Išsisėmusi architektūra. Viskas jau pastatyta?
Terminas „išsisėmusi literatūra”, kurį pavartojo Johnas Barthas savo esė tokiu pat pavadinimu, plačiai išgarsėjo ir tapo patogiu pasiteisinimu daugeliui šiuolaikinių rašytojų, kurie gyvendami ir kurdami epochoje „po Kafkos” su prašmatnia dekadanso gaidele konstatuoja, kad viskas jau parašyta – girdi, šiandien jau neįmanoma sukurti naujų šedevrų. Laikydami šį faktą savo gyvenimo aksioma ir savo rašymo determinantu, jie nusimeta nuo sąžinės visas moralines naštas, nubruka į stalčius idealizmą ir senamadišką rašytojo pašaukimą ir kuria literatūrą, kuri yra kodų, galvosūkių, elegantiškų šaradų ir kultūrinių rebusų rinkinys – taigi tiesiog intelektualų žaidimą išrinktiesiems. Ir taip: vieni dėlioja savo romanus iš citatų ir nuorodų į klasikus, kiti prirašo krūvą nesunumeruotų lapų, o paskui sudėlioja juos atsitiktine tvarka, o dar kiti rašo ilgas esė apie tylą neprirašytų, švarių puslapių forma.
Terminas „išsisėmusi literatūra”, kurį pavartojo Johnas Barthas savo esė tokiu pat pavadinimu, plačiai išgarsėjo ir tapo patogiu pasiteisinimu daugeliui šiuolaikinių rašytojų, kurie gyvendami ir kurdami epochoje „po Kafkos” su prašmatnia dekadanso gaidele konstatuoja, kad viskas jau parašyta – girdi, šiandien jau neįmanoma sukurti naujų šedevrų. Laikydami šį faktą savo gyvenimo aksioma ir savo rašymo determinantu, jie nusimeta nuo sąžinės visas moralines naštas, nubruka į stalčius idealizmą ir senamadišką rašytojo pašaukimą ir kuria literatūrą, kuri yra kodų, galvosūkių, elegantiškų šaradų ir kultūrinių rebusų rinkinys – taigi tiesiog intelektualų žaidimą išrinktiesiems. Ir taip: vieni dėlioja savo romanus iš citatų ir nuorodų į klasikus, kiti prirašo krūvą nesunumeruotų lapų, o paskui sudėlioja juos atsitiktine tvarka, o dar kiti rašo ilgas esė apie tylą neprirašytų, švarių puslapių forma.
