Browsing Tag

Antanas Smetona

2 įrašų

Trys Lietuvos, arba Stalas, istorija, aplinka kaip personažai

Menotyrininkas Vidas POŠKUS svarsto apie Vytauto NALIVAIKOS (g. 1958) skulptūrinę grupę „Trys Lietuvos“, kuri stovi Kernavėje, privačioje sodyboje ant Neries kranto. Tai 2013 metų žiemą savo vietoje atsiradęs kūrinys, o jo atsiradimą lėmė glaudus privataus užsakovo ir menininko dialogas. Straipsnyje dėmesys telkiamas į patį meno kūrinį, jo prasmes bei reikšmes, jo egzistavimo konkrečioje erdvėje aplinkybes.Menotyrininkas Vidas POŠKUS svarsto apie Vytauto NALIVAIKOS (g. 1958) skulptūrinę grupę „Trys Lietuvos“, kuri stovi Kernavėje, privačioje sodyboje ant Neries kranto. Tai 2013 metų žiemą savo vietoje atsiradęs kūrinys, o jo atsiradimą lėmė glaudus privataus užsakovo ir menininko dialogas. Straipsnyje dėmesys telkiamas į patį meno kūrinį, jo prasmes bei reikšmes, jo egzistavimo konkrečioje erdvėje aplinkybes.
Skaityti daugiau
0
0
0

Ar Lietuva turi teisę gintis?

Nutarimas priimti sovietų ultimatumą 1940 m. birželį ir nesipriešinti Lietuvos okupacijai yra laikomas vienu gėdingiausių Lietuvos istorijos momentų. „Paskutiniame posėdyje“, kurį nuodugniai aprašė keturi jo dalyviai, tarp jų prezidentas Antanas Smetona, nepasiruošę, pasimetę, neryžtingi valdžios vyrai nuleido rankas, naiviai save apgaudinėdami, kad viskas kažkaip baigsis gerai arba bent ne taip blogai. Pabėgęs į Vokietiją, Smetona po kelių savaičių parašė savo pro memoria, išskirtinį dėmesį skirdamas tam, ką jis laikė savo kaip prezidento pažeminimu, bet beveik neužsiminė apie sovietų gniaužtose paliktą tautą, kurios Vadu jis skelbėsi šešiolika metų. Jau prasidėjo kukli, ko gero, pateisintina Smetonos reabilitacija, bet toji pro memoria liks neištrinamas jo dvasinės menkystės priminimas. Nutarimas priimti sovietų ultimatumą 1940 m. birželį ir nesipriešinti Lietuvos okupacijai yra laikomas vienu gėdingiausių Lietuvos istorijos momentų. „Paskutiniame posėdyje“, kurį nuodugniai aprašė keturi jo dalyviai, tarp jų prezidentas Antanas Smetona, nepasiruošę, pasimetę, neryžtingi valdžios vyrai nuleido rankas, naiviai save apgaudinėdami, kad viskas kažkaip baigsis gerai arba bent ne taip blogai. Pabėgęs į Vokietiją, Smetona po kelių savaičių parašė savo pro memoria, išskirtinį dėmesį skirdamas tam, ką jis laikė savo kaip prezidento pažeminimu, bet beveik neužsiminė apie sovietų gniaužtose paliktą tautą, kurios Vadu jis skelbėsi šešiolika metų. Jau prasidėjo kukli, ko gero, pateisintina Smetonos reabilitacija, bet toji pro memoria liks neištrinamas jo dvasinės menkystės priminimas.
Skaityti daugiau
0
0
0