ekonomika

„Baigę derybas dėl naujo susitarimo, mes surengsime britams referendumą, kuriame jie galės labai paprastai pasirinkti – naujojo susitarimo rėmuose pasilikti arba išeiti iš Europos Sąjungos“, – šį sausį viešai paskelbė Davidas Cameronas. Po tokios žinios aplinkiniai liko sutrikę. Tie saloje, paprastai remiantys leiboristus arba libdemus, nesuprato, kokiu tikslu jie apskritai turėtų svarstyti klausimą, kuris yra geriausiu atveju antrinis, ypač palyginus su vis neatsigaunančia Jungtinės Karalystės ekonomika. O tie žemyne įsiuto. Portalų ir laikraščių antraštėse Cameronas buvo kaltinamas „šantažu“, „avantiūrizmu“, „įsipareigojimų nesilaikymu“, „lošimu iš Europos ateities“ ir pan. Prancūzų politikai savo žiniasklaidoje be atvangos kartojo, kad nesą ko nerimauti, Europa apsieisianti ir be „pastovių nuolaidų britams“. Tuo tarpu lenkai, Romano Sikorskio lūpomis, išdrįso pasakyti pačiai Jungtinei Karalystei, kas jai nutiksią palikus ES: „daugybė Europos šalių jaus pagiežą šaliai, kuri, jų požiūriu, savanaudiškai paliko ES. […] Britanija tikrai praras savo įtaką daugybėje tarptautinių forumų. […] Vieni jūs nebebūsite tokie įdomūs“. Vokietija išliko santūri. Ji žino, kad nuo jos priklauso galutiniai sprendimai, liečiantys ES kryptis. Sprendžiant iš Angelos Merkel reakcijos, ji tikėjosi panašaus žingsnio. Juolab kad Camerono kalba sausį tebuvo viršūnė viso to, kas susikaupė konservatorių gretose per jo vadovavimo partijai laikotarpį. „Baigę derybas dėl naujo susitarimo, mes surengsime britams referendumą, kuriame jie galės labai paprastai pasirinkti – naujojo susitarimo rėmuose pasilikti arba išeiti iš Europos Sąjungos“, – šį sausį viešai paskelbė Davidas Cameronas. Po tokios žinios aplinkiniai liko sutrikę. Tie saloje, paprastai remiantys leiboristus arba libdemus, nesuprato, kokiu tikslu jie apskritai turėtų svarstyti klausimą, kuris yra geriausiu atveju antrinis, ypač palyginus su vis neatsigaunančia Jungtinės Karalystės ekonomika. O tie žemyne įsiuto. Portalų ir laikraščių antraštėse Cameronas buvo kaltinamas „šantažu“, „avantiūrizmu“, „įsipareigojimų nesilaikymu“, „lošimu iš Europos ateities“ ir pan. Prancūzų politikai savo žiniasklaidoje be atvangos kartojo, kad nesą ko nerimauti, Europa apsieisianti ir be „pastovių nuolaidų britams“. Tuo tarpu lenkai, Romano Sikorskio lūpomis, išdrįso pasakyti pačiai Jungtinei Karalystei, kas jai nutiksią palikus ES: „daugybė Europos šalių jaus pagiežą šaliai, kuri, jų požiūriu, savanaudiškai paliko ES. […] Britanija tikrai praras savo įtaką daugybėje tarptautinių forumų. […] Vieni jūs nebebūsite tokie įdomūs“. Vokietija išliko santūri. Ji žino, kad nuo jos priklauso galutiniai sprendimai, liečiantys ES kryptis. Sprendžiant iš Angelos Merkel reakcijos, ji tikėjosi panašaus žingsnio. Juolab kad Camerono kalba sausį tebuvo viršūnė viso to, kas susikaupė konservatorių gretose per jo vadovavimo partijai laikotarpį.