Sąžinės balsas ar holokausto industrija?
Nesu Normano Finkelsteino ir jo kontroversiškos knygos „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ gerbėjas, labiausiai dėl tulžingo jos tono ir visuotinio sąmokslo teorijų. Vis dėlto po knygos pasirodymo 2000-aisiais (lietuviškas vertimas išėjo 2004 m.), po visų kilusių polemikų Finkelsteino sąvoka „holokausto industrija“ tapo Antrojo pasaulinio karo atminties tyrimų dalimi. Politines, istorines, literatūrines, popkultūrines manipuliacijas holokausto atmintimi tiriantys darbai jau sudaro atskirą lauką, ir jame iškyla kur kas rimtesnių už rėksmingąjį Finkelsteiną kritikų vardai: istorikai Peteris Novickas ir Timas Cole’as, filosofas Berelis Langas, literatūrologės Sue Vice ir Ruth Franklin. Tarp holokausto industrijos kritikų atrastume ir Aušvicą išgyvenusį vengrų rašytoją, Nobelio premijos laureatą Imre Kertészą, kuris garsų Steveno Spielbergo filmą „Šindlerio sąrašas“ yra pavadinęs tik „holokausto produktu holokausto vartotojams“, o karčioje esė „Kam priklauso Aušvicas?“ teigė: „…išlikę gyvieji bejėgiškai stebi, kaip susidorojama su jų vienintele tikra nuosavybe: autentiška patirtimi. Nesu Normano Finkelsteino ir jo kontroversiškos knygos „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ gerbėjas, labiausiai dėl tulžingo jos tono ir visuotinio sąmokslo teorijų. Vis dėlto po knygos pasirodymo 2000-aisiais (lietuviškas vertimas išėjo 2004 m.), po visų kilusių polemikų Finkelsteino sąvoka „holokausto industrija“ tapo Antrojo pasaulinio karo atminties tyrimų dalimi. Politines, istorines, literatūrines, popkultūrines manipuliacijas holokausto atmintimi tiriantys darbai jau sudaro atskirą lauką, ir jame iškyla kur kas rimtesnių už rėksmingąjį Finkelsteiną kritikų vardai: istorikai Peteris Novickas ir Timas Cole’as, filosofas Berelis Langas, literatūrologės Sue Vice ir Ruth Franklin. Tarp holokausto industrijos kritikų atrastume ir Aušvicą išgyvenusį vengrų rašytoją, Nobelio premijos laureatą Imre Kertészą, kuris garsų Steveno Spielbergo filmą „Šindlerio sąrašas“ yra pavadinęs tik „holokausto produktu holokausto vartotojams“, o karčioje esė „Kam priklauso Aušvicas?“ teigė: „…išlikę gyvieji bejėgiškai stebi, kaip susidorojama su jų vienintele tikra nuosavybe: autentiška patirtimi.
