„Svarbiausia – santykis, o ne rezultatas“

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Jubiliejus
AUTORIUS: Rasa Aukštuolytė
DATA: 2013-10

1997 metais violončelininko Dariaus Stabinsko ir altininko Roberto Bliškevičiaus įkurtas styginių kvartetas „Chordos“ šįmet mini jau penkioliktąjį kūrybinės veiklos sezoną. Savo repertuare sujungęs įvairių epochų (nuo baroko iki XXI a.) bei stilių muziką, ansamblis vis dėlto labiausiai puoselėja nuo pat susikūrimo iki šiandien vyraujančią kryptį – griežti retai Lietuvoje atliekamus šiuolaikinių užsienio kompozitorių opusus bei aktyviai dalyvauti lietuviškosios kvartetinės muzikos sklaidos procese. Išgyvenęs porą nelengvų kūrybinės veiklos etapų bei gausybę ansamblio sudėties pakitimų, kvartetas „Chordos“ (ir šiandien lieka ištikimas sau, turi būrį atsidavusių klausytojų ir įdomių ateities planų.

Apie dabartinę kvarteto situaciją, požiūrį į muziką, pedagogiką ir gyvenimą pasakoja vienas ansamblio įkūrėjų altininkas Robertas Bliškevičius.

– Koks šis, jubiliejinis, kvarteto veiklos sezonas?

– Kvarteto „Chordos“ veikloje labai didelių pokyčių nėra. Tačiau norisi paminėti jubiliejinį sezoną, kuriuo galbūt galėtų prasidėti ir naujas ansamblio gyvavimo etapas, naujas kvėpavimas. Visą praėjusį laiką norisi įprasminti. Taigi planuojame parodyti įdomiausias, vertingiausias, charakteringiausias ir visą mūsų veiklą apibendrintai atspindinčias koncertines programas. Norime atkreipti dėmesį į tai, kad nors Lietuvoje iki šiol nėra nuosekliai šiuolaikinę muziką atliekančių styginių kvartetų (bei apskritai šiuolaikinės muzikos atlikimo kultūros), mes visą laiką tai darėme: kvarteto tikslas ir buvo mūsų šalyje skleisti šiuolaikinę muziką. Tokių kompozitorių kaip Georgeʼas Crumbas ar Steveʼas Reichas kūrinių premjeras mes atlikome Alytuje, Vilniuje ir kitur.

Jubiliejinį sezoną paminėsime keturiomis ryškiomis programomis. Vieną, pavadintą pagal amerikiečių kompozitoriaus G. Crumbo kvartetą „Black Angels“, klausytojai turės galimybę išgirsti rudenį. Kita bus orientuota į džiazo muziką – ją atliksime su saksofonininku Liudu Mockūnu. Trečią programą pavadinome „Metamorfozių naktimi“ – joje atliksime G. Ligeri, L. Berio ir H. Dutilleux kūrinius. Ketvirtoji programa bus duoklė tradicinei, romantinei muzikai: jai suteikėme „Mirties ir mergelės“ pavadinimą ir ketiname atlikti F. Schuberto bei A. Martinaičio to paties pavadinimo kvartetus. Taip pat dalyvausime renginiuose, skirtuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 80-mečiui. Visas šis sezonas tęsiasi nuo birželio iki gruodžio mėnesio.

Kvartetu „Chordos“ galiu pagrįstai didžiuotis: nors nuolat keitėsi nariai, ansamblis tęsė liniją, kurios niekas kitas dar neatkartojo. Mūsų spektras platus – nuo barokinės muzikos (pavyzdžiui, J. S. Bacho kantatos įrašai su choru „Jauna muzika“) iki džiazo muzikos projekto su L. Mockūnu ar Jurgio Mačiūno kūrybos. Taigi norime tiek žmonėms, su kuriais griežėme, priminti, tiek patys prisiminti visas gražias akimirkas. Turime gerbėjų, sulaukiu ir laiškų, kuriuose teiraujamasi, kada išleisime naują kompaktinę plokštelę. Vadinasi, esame reikalingi.

– Dažnai keitėsi kvarteto nariai. Kaip tai veikė ar tebeveikia ansamblio kūrybinį darbą? Kas tokiomis aplinkybėmis vis dėlto padeda išsilaikyti?

– Kartais viskas tiesiog sugriūna, nieko nelieka. Kai pasiekiamas tam tikras rezultatas ir žmogus, su kuriuo tai padaroma, nusprendžia tolesnį savo gyvenimą kurti atskirai, likę kvarteto nariai atsiduria sudėtingoje situacijoje. Su naujai atėjusiu atlikėju tenka iš naujo derintis, repetuoti. Mūsų kvarteto repertuaras netradicinis, jeigu griežtume tik romantinę muziką, viskas būtų paprasčiau. Kai kuriuos kūrinius repetuojame mėnesį po 4–6 valandas per dieną, tad pasikeitus kuriam nors nariui viską tenka pradėti vos ne iš pradžių.

Išsilaikyti labiausiai padeda tai, kad esame laisvi spręsti ir daryti tai, ką norime. Nesame niekam įsipareigoję. Jeigu sugalvojame kokį nors projektą, tiesiog pasikviečiame reikiamus žmones ir jį įgyvendiname. Mes visada stengiamės eiti netradiciniu keliu. Darome tai, kas visų pirma svarbu bei įdomu mums patiems ir nesistengiame niekam įtikti. Tačiau nesame ir kategoriški. Gyvenimas įdomus savo įvairove, tad ir mes norime groti viską.

– Kas per visą kvarteto gyvavimo laiką Jums buvo svarbiausia?

– Svarbiausia buvo žmonės, su kuriais kartu griežėme. Daug inspiracijos kvarteto veiklai suteikė buvę jo nariai Darius Stabinskas ar Mindaugas Bačkus. Daug išmokti galima ir iš Vytauto Mikeliūno: improvizacijos, laisvės, fantazijos. Taigi kartu muzikavusių žmonių dėka turėjome energijos, kuri mus stūmė į priekį. Be kitų žmonių esi niekas. Jeigu ką nors pasiryžti daryti vienas, turi tapti atsiskyrėliu. Tačiau jeigu turi adresatą, be kitų žmonių neišsiversi.

Ne mažiau svarbūs buvo ir kompozitoriai. Išskirti vieną būtų labai sunku – visi jie ką nors duoda, inspiruoja. Iš esmės svarbiausia – santykis, o ne rezultatas. Ypač vertingas buvo bendradarbiavimas su lietuvių muzikos kūrėjais – O. Narbutaite, R. Šerkšnyte, N. Valančiūte, A. Martinaičiu, R. Mažuliu ir kitais. Per kvarteto gyvavimo metus lietuvių kūrėjų darbų atlikome išties nemažai. Gyvai bendraudami turime galimybę pasitarti dėl kūrinio atlikimo, jo interpretacijos, palyginti savo ir autoriaus sampratas, o tai – be galo praturtinanti patirtis. Mes pradėjome kompozitorius kviestis į repeticijas. Vakaruose toks autoriaus ir atlikėjo bendradarbiavimas jau seniai įprastas, o pas mus tokia tendencija paplito kur kas vėliau. Mes kompozitorius pasisodiname šalia, klausinėjame, jei reikia, prašome stabdyti, paaiškinti. Taip ir vyksta kūryba – yra buvę atvejų, kad tokio proceso metu kompozitorius pakoreguoja kūrinį. Atlikėjas yra tarpininkas tarp autoriaus ir klausytojo, jis mokosi kūrinį suprasti ir jį perteikti. Žinoma, tai irgi yra kūryba, ženklų įprasminimas, tačiau palyginti su kompozitoriaus darbu, tai kitokia kūryba.

– Iš ko mokotės?

– Gyvenime svarbu iš visko mokytis. Visi sutikti žmonės yra svarbūs, nes kiekvienas jų gali ko nors išmokyti, atverti vis kitus vartus į pasaulį. Tačiau kuo daugiau pats mokausi, tuo labiau suprantu, kiek daug nežinau. Su nuostaba suvokiu, koks informacijos kiekis manęs dar laukia. Pasaulis margas, todėl smalsumas, domėjimasis ir yra vienas į priekį eiti skatinančių variklių.

Kita vertus, pastebiu, jog smalsumas nyksta iš jaunų žmonių gyvenimo. Jauni atlikėjai racionalūs, praktiški, išmokę nedaryti daugiau, nei būtina. Moka apskaičiuoti: jeigu reikia eksperimentuoti, jie gali tai daryti, tačiau jeigu supranta, kad jų aukos niekas neįvertins, pasirinks kitą kelią.

Žinoma, natūralu, kad norisi būti paklausiam. Nėra nieko bloga, jei žmonės nori susikurti karjerą, turi ambicijų, nes tai taip pat variklis. Jeigu mokslininkas nenorėtų būti geriausias, jis nieko neišrastų, nes tiesiog neieškotų. Įvairių konkursų gausa rodo, kad ir muzikantai yra ambicingi, nori būti geriausi, įprasminti savo veiklą. Šis noras suprantamas, tačiau svarbu mokėti ir bendradarbiauti, dirbti ne tik sau, bet ir kitiems.

Tarp lietuvių stygininkų gyva rusiškosios mokyklos legenda – įsitikinimas, kad Maskvoje mokslus baigęs atlikėjas yra neklystantis autoritetas. Bet jaunieji atlikėjai išvažiuoja į užsienį ir supranta, jog viskas iš tiesų kitaip. Pirmą kartą išvykus į užsienį mane patį ištiko šokas: negalėjau nesistebėti, kokie ten visi išsilavinę. Mokydamiesi mes žinojome skaičius – parašytų kūrinių kiekį, opusų numerius, sukūrimo datas, tačiau nieko apie pačią muziką. Paskui, kai pamačiau, jog kitur stomatologas dainuoja F. Schuberto dainas, susigėdau – aš, muzikantas profesionalas, jų nesu girdėjęs. Nuo tada lavintis pradėjau pats. Kvartetas ir yra vienas lavinimosi būdų.

Kitas puikus lavinimosi būdas – dėstymas. Kai pradedi dėstyti, imi suprasti, kaip svarbu mokėti savo žinias struktūrizuoti, „dozuoti“ informaciją ir ją perteikti Kita vertus, kai informaciją „dozuoji“, ji greitai baigiasi. Viena yra pasakyti viską, ką žinai apie Bachą, iš karto, tačiau kai tai reikia paskirstyti per ketverius mokslo metus – žinių pritrūksta. Tuomet savo žinias tenka pildyti, gilinti, kiekvieną dalyką mokytis suprasti smulkiau. Viena yra pateikti bendrą vaizdą, tačiau kita, kai turi žinoti konkrečius atsakymus. Juolab kad studentas gali vadovautis visai kita logika ir naiviai paklausti „kodėl?“. Kad atsakytum į tą „kodėl?“, turi kaupti svarius argumentus, o tada ir atsiranda poreikis skaityti teorinę literatūrą, gilinti žinias.

Šiuolaikinės muzikos atlikimas yra tai, ko pas mus niekas nemoko. Čia neužtenka vien noro ir pastangų. Reikia žinių, nes susiduriama su visai kitokiu garso formavimu, kitokia estetika. Juk negali iš karto skaityti kinų kalba, pirma turi ją išmokti. Šiuolaikinės muzikos atlikimas artimas senosios muzikos atlikimui. Abiem atvejais reikalingas išmanymas, tradicijos žinojimas, kalbos supratimas, fantazija.

– Ar šių naujų dalykų mokote studentus? Kokias vertybes jiems diegiate?

– Tai ir yra svarbiausias mano darbas. Jie gal ir nepasiekia tokios greitos pažangos palyginti su tais, kurie išmuštruojami greitam rezultatui, tačiau garantuoju, kad beveik visi mylės muziką. Pavyzdys – viena mano studentė iš Šakių, kuri ten turėjo puikų, vertinamą darbą, sėkmingą gyvenimą, tačiau tą darbą metė ir pradėjo groti. Ji iškeitė saugią egzistenciją savo gimtąjame mieste į aktyvų muzikavimą. Man tai buvo aiškus rodiklis, kad žmogus patikėjo muzika. Tokių yra ir daugiau.

Visiems savo studentams pirmais metais pasakau, kad jie renkasi tokį kelią, kuriuo einant bene visą gyvenimą teks aukotis ir nebūtinai už tai jiems bus pasakyta „ačiū“. Kai kas manimi piktinasi, kad neįkvepiu optimizmo, tačiau noriu, jog studentai situaciją vertintų realiai. Kad suprastų, jog didelę dalį gyvenimo teks aukoti kitiems, bet nebūtinai kas nors ką nors paaukos dėl jų. Tam turi būti pasiruošęs. Juk pasirenki kelią, kuris šiandieninės aplinkos suvokimu yra visiškai neperspektyvus.

Studentai su orkestru programą repetuoja keturias dienas ir kas savaitę jas keičia. Aš jiems pasakoju, kaip dirba aktoriai – spektaklį repetuoja 2–3 mėnesius. Iš pradžių tekstą skaito tol, kol jį supranta, paskui iš to teksto iškyla struktūrinis turinys, siužetas, visuma. Mes orkestre kūrinį sugrojame dažnai jo iki galo net nesuvokdami: kiekvienas atlieka savo partiją ir taip jis sudedamas kaip dėlionė.

Daugelis mūsų šalies muzikantų, jausdamiesi esą itin aukšto lygio atlikėjai, tiki galintys kūrinį parengti per dvi tris repeticijas. Mano, kad tai, ką kompozitorius kūrė metus laiko, jis gali įveikti per porą dienų, ne tik pats suprasti visą kūrinio gelmę, bet ir ją perteikti kitam. Tikras atlikėjas visų pirma į kūrinį įsigilins, o tam galima paskirti metus, dvejus ar net trejus. Kiti tam tikrus kūrinius analizuoja visą gyvenimą.

Taigi studentams stengiuosi diegti platesnį suvokimą. Iš pradžių visi stebėdavosi, kai klausdavau, kokios tautybės kompozitoriaus, kokios epochos kūrinį jie groja. Dabar jau nebeklausiu, nes žinau, kad atsakymo sulauksiu. Kartais studentai papasakoja tokių dalykų, kurių aš ir pats nesu skaitęs. Jiems patiems pasidaro įdomu, vertinga, jie ima tikėti tuo, ką daro. Žinoma, aš jiems perduodu ir savo pavyzdį. Ir tai ne tuščia ambicija, bet noras, kad kas nors po tavęs liktų. Tai, ką perduodi kitiems, auga. Reikia kurti tradiciją, prijaukinti naujoves, o ne ką nors sužinojus tik pačiam tuo džiaugtis. Tai akligatvis. Jei žinia nesklinda, informacijos laukas neplinta, tai yra tarsi fondas, kuris kaupia pinigus, tačiau nieko neremia.

– Ačiū už pokalbį.

Susiję įrašai
Skaityti daugiau

Закрийте небо для російської культури та мистецтва

Президенту Литовської Республіки Голові Парламенту Литовської Республіки Прем’єр-міністру Литовської Республіки Міністру закордонних справ Литовської Республіки Міністру культури Литовської…
Skaityti daugiau