Kaip Čiurlionis vos netapo Sibiro kirpėju
Ilgą laiką galvojau, kad aukščiausiu piniginiu nominalu esame įsivertinę Vincą Kudirką, tarp kurio ir vieno lito vertės jau iš apyvartos iškritusios Žemaitės – neįveikiamos prarajos (prisiminus dar ir „vargšą” Valančių, stebiuosi, kaip žemaičiai nesukilo dėl tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. išleistas nemažas kiekis tūkstančio litų vertės banknotų su Čiurlionio portretu averse ir „Karalių pasakos” reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) „brandinami” Lietuvos banko saugyklose euro įvedimo valandai – kad papuoštų muziejų ir numizmatų kolekcijas. „Karalių pasaka”, žinia, priklauso karaliams. Su Čiurlioniu mūsų šalies plačiojoje visuomenėje yra atsitikę panašiai kaip su stambiausiu – 1000 litų – banknotu lietuviškoje valiutoje: jis tapo kultūriniu kapitalu, sutelktu šalies intelektualinio elito rankose, ne laisvai kursuojančiu ir čiupinėjamu kieno tik įsigeidus.Ilgą laiką galvojau, kad aukščiausiu piniginiu nominalu esame įsivertinę Vincą Kudirką, tarp kurio ir vieno lito vertės jau iš apyvartos iškritusios Žemaitės – neįveikiamos prarajos (prisiminus dar ir „vargšą” Valančių, stebiuosi, kaip žemaičiai nesukilo dėl tokios diskriminacijos). Pasirodo, 1991 m. išleistas nemažas kiekis tūkstančio litų vertės banknotų su Čiurlionio portretu averse ir „Karalių pasakos” reprodukcija reverse (dail. Rytis Valantinas) „brandinami” Lietuvos banko saugyklose euro įvedimo valandai – kad papuoštų muziejų ir numizmatų kolekcijas. „Karalių pasaka”, žinia, priklauso karaliams. Su Čiurlioniu mūsų šalies plačiojoje visuomenėje yra atsitikę panašiai kaip su stambiausiu – 1000 litų – banknotu lietuviškoje valiutoje: jis tapo kultūriniu kapitalu, sutelktu šalies intelektualinio elito rankose, ne laisvai kursuojančiu ir čiupinėjamu kieno tik įsigeidus.
