
Deja, Aleksandravėlėje neilgai teko išbūti, pernelyg arti tėviškė, per daug žmonių, pažinojusių mano šeimą. Tad netrukus buvau apkaltintas, jog ugdau vaikus nacionalistine dvasia, ir buvau iš čia išprašytas.
Tada bandžiau nesėkmingai įsikurti Prienų rajone, kol galiausiai apsisprendžiau važiuoti į didesnį miestą – Kauną, kur lengviau įsimaišyti į minią.
Dar Radviliškyje prasidėjo kratos ir visokie tardymai. Tiek tada, tiek vėliau man labai padėjo pamokos, išmoktos iš kunigo Jono Buliausko, kuris nuo sovietų valdžios buvo nemažai nukentėjęs. Jis mane mokė, kad niekada per tardymus nieko nepasirašyčiau ir nieko neprisipažinčiau, net jei atrodytų, jog tardytojai turi nepaneigiamų įrodymų. Esą, jei neprisipažinsiu, vis vien gausiu mažesnę bausmę, o jei pradėsiu kalbėti, tai netyčia ir kitus žmones galėsiu įpainioti. Jis taip pat pasakojo apie Žmogaus Teisių Deklaracijos, kuri Sovietų Sąjungoje buvo slepiama nuo žmonių, nuostatas.
O Kaune kur įsidarbinote?
Darbą man padėjo gauti pažįstami. Įsidarbinau darbų mokytoju mokykloje, dirbau ketverius metus. Sekėsi neblogai, tad atsirado galimybė pereiti dirbti į anuomet prestižinę J. Jablonskio mokyklą. Čia vėl pradėjau kurti kraštotyros muziejų, taip pat aktyviai rūpinausi S. Dariaus ir S. Girėno atminimo įamžinimu. Kadangi S. Dariaus žmona buvo čia dirbusi, pavyko pasiekti, kad mokykloje atsirastų S. Dariaus ir S. Girėno pionierių būrys. Tada tai buvo unikalu, nes pionierių būriams paprastai buvo suteikiami tik komunistinių veikėjų vardai. Paveikė argumentai, jog į mūsų lakūnus galima žvelgti kaip į pirmąsias hitlerinės Vokietijos aukas. Vaikams skaičiau paskaitas apie S. Darių bei S. Girėną. Beje, mokiniai, priklausę šiam būriui, labai vertino šiuos tautos didvyrius ir stengėsi pasitempti visose srityse. Taip pat buvau įkūręs kraštotyros būrelį, su jo nariais savaitgaliais važiuodavome į pažintinius žygius, tvarkėme istorinius paminklus. Buvau paruošęs paskaitų su skaidrėmis, kurių ne vieną tūkstantį buvau padaręs. Pranešimus paprastai užbaigdavau specialiu montažu „Lietuva, brangi“. Pradžioje mokyklos vadovybė į visa tai kreivai žiūrėjo, paskui priprato ir nebekibo.
Kaip nutiko, kad susidomėjote S. Dariumi ir S. Girėnu?
Nuo vaikystės labai domėjausi „Lituanicos“ skrydžiu, lakūnai man buvo didžiausi Lietuvos didvyriai. Na, o J. Jablonskio mokykloje dirbdamas susipažinau su S. Dariaus žmona ir dukra, taip man jie dar artimesni tapo.
Teko girdėti, kad Jums teko dalyvauti sudėtingoje žuvusių lakūnų karstų išsaugojimo operacijoje?
Mūsų didvyriai S. Darius ir S. Girėnas iš Vokietijos buvo atvežti mediniuose karstuose, Kaune balzamuoti ir perkelti į varinius karstus. Prasidėjus karui reikėjo skubiai ieškoti sprendimo, kaip juos išsaugoti. Karstai su palaikais buvo paslėpti Medicinos institute, kriptoje, ir tie, kurie slėpė, pažadėjo niekam apie tai nepasakoti, kol Lietuva neatgaus nepriklausomybės. Tačiau metai bėgo, okupacijai nesimatė pabaigos, o tų, kurie žinojo paslaptį, gretos vis mažėjo. Tad, nenorint, kad paslaptis nukeliautų į kapus, vienas iš tų, kurie slėpė palaikus, atskleidė paslaptį. Tai iš karto tapo žinoma miesto komunistų partijos komitete ir saugume. Saugumiečiai paskelbė komandą nieko apie radinį neviešinti, bet tyliai jį likviduoti, tarsi niekada nebūtų buvę.
Tačiau viskas susiklostė kitaip. Dar prieš saugumo instrukciją vienas Medicinos instituto profesorių paskambino į Maskvą savo bičiuliui aviacijos maršalui, kuris labai domėjosi aviacijos istorija ir ypač bandymais perskristi Atlantą. Tas maršalas labai apsidžiaugė radiniu ir netrukus paskambino Kauno komunistų partijos vadovams, klausdamas, ką jie ketina daryti su lakūnų palaikais. Pastarieji suprato, kad žinia apie palaikus pernelyg išplito, tyliai čia nieko nebepadarysi, ir maršalui pažadėjo pagarbiai juos palaidoti. Pradžioje lakūnai buvo paprasčiausiai palaidoti kapinėse, sudėjus į paprastus karstus, tačiau Amerikos lietuviai pakėlė didelį triukšmą, ir buvo padarytas specialus rūsys, kuriame S. Darius ir S. Girėnas pagarbiai perlaidoti.
Netrukus sužinojau, kad tuos varinius karstus, kuriuose buvo saugomi lakūnai, paprasčiausiai norima išmesti. Man suskaudo širdį, jog prapuls istorinė relikvija, ir ėmiausi žygių. Man pasisekė, kad vienos mano mokinės ir būrelio dalyvės tėvas vadovavo teisminei ekspertizei. Jam tarpininkaujant ir padedant kitų mokinių tėvams parsigabenau tuos karstus. Be to, ieškodamas bronzinės lentos, kurią prieš išskrendant lakūnams į Tėvynę jiems dovanojo Amerikos lietuviai, palėpėje atradau medinius karstus, kuriuose lakūnai buvo pargabenti į Kauną, ir sužinojau, kad jie veikiausiai taip pat bus išmesti. Per nemažas pastangas pavyko išgelbėti ir juos. Medinius parvežiau į kraštotyros muziejų, kurį buvau įkūręs mokykloje, o varinius paslėpiau mokyklos pusrūsyje.
Mūsų mokyklos kraštotyros muziejus buvo vertinamas visame mieste, čia atveždavo ir svečių iš užsienio, buvau giriamas už jį, tačiau paskui staiga viskas pasikeitė, ir man pareiškė, kad tai – nacionalizmo kurstymas. 1974 metais mokyklos direktorius išsikvietė ir liepė padėti muziejaus raktus ant stalo. Supratau, jog nutarta viską sunaikinti. Kilo didelis galvosūkis, ką daryti su karstais, kurie tikrai būtų prapuolę. Varinius kuriam laikui paslėpiau elektros skydinėje, o medinius priėmė Aviacijos muziejus, kur juos išsaugojo iki šiol.
Kreipiausi į Istorijos muziejaus direktorių, klausdamas, gal pas juos rūsyje yra vietos svarbiai istorinei relikvijai. Atsakė, jog vietos visiškai nėra. Tačiau aš nuėjau, apžiūrėjau ir pamačiau, kad vietos tikrai yra. Tada direktorius pyktelėjęs paaiškino, jog neketina rizikuoti. Gerai, kad turėjau pažįstamą Jaunųjų technikų stotyje, jis sutiko priglausti varinius karstus. Tačiau iškilo kita problema: kaip juos nugabenti? Bičiulis atvažiavo su pikapu. Rizikuodami gyvybe, iš skydinės ištraukėme karstus ir vos ne vos nunešėme iki mašinos. Tačiau ji buvo nedidukė, ir teko vežti tik po vieną karstą. Maža to, kadangi įdėjus karstą į automobilį antram keleiviui neliko vietos, tai turėjau važiuoti… atsigulęs karste. Tada man tai atrodė puiki išeitis, o kai dabar galvoju, juk tuose karstuose prieš tai balzamuoti kūnai gulėjo…
Jaunųjų technikų stotyje ant karstų primetė parašiutų, ir jie ten sėkmingai išbuvo nepaisant įvairių tikrinimų – niekam neatėjo į galvą po parašiutais raustis.
Tačiau šiuo metu S. Dariaus ir S. Girėno variniai karstai eksponuojami Istorijos muziejuje ir yra pristatomi kaip svarbi ekspozicijos dalis?
Buvo taip, kad Medicinos instituto žmonės pradėjo prašyti, kad perduočiau jiems varinius karstus, nes jie nori atidengti kriptą, kurioje karstai buvo slepiami, ir rodyti tai lankytojams. Sutikau. Ten buvo ir granitinė plokštė, kurioje buvo paminėta, jog aš išsaugojau karstus sovietmečiu. Paskui Medicinos institute prasidėjo remontas, kripta buvo panaikinta ir, kiek žinau, anuometinio kultūros ministro Vladimiro Prudnikovo sprendimu, jie buvo perduoti Istorijos muziejui. Prisipažįstu, kiek skaudu, jog anuomet, kai reikėjo rizikuoti, muziejus karstų nepriėmė, o dabar didžiuojasi, jog svarbią relikviją turi.
Kai 1972 metais Kaune susidegino Romas Kalanta, buvote mieste?
Tai buvo sukrečiančios dienos, atrodė, kad žmonės ilgai kentėjo ir dabar pratrūko. Aš taip pat dalyvavau toje spontaniškoje demonstracijoje. Visur aplinkui zujo persirengę milicininkai. Kitą dieną kareiviai demonstratyviai su automatais rankose važinėjo po miestą. Tačiau, jų nepaisydami, į gatves ėjo žmonės, ir specialiosios pajėgos buvo labai išsigandusios. Paskui, tiesa, viskas nurimo. Valdžia griebėsi represijų, pradėjo skelbti, kad R. Kalanta buvo beprotis.
Ar Jus tos represijos kaip nors palietė?
Nežinau, kiek mano pašalinimas iš mokyklos siejosi su po R. Kalantos žūties sekusiomis represijomis. Akivaizdu tai, jog valdžios spaudimas įvairiose srityse po 1972 metų gegužės įvykių sustiprėjo. Prasidėjo represijos ir prieš kraštotyrininkus. Formaliai prie manęs pradėjo kibti, kai buvo suimti Š. Žukauskas, V. Povilionis ir A. Sakalauskas. Mane taip pat kaltino, kad kursčiau nacionalistines nuotaikas ir aprūpindavau kitus antitarybine literatūra. Iš tiesų organizuodavau su jaunimu reguliarius susitikimus, kuriuose dalyvaudavo ir Kauno kunigų seminarijos klierikai. Šiuose susitikimuose skaitydavome A. Šapokos istoriją, emigracijoje leistos Lietuvos enciklopedijos XV tomą, kitą patriotinę literatūrą. Taip pat ir Š. Žukauskas buvo mano mokinys bei aktyvus kraštotyros būrelio dalyvis.
Dar vienas kaltinimas buvo – esą mes norėjome suorganizuoti fondą Simo Kudirkos artimiesiems remti. Kaip tik tuo metu plačiai pagarsėjo įvykis, kai S. Kudirka pabėgo iš sovietinio laivo ir pasiprašė prieglaudos JAV laive. Likę jo artimieji buvo terorizuojami, ir mes tarėmės, kad reikėtų kažkaip padėti. Tardytojams pavyko iš A. Sakalausko išgauti, jog jis apie tai kalbėjosi ir su manimi. Tada išsikvietė ir mane, tačiau aš viską griežtai paneigiau, net ir akistatos metu. Aš aiškinau tardytojui, kad auginu keturis vaikus, turiu išlaikyti šeimą, net norėdamas negalėčiau kažkam dar padėti.
Iš manęs reikalavo, kad pasmerkčiau Š. Žukauską, tačiau aš atsisakiau motyvuodamas tuo, jog jis geras ir uolus mokinys. Netrukus buvau atleistas iš mokyklos, ir dešimt metų buvau be nuolatinio darbo, tik trumpam pavykdavo įsidarbinti. Žinojau, kad saugumiečiai per aukštąsias mokyklas perėjo, pasakodami, jog aš sugebu jaunimui daryti neigiamą įtaką, ir manęs reikėtų vengti. Kuriam laikui pavyko įsidarbinti technikume. Direktorius džiaugėsi, kad gerą kadrą atrado, tačiau netrukus buvau priverstas išeiti, nes jam buvo aiškiai pasakyta, jog turės nemalonumų, jei manęs neatleis.
Buvo nepaprastai sunku, santaupų neturėjau, tad praktiškai badavome. Džiaugiausi, kad per pažįstamus skulptorius pavyko gauti sudėtingą, bet vis dėlto darbą – liejau formas iš metalo skulptūroms, dirbau įvairius pagalbinius darbus.
Paskui, kai jau prasidėjo permainos, atsivėrė galimybė sugrįžti į J. Jablonskio mokyklą. Netrukus prasidėjo Sąjūdis ir stačia galva nėriau į jo veiklą. Tapau ir Kauno miesto tarybos nariu, buvo siūlymų ir į Seimą kandidatūrą kelti. Tačiau kuklinausi, buvau įsitikinęs, jog yra daug geresnių už mane, nors, kai dabar pamąstau, veikiausiai padariau klaidą, nes taip ir nutiko, kad idealistiškiau nusiteikę žmonės kuklinosi, o į valdžią veržėsi tie, kurie toli gražu ne visada galvojo apie bendrą gėrį, apie Tėvynę.
Kaip apsisprendėte savo sukauptą archyvą eksponuoti Obelių muziejuje, tėviškėje?
Kaune užauginau vaikus, turiu butą, įaugau į šį miestą. Taip pat turėjau neblogas sąlygas gauti čia geras patalpas muziejui. Kita vertus, vis pagalvodavau, kad turiu grįžti į savo tėviškę ir čia viską rodyti, nes čia yra daugelio mano eksponatų šaknys.
1998 metais, kai buvo švenčiamas Nepriklausomybės deklaracijos jubiliejus, Rokiškio krašto muziejus mane pakvietė organizuoti specialią parodą. Pademonstravau, ką esu sukaupęs, ir jiems tai labai patiko. Pradėjo siūlyti, kad neišvežčiau eksponatų, o Obeliuose įkurčiau muziejų, Rokiškio krašto muziejaus padalinį. Paskyrė pastatą, kuris prieškariu buvo Obelių valsčiaus administracija, o sovietmečiu įsikūręs KGB, kurio kieme buvo sumetami partizanų kūnai. Taip ir atsirado Obelių muziejus. Mano tikslas buvo ne tik parodyti partizanų kovą, bet ir tai, už ką jie kovojo. Buvau liudininkas, kai buvo naikinami Lietuvos istoriniai paminklai, naikinami koplytstulpiai, kryžiai. Mūsų tauta daugybę metų kovojo su pavergėjais, patyrė daug praradimų ir juos apraudodavo, išreikšdavo per koplytstulpius, kryžius, Rūpintojėlį – tai svarbi mūsų tapatybės dalis, kurią sovietmečiu norėta sunaikinti. Siekiu, kad Obelių muziejaus lankytojas geriau susipažintų su visa Lietuvos praeitimi, išvystų savo šaknis.
Tris tūkstančius eksponatų padovanojau valstybei, dar šešis tūkstančius esu sukaupęs ir noriu, kad visa tai tarnautų tautiniam, patriotiniam ugdymui.
Esate partizanų kovų liudininkas ir metraštininkas. Šiose kovose žuvo labai daug išsilavinusių, talentingų jaunų žmonių – didelė dalis tautos elito. Šiandien neretai pasigirsta balsų, jog partizaninė kova buvo klaida, kad būtų buvę geriau, jei tie jauni žmonės būtų įsitraukę į savo valstybės gražinimą, galbūt jau šiandien galėtume pasigirti kur kas didesniais kultūriniais, moksliniais pasiekimais. Ką į tai galite atsakyti?
Tvirtai galiu pasakyti, kad partizanų kova nebuvo beprasmė. Ji parodė, jog mūsų tauta niekada nesitaikstė ir nesitaikstys su laisvės praradimu. Partizanų kovos bent dešimtmečiui sustabdė Lietuvos rusifikaciją ir okupantų skverbimąsi. Pažiūrėkime, kiek atėjūnų suvažiavo į tas sovietines respublikas, kur partizaninis judėjimas nebuvo toks galingas. Šiandien Latvija, Estija yra draskomos tautinių įtampų, kurių Lietuvoje nėra. Tikrai partizanų aukos turėjo prasmę. Jos priartino ir Kovo 11-ąją, ir iki šiol įkvepia mus…
Kalbino Gediminas Kajėnas ir Andrius Navickas
