Fotografija – Lietuvos Meno Kūrėjų Asociacija

Tarp fotografijos ir metaforos, arba 1974–2014: Koks čia keturiasdešimtmetis?

Vilniuje, Parodų rūmuose (dabar ŠMC), 1974-ųjų pavasarį buvo rengiama Respublikinė portreto paroda. Aš, ką tik baigęs Dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), nutariau dalyvauti. Tada dirbau dailininku Filharmonijoje, turėjau dirtuvę, kur dariau muzikinio repertuaro, koncertų reklamas, ten tapiau ir savo paveikslus, kūriau ekslibrisus. Sugalvojau nutapyti portretinį triptiką, kurio herojai – mano artimieji iš Lepšių kaimo. Kartą paklausiau tėvą, koks menas jam patinka labiausiai. „Na, kad būtų kaip tikra“, – atsakė. Nutariau išpildyti tą pageidavimą.

Skaityti daugiau

Realybė, fotoatvaizdas ir pinigų spindesys

Kur dabar yra realybė? Where is the real now? Toks klausimas vis keliamas, aptariant šiuolaikinį fotografinį, ypač skaitmeninės atmainos, atvaizdą, ir jo vietą šiandieninėje vaizdų kultūroje. Ką fotoatvaizdo virsmas skaitmenine byla pasako apie dabarties kultūrą apskritai? Kokius socialinius procesus slepia arba skatina atvaizdo tapimas virtualiu dvinariu failu?

Skaityti daugiau

Susikertančios žvilgsnių perspektyvos

Susidomėjimas visuomenės sankloda ir fotografijos reikšme įvairioms bendruomenėms identifikuoti ar net joms telkti šiandien tapo ryškia tarptautine tiek fotografų kūrybos, tiek fotografijos teorijos tendencija. Žinoma, tai nėra naujas reiškinys – menininkų dėmesį visada traukdavo socialinio spektro kraštutinumai, visuomenės „dugno“ ir „elito“ gyvenimas. Tai patvirtina daugelis gerai žinomų istorinių nuotraukų, kurias sukūrė socialiai angažuoti ar tiesiog smalsumo vedami fotografai. Ankstyviausi pavyzdžiai – XIX a. antroje pusėje pasirodžiusi škotų fotografo Johno Thomsono knyga „Gatvės gyvenimas Londone“ (Street Life in London), to amžiaus pabaigoje išleistas danų kilmės JAV fotografo Jacobo Riiso albumas „Kaip gyvena kita pusė“ (How the Other Half Lives).

Skaityti daugiau

Kauno fotoklubo reikšmė Lietuvos fotografijos raidai: institucinis ir kūrybinis aspektai

XX a. septintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijos atgimimas, suformavęs vadinamąją „Lietuvos fotografijos mokyklą“ ir palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos fotografijos istorijoje, dažnai siejamas su Lietuvos fotografijos meno draugija. Ji buvo įkurta 1969 m., tačiau ir institucinius, ir kūrybinius pagrindus Lietuvos fotografijos pakilimui bei Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimui padėjo jau nuo septintojo dešimtmečio pradžios įvairiuose mūsų šalies miestuose pradėję steigtis fotoklubai, kurių veikla ir reikšmė vėlesnei Lietuvos fotografijos raidai dar gana mažai analizuota.

Skaityti daugiau

Prieškario fotografų organizacijos Kaune

Lietuvos fotografija nuo pat pirmųjų 1839 m. mūsų krašte padarytų dagerotipų iki nepriklausomybės atgavimo 1918 m. net 77 metus vystėsi nelaisvės sąlygomis. Šalyje iki tarpukario nebuvo nei vienos fotografų organizacijos, kuri būtų koordinavusi jų veiklą, rengusi parodas, leidusi fotografijai skirtus leidinius. Tik 1926 m. kovo 13 d. Kauno komercinių fotoateljė savininkai įkūrė pirmąją šalyje organizaciją – Lietuvos fotografų profesionalų draugiją[1]. Suvažiavimas vyko fotografo Karlo Baulo ateljė (Kaunas, Laisvės al. 57). Dalyvavo daugiau kaip 50 fotografų, išrinkta valdyba (Šimonas Bajeras, Izidorius Girčys, Mejeris Smečechauskas ir kt.). Organizacija vienijo visos Lietuvos fotografus (taip skelbė įstatai), rūpinosi komercinių ateljė savininkų reikalais, bandė spręsti jų problemas, siekė fotografijos išsivystymo ir plėtros. Nors iki pat organizacijos panaikinimo 1940 m. vykdavo suvažiavimai, buvo renkama valdyba, tačiau visa veikla tebuvo deklaratyvaus pobūdžio. Fotografai mėgėjai liko nuošalyje. Jiems buvo reikalinga sava organizacija, kurios įkūrimo teko palūkėti.

Skaityti daugiau

Apie ilgesio žemę

2014 m. minėsime lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, ši data įrašyta į UNESCO minimų sukakčių kalendorių. Jubiliejaus išvakarėse pakankamai daug nuveikta, tad ką nauja dar galima bepridurti? Pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos yra parengta Donelaičiui skirta virtuali paroda Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas (www.mab.lt/Donelaitis), kurioje pateikiama išsami klasiko biografija, kūryba ir jos leidimai, kūrybos vertinimai, tyrimai ir sklaida. Matyti, kad šis autorius turi stiprų tiek lingvistinį, tiek bibliografinį kodą, išreikštą gausiuose jo veikalų leidimuose ir vertimų tiražuose, stipriai įsitvirtinusį ir įsišaknijusį mūsų kultūros suvokime.

Skaityti daugiau

Fotografija kaip idėjos Davido Hume‘o filosofijoje analogija

Davidas Hume‘as ir fotografija – tai žodžiai, kurie parašyti, mąstomi, tariami, esantys vienas greta kito, atrodytų, neturi jokios prasmės ar sąryšio. Amžiuje, kuriame gyveno šis užkietėjęs empirikas, fotografija galėjo egzistuoti nebent kaip fantazija ar neįgyvendinta potencija. Tačiau dabar, žvelgdama iš laiko nuotolio, tarp jų esantį ryšį regiu labai akivaizdžiai, būtent jį šiame straipsnyje ir pamėginsiu nupasakoti.

Skaityti daugiau

Begalinumas[1]

Iš tiesų jis yra autobuso vairuotojas vardu Jonas ir jis galvoja apie vakarykštį važiavimą į Žvėryną. Jis spaudė greičio pedalą žiūrėdamas į užpakalinio vaizdo veidrodėlį, ir iš savo regėjimo lauko stačiakampio jis pastebėjo už savęs esantį horizontą.

Skaityti daugiau

Apie pasislinkimą

430. Aš sutinku marsietį ir jis manęs klausia: „Kiek kojų pirštų turi žmonės?“ – Aš jam sakau: „Dešimt. Noriu tau tai parodyti“ ir nusimaunu batus. Kaip tuomet, jei jis nusistebėtų, kad aš su tokiu tikrumu tai žinojau, nors savo kojų pirštų nemačiau? – Ar turėčiau čia pasakyti: „Mes, žmonės, žinome, kad turime tiek kojų pirštų, matome juos ar ne“?

Skaityti daugiau