Algimanto Kezio fotografija, arba Pokalbis su Sraigtiniais laiptais
Turbūt visi žino, kad sovietmečiu Lietuvoje fotografai buvo tarsi pasiskirstę į dvi grupes. Vilniuje „bazavosi“ fotografai-žurnalistai, o Kaunas garsėjo savo fotografais-menininkais, nebijančiais eksperimentuoti ir siekiančiais originalumo (pasak Aleksandro Macijausko, susijungus šioms dviems grupėms / klubams ir gimė Lietuvos fotografijos mokykla, tokia, kokią ją žinome šiandien). Bet egzistavo ir trečioji grupė, kurios fotografijos Lietuvoje buvo nepageidaujamos, o jai priklausantys fotografai buvo vadinami tėvynės išdavikais. Taip, ta trečioji grupė – emigrantai. Turiu prisipažinti, kad šių, trečiųjų, aš dar iki šiol nepažįstu ir kad apie juos žinau tik keletą faktų. Turbūt visi žino, kad sovietmečiu Lietuvoje fotografai buvo tarsi pasiskirstę į dvi grupes. Vilniuje „bazavosi“ fotografai-žurnalistai, o Kaunas garsėjo savo fotografais-menininkais, nebijančiais eksperimentuoti ir siekiančiais originalumo (pasak Aleksandro Macijausko, susijungus šioms dviems grupėms / klubams ir gimė Lietuvos fotografijos mokykla, tokia, kokią ją žinome šiandien). Bet egzistavo ir trečioji grupė, kurios fotografijos Lietuvoje buvo nepageidaujamos, o jai priklausantys fotografai buvo vadinami tėvynės išdavikais. Taip, ta trečioji grupė – emigrantai. Turiu prisipažinti, kad šių, trečiųjų, aš dar iki šiol nepažįstu ir kad apie juos žinau tik keletą faktų.
