Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“
Čia pateikti apmąstymai siekiant Czesławo Miłoszo eseistikos palikimą įvertinti iš tam tikros tarpdalykinės perspektyvos – atminties studijų ir geokritikos siūlomų prieigų. Pastaroji, geokritinė ar geopoetinė prieiga lietuviškame diskurse nėra plačiai įsigalėjusi ir gali slėptis po skirtingais terminais. Vargu ar prasminga čia aptarinėti su ja siejamų apibrėžimų įvairovę; pakaks pasakyti, kad visus juos sieja vienaip ar kitaip sureikšminti erdviniai mūsų kontekstualumo veiksniai.
