Europa – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Apie kultūros vertybes, prioritetus ir kitus pasirinkimus

Dabarties paklaidžiojimai po praeitį ir pažvilgčiojimai į ateitį turi gundantį sąlygiškumo prieskonį… 1992 m. ratifikavusi Europos kultūros konvenciją, Lietuva, kaip ir Latvija su Estija, įsipareigojo siekti Europos Tarybos narių didesnės vienybės „apsaugant ir įgyvendinant, be kitų tikslų, idealus ir principus, kurie yra visų bendras paveldas“, taip pat vykdant bendrų veiksmų politiką, užtikrinsiančią ir skatinsiančią Europos kultūros plėtrą.1 Ši konvencija, parengta prieš šešis dešimtmečius, numatė, kad kultūra sieks politinio bendrumo, padėsiančio išvengti klaidžiojimų pavieniui tamsiame pasirinkimų miške, puoselėti vienybę, ieškant tiesiausių kelių šiame informacinio triukšmo, nesiliaujančių karų ir socialinių aklaviečių pasaulyje.

Skaityti daugiau

Savaitgalis Kijeve, arba grėsmė pasaulio tvarkai

Gegužei persiritus į antrą pusę, orui įkaitus iki vasariškos temperatūros, savaitgalio kelionė į Kijevą kitomis aplinkybėmis galėtų atrodyti viliojanti, romantiška iškyla. Tačiau gegužės 15–19 dienomis ten surengtas tarptautinis susitikimas tikrai nebuvo pramoga – jautėme aplink tvyrantį nerimą, nė kiek neslūgstančią karo grėsmę. Tolesnė įvykių raida buvo (ir tebėra) visiškai nenuspėjama, nors atrodė, kad gyvenimas Ukrainos sostinėje teka įprastine vaga: gatvėse, bulvaruose, parkuose gausu žmonių, veikia parduotuvės, restoranai, kavinės… Vis dėlto įtampa, keliama šalies Rytuose nevaržomai siautėjančių ginkluotų smogikų, grobiančių ir žudančių žmones, nesisklaidė, karinis konfliktas vis gilėjo.

Skaityti daugiau

Padalyta atmintis: atminties vietos Europoje, kaip politinis ir kultūrinis reiškinys

Krzysztofas Pomianas (g. 1934), lenkų istorikas ir filosofas. 1952–1957 m. studijavo Varšuvos universiteto Filosofijos fakultete; ten įgijo daktaro (1965) ir habilituoto daktaro (1968) laipsnius. 1968 m. už viešą valdžios kritiką buvo atleistas iš darbo. 1973 m. emigravo į Prancūziją. Čia 1984 m. tapo Nacionalinio mokslinių tyrimų centro (Centre national de la recherche scientifique) profesoriumi. 2001 m. paskirtas Europos istorijos muziejaus Briuselyje moksliniu direktoriumi. Venecijos Ateneo Veneto ir Bolonijos Accademia Clementina narys.

Skaityti daugiau

Europos ir europietiškumo ženklai viešojoje erdvėje

Kažkada labai seniai, tai galėjo būti 1991-ųjų vasaros pradžioje, kai Lietuva jau buvo paskelbusi apie Nepriklausomybės atkūrimą, bet Sovietų imperija ją iš inercijos dar laikė savo gniaužtuose, keli Atkuriamojo Seimo – Aukščiausiosios Tarybos deputatai iš vokiečių malonės (savų markių, jei ir būtų turėję, tokiam brangiam, kaip tada atrodė, alui, nebūtų leidę) atsidūrė garsiojoje Miuncheno aludėje. Į visas puses laksto padavėjai, skimbčioja litriniai bokalai su „Lцwenbrau“, tvyro šimtų gerklių keliamas gaudesys, o virš to klegesio – dar ir visa didžioji istorija.

Skaityti daugiau

Lietuviškoji Europa: trys tapatybės (II)

Regioniškumo tapatybė yra vienas iš trijų identifikuotų lietuviškojo europietiškumo modelių. Šioje tapatybėje suvereni valstybė yra pagrindinis tautos gerovės garantas. Siekiant užtikrinti šią gerovę bei stiprinti Lietuvos valstybingumą, būtina paisyti geopolitinės valstybės padėties, skatinančios sudaryti ir palaikyti įvairias suverenumą garantuojančias regionines sąjungas. Galima išskirti bent keturis regionus, kuriems Lietuva gali save priskirti: Baltijos valstybių, Šiaurės šalių, vadinamąjį LDK ir Lietuvos–Lenkijos (ar net Vidurio Europos). Kita vertus, pati Europa suprantama kaip išskirtinis regionas, turintis ilgą valstybių bendrabūvio istoriją, o šiuo metu jai priklausančių valstybių susitarimai turi užtikrinti taiką ir saugumą.

Skaityti daugiau

Žiniasklaidos laikas. Mintys tekstų paraštėse (2)

Pirmąjį rudens mėnesį, rugsėjo 23 d., paminint Žydų genocido dieną bei Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines, daug kalbėta apie vieną didžiausių mūsų tautos tragedijų, kurios metu buvo sugriauti žydiškojo pasaulio Lietuvoje pamatai. Sklaidant spaudą, kurioje buvo apmąstoma sudėtinga praeitis bei jos akistatos su dabartimi, dėmesį patraukė pora tekstų, o tiksliau – keletas juose užrašytų sakinių. Vyganto Vareikio straipsnyje „Ką padarė Amalekas…” (Šiaurės Atėnai, Nr. 35) į klausimą, kokios priežastys lėmė tai, jog Lietuva buvo užlieta baisios smurto prieš žydus bangos, atsakoma paprastai, tačiau tuose keliuose žodžiuose telpa itin daug dalykų: „Sakoma, kad tokie buvo laikai. Laikai yra tokie, kokius mes juos padarome.” Pirmąjį rudens mėnesį, rugsėjo 23 d., paminint Žydų genocido dieną bei Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines, daug kalbėta apie vieną didžiausių mūsų tautos tragedijų, kurios metu buvo sugriauti žydiškojo pasaulio Lietuvoje pamatai. Sklaidant spaudą, kurioje buvo apmąstoma sudėtinga praeitis bei jos akistatos su dabartimi, dėmesį patraukė pora tekstų, o tiksliau – keletas juose užrašytų sakinių. Vyganto Vareikio straipsnyje „Ką padarė Amalekas…” (Šiaurės Atėnai, Nr. 35) į klausimą, kokios priežastys lėmė tai, jog Lietuva buvo užlieta baisios smurto prieš žydus bangos, atsakoma paprastai, tačiau tuose keliuose žodžiuose telpa itin daug dalykų: „Sakoma, kad tokie buvo laikai. Laikai yra tokie, kokius mes juos padarome.”

Skaityti daugiau

Žiniasklaidos laikas

Retsykiais sklaidydami laikraščius bei žurnalus istorikai pasiduoda savo profesiniams instinktams. Tokiais atvejais čia ir dabar ritmu pulsuojančiame žiniasklaidos laike imamasi ieškoti praeities ir dabarties akistatų; svarstoma, kokius šiandienos pasaulio ženklus galima išskirti kaip potencialius šaltinius, vėliau kalbėsiančius apie mūsų laiko buitį ir būtį; pagaliau – imamasi negailestingai klausti, kas iš kasdien išsakomų nuomonių tėra akimirką sustabdžiusios neryškios „Polaroido” nuotraukos, o kas gali pretenduoti į tikrą įžvalgą arba apibendrinimą?Retsykiais sklaidydami laikraščius bei žurnalus istorikai pasiduoda savo profesiniams instinktams. Tokiais atvejais čia ir dabar ritmu pulsuojančiame žiniasklaidos laike imamasi ieškoti praeities ir dabarties akistatų; svarstoma, kokius šiandienos pasaulio ženklus galima išskirti kaip potencialius šaltinius, vėliau kalbėsiančius apie mūsų laiko buitį ir būtį; pagaliau – imamasi negailestingai klausti, kas iš kasdien išsakomų nuomonių tėra akimirką sustabdžiusios neryškios „Polaroido” nuotraukos, o kas gali pretenduoti į tikrą įžvalgą arba apibendrinimą?

Skaityti daugiau

Europiečių ar tautų bei tautybių Europa?

Prieš kokį dešimtmetį žymus Prancūzijos viešasis intelektualas ir medijos žvaigždė Bernardas-Henri Levy pasakė: „Europos didžiausias laimėjimas būtų sudaryti sąlygas kuo didesniam prancūzų skaičiui – tas pats galioja vokiečiams, italams ir ispanams – teigti: „Nebesu prancūzas, bet prancūzų kilmės europietis““. Panašios nuostatos gana plačiai paplitusios bien pensant gretose. Prieš kelerius metus istorikas Šarūnas Liekis prabilo panašiai, esą paneuropinė tapatybė yra „geidžiamybė, prie kurios turėtume eiti ir mes“.

Skaityti daugiau

Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo

Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas.Patikimai skambanti mintis: „Tautinė savimonė ir valstybinis mąstymas – kiekvienos valstybės pamatas“1. Turėtume pridurti: klasikinė mintis, taikytina klasikinei valstybei. Kas pasikeičia šiandien, kai klasikinius žmogaus ir valstybės parametrus keičia postmodernūs modeliai, konstruojami ir įtakojami ne tik tautinių, bet ir kosmopolitinių nuostatų, naujų darinių, sąjungų? Kai moderniosios epochos bandymai suderinti skirtingus žmogiškojo pasaulio lygmenis vis labiau išvirsta nebeužglaistomomis nedermėmis? Žmogaus savasties, savumo ir kitumo suderinamumo problema neišnyksta. Neišnyksta ir nacionalinės savigarbos, nacionalinio orumo jutimas.

Skaityti daugiau