Browsing Tag
eseistika
5 įrašų
Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“
Čia pateikti apmąstymai siekiant Czesławo Miłoszo eseistikos palikimą įvertinti iš tam tikros tarpdalykinės perspektyvos – atminties studijų ir geokritikos siūlomų prieigų. Pastaroji, geokritinė ar geopoetinė prieiga lietuviškame diskurse nėra plačiai įsigalėjusi ir gali slėptis po skirtingais terminais. Vargu ar prasminga čia aptarinėti su ja siejamų apibrėžimų įvairovę; pakaks pasakyti, kad visus juos sieja vienaip ar kitaip sureikšminti erdviniai mūsų kontekstualumo veiksniai.
Sutinku ir kai nesutinku
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Aido Marčėno knygą „Sakiniai”. Sunku tokią tvirtai subyrėjusią knygą recenzuoti, tad tik tokios eseistinės pastabos, atsiradusios iš gyvo kontakto su mažais teksteliais, kartais panašiais į dienoraščio įrašus, kartais į kritines įžvalgas ar trumpus pranešimus. Gražiausia, kai nepanašu nei į tą, nei į aną, laikosi lyg ir iš nieko, arti eilėraščio, bet ne eilėraštis. Užsimenama apie krizę, bet juk nebūtinai. Tiesiog kita būsena, sunkesnė, neįprastesnė. Sunku ne rašyti, o nerašyti. Išlaukti. Mokantis eilėraščius gali rašyti ir tada, kai to daryti nereikėtų.Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Aido Marčėno knygą „Sakiniai”. Sunku tokią tvirtai subyrėjusią knygą recenzuoti, tad tik tokios eseistinės pastabos, atsiradusios iš gyvo kontakto su mažais teksteliais, kartais panašiais į dienoraščio įrašus, kartais į kritines įžvalgas ar trumpus pranešimus. Gražiausia, kai nepanašu nei į tą, nei į aną, laikosi lyg ir iš nieko, arti eilėraščio, bet ne eilėraštis. Užsimenama apie krizę, bet juk nebūtinai. Tiesiog kita būsena, sunkesnė, neįprastesnė. Sunku ne rašyti, o nerašyti. Išlaukti. Mokantis eilėraščius gali rašyti ir tada, kai to daryti nereikėtų.
Kaimynų literatūra – kaip sava ir kaip pažįstama?
Literatūros tyrinėtojo ir vertėjo Algio KALĖDOS straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą lenkų literatūros recepcijos, visų pirma – vertimų, vaizdą Lietuvoje. Empirinius (iš dalies ir teorinius) šios problematikos tyrinėjimų pamatus XX a. sukūrė tokie lietuvių mokslininkai kaip Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Kubilius, Regina Mikšytė, Jonas Ruškus, Eugenija Ulčinaitė ir kiti. Itin didžiulis empirinės medžiagos kiekis (vien Adomo Mickevičiaus vertimų į lietuvių kalbą bibliografija užima daugiau kaip šimtą puslapių teksto!) neleidžia koncentruotis į smulkią vertimų problematikos analizę, todėl teko pasitenkinti trumpomis atskirų istorinių etapų charakteristikomis, taip pat – gana lakoniškais dabartinės lenkų literatūros sklaidos būklės apibūdinimais. Literatūros tyrinėtojo ir vertėjo Algio KALĖDOS straipsnyje siekiama pateikti apibendrintą lenkų literatūros recepcijos, visų pirma – vertimų, vaizdą Lietuvoje. Empirinius (iš dalies ir teorinius) šios problematikos tyrinėjimų pamatus XX a. sukūrė tokie lietuvių mokslininkai kaip Mykolas Biržiška, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vytautas Kubilius, Regina Mikšytė, Jonas Ruškus, Eugenija Ulčinaitė ir kiti. Itin didžiulis empirinės medžiagos kiekis (vien Adomo Mickevičiaus vertimų į lietuvių kalbą bibliografija užima daugiau kaip šimtą puslapių teksto!) neleidžia koncentruotis į smulkią vertimų problematikos analizę, todėl teko pasitenkinti trumpomis atskirų istorinių etapų charakteristikomis, taip pat – gana lakoniškais dabartinės lenkų literatūros sklaidos būklės apibūdinimais.
YPATINGAI SEKAMI ALIŠANKOS TRAUKINIAI
Skaitydama(s) lietuvių eseistiką, įsitikini daugeliu, atrodo, banalių dalykų: kad tai neapibrėžiamas žanras; kad bent minties krašteliu negalvodama(s) apie žanrą, tų tekstų neperskaitysi; kad, net ir vertindama(s) esė, esi kaip niekad empirinis, žmogiškas skaitytoja(s) su nuosava biografija, nuosava gyvenimo ir tekstų (ne)-patirtimi. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl, skaitant Eugenijaus Ališankos rinkinį Gatvė tarp dviejų bažnyčių, pro akis praslydo ir „geri gyvenimo vertimai“, ir poetiškumas, įtraukiantis „kaip važiavimas per laiką traukiniu“. Dėl to truputį gaila ir truputį pavydu galintiems keliauti laiku – bet ir lūkuriavimas perone ar žvilgsnis į traukinio vagonus iš išorės (jų struktūrą, spalvas, vienų derėjimą su kitais) leidžia šiek tiek pasijusti keliautoju.
