Browsing Tag

A?ydai

8 įrašų

„Galime šį tą nudirbti“

Nepriklausomybę esame linkę vaizduoti kaipo politinį įvykį, jį gaubdami pagal skonį arba šviesiomis romantiškomis patriotizmo, arba tamsiomis nepakantaus nacionalizmo spalvomis. Ir vienoje, ir kitoje pažiūroje esama tiesos, nes tautiniame atgimime matyti ir gero, ir blogo. Tačiau apsiribojant politika, lieka nepastebėta nepriklausomybės socialinė reikšmė: juk tąsyk aukštyn kojom apsivertė klasinė hierarchija, nes krašto šeimininku tapo žemiausias sluoksnis.
Skaityti daugiau
0
0
0

Žalias yra sąmonės tiltas

Dar mąsčiau apie Avromo Suckeverio „Žaliąjį akvariumą”, kai išgirdau liūdną žinią – mirė Icchokas Meras, išmintingas lietuvių kalbos rašytojas, neužmirštamo romano „Lygiosios trunka akimirką” autorius,žydas žemaitis, ištaręs: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas…”
Skaityti daugiau
0
0
0

„Galime šį tą nudirbti“

Nepriklausomybę esame linkę vaizduoti kaipo politinį įvykį, jį gaubdami pagal skonį arba šviesiomis romantiškomis patriotizmo, arba tamsiomis nepakantaus nacionalizmo spalvomis. Ir vienoje, ir kitoje pažiūroje esama tiesos, nes tautiniame atgimime matyti ir gero, ir blogo. Tačiau apsiribojant politika, lieka nepastebėta nepriklausomybės socialinė reikšmė: juk tąsyk aukštyn kojom apsivertė klasinė hierarchija, nes krašto šeimininku tapo žemiausias sluoksnis. Galima teorizuoti, kad kaip tik šiuo aspektu 1918 m. skiriasi nuo 1990 m.: pirmuoju atveju reikėjo viską pradėti iš naujo, o antruoju – paveldėta išsivysčiusi struktūra ir žmonės, kurių daug išsilaikė senose vietose. 1990 m. įvyko politinė revoliucija, kai ką pakeitusi, bet daug ką palikusi po senovei. Socialinės revoliucijos gilesnės ir platesnės, o politinės – pasilieka paviršiuje. Taigi mes čia ir pasidairysime po prieškario Lietuvos visuomenės sveikatos sritį.
Skaityti daugiau
0
0
0

Žiniasklaidos laikas. Mintys tekstų paraštėse (2)

Pirmąjį rudens mėnesį, rugsėjo 23 d., paminint Žydų genocido dieną bei Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines, daug kalbėta apie vieną didžiausių mūsų tautos tragedijų, kurios metu buvo sugriauti žydiškojo pasaulio Lietuvoje pamatai. Sklaidant spaudą, kurioje buvo apmąstoma sudėtinga praeitis bei jos akistatos su dabartimi, dėmesį patraukė pora tekstų, o tiksliau – keletas juose užrašytų sakinių. Vyganto Vareikio straipsnyje „Ką padarė Amalekas…” (Šiaurės Atėnai, Nr. 35) į klausimą, kokios priežastys lėmė tai, jog Lietuva buvo užlieta baisios smurto prieš žydus bangos, atsakoma paprastai, tačiau tuose keliuose žodžiuose telpa itin daug dalykų: „Sakoma, kad tokie buvo laikai. Laikai yra tokie, kokius mes juos padarome.” Pirmąjį rudens mėnesį, rugsėjo 23 d., paminint Žydų genocido dieną bei Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines, daug kalbėta apie vieną didžiausių mūsų tautos tragedijų, kurios metu buvo sugriauti žydiškojo pasaulio Lietuvoje pamatai. Sklaidant spaudą, kurioje buvo apmąstoma sudėtinga praeitis bei jos akistatos su dabartimi, dėmesį patraukė pora tekstų, o tiksliau – keletas juose užrašytų sakinių. Vyganto Vareikio straipsnyje „Ką padarė Amalekas…” (Šiaurės Atėnai, Nr. 35) į klausimą, kokios priežastys lėmė tai, jog Lietuva buvo užlieta baisios smurto prieš žydus bangos, atsakoma paprastai, tačiau tuose keliuose žodžiuose telpa itin daug dalykų: „Sakoma, kad tokie buvo laikai. Laikai yra tokie, kokius mes juos padarome.”
Skaityti daugiau
0
0
0

Tamsos partneriai ir aukos

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas šiandien, regis, tėra laikina ir neįpareigojanti simbolinio kapitalo skraistė, kurią galima lengvai nusimesti ir grįžti prie jau ne tokių svarbių visuomenei kūrinių produkavimo. Tai liudytų naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuris kelia klausimų, susijusių su kūrinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (žr. Mindaugo Kvietkausko recenziją „Literatūroje ir mene“, 2013 m. vasario 22 d.). Tačiau būtų naivu tikėtis, kad premijos laureatas visą likusį gyvenimą rašys tokius aukšto meninio lygio kūrinius, kokie jam atnešė vardą ir šlovę. Vertės skirtumas tarp „Trijų sekundžių dangaus“ (2002) ir naujausio romano yra gana reikšmingas. Vis dėlto tikėtis atsakomybės už meninį žodį iš neeilinio rašytojo, mano galva, galima ir būtina. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato vardas šiandien, regis, tėra laikina ir neįpareigojanti simbolinio kapitalo skraistė, kurią galima lengvai nusimesti ir grįžti prie jau ne tokių svarbių visuomenei kūrinių produkavimo. Tai liudytų naujausias Sigito Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“, kuris kelia klausimų, susijusių su kūrinio menine poetika, su pasirinkta holokausto tema ir jos panaudojimu (žr. Mindaugo Kvietkausko recenziją „Literatūroje ir mene“, 2013 m. vasario 22 d.). Tačiau būtų naivu tikėtis, kad premijos laureatas visą likusį gyvenimą rašys tokius aukšto meninio lygio kūrinius, kokie jam atnešė vardą ir šlovę. Vertės skirtumas tarp „Trijų sekundžių dangaus“ (2002) ir naujausio romano yra gana reikšmingas. Vis dėlto tikėtis atsakomybės už meninį žodį iš neeilinio rašytojo, mano galva, galima ir būtina.
Skaityti daugiau
0
0
0

Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas.Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas.
Skaityti daugiau
0
0
0

Žydšaudžiai, Freudas ir dievoieška

Pirmiausia derėtų prisipažinti, kodėl man svarbu rašyti su Holokaustu susijusia tema ir kodėl norisi reaguoti į apie tai rašančiųjų pasisakymus. Tiesa ta, kad jokio asmeninio santykio su šia tema neturiu: vienoje mano giminės pusėje visi buvo per jauni, kad ką nors apie tai prisimintų, kitoje – per seni, kad man juos būtų tekę pažinoti ir išklausyti pasakojimų. Šeimoje neturime jokios unikalios žydšaudystės istorinės atminties, kuri būtų suformuota kitaip nei sovietinio naratyvo (mano tėvų galvose) ir mokslinės istorinės prieigos (manojoje). Todėl, panorėjus ar prireikus kalbėti apie tokią praeitį, randant sąlyčio taškų su šiandiena, tenka pasitelkti trečiąjį variantą – literatūrą. Tą meninį žodį, dažnai balansuojantį tarp socialinių mitų šlovinimo ir nepagrįstų pretenzijų į akademiškumą. Taigi, prisipažįstu, asmeninį santykį su Holokausto atmintimi kuriu šiuo metu. Ir tik pripažinimas, kad ši tema vis dar neišsemta, nenusibodusi, neduodanti ramybės gali vesti prie atminties tyrimų ir raiškos būdų analizės.
Skaityti daugiau
0
0
0

Vilniaus tekstai

Aptariamos knygos gali būti sugretintos tik formaliai, mat kiekviena jų reprezentuoja bemaž uždarus tarpukario Vilniaus pasaulius, kuriuose tokie skirtingi vilniečiai kaip Chaimas Grade, Czesławas Miłoszas ir Walerianas Meysztowiczius vargu ar būtų susitikę. Prisiminimų puslapiuose beveik galime išvysti, kaip Vilniaus gatvėse prasilenkia šių tekstų autoriai – garsus Vilniaus kunigas Meysztowiczius, vietos masto šlovę įgavęs jaunas žydų poetas Grade ir daug didelių, nors ir nekonkrečių, svajonių turintis gana kosmopolitiškas, iš provincijos ištrūkti trokštantis studentas Miłoszas. Dėsninga, kad bendra patirtis šiuos žmones susieja nuo 1939 m.: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visų jų likimas paženklintas šaknų netektimi, artimųjų naikinimu, tremtimi ir naujo gyvenimo užmezgimu „pasirinktinėje“ tėvynėje.
Skaityti daugiau
0
0
0